A-606-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-606-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07030-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 20 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, Ministerija) 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1 D-10011(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 14 816,11 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 515,16 Lt valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. sausio mėnesio, įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jam mokėta sumažinta pensija. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjas nesutiko su pensijos mažinimu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti arba bylą nutraukti praleidus terminą paduoti teismui skundą. Taip pat atsakovas prašė stabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, Ministerijos veiksmai laikytini teisėtais. Pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu (2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) yra perskaičiuota ir perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, todėl prašė administracinę bylą nutraukti. Atsakovas taip pat nurodė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti pensijos perskaičiavimą, dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo iš naujo įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d. Apie jos pritaikymą pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėnesį gavęs pensiją už sausio mėnesį. Tuo metu jau galiojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 (šešių) mėnesių terminas kreiptis į teismą, todėl pareiškėjas šį terminą praleido.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą tenkino iš dalies: bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 1D-10011(11) panaikinimo nutraukė, priteisė V. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 801,49 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, nurodė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažinta antikonstitucine, todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi ir, nustatęs, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį 3 (trejų) metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas pareiškėjui priteisė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1 D-10011(11) teismas pažymėjo, kad nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Atsižvelgęs į tai, teismas bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 1 D-10011(11) panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. N. apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, likusią 14 014,62 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei teigia, jog jam paskirta pensija yra jo nuosavybė, kurios gynimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, visa pensijos dalis, kuri buvo iš jo paimta, turi būti grąžinta, o teismas privalo išspręsti klausimą dėl visos susidariusios nepriemokos kompensavimo pareiškėjui pagal Konstituciją.

Pareiškėjas pažymi, jog jam buvo padaryta žala, kadangi Lietuvos valstybė mažino jam paskirtą pensiją 4 metus, todėl pasibaigus ekonominei krizei, turėtų išmokėti susidariusią nepriemoką.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo bei netenkinti prašymo priteisti neišmokėtą valstybės pensijos dalį.

Atsakovas teigia, kad teismas nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino kreiptis į teismą praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 (trejiems) metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą, daro išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, ir kad vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, netenkintas ir prašymas priteisti iš atsakovo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas V. N. atsiliepime į atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, tik vilkina priteistos sumos išmokėjimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą, taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimo dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes, tokia teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiąsias bei proceso teisės normas ir aktualią administracinių teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. N. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pripažino, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta nepagrįstai, todėl priteisė pareiškėjui visą prašomą 801,49 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo buvo atmesta, nustačius, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šią sprendimo dalį ir priteisti jam nuo 2010 metų iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (14 014,62 Lt) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista Vidaus reikalų ministerijos neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 801,49 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 (trejiems) metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, o prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintas.

Nagrinėdama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pagal šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs tam tikrą laiką, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2013 m. spalio 30 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. lapkričio 20 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas priteisimo.

Kadangi pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl šios nepriemokos priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui buvo paskirta 1 515,16 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 8). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 5). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 1D-10011 (11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 6–7). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8142) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 233,64 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. rugsėjo 30 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pensiją, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,58 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo, yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad jam pensija nebuvo mokama 4 metus, neišmokant pensijos jam padaryta žala, tai, kas buvo paimta valstybės visuomenės poreikiams, jam turi būti grąžinta. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A17-217/2007; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paduotame skunde prašė priteisti jam VRM neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. valstybinės pensijos dalį pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ginčijo VRM atsisakymą sumokėti šią nepriemoką, t. y. pareiškėjas nereiškė reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą dėl jam sumažintos ir neišmokėtos pensijos ar reikalavimų, susijusių su tuo, kad Lietuvos valstybė nekompensuoja neišmokėtos pensijos dalies, kuri, pareiškėjo teigimu, paimta valstybės poreikiams ir pasibaigus ekonominei krizei valstybė yra pajėgi šią dalį grąžinti. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ribas, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui padaryta žala ar valstybės veiksmais, nekompensuojant pareiškėjui iš jo paimtos pensijos dalies.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., tačiau nepagrįstai pareiškėjui nebuvo sumokėta 801,49 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. N. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė