A-438-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-438-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03822-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 25 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados (toliau – ir Nuovada), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2007 m. liepos 12 d. buvo apribota jo laisvė, o nuo 2008 m. gruodžio 11 d. jis atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio mėnesį gavo antstolio D. Š. patvarkymą dėl priverstinio išieškojimo vykdymo. Patyrė stresą, buvo sukrėstas, suvokė, kad jo teisės yra pažeistos ir pradėjo aiškintis su tuo susijusias aplinkybes. Marijampolės pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyrius nieko negalėjo paaiškinti, tik nurodė, kad gavo antstolio patvarkymus dėl priverstinio išieškojimo vykdymo.

Su skundu kreipėsi į antstolį D. Š., nurodė, kad jokio pažeidimo nepadarė, nežino apie jokius teismo procesus. G. K. prašė nutraukti išieškojimą, kaip neteisėtą, ir nurodė aplinkybes, pagal kurias turėtų būti kreipiamasi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Antstolis paaiškino, kad patvarkymą surašė pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus ir pateikė jų kopijas. Iš šių dokumentų sužinojo apie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo administracinėse bylose Nr. A2-1-159-141/2006 ir Nr. A2.1-1815-503/2006 priimtus nutarimus.

Pataisos įstaigoje dėl neįgalumo neįdarbinus ir negaunant neįgalumo pensijos, finansinė padėtis buvo sunki, gaudavo tik 15 Lt išmoką per mėnesį, o tai per maža suma teisėms ginti, todėl buvo priverstas prašyti finansinės paramos iš artimųjų. Dėl sukeltų nepatogumų labai išgyveno ir tai neigiamai paveikė jo sveikatą. Pareiškėjo artimieji dėl teismo nutartyse tikrovės neatitinkančių aplinkybių sumišo. Šie duomenys pasklido, sukeldami sumaištį tarp artimųjų, draugų bei visuomenėje ir turėjo didelę neigiamą visuomeninę reikšmę priklausomybės gydymui „Metadono“ programai Lietuvoje, padarydama pareiškėjui asmeninę žalą ir reputacijos sumažėjimą.

Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėse bylose Nr. A2.1-1595-141/2006 bei Nr. A2.1-1815-503/2006 ir perduoti bylas iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.1-1815-503/2006, o 2013 m. sausio 30 d. nutartimi prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino, atnaujino procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1-1595-141/2006 ir bylą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11-5584-806/2013 nutraukė, nesant G. K. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, nustatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 44 straipsnio 4 dalyje. Pažymėjo, kad yra neįgalus. Valstybė yra įpareigota neįgaliajam sudaryti geresnes gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, nustatyti didesnę mitybos normą. Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11-5584-806/2013 pagal teismo paklausimus į tris kartus vykstančius teismo posėdžius buvo priverstinai perkeltas į Lukiškių TI-K, o vėliau grąžintas į Marijampolės pataisos namus ir vėl perkeltas į Lukiškių TI-K.

Nuovadoje dirbę ir teisės pažeidimo protokolą surašę pareigūnai, liudytojai J. D., R. M. (R. M.) ir D. G. teismo šaukimus atvykti apklausai ignoravo. Teismo procesas buvo vilkinamas, posėdžiai atidedami. Tai G. K. sukeldavo daug nepatogumų ir fizinių skausmų, kančios. Pareiškėjo sveikata yra silpna. Nuolat tekdavo grįžti į pataisos namus ir perpildytose konvojavimo mašinose vykti į Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad apie 8 kv. m Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su 4 ir daugiau asmenų, kameros nuolat būdavo perpildytos.

Tualetas atviras, trūko vėdinimo, stipriai dvokė. Kameros buvo drėgnos ir šaltos, patalynė – prastos būklės, nešvari, o karantino patalpoje jos apskritai neduodavo. Per mėnesį išduodavo vieną ritinėlį tualetinio popieriaus, jo trūkdavo. Drabužius tekdavo skalbti rankomis kameroje esančioje kriauklėje šaltu vandeniu. Gyvenimo sąlygas sunkino ir tai, kad pasivaikščiojimams Lukiškių TI-K kieme buvo skiriama tik viena valanda per dieną. 2013 m. birželio 17 d. nepakęsdamas kančios dėl maisto trūkumo, kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, kad, atsižvelgiant į neįgalumą ir sveikatos būklę, pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalį nustatytų didesnę mitybos normą, t. y. pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams.

Lukiškių TI-K šio prašymo netenkino. Jautė alkį, o tai patvirtina psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, nepilnavertiškumo jausmą, kančią. Pareiškėjas buvo žeminamas ir menkinamas. Nurodė, kad 2009 m. sausio 6 d. G. K. buvo atliktas kojų venų dvigubo skenavimo tyrimas. Diagnozuotas abiejų kojų posttrombotinis sindromas lėtinių paviršinių venų kraujotakos nepakankamumas. Vėliau buvo nustatyta, kad pacientui užako abiejų blauzdų giliosios venos. Taip pat pareiškėjui buvo diagnozuota apatinių giliųjų venų potromboflebitinė liga, kairės šlaunies venų išsiplėtimas, abiejų čiurnų ir pėdų induracija ir hiperpigmentacija, abiejų kojų antrinė varikozė, abiejų blauzdų induracija, lėtinis hepatitas, abipusė plokščiapadystė.

Pažymėjo, kad Nuovados pareigūnų J. D., R. M. ir D. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.11-5584-806/2013 neteisėtais pripažinti veiksmai – pažeidėjo tapatybės neidentifikavimas ir reikšmingų aplinkybių nenustatymas (pareiškėjas turėjo teisę gerti valstybės skirtą „Metadoną“) bei neteisėtas administracinės nuobaudos paskyrimas, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, lėmė neteisėtą antstolio priverstinį išieškojimo vykdymą ir kt. Tvirtino, kad dėl neteisėto nuobaudos paskyrimo ir neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kančią bei nepilnavertiškumą, pablogėjo G.

K. sveikata ir savijauta, sutriko pilnavertis gyvenimas, pablogėjo reputacija, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir valdžios institucijomis; jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato Vilkpėdė policijos nuovada prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932, Civilinio kodekso 6.271 ir 6.273 straipsniais, atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymą žalą privalo atlyginti valstybė, įgaliotos valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Šiuo atveju tokia valstybės institucija yra Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK). Pažymėjo, kad nuo 2004 m. G. K. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato pareigūnams yra žinomas kaip asmuo, dažnai darantis įvairius teisės pažeidimus. Ne vieną kartą jam buvo pradėtos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos pagal ATPK 44, 50 ir 174 straipsnius. Už šiuos pažeidimus pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tvirtino, kad pareiškėjo teiginys, jog Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnų neteisėti veiksmai buvo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-5584-806/2013, yra nepagrįstas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, nesant G. K. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 44 straipsnio 2 dalyje, įvykio ir sudėties. Teismas, nutraukdamas bylą, konstatavo, kad byloje esanti duomenų visuma nepakankama pripažinti, jog pareiškėjas vartojo narkotinę medžiagą „Metadoną“ be gydytojo paskyrimo.

Teismas konstatavo, kad visos abejonės vertinamos asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai. 2006 m. balandžio 23 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą G. K. atžvilgiu, Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Vien faktas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. nutarimu ją nutraukė, nesuponuoja pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimo. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-224/2012 nurodyta, kad pareiškėjas dar 2005 m. balandžio mėnesį pametė savo asmens tapatybės kortelę, o nauja kortelė jam buvo išduota tik 2006 m. vasarą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P602-23/2013 nustatyta, kad pareiškėjas 2003–2007 m. buvo kelis kartus pametęs asmens tapatybės kortelę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-5584-806/2013 konstatuota, kad 2006 m. balandžio 23 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, buvo pateiktas asmenybę liudijantis dokumentas ATK Nr. 10493228, išduotas 2004 m. vasario 12 d.

Be to, šiame nutarime minimi A. N. paaiškinimai, pagal kuriuos G. K. minėtą asmens tapatybės kortelę pametė 2005 m. balandžio mėnesį. Pareiškėjas, pamesdamas asmens tapatybės kortelę ir nepranešdamas apie tai atsakingoms institucijoms, sudarė galimybę neteisėtai pasinaudoti jo asmens duomenimis ir taip pažeidė Asmens tapatybės kortelės įstatymo 5 straipsnio 9 dalį. Pagal ATPK 200 straipsnio 1 dalį gyvenimas be asmens tapatybės kortelės užtraukia administracinę atsakomybę. Taigi, atsiranda pagrindas taikyti ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalį.

Žalos atlyginimas asmeniui, kurio paties neteisėti veiksmai tą žalą ir sukėlė, prieštarautų ir visuotinai pripažįstamiems teisės principams: niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir iš neteisės negali atsirasti teisė. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, tačiau jis šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nepagrindė. Deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie fizinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią reputaciją negali būti laikomi tinkamu neturtinės žalos atsiradimo pagrindimu.

Atkreipė dėmesį, kad patirtos žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis galimas asmens pažeistų teisių gynimo būdas. Pažymėjo, kad Nuovada nėra tinkamas atsakovo atstovas šioje administracinėje byloje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad 2008-07-03 vakare, 2008-10-28 vakare, 2008-12-22 ryte, 2013-05-23 vakare, 2013-05-28, 2013-05-29 ryte, nuo 2013-06-14 iki 2013-06-16, 2013-06-17 ryte, 2013-06-19 ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nuo 2007-07-19 iki 2007-07-24, nuo 2007-08-29 iki 2007-09-20, nuo 2008-02-11 iki 2008-02-25, nuo 2008-06-16 iki 2008-07-03, nuo 2008-08-21 iki 2008-08-29, nuo 2008-10-20 iki 2008-10-28, nuo 2008-11-20 iki 2008-12-01, nuo 2009-01-05 iki 2009-02-02, nuo 2009-02-05 iki 2009-03-19, nuo 2009-04-20 iki 2009-04-30, nuo 2009-05-28 iki 2009-05-09, nuo 2013-05-16 iki 2013-05-23 ir nuo 2013-05-30 iki 2013-06-13 pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbų.

Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras taip pat laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba.

Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Todėl suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2007 m. liepos 16 d. iki 2013 m. birželio 20 d.

Skundą G. K. surašė 2013 m. spalio 14 d., todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu (II t., b. l. 19-31) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, jog Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnų neteisėti veiksmai buvo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-5584-806/2013. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta ne dėl procesinių pažeidimų ar nustačius policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų faktą. Vien faktas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas bylą 2013 m. birželio 19 d. nutarimu nutraukė, nesuponuoja pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimo. Teismas nustatė, kad sulaikytasis buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur prisipažino, jog narkotinę medžiagą „Metadoną“ vartojo be gydytojo paskyrimo, o kartu buvo informuotas apie vyksiančio teismo posėdžio vietą ir laiką. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos nustatyta, kad pareiškėjas buvo etapuotas į 2013 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 28 d., 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. birželio 18 d. teismo posėdžius. Teismo šaukimas į 2013 m. gegužės 13 d. teismo posėdį J. D. neįteiktas, nes jis buvo atostogose, o D. G., nes ji yra vaiko priežiūros atostogose (prijungta byla, b. l. 44-48). Teismo šaukimas į 2013 m. gegužės 28 d. posėdį J. D. neįteiktas, nurodžius, kad jis persikraustė (prijungta byla, b. l. 54). D. G. teismo šaukimas įteiktas, ji telefonu pranešė, kad negali palikti vaiko be priežiūros (prijungta byla, b. l. 55-56). 2013 m. gegužės 29 d. posėdyje liudytojas J. D. dalyvavo. Teismo šaukimuose nurodytos priežastys neleidžia teigti, kad liudytojai būtų piktnaudžiavę pareiga liudyti teisme, o Vilniaus apskrities VPK neužtikrinęs liudytojų dalyvavimo teisme ir taip atlikęs neteisėtus veiksmus. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Nuovados pareigūnai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Ši G. K. skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Spręsdamas reikalavimą dėl žalos, padarytos pareiškėjui kalinant jį teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį ir sprendė, jog reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2010 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2013 m. rugsėjo 19 d. Šioje byloje teismas vertino pareiškėjui padarytą neturtinę žalą periodu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. birželio 19 d.

Teismas nustatė, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. gegužės 29 d. vakare, 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. birželio 17 d. vakare, 2013 m. birželio 18 d. ir 2013 m. birželio 19 d. vakare buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Teismas nurodė, kad G. K. nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. birželio 19 d.

Lukiškių TI-K buvo laikomas 21 dieną (buvimas Lukiškių TI-K kamerose pusę dienos skaičiuotas kaip visa diena, praleista šioje įkalinimo įstaigoje, atskirai neišskiriant, kad pavyzdžiui pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko vakare ar iš jo išvyko ryte). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, G. K. buvo laikomas tik 5 dienas ir 3 rytus. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, daryta išvada, kad pareiškėjas kamerose nepažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų buvo laikomas pakankamai trumpą laiką, lyginant jį su visu buvimo Lukiškių TI-K laiku. Teismas taip pat vertino, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Remiantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, konstatuota, kad per mėnesį išduodant G.

K. 1 ritinėlį tualeto popieriaus, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Patalpų drėgmės, temperatūros, vėdinimo, šalto vandens tiekimo sanitariniame mazge pažeidimų teismas nenustatė. Teismas taip pat laikė neįrodytu pareiškėjo teiginį dėl prastos būklės patalynės. Nenustatyta ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimų. Kita vertus, teismas pripažino Lietuvos higienos normos HN76:2010 6 punkto reikalavimo pažeidimą nustatęs, kad kalėjime nesudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius.

Teismas taip pat vertino, kad sprendimo pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktą, įtvirtinantį, jog ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas, nepriėmimas pažeidė pareiškėjo teises.

Apibendrindamas teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto ir kitų reikalavimų. Lukiškių TI-K nurodoma aplinkybė, kad tinkamai laikytis suėmimo vykdymo tvarkos trukdė per mažas finansavimas pripažinta teisinės reikšmės neturinčia. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis nustato, jog tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nors G. K. nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas ar HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymas, tačiau, teismo nuomone, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą į šias aplinkybes turi būti atsižvelgta. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir tuo sukėlus pareiškėjui nepatogumus, psichologinį sukrėtimą bei dvasinius išgyvenimus, jam buvo padaryta žala. Pareiškėjo skunde nurodomų konkrečių jam diagnozuotų ligų teismas nevertino kaip 2013 metais vykusių įvykių pasekmių, kadangi šios ligos jam buvo diagnozuotos jau 2007 metais, kai jis buvo patalpintas į Lukiškių TI-K. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, G. K. subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, – pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei faktą, kad pareiškėjas pažeidžiant ploto reikalavimus buvo kalinamas tik apie 15 dienų, teismas darė išvadą, kad G. K. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 250 Lt. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą vertintas kaip neatitinkantis teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 49-57), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje.

Pareiškėjas mano, kad teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-5584-806/2013 nustatytoms aplinkybėms, kad paaiškinime, surašytame G. K. vardu, nėra jo parašo ir kt., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarčiai, kurioje konstatuota, kad nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. K. buvo informuotas apie administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą. Pareiškėjo vertinimu, teismas pažeidė principą in dubio pro reo. Pareiškėjo teigimu, teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo apklausti liudytojais byloje R. M., J. D., D. G.. Tokiu būdu iš pareiškėjo buvo atimta galimybė užduoti šiems asmenims klausimus, ginčyti jų parodymus, t. y. pažeista teisė į teisingą teismą. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo iškviesti ir apklausti minėtus asmenis liudytojais. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Migracijos tarnybos ar policijos duomenis dėl asmens tapatybės kortelių jam išdavimo, kadangi teigia visada laiku kreipdavęsis dėl tapatybės kortelės išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, pareiškėjas mano, kad antstolio D. Š. vykdomas išieškojimas yra neteisėtas. Šie neteisėti veiksmai sukelia pareiškėjui neturtinę žalą, pasireškiančia sukeliamais nepatogumais, teismo procesais, reputacijos sumažėjimu.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį. Tvirtina pateikęs skundą tada, kai sužinojo apie pažeistą teisę, taip pat teikė teismui prašymą atnaujinti terminą, dėl kurio teismas nepasisakė, todėl prašo šį prašymą spręsti apeliacinės instancijos teismo. Mano, kad jo kalinimo laikotarpis nuo 2007 m. liepos 16 d. turi būti vertinamas kaip vienas, tęstinis, kadangi tai yra viena bausmė. Mano, kad teismo sprendimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos. Tvirtina, kad Marijampolės pataisos namų administracija neleidžia rašyti skundų teismui ir taiko už tai bausmes. Remiasi Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimus ir tvirtina, kad jam turi būti suteiktos ne mažiau kaip 8 valandos pasivaikščiojimui lauke. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalį. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas neatsižvelgė į pareiškėjo neįgalumą, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 69-73).

Sutinka su teismo argumentu, kad 2006 m. balandžio 23 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą G. K. Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme. Laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, kad praradęs asmens tapatybės kortelę ir nepranešęs apie tai kompetentingoms institucijoms pareiškėjas pats sudarė galimybę neteisėtai pasinaudoti jo asmens duomenimis, todėl jo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Atsakovas vertina, kad pareiškėjas nepagrindė nei prašomos atlyginti žalos atsiradimo, nei jos dydžio, jo teiginiai abstraktūs, nepagrįsti faktiniais duomenimis. Atsakovo manymu, pareiškėjas taip pat neįrodė priežastinio ryšio.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodydamas, kad Lietuvos generalinio komisaro 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-571 Vilkpėdės policijos nuovada buvo panaikinta, todėl Vilkpėdės policijos nuovada nėra tinkamas subjektas atstovauti atsakovą byloje (II t., b. l. 77).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde ir papildomai teiktame rašte buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojus, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja būtinybe žodinio bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojus, galinčius išsamiau paaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į teismo posėdį liudytojus, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K bei pareigūnų veiksmų, susijusių su administracinio teisės pažeidimo inkriminavimu, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, ieškinio senaties taikymu, Nuovados pareigūnų veiksmų vertinimu.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo teiginys, jog Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnų neteisėti veiksmai buvo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-5584-806/2013, nepagrįsti, kadangi administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta ne dėl procesinių pažeidimų ar nustačius policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų faktą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu visi neaiškumai buvo traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, todėl teismas konstatavo, kad nėra įrodyta, jog G. K. padarė pažeidimą, nustatytą ATPK 44 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas išreikalauti iš Migracijos tarnybos duomenis dėl asmens tapatybės kortelių išdavimo netenkinamas, kadangi apeliacinės instancijos teismas nevertina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-5584-806/2013 nustatytų faktinių aplinkybių. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs, administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta. Įvertinusi bylos medžiagą bei pirmos instancijos teismo sprendime nustatytas bei įvertintas faktines aplinkybes bei išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad Nuovados pareigūnai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų. Vien administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas ar neatvykimas į teismo posėdį liudyti dėl teismo šaukimuose nurodytų priežasčių (vaiko priežiūros atostogos, atostogos, persikraustė), nesuponuoja fakto, kad Nuovados pareigūnai veikė neteisėtai. Todėl šioje byloje pirmos instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą bei šią G. K. skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijamu sprendimu neteisėtai taikė senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 16 d. iki 2013 m. birželio 20 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Be to, pareiškėjas neprašė pirmos instancijos teismo atnaujinti senaties termino, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo manymu, pažeidimo terminas yra tęstinis ir jis negali būti praleistas, nesuteikia pagrindo netaikyti teisės aktuose nustatyto senaties termino.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 19 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. spalio 19 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. spalio 19 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. gegužės 29 d. vakare, 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. birželio 17 d. vakare, 2013 m. birželio 18 d. ir 2013 m. birželio 19 d. vakare, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimo. Ištyrus atsakovo atstovo pateiktus įrodymus (t. 1, b. l. 58-66) matyti, kad pareiškėjui iš 21 Lukiškių TI-K kalinimo paros 15 parų (t. y. atmetus atsakovo nurodomus laikotarpius, kuomet pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus) nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.).

Atsakovo atstovas nurodo, kad toks kamerų perpildymas nulemtas teisės aktų reikalavimų, nes jis neturi teisės nevykdyti teismų nutarčių ir nepriimti suimtųjų ar nuteistųjų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos faktą kildina ir iš kitų, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų: kamerose buvo drėgna, išduotas tik 1 ritinėlis tualetinio popieriaus per mėnesį, sanitariniame mazge tiekiamas tik šaltas vanduo, patalynė prastos būklės, pasivaikščioti galima buvo tik vieną valandą per dieną. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis bei sprendime nurodytais motyvais.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, kad jis turi sveikatos sutrikimų, yra neįgalus, jam nebuvo suteiktas tinkamas maitinimas, jis buvo maitinamas pagal valgiaraštį, skirtą nedirbantiems vyrams, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo" 7 punktas įtvirtina, jog ligoniai pagal medicinines indikacijas gali būti maitinami pagal kitus patvirtintus valgiaraščius, ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraštį. Laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims, be to, pareiškėjas ir pats kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl sprendimo, susijusio su tinkamu maitinimu, kuris atitiktų jo sveikatos būklę, tačiau Lukiškių TI-K sprendimo nepriėmė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkto pažeidimas pažeidė ir pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat yra viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, netinkamas maitinimas bei kiti nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, į tai, jog tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana trumpą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiški­mo Nr. 7508/02). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 3 mėnesiams nuo tada, kai išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), jo nurodytos ligos jam buvo diagnozuotos dar 2007 metais, teisėjų kolegija sprendžia, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 30 000 Lt suma (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; taip pat žr. 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-113/2013). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 250 Lt (72,42 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė