A-525-810-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-810/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02030-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. K. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, VRM) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-4056(11), kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 25 840,75 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Taip pat prašė priteisti 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad Ministerijos sprendimu nuo 2008 m. spalio 1 d. jam buvo paskirta 1 929,23 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, valstybinė pensija jam buvo sumažinta. Dėl to pareiškėjas 2013 m. balandžio 4 d. kreipėsi į VRM dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 iki 2012 metų. VRM 2013 m. balandžio 19 d. sprendime, kurį pareiškėjas gavo 2013 m. gegužės 31 d., nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjas vertino, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Teigė, jog valstybinė pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo jam neišmokėta nepagrįstai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 25 840,75 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Taikant Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo pažeistos jo teisės, jis prarado dalį valstybinės pensijos, taip pat buvo pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos. Kartu pažymėjo, jog kadangi atsakovas taikiai išspręsti ginčo nesutiko, jis turėjo kreiptis į teismą ir dėl to patyrė 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, pateikė atsiliepimą (b. l. 71–73), prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ar bylą nutraukti.

Nurodė, kad VRM ginčijamo sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir išmokėti nepriemoką. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, dėl to jo nuostatos pareiškėjui apskaičiuojant valstybinę pensiją nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. ir nėra taikomos, o kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipėsi tik 2013 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą, todėl jo prašymas turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama remiantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl VRM veiksmai teisėti. Taip pat pažymėjo, kad teismas analogiškoje byloje skundą atmetė, nes pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, todėl to paties pobūdžio bylos turi būti sprendžiamos analogiškai. Teismui nusprendus skundą tenkinti ar tenkinti iš dalies, prašo valstybinės pensijos kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., kadangi 2013 metų biudžete lėšos kompensavimui nėra skirtos, asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 87–95) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4056 (11) dalį, kurioje atsisakyta P. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Priteisė P. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 25 840,75 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo iki 2014 m. vasario 1 d. Kitoje dalyje pareiškėjo P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Ministerijos 100 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, – 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Ministerijos 2008 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 11SP-4264 nuo 2008 m. spalio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 1929,23 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2010 m. kovo 25 d. su prašymu, gautu 2010 m. kovo 29 d., kreipėsi į Ministeriją dėl valstybinės pensijos mokėjimo, prašydamas užtikrinti viso paskirto dydžio valstybinės pensijos mokėjimą. VRM 2010 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. 1D-3346-(2) nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama remiantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatomis. Taip pat nurodė, kad valstybinių pensijų kompensavimas nėra numatytas, todėl mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 4 d. su prašymu, gautu 2013 m. balandžio 8 d., kreipėsi į VRM dėl neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. VRM, atsakydama į pareiškėjo prašymą, ginčijamame 2013 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. D-4056 (11) nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuojama vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neperskaičiuojama, kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Valstybinė pensija bus mažinama ir toliau pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Išmokėti susidariusios nepriemokos neturi pagrindo.

Teismas citavo Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnių nuostatas, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą VRM sprendimą, teismas citavo išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.). Remdamasis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, teismas pažymėjo, kad priimdama skundžiamą sprendimą VRM, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Teismas vertino, jog šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą VRM sprendimo Nr. 1D-4056 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl prašymo priteisti pensijos nepriemoką, teismas vertino, jog kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. 11PP(P)-2816 apie pareiškėjui 2010-2012 metais apskaičiuotą ir išmokėtą valstybinės pensijos dydį, kurio be kita ko pareiškėjas ir atsakovai neginčija, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. gruodžio įskaitytinai buvo apskaičiuota iš viso 69 452,28 Lt valstybinės pensijos, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, apskaičiuota 55 561,68 Lt valstybinės pensijos, o taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio įskaitytinai buvo išmokėta 23 547,41 Lt, nuo 2012 m. rugsėjo Laikinojo įstatymo nuostatos pareiškėjo valstybinei pensijai apskaičiuoti nebuvo taikytos. Taigi, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį susidarė 25 840,75 Lt nepriemoka (b. l. 50).

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neįvykdytų sprendimų, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi ir pažymėjo, jog, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio įskaitytinai dėl nepagrįstai taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka – 25 840,75 Lt priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, taip pat įvertinus valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas tenkino atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Teismas vertino, kad pareiškėjo už skundo parengimą prašoma priteisti – 400 Lt neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, šios išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos besibylinėjant su atsakovais, todėl priteisiamos. Šias išlaidas teismas paskirstė tarp atsakovų, nurodydamas, jog kadangi pareiškėjo reikalavimas panaikinti VRM 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą tenkintas dalyje, o reikalavimas priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką tenkintas pilnai, atitinkamai pareiškėjui iš Ministerijos priteisiama 100 Lt, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, - 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–100), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Nepriteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Byla turėjo būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Tai, kad Ministerija dėl teisinės klaidos šį prašymą išnagrinėjo, nepanaikino to, kad pareiškėjas pažeidė ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką. Lietuvos valstybė, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimu (I d. 2.7 sk.), ginčija tai, kad Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nors buvo praleistas apskundimo terminas. Teismas ignoravo tai, jog panašius santykius reglamentuojantis įstatymas, gali būti taikomas tik jei nėra įstatymo reglamentuojančio ginčo santykį. Šiuo atveju buvo praleistas VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas. Byloje, kuria rėmėsi teismas, šis terminas nebuvo praleistas. Nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo bylas, kuriose Ministerijos ikiteisminis sprendimas buvo panaikintas, kaip neteisėtas skundo išnagrinėjimas, nes pareiškėjas ikiteisminį skundą padavė praleidęs terminą.

2) Bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad byla turėjo būti nutraukta, nepriteistinos apskritai. Teismui netenkinus apeliacinio skundo, prašo pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti, atsižvelgiant į tai, kad skundo šioje byloje surašymas neturėjo pareikalauti didelių jį surašiusio advokato darbo laiko sąnaudų, specialių žinių turėjimo žinant administracinių teismų tokio pobūdžio bylose formuojamą praktiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba, vadovaudamasi ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, padavė prašymą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo (b. l. 105–106).

Pareiškėjas P. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 108–110), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) Ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėdama sumažintą pensiją iki 2013 m. balandžio 19 d. rašto Nr. 1D-4056(11), kurį pareiškėjas gavo 2013 m. gegužės 31 d., jo neinformavo ir nepateikė jokio sprendimo apie sumažintą pensiją, kurį jis būtų galėjęs skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Paaiškėjimo apie pažeidimą diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena – 2012 m. rugsėjo 21 d. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi VAĮ, o ne Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei pagal analogiją taikomu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, kur nustatytas trejų metų terminas apskųsti sprendimu pensijų klausimais. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų (jiems priskiriamos ir pensijos) mokėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

2) Iš atsakovų priteista bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą suma – 400 Lt – neviršija maksimalios rekomenduojamos už šią teisinę paslaugą priteisti sumos, yra už ją 7,5 karto mažesnė. Advokato išrašytoje sąskaitoje nurodytos sugaištos 4 valandos skundo rengimui ir dokumentų teismui parengimui yra pagrįstos ir teismo priteistos teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4056 (11) dalį, kurioje atsisakyta P. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų bei priteisdamas P. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 25 840,75 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo iki 2014 m. vasario 1 d. Kitoje dalyje pareiškėjo P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat priteisė pareiškėjo P. K. naudai iš atsakovo Ministerijos 100 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, – 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, jog byla turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, pareiškėjui nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atkreipdamas dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo, pažymėjo, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti.

Tačiau procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos.

Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011).

Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Sutinkamai su tuo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas kitu aspektu, t. y. teismui nenustačius, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą per kurį suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos privalo kreiptis į teismą.

Kaip (remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis) buvo pažymėta 2014 m. birželio 18 d. nutartyje, vertintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, nes apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį (gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį), tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 12 d. (b. l. 15), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi teisėjų kolegija iš esmės sutiko su apeliacinio skundo argumentu dėl bylos nutraukimo galimybės, tik kitu pagrindu.

Vis dėlto, kaip buvo pažymėta ir 2014 m. birželio 18 d. nutartyje, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Tad pareiškėjui minėta 2014 m. birželio 18 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pastarajai pozicijai pateikti pareiškėjui nutartimi buvo nustatytas dviejų savaičių nuo minėtos nutarties išsiuntimo iš teismo dienos terminas. Nutartis pareiškėjui buvo išsiųsta 2014 m. birželio 18 d. (b. l. 122).

Pareiškėjas 2014 m. liepos 18 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 130) teismui pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo skundui paduoti (b. l. 123-126). Paaiškino, kad 2014 m. birželio 18 d. nutartis jo sutuoktinei buvo įteikta 2014 m. liepos 11 d. Jis pats nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. yra komandiruotas dirbti Danijoje, į Daniją išvyko 2014 m. birželio 20 d. ir nuo to laiko nebuvo namuose. Prašo atsižvelgti į tai, jog teismo nutartį gavo jau praleidęs teismo nurodytą terminą, ir šį terminą pratęsti. Kartu pateikta UAB „CCD Transport LT“ pažyma, kurioje nurodyta, kad P. K. nuo 2014 m. birželio 16 d. priimtas į UAB „CCD Transport LT“ vairuotojo-remontininko pareigoms, nuo š. m. birželio 23 d. iki rugpjūčio 1 d. yra iškomandiruotas į Daniją (b. l. 128). 2014 m. liepos 24 d. teismui pateikta ir AB „Lietuvos paštas“ pažyma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo siųsta registruotoji pašto korespondencijos siunta, adresuota P. K., 2014 m. liepos 11 d. įteikta žmonai R. K. (b. l. 132).

ABTĮ 65 straipsnio 1 dalis numato, jog procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti. ABTĮ 67 straipsnio 2 dalis numato, jog teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims.

Teismo paskirti pasibaigę procesiniai terminai teismo negali būti pratęsti, tačiau teismas gali juos atnaujinti.

Atsižvelgiant į tai, į pareiškėjo argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus, kad 2014 m. birželio 18 d. nutartis jo sutuoktinei buvo įteikta pasibaigus jame nustatytam terminui, bei į pareiškėjo aiškiai išreikštą siekį, kad jo pozicija dėl skundo padavimo termino atnaujinimo būtų priimta, terminas pareikšti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, atnaujintinas.

Pareiškėjas prašyme dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, prašo atnaujinti jam terminą skundui paduoti dėl neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Nurodo, kad poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti iš dalies išdėstė 2013 m. lapkričio 18 d. atsiliepime į apeliacinį skundą, tik nepareiškė prašymo šį terminą atnaujinti, nes tuo metu nežinojo apie formuojamą teisminę praktiką dėl senaties terminų bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų. Taip pat nurodė, kad iki 2013 m. balandžio 19 d. VRM rašto gavimo 2013 m. gegužės 31 d., jis nebuvo informuotas ir jam nebuvo pateikta jokio sprendimo apie sumažintos pensijos mokėjimą, kurį jis būtų galėjęs skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymi, jog apeliantai skunde nurodė, kad pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo diena – 2012 m. rugsėjo 21 d., tad atsižvelgiant į šią poziciją pareiškėjui nebuvo pagrindo prašyti atnaujinti trijų metų terminą skundui paduoti. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytu 5 metų ieškinio senaties terminu palūkanų ir kitų periodinių išmokų mokėjimui. Nurodė, kad apie sumažintą pensiją sužinojo vėliau nei 2010 m. vasarį. Pareiškėjas mano, jog turėjo teisėtą lūkestį, kad pensijų ribojimas bus laikinas ir, valstybei išgyvenus ekonominį sunkmetį, ribojimai bus panaikinti. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu bei anksčiau susiklosčiusia praktika, kai patirti turtiniai nuostoliai dėl pensijų mažinimo buvo išmokėti ir tiems, kas į teismą nesikreipė, pareiškėjas į teismą nesikreipė. Pažymi, jog teisminė praktika dėl terminų šios kategorijos bylose skaičiavimo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo apeliaciniam teismui ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas, ta dalimi, kuria nuspręsta pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, panaikinant Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4056 (11) dalį, kurioje atsisakyta P. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų bei priteisiant P. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 25 840,75 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo iki 2014 m. vasario 1 d., o kitoje dalyje pareiškėjo P. K. skundą atmetant kaip nepagrįstą, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti keičiamas tik ta apimtimi, kiek pareiškėjo prašytos ir jam pagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos paskirstytos tarp abiejų atsakovų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, šioje byloje ginčas iš esmės vyko dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo, o šioje byloje ginčytas VRM sprendimas priimtas atsakant į pareiškėjo prašymą, t. y. pareiškėjui įgyvendinant pretenzijos pareiškimo pensiją mokančiai institucijai procedūrą, vien tai, kad VRM sprendimas buvo iš dalies panaikintas, nesudaro pagrindo dalį bylinėjimosi išlaidų priteisti iš šio atsakovo.

Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog bylinėjimosi išlaidos, kaip ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, turėtų būti priteisimos iš šio atsakovo – Lietuvos valstybės. Kadangi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo, bylinėjimosi išlaidos, kaip ir valstybinės pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 ir 8.2 punktus bei pareiškėjo prašytą priteisti bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą sumą, atmeta apeliacinio skundo prašymą priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas tik ta apimtimi, kiek bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš dviejų atsakovų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti rezoliucinės dalies penktoje pastraipoje nurodant:

„Priteisti pareiškėjo P. K. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.“.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė