A-556-2083-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2083/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04831-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–12) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. S-142 (7-97/2012); 2) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-58; 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79; 4) priimti naują sprendimą atleisti mokesčių mokėtoją nuo priskaičiuotų delspinigių.

Pareiškėjas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 36 straipsnio 3 punktas nustato mokesčių mokėtojo teisę gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. Vietos ir centrinis mokesčių administratoriai bei MGK pažeidė MAĮ 2 straipsnį bei 36 straipsnio 2 dalį ir nelaikė 2011 m. birželio 27 d. išaiškinimo Nr. (29.1.1.)-46-24915 individualia konsultacija dėl mokesčių mokėjimo. Pažymėjo, kad MGK ir centrinio mokesčio administratoriaus sprendimai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A15-141/2005 suformuotai praktikai dėl aplinkybių, kurių mokesčių mokėtojas negalėjo numatyti ir kontroliuoti.

Tvirtino, kad negalėjo numatyti veiksmų, kai pateikiama viena konsultacija dėl mokesčių mokėjimo pagal A klasės pajamas, o vėliau tos pačios pajamos traktuojamos kaip B klasės. Taip pat mokesčių mokėtojas negalėjo numatyti AB banko „Snoras“ nacionalizacijos ir bankroto, kurie lėmė mokesčių mokėtojo lėšų praradimą, piniginių lėšų ir nuosavybės teisių apribojimą. MGK nepateikė jokių argumentų dėl vietos mokesčio administratoriaus 2011 m. birželio 27 d. išaiškinimo Nr. (29.1.1)-46-24915 turinio ir minėto išaiškinimo nulemto mokesčių mokėtojo suklaidinimo.

MGK visiškai nenagrinėjo aplinkybės, nustatytos MAĮ 100 straipsnyje, t. y. kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jei delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio įstatymo 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytų sumų. Mokesčių mokėtojui turėtos permokos buvo grąžintos. Tvirtino, kad įrodė faktines aplinkybes, kuriomis remiantis gali būti atleistas nuo delspinigių, tačiau MGK nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, kurios jis objektyviai negali įvykdyti.

MGK sprendimas prieštaringas, nes jo 12 lapo 2 pastraipoje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas nepateikė netinkamo konsultavimo įrodymų, o to paties lapo 3 pastraipoje pažymėta, jog konsultaciją aptarė anksčiau, nors anksčiau nurodė, kad jos nėra. Centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas prieštarauja VMI prie FM viršininko įsakymu Nr. VA-25 patvirtintai delspinigių skaičiavimo metodikai. Delspinigiai, neteisėtai priskaičiuoti nuo A klasės pajamų, pažeidžiant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 24 straipsnį bei 2011 m. birželio 27 d. konsultaciją Nr. (29.1.1)-46-24915.

Kadangi pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės dėl ne laiku apskaičiuotų nepriemokų, baudinės netesybos negali būti taikomos vadovaujantis sąžiningumo, protingumo principais ir mokesčių administratoriaus išaiškinimu. Mokesčių mokėtojas deklaravo pajamas pagal Pajamų rūšių kodų klasifikatorių 62 pajamų rūšies kodu ir vadovavosi VMI prie FM viršininko 2004 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. VA-7 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. VMI prie FM 2012 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 68-79 atsisakė patenkinti skundą dėl to, kad pareiškėjas neva neįrodė, jog nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, taigi preziumavo pareiškėjo kaltę.

Atsakovas nurodė, kad delspinigiai buvo paskaičiuoti nuo pareiškėjo mokestinių prievolių jo pateiktose deklaracijose. VMI prie FM taip pat preziumavo, kad jose pateikti duomenys yra teisingi. VMI prie FM nepateikė jokių argumentų dėl to, kad mokesčių administratorius nesiekė bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju. Inspekcija pareikalavo pateikti apskaitos dokumentus ir pareiškėjas juos tą pačią dieną pateikė. 2012 m. vasario 17 d. elektroniniu paštu gavo VMI prie FM nurodymą pateikti 2011 m. GPM deklaraciją. VMI prie FM pareigūnams paaiškino, kad dar nėra suformuluotos preliminarios deklaracijos ir jog jiems pateikti apskaitos dokumentai už 2011 m., todėl 2011 m. deklaracija bus pateikta, kai VMI prie FM suformuluos preliminarias deklaracijas.

VMI prie FM Nepriemokų administravimo departamento pareigūnai atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktus apskaitos dokumentus, žurnalus ir pan. VMI prie FM 2011 m. lapkričio 18 d. išplatino pranešimą, kad banko „Snoras“ klientai, kurių piniginės operacijos apribotos ne dėl jų kaltės, galės būti atleisti nuo delspinigių. Tačiau pranešimu realiai pasinaudoti neįmanoma, nes mokesčių administratoriui nepakanka įrodymų. VMI prie FM sprendime remiamasi 2008–2010 m. deklaracijomis, kurios nėra patvirtintos. Toks atsainus požiūris yra netoleruotinas teisinėje demokratinėje valstybėje.

Atkreipė dėmesį, kad skaičiuojant delspinigius nebuvo taikomas pažeidimo padarymo dieną galiojęs delspinigių dydis, nes pažeidimo padarymo diena iš viso nebuvo nustatyta. Nebuvo suteikta galimybė savanoriškai įvykdyti mokesčių teisės aktuose nustatytas pareigas, tokia pareiga mokesčių mokėtojui nebuvo nustatyta ir išaiškinta. Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių, jeigu mokesčių mokesčio įstatymą pažeidė dėl galbūt klaidingo apibendrinto mokesčių įstatymo paaiškinimo.

Vadovaujantis LR finansų ministro 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-036 „Dėl apibendrintų mokesčių įstatymų paaiškinimų projektų derinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuo 2008 m., prieš priimant sprendimą dėl oficialaus apibendrintų mokesčių įstatymų paaiškinimų (komentarų) paskelbimo, jų projektai yra skelbiami internete. Valstybės institucija turėtų vadovautis teisinio aiškumo principu. Šio atveju GPMĮ komentare (reg. Nr. KD-911) nurodyta, kad, nuo išmokėtų honorarų, pajamų mokestį apskaičiuoti, sumokėti ir deklaruoti išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį privalo pajamas išmokantis asmuo – nuolatinis Lietuvos gyventojas.

Pagal 2009 m. kovo 16 d. GPMĮ komentarą (reg. Nr. KD-904), honoraru yra laikoma gyventojui mokama kompensacija už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą. Akivaizdu, kad VMI prie FM nesivadovavo MAĮ 141 straipsniu, nes priėmė sprendimą nesulaukusi 2011 m. deklaracijos pateikimo iš mokesčio mokėtojo, ir Buhalterinės apskaitos įstatymu, nes nenagrinėjo jai pateiktų apskaitos dokumentų ir individualios veiklos apskaitos žurnalų. Taip pat Inspekcijos pareigūnams buvo pateikti dokumentai ir mokesčių sumokėjimo garantijos, kurios nebuvo įvertintos.

Sprendimas išieškoti delspinigius yra nepagrįstas, nes neaišku, kada kokios pajamos gautos. Nustatytos prievolės laiku sumokėti mokestį mokesčių mokėtojas nepažeidė, nes mokesčių administratorius nepriėmė sprendimo įpareigoti tai padaryti, todėl negali atsirasti prievolė sumokėti delspinigius. Mokesčių administratorius 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo 1.2 punkte pasisakė ne tik dėl esamos prievolės, bet ir dėl to, kaip bus sprendžiamas klausimas dėl 2012 m. kovo 15 d. apskaičiuotos delspinigių sumos, o tai patvirtina jo tendencingumą ir nenorą spręsti mokesčių administravimo klausimų iš esmės, užsiimant tik baudinėmis funkcijomis.

Nors centrinis mokesčių administratorius ir nustatė, kad pareiškėjo turtui taikomi apribojimai, tačiau į tai neatsižvelgė. Centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į mokesčių mokėtojo realias galimybes mokėti delspinigius dėl taikomų apribojimų turtui. Pažymėjo, kad jo atžvilgiu išieškoti delspinigius nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes laikinas nemokumas nulemtas valstybės veiklos ir valstybės priimtų sprendimų ir politikos. Turi išlaikytinių – sūnų, sunkiai sergančią motiną, kuriai pripažintas nedarbingumas.

Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas, nes pateikė dokumentus, kad ieško darbo ir jo nemokumas yra tik laikinas ir nulemtas bendros socialinės ekonominės padėties Lietuvoje pasibaigus krizei ir giliai recesijai. Sunkūs laikai buvo ne tik valstybei, bet ir jos piliečiams, todėl VMI prie FM sprendimas prieštarauja Europos Komisijos 2006 m. gruodžio 12 d. reglamentui (EB) Nr. 1998/2006 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbos. VMI prie FM sprendime neatsižvelgta į tai, kad 2012 m. vasario 28 d. mokesčių mokėtojas sudarė sutartį su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Nr. 7-1Į-52 dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo ir įsipareigojo mokėti po 199 Lt kiekvieną mėnesį.

Minėta sutartis vykdoma tinkamai ir laiku, todėl mokesčių administratorius neturi teisės abejoti mokesčių mokėtojų mokumu. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą, delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Jie atlieka iš esmės baudinę funkciją ir turėtų būti taikomi išimtiniais atvejais, kai yra tam pagrindo, o ne žiūrint tik į prievolės praleidimo terminą. Be to, aukštesnę galią turinčio Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių.

Nepatikrinus ir nepripažinus pareiškėjo deklaracijų, skaičiuoti delspinigius nėra teisinio pagrindo, nes neaišku, kada turėtų būti sumokėtas mokestis, ar jis buvo tinkamai apskaičiuotas, deklaruotas ir, svarbiausia, kas turėtų jį mokėti. Paskaičiuoti delspinigiai aiškiai viršija 180 dienų terminą nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą. Inspekcija neįrodė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto aplinkybių, jog mokesčių mokėtojas yra kaltas dėl neva padaryto pažeidimo.

Todėl taikyti jam baudines netesybas – delspinigius – nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo prašyme ir paaiškinimuose atleidimo nuo delspinigių pagrindai yra visiškai įrodyti ir fakto pirmenybės prieš formą principas reikalauja, kad į juos būtų atsižvelgta. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad iki šiol nėra pasibaigęs mokestinis ginčas dėl pareiškėjo prievolės mokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ta pačia apimtimi, už kurią jam yra paskaičiuoti delspinigiai, kurie yra ginčijami šioje byloje.

Inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 buvo patvirtintas patikrinimo aktas. Šio Inspekcijos sprendimo apskundimo terminas yra nepasibaigęs.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 36–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo 15 306,04 Lt GPM delspinigių ir 788,73 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) delspinigių, paskaičiuotų 2011 m. lapkričio 16 d., t. y. AB banko „Snoras“ veiklos sustabdymo dienai. Išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, VMI prie FM nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neįrodo, jog jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo – MAĮ 40 straipsnyje nustatytos prievolės laiku sumokėti mokestį.

Pareiškėjui GPM delspinigiai apskaičiuoti už laiku nesumokėtą GPM pagal 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 19 d., 2011 m. rugsėjo 16 d. pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2008, 2009, 2010 m., PSDĮ delspinigiai paskaičiuoti už laiku nesumokėtas PSDĮ pagal 2011 m. rugsėjo 16 d., 2011 m. liepos 22 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2011 m. kovo 3 d. pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2009–2010 m., t. y. delspinigiai pareiškėjui pagrįstai paskaičiuoti nuo nepriemokų, kurių sumokėjimo terminas buvo suėjęs anksčiau, negu 2011 m. lapkričio 16 d.

Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas laiku nesumokėjo GPM ir PSDĮ mokestinių nepriemokų už 2008, 2009, 2010 m. ne dėl 2011 m. lapkričio 16 d. AB banko „Snoras“ sustabdytos veiklos, o todėl, kad neteisingai buvo užpildęs metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2008, 2009, 2010 m. Mokesčių mokėtojas, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi pats išsiaiškinti, kaip apmokestinamos jo gaunamos pajamos ar valdomas turtas, savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius, ir sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo ar lydimojo teisės akto nustatytu terminu ir tvarka.

Mokesčių mokėtojo pareiga yra laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Mokesčių mokėtojui, neįvykdžiusiam MAĮ 40 straipsnyje nustatytos prievolės laiku sumokėti mokestį, atsiranda nauja prievolė – sumokėti atitinkamą delspinigių sumą už pradelstą laikotarpį. Už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Pareiškėjas neįrodė, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo – laiku nesumokėtų mokesčių už 2008, 2009, 2010 m., todėl VMI prie FM jo neatleido nuo 15 306,04 Lt GPM delspinigių ir 788,73 Lt PSDĮ delspinigių, apskaičiuotų 2011 m. lapkričio 16 d.

Minėtu pagrindu taip pat buvo spendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo 2 405,54 Lt GPM delspinigių ir 237,60 Lt PSDĮ delspinigių, apskaičiuotų po 2011 m. lapkričio 16 d., t. y. po AB banko „Snoras“ veiklos sustabdymo dienos. VMI prie FM 2011 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. (29.4-31-3)-R-10794 nurodyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai turi sąskaitas ne tik AB banke „Snoras“, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jie gali būti atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, jeigu pagrindžia, kad neturėjo kitų galimybių mokestinėms prievolėms įvykdyti.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas turi sąskaitų ir / ar indėlių kituose bankuose ir kredito įstaigose, tačiau skunduose jis to nenurodė. Nustatyta, kad pareiškėjas turi 146 612,29 Lt piniginių lėšų. Įvairią valiutą konvertavus į litus, laisvai disponuojamos piniginės lėšos sudaro 142 114,57 Lt (4 480,46 Lt yra areštuoti). Pareiškėjas gavo 728 123,27 Lt pajamų, kurios deklaruotos 2008, 2009 ir 2010 m. metinėse GPM deklaracijose. Pagal trečiųjų asmenų pateiktus duomenis, pareiškėjas 2011 m. gavo 61 160,71 Lt pajamų, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę sumokėti 69 604,40 Lt GPM ir 6 598,40 Lt PSDĮ.

Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo mokesčių mokėtojo valios, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Pagal LVAT suformuotą praktiką, atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veikai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas turi sąskaitas ir / ar indėlius ne tik AB banke „Snoras“, jo pajamas, deklaruotas 2008, 2009 ir 2010 m. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose, ir 2011 m. duomenis iš trečiųjų asmenų šaltinių, VMI prie FM konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką, tačiau dėl jo paties neveikimo ši prievolė nebuvo laiku įvykdyta.

Be to, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė jo minimi mokesčių administratoriaus veiksmai ar valstybės institucijų taikomi ribojimai ir priešingi veiksmai, kurie lėmė mokesčių įstatymų pažeidimus. Tvirtino, kad nagrinėjamoje medžiagoje nenustatyta aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, ar vis absoluta. VMI prie FM pagrįstai padarė išvadą, kad pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas. Su šia pozicija sutiko MGK.

Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Išanalizavusi pareiškėjo finansinę padėtį, VMI prie FM nustatė, kad ji netaptų kritiška ir pareiškėjas neturėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, nes po mokestinės nepriemokos sumokėjimo liktų 492 22,82 Lt, kuriais jis galėtų laisvai disponuoti.

Nėra neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, jog netikslinga išieškoti delspinigius. Pareiškėjas tvirtino, kad turi išlaikyti nepilnametį sūnų, sunkiai sergančią motiną, kuriai pripažintas nedarbingumas, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudų ir (ar) delspinigių kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė informacijos pateikimo būdus, todėl mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių, kai jis mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto paaiškinimo arba suteiktos konsultacijos, turi nustatyti svarbią aplinkybę – informacijos pateikimo dokumentą ir jo turinį. Pareiškėjas nurodė, jog jam buvo suteikta konsultacija raštu, kuri yra pagrindas atleisti nuo delspinigių, tačiau pareiškėjas nepateikė šios konsultacijos, nepaaiškino, kaip konsultacija jį suklaidino mokesčių deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo aspektais.

Mokesčių teisėje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius. Delspinigiai taip pat yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. MAĮ nėra nustatyti atvejai, kad šis mokestinės prievolės užtikrinimo būdas gali būti netaikomas, nors mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės prievolės, t. y. nevykdo mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančios pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį ir laiku sumokėti į biudžetą mokesčio ar juo susijusias sumas, išskyrus atvejus, numatytus MAĮ 96 straipsnio 2 dalyje.

Inspekcija pagrįstai skaičiavo delspinigius nuo pareiškėjo įstatymų nustatyta tvarka nesumokėtų 69 604,40 Lt GPM ir 6 598,40 PSDĮ. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas neteko galios nuo 2007 m. liepos 19 d., todėl nėra pagrindo juo remtis. Pažymėjo, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo pareiškėjo suformuotų mokestinių prievolių jo pateiktose deklaracijose, kuriose pateikti duomenys yra teisingi. Inspekcija paštu pareiškėjui išsiuntė pranešimus pateikti papildomus duomenis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo neprivalėjo atlikti specialaus deklaracijų patikrinimo, kuris nėra numatytas ir MAĮ, tam, kad apskaičiuotų delspinigius, todėl Inspekcija pagrįstai vadovavosi pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija, palaikydama VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti (b. l. 34).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 72–83) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 17 711,58 Lt GPM ir 1 026,33 Lt PSDĮ delspinigių sumokėjimo, bei šį sprendimą patvirtinusių VMI ir MGK sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas, vadovaudamasis MAĮ 40 straipsnio 1 punktu, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi, Sveikatos draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad mokesčių mokėtojui, nevykdžiusiam ar netinkamai vykdžiusiam teisės nuostatose aptartą pareigą ir laiku nepervedant priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsirado nauja prievolė – sumokėti delspinigius už uždelstą laikotarpį.

Teismas taip pat nurodė, kad MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (MAĮ 66 str. 1 d.).

Pareiškėjas pats savarankiškai deklaravo vykdytinas mokestines prievoles. Iš Inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-86 matyti, kad pareiškėjo deklaruoti mokesčiai yra iš dalies perskaičiuojami. Bylos nagrinėjimo metu minėto mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo terminas nėra pasibaigęs. Savarankiškas sprendimas dėl Inspekcijos viršininko 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417 pakeitimo nėra priimtas. Mokestinis ginčas dar nepasibaigęs. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nagrinėjo skundžiamus mokesčių administratoriaus sprendimus dėl pareiškėjo neatleidimo nuo delspinigių pagal Inspekcijos viršininko 2012 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417.

LVAT 2013 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-14/2013, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl tų pačių teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių sprendimų, kaip ir šioje byloje, bei MGK 2012 m. liepos 30 d. sprendimo sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą iki bus baigtas mokestinis patikrinimas, išaiškino, kad pareiškėjo skundas Mokestinių ginčų komisijoje turi būti nagrinėjamas iš esmės, neatsižvelgiant į mokestinio patikrinimo už tą patį laikotarpį pradėjimą. Pareiškėjui deklaravus už mokestinius laikotarpius mokėtinas GPM ir PSDĮ sumas ir jų nesumokėjus per įstatymuose nustatytus terminus, jam pagrįstai buvo apskaičiuoti šių mokesčių delspinigiai.

Pareiškėjo teiginiai, kad delspinigiai gali būti apskaičiuoti tik atlikus tikrinimą ir patvirtinus deklaracijas, atmestini. Kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad jis nepažeidė prievolės laiku sumokėti mokesčius, kadangi mokesčių administratorius nepriėmė sprendimo, įpareigojančio tai padaryti. Teismas pažymėjo, kad prievolę mokėti mokesčius nustato įstatymai ir joks atskiras mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokesčio mokėtojo įpareigojimo sumokėti mokesčius nėra priimamas. Pagal MAĮ 138 straipsnio nuostatas, mokesčių įstatymo pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai.

Pareiškėjui neįvykdžius GPMĮ ir Sveikatos draudimo įstatyme nustatytų pareigų iki kitų metų gegužės 1 d. deklaruoti praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas, apskaičiuoti ir sumokėti GPM bei PSDĮ, tokie veiksmai laikomi mokestiniu pažeidimu. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, pažeidimo padarymas yra aiškus.

Teismas, spręsdamas ginčą, taip pat vadovavosi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 105 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, 99 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne paskirtų delspinigių pagrįstumas, bet sprendimų, kuriais atsisakyta atleisti pareiškėją nuo paskaičiuotų delspinigių, teisėtumas ir pagrįstumas. Nesutikdamas su delspinigių skaičiavimo tvarka bei dydžiu, pareiškėjas turi ginčyti sprendimus, kuriuose nustatyti delspinigiai, t. y. Inspekcijos viršininko 2012 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417. Tas pat pasakytina ir apie delspinigių paskaičiavimui taikytą dydį. Teismas pažymėjo ir tai, kad, pareiškėjo mokestiniam patikrinimui pasibaigus patikrinimo akto patvirtinimu, jam delspinigiai ir mokesčiai bus perskaičiuoti naujai, o jis įgis teisę kreiptis dėl atleidimo nuo delspinigių mokestinio patikrinimo eigoje – mokestinio patikrinimo rezultatų tvirtinimo eigoje ar mokestinio ginčo sprendimo metu (Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių 8 p.). Jo atleidimo nuo delspinigių klausimas šioje byloje iki mokestinio patikrinimo už tą patį laikotarpį ir to paties mokesčio šioje byloje sprendžiamas tik dėl LVAT 2013 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-14/2013 išdėstyto teisės aiškinimo, kad mokestinio patikrinimo vykdymas netrukdo spręsti klausimo dėl atleidimo nuo delspinigių, priskaičiuotų mokesčių administratoriaus sprendimu, kuris gali būti pakeistas nauju tvirtinant mokestinio patikrinimo rezultatus.

Teismas konstatavo, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui laiku nepervedant priklausančių mokesčių į valstybės biudžetą atsiradusios naujos prievolės – sumokėti už uždelstą laikotarpį delspinigius, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos mokestinius teisinius santykius, o ne ieškinio senaties terminus reglamentuojančios teisės normos. Taigi aplinkybė, jog CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių, šiuo atveju nėra reikšminga. Atleidimo nuo delspinigių sąlygas ir tvarką reglamentuoja MAĮ ir VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 7 punktu, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktais. Teismas nurodė, kad prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra bent viena aplinkybė, nustatyta teisės normose. Pareiškėjas prašo jį atleisti nuo GPM ir PSDĮ delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose, 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui GPM delspinigiai apskaičiuoti už laiku nesumokėtą GPM pagal 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. rugsėjo 16 d. pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2008–2010 m., bei PSDĮ delspinigiai apskaičiuoti už lauku nesumokėtas PSDĮ įmokas pagal 2011 m. rugsėjo 16 d., 2011 m. liepos 22 d., 2010 m. vasario 9 d. bei 2011 m. kovo 3 d. pateiktas metines pajamų deklaracijas už 2009–2010 m. Taigi pareiškėjui delspinigiai skaičiuoti nuo nepriemokų, kurių sumokėjimo terminas buvo suėjęs iki 2011 m. lapkričio 16 d., t. y.

AB banko „Snoras“ veiklos sustabdymo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas laiku nesumokėjo GPM ir PSDĮ mokestinių nepriemokų už 2008–2010 m. ne dėl 2011 m. lapkričio 16 d. AB banko „Snoras“ sustabdytos veiklos, o dėl to, kad neteisingai buvo užpildęs metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2008–2010 m. VMI prie FM 2011 m. lapkričio 18 d. rašte (MGK byla, I t., l. 152) nurodyta, kad AB banko „Snoras“ klientai, kurių piniginės operacijos apribotos ne dėl jų kaltės, galės būti atleisti nuo delspinigių.

Jeigu mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčius, bet to negali padaryti dėl apribotų AB Banko „Snoras“ operacijų, jis turi kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu atleisti nuo delspinigių. Šis išaiškinimas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių, jeigu pagrindžia, jog neturėjo kitų galimybių mokestinėms prievolėms įvykdyti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turi sąskaitas ir indėlius ne tik minėtame banke, bet ir kituose kredito įstaigose (MGK byla, I t., l. 73–82), o jo turimos laisvai disponuojamos lėšos sudaro daugiau nei 100 000 Lt (MGK byla, I t., l. 60–61), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę įvykdyti mokestinę prievolę.

Pareiškėjas nepagrindė, kad yra priešingai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, dėl kurių jam buvo apskaičiuoti GPM ir PSDĮ delspinigiai, buvo padaryti dėl nenugalimos jėgos (gamtos jėgų, valstybinės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir / ar kitų asmenų poveikio) ar tam tikrų atsitiktinių aplinkybių, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, o dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nors, siekiant pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe, įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad mokesčio mokėtojas nuo delspinigių, gali būti atleistas, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Teismo nuomone, atleidimas nuo delspinigių šiuo pagrindu siejamas ne su turėta mokesčio nepriemoka, bet su faktu, kad nebuvo padaryta žala valstybės biudžetui. Teismas pažymėjo, kad žala valstybės biudžetui padaroma, kai mokesčių mokėtojas atitinkamų mokesčių nesumoka teisės aktų nustatytais terminais. Kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nesumokėjo GPM ir PSDĮ, jis savo kaltais veiksmais padarė žalą biudžetui. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktas kaip vieną iš mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių pagrindų numato situaciją, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo suklaidintas mokesčių administratoriaus suteiktos konsultacijos, todėl jis negali būti pripažintas kaltu dėl padarytų pažeidimų, tačiau teismas, įvertinęs Inspekcijos 2011 m. birželio 27 d. rašto Nr. (29.1.1)-46-24915 (MGK byla, II t., l. 56–57) turinį, su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Teismas padarė išvadą, kad rašte buvo pateikta bendro pobūdžio informacija atsakant į klausimus: ar nuo gyventojo gauto honoraro gali būti apskaičiuojamas pajamų mokestis pagal GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punktą, koks yra GPM sumokėjimo terminas ir tvarka, kaip ir kokio dydžio tokiu atveju apskaičiuojamos PSDĮ, nurodant, kad minėtos įmokos yra priskirtos A klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį turi išskaičiuoti ir sumokėti mokestį išskaičiuojantis asmuo.

Teismas sutiko su MGK pozicija, kad aptartame rašte pateikta bendro pobūdžio informacija apie mokestį išskaičiuojančio asmens pareigas, mokesčio sumokėjimo terminus ir pan. Ji negali būti pagrindu teigti, jog mokesčių mokėtojas šiuo raštu buvo suklaidintas dėl mokestinių prievolių vykdymo. Pareiškėjui buvo žinoma, kad mokestis nuo jo gautų pajamų nebuvo išskaičiuotas ir jis gavo visas pajamas, jam taip pat buvo žinoma, jog mokestines prievoles turi įvykdyti pasibaigus mokestiniam laikotarpiui. Netinkamas mokestį išskaičiuojančio asmens pareigos vykdymas neeliminuoja mokesčių mokėtojo pareigos iki kitų metų gegužės 1 dienos įvykdyti MAĮ ir GPMĮ nustatytas pareigas deklaruoti visas per mokestinį laikotarpį gautas pajamas, apskaičiuoti ir sumokėti skirtumą tarp mokėtinos ir sumokėtos GPM sumos.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas deklaravo ne tik papildomas honorarų, autorinių atlyginimų iš juridinių asmenų pajamas, bet buvo deklaruotos ir papildomos individualios veiklos pajamos (MGK byla, I t., l. 108–129), kurios priskiriamos B klasės pajamoms. Kaip klaidinančią konsultaciją pareiškėjas nurodo ir GPMĮ komentaro nuostatas (MGK byla, I t., l. 155, 156), susijusias su honorarų apmokestinimu, t. y. mokesčių administratoriaus paaiškinimą, kas laikytina honoraru ir kokiai pajamų klasei priskirtini išmokami honorarai, tačiau, teismo nuomone, jie taip pat negali būti laikomi suklaidinusiais pareiškėją taip, kad jis neturėjo galimybės tinkamai įvykdyti savo mokestinių prievolių.

Pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas dar vienas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, siejamas su sunkia mokesčių mokėtojo ekonomine ar socialine padėtimi. Šį pagrindą detalizuoja MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, t. y. kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2009–2011 m. atskirais laikotarpiais vykdė veiklą pagal verslo liudijimą (MGK byla, I t., l. 83–84, 85–93). Pareiškėjas pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2010 m. nurodė 182 001 Lt apmokestinamųjų pajamų, 19 898,27 Lt neapmokestinamųjų pajamų, 72 000 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą (MGK byla, I t., l. 108–115).

Pagal trečiųjų asmenų pateiktus duomenis, pareiškėjas per paskutinius ketverius metus gavo tokias pajamas: 2008 m. – 130 586,46 Lt, 2009 m. – 27 929,61 Lt, 2010 m. – 13 295,35 Lt, 2011 m. – 61 160,75 Lt (MGK byla, I t., l. 85–95). Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, pareiškėjo vardu įregistruoti: 3000/15000 dalis 1,5 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (2012 m. sausio 1 d. vidutinė pareiškėjui tenkančios sklypo dalies rinkos vertė – 17 820 Lt), 0,09 ha žemės sklypas su sodo pastatu, esantys (duomenys neskelbtini) (2012 m. sausio 1 d. vidutinė sklypo rinkos vertė – 119 000 Lt, 2012 m. sausio 1 d. vidutinė pastato rinkos vertė – 41 700 Lt, nuo 2005 m. lapkričio 16 d.

įregistruota hipoteka), 0,09 ha žemės sklypas su sodo pastatu, esantys (duomenys neskelbtini) (2012 m. sausio 1 d. vidutinė sklypo rinkos vertė – 119 000 Lt, 2012 m. sausio 1 d. vidutinė sklypo rinkos vertė – 37 200 Lt; MGK byla, I t., l. 62–70). Minėti objektai areštuoti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. vasario 28 d. sudarė sutartį Nr. 7-1Į-52 su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo ir įsipareigojo mokėti po 199 Lt kiekvieną mėnesį, kol skola bus visiškai padengta, tačiau tai patvirtinančių įrodymų jis teismui nepateikė.

Įvertinęs pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į jo tikrintu laikotarpiu gautas pajamas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo prasme tinkamai neįrodė, jog jam papildomai apskaičiuotų delspinigių netikslinga išieškoti ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, todėl negali būti atleistas nuo GPM bei PSDĮ delspinigių ir minėtu pagrindu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas nuo 2007 m. liepos 19 d. neteko galios, todėl nėra pagrindo juo remtis. Taigi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl turėtų permokų įskaitymo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes nustatyto teisinio reglamentavimo dėl delspinigių atleidimo pagrindų, konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo 17 711,58 GPM delspinigių ir 1 026,33 Lt PSDĮ delspinigių, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 2–4 punktų nuostatomis. Mokesčių mokėtojas nepateikė argumentuotų motyvų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, kurie būtų svarbūs nagrinėjant atleidimo nuo delspinigių aplinkybes. Mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o jų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pripažinus prašomus panaikinti sprendimus teisėtais ir pagrįstais, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimas priimti naują sprendimą atleisti mokesčių mokėtoją nuo priskaičiuotų delspinigių.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 87–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nemotyvuotai nenagrinėjo faktinių aplinkybių ir pareiškėjo argumentų dėl skundo dalyko ir pagrindo bei priėmė sprendimą, kuris prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir galiojančiam reglamentavimui. Byloje buvo išnagrinėti ne visi pareikšti reikalavimai, nes teismas nenagrinėjo skundo dalies dėl VMI prie FM 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 panaikinimo dėl jo neteisėtumo, o nagrinėjo tik skundo dalį dėl atleidimo nuo delspinigių.

2. Sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių, teismas neįvertino visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, todėl nepagrįstai nepritaikė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nepagrįstai neatleido pareiškėjo nuo delspinigių. Teismas neįvertino aplinkybės, ar pareiškėjas turi faktinių galimybių mokėti paskaičiuotus delspinigius, ar jo galimybės nėra suvaržytos ne dėl mokesčių mokėtojo priklausančių aplinkybių. Toks įstatymo normos netaikymas prieštarauja LVAT suformuotai teismų praktikai (administracinė byla Nr. A442-807/2010), kurioje teismas suformavo kriterijus, kuriais teismai privalo vadovautis spendžiant tokio pobūdžio bylas, o būtent ištirti ir nustatyti visas aplinkybes, kurios sąlygojo mokesčių mokėtojui taikomus apribojimus.

3. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje (7 psl.) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86, kuris buvo pridėtas prie bylos teismo iniciatyva (tai yra užfiksuota teismo posėdžio įraše). Pareiškėjas nurodė, kad dėl šio sprendimo dar nėra pasibaigę apskundimo centriniam mokesčių administratoriui terminai ir prašė teismo vertinti tik abiejų mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimtų sprendimų prieštaringumą.

4. Teismas nepatikrino, ar yra mokesčių mokėtojo kaltės dėl nesavalaikio mokesčio nesumokėjimo ir atitinkamai, ar yra pagrindas taikyti ir paskaičiuoti delspinigius.

5. Teismas nepagrįstai netaikė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Teismas nepagrįstai buvo pasyvus ir byloje nustačius faktą, kad mokesčiai ir delspinigiai paskaičiuoti nuo deklaracijų pagal A klasės pajamas, neišaiškino delspinigių paskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Todėl akivaizdu, kad teismas bylą nagrinėjo formaliai, nespręsdamas jam pateikto skundo esminių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas ir pateikė skundą teismui, visų pirma, ar yra mokesčių mokėtojo kaltė dėl nesumokėtų mokesčių.

6. Teismas išnagrinėjo bylą neįvertinęs delspinigių apskaičiavimo pagrindo pasikeitimo bei neįvertinęs visų MAĮ numatytų pagrindų dėl atleidimo nuo delspinigių. Mokesčių mokėtojui už laiku ir tinkamai neįvykdytą mokestinę prievolę paskaičiuotų delspinigių dydį pirmiausiai privalo pagrįsti mokesčių administratorius (MAĮ 67 str. 1 d.). Tai, jog teismas nustatė, kad Inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 pareiškėjo mokėtinos sumos ir delspinigiai perskaičiuojami, dar kartą patvirtina, kad mokesčių administratorius pateikė mokesčių mokėtojui klaidinančią konsultaciją, o vėliau priėmė klaidinantį Inspekcijos viršininko 2012 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, inicijavo specialią mokesčių administravimo procedūrą. Atsižvelgiant į mokesčių administravimo procedūros dėl atleidimo nuo delspinigių nagrinėjimo tvarkos teisinį reguliavimą, šios mokesčių administravimo procedūros metu mokesčių administratorius nevertina, ar delspinigiai apskaičiuoti teisėtai, pagrįstai ir teisingai (LVAT 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-57/2014). Kita vertus, teismas pagrįstai nurodė, jog šio ginčo dalykas yra pareiškėjo atleidimas nuo delspinigių, todėl ginčui dėl delspinigių apskaičiavimo yra taikytina atskira administracinė procedūra. Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Šiuo atveju delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo pareiškėjo suformuotų mokestinių prievolių jo pateiktose deklaracijose, kuriose pateikti duomenys yra teisingi (išrašai iš Elektroninio deklaravimo sistemos, Mokesčių administravimo informacinės sistemos). Be to, Inspekcija paštu pareiškėjui išsiuntė pranešimus pateikti papildomus duomenis. Taigi Inspekcija neprivalėjo atlikti specialaus deklaracijų patikrinimo, kuris nėra numatytas ir MAĮ, tam, kad apskaičiuotų delspinigius, todėl Inspekcija pagrįstai vadovavosi šiuo metu pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis. Su šia pozicija motyvuotai sutiko MGK. Teismas pagrįstai pripažino, jog Inspekcija, VMI prie FM ir MGK išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimus, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikydama VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinio ginčo kilmė – mokesčių administratoriaus ir MGK atsisakymai tenkinti pareiškėjo (apelianto) 2012 m. vasario 9 d. prašymą atleisti nuo GPM ir PSD delspinigių (Mokestinės bylos 1 t., b.l. 41).

Apeliaciniame skunde atkartojama 2012 m. vasario 9 d. prašyme nurodyta pozicija – mokesčių mokėtojas gali ir turi būti atleistas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto, taip MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindais, o nepanaikindamas skundžiamų sprendimų pirmosios instancijos teismas tai padaryti atsisakė nepagrįstai.

Apeliaciniame skunde nurodomi ir kiti (įvardyti šio baigiamojo akto III dalyje) skundžiamo teismo sprendimo naikinimo pagrindai, tačiau jie nėra esminiai.

Teismas, tikrindamas mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus, aiškino bei taikė MAĮ normas, reguliuojančias atleidimą nuo delspinigių, o tai reiškia buvo vertintinas tiek Inspekcijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimas, kaip pagrindas, tiek VMI prie FM 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. 68-79, kuriuo buvo patvirtintas Inspekcijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimas, todėl nėra jokių abejonių ir dėl reikalavimo dėl VMI prie FM 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 panaikinimo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.

Delspinigių apskaičiavimo pagrįstumas, kaip teisingai nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, ne šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Bylos nagrinėjimo ribos buvo aiškiai apibrėžtos pareiškėjo (apelianto) 2012 m. vasario 9 d. prašymu – atleisti nuo delspinigių.

Inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-86 nedaro įtakos sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių, nes tai bendro pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo delspinigių sumos, klausimas (LVAT 2013 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-14/2013 išaiškino, kad pareiškėjo skundas Mokestinių ginčų komisijoje turi būti nagrinėjamas iš esmės, neatsižvelgiant į mokestinio patikrinimo už tą patį laikotarpį pradėjimą), todėl apeliacija dėl nepagrįsto rėmimosi šiuo dokumentu atmestina.

V. Dėl atleidimo nuo delspinigių nesant mokesčių mokėtojo kaltės (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 1p.).

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo – vienas iš pagrindų numatytų MAĮ 141 str. 1 d.). Teisėkūros subjektas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.

Pareiškėjas nurodė esąs nekaltas, tačiau tai nepagrindė faktiniais duomenis. Nepriemokų sumokėjimo terminas suėjo anksčiau nei priimtas sprendimas sustabdyti banko „Snoras“ veiklą. Apeliantas pats neteisingai buvo užpildęs pajamų mokesčio deklaracijas dar iki pastarojo banko veiklos sustabdymo. Mokesčių mokėtojas būdamas atsakingas už mokesčių sumokėjimą atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu privalo laiku bei tinkamai užpildyti deklaracijas bei apskaičiuoti mokesčius, o neįvykdžius MAĮ 40 straipsnyje numatytos prievolės, kyla kita pareiga – mokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo ir neturėjo paminėtu pagrindu atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo už mokestinės teisės pažeidimus.

Dėl atleidimo nuo delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo palaikytina bei tęstina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, atkartota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėliau nagrinėtose administracinėse bylose bei minima mokesčių administratoriaus viename iš skundžiamų sprendimų.

Tikrinamoje administracinėje byloje nėra aplinkybių atitinkančių force majeure ar cas fortuit sąvokas (apie jas ir kalbama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005), todėl nebuvo pagrindo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Teismų įstatymo 33 str. 4 d. - teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose).

Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka bei laiku nesumokėjo GPM ir PSDĮ, taip padarydamas žalą biudžetui, kas paneigė ir galimybę taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-971/2014).

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sprendžiant ginčą.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas (kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu suteikta klaidinga konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais) galimas tik, kai mokesčių mokėtojas pažeidžia įstatymą, bet tas pažeidimas sąlygojamas mokesčių administratoriaus klaidingu apibendrintu to mokesčio įstatymo aiškinimu. Būtina nustatyti faktinę aplinkybę, jog mokesčių mokėtojas nesilaikė mokestinių pareigų, numatytų įstatymais, o antra, kas organiškai neatsiejama, tų pareigų nesilaikymas buvo nulemtas paties mokesčių administratoriaus, tačiau tokių duomenų nėra (buvo pateikti tik niekuo nepatvirtinti teiginiai iš pareiškėjo pusės), todėl ir šiuo pagrindu nebuvo galimas atleidimas nuo delspinigių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.).

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo.

Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas neatsiejamas nuo Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos taisyklės. Pagal šią taisyklę mokesčių mokėtojas, prašantis atleisti nuo delspinigių, turi teikti faktinius duomenis, įrodančius, jog jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jau teikiama. Kitaip mokesčių administratoriui suteikta teisė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių negalėtų ir neturėtų būti realizuota.

Tikrinamoje administracinėje byloje nėra faktinių duomenų leidžiančių tvirtinti, kad prašantis atleisti nuo delspinigių mokėjimo fizinis asmuo, nepaisant turimų šeiminių įsipareigojimų, yra sunkioje ekonominėje (socialinėje) padėtyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), todėl 2012 m. vasario 9 d. prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių negalėjo būti tenkinamas ir šiuo pagrindu.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius