A-785-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-785-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01534-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. L. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 360 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. liepos 1 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kameroje Nr. 101 asmeniui tekdavo apie 0,8 kv. m, neskaitant baldų, kameroje buvo mažas langas, viena lempa, nebuvo karšto vandens, unitazo, tik skylė grindyse, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat buvo drėgna, buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje buvo parazitų. Kameroje Nr. 27 plotas, neskaitant baldų, plotas, kuris teko asmeniui, buvo 0,5 kv. m, joje buvo mažas langas, viena lempa, nebuvo karšto vandens, unitazo, tik skylė grindyse, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat buvo drėgna, buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje buvo parazitų. Kameroje Nr. 44 asmeniui tekdavo 0,75 kv. m ploto, neskaitant baldų, kitos sąlygos buvo tokios pat, kaip kitose kamerose. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, ten leisdavo tik po 1 valandą per parą, nors pagal normas turi leisti 8 valandas, tualetinio popieriaus duodavo tik vieną ruloną, kuris buvo labai prastos kokybės, jo užtekdavo tik trims dienoms, buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus, maisto neužtekdavo, pastato konstrukcijose buvo asbesto, jam nebuvo leidžiami pasimatymai. Buvimo tardymo izoliatoriuje metu 34 kartus buvo konvojuojamas įvairiais automobiliais, juose nebuvo saugos diržų, šildymo ar kondicionavimo sistemos, ventiliacijos, kartais reikėjo važiuoti stovint, trūko oro, vemdavo. Teigė, jog sąlygos, kuriomis jis buvo laikomas izoliatoriuje, buvo nežmoniškos, netinkamos, dėl ko jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Nurodė, kad anksčiau į teismą negalėjo kreiptis, nes nemoka prancūzų kalbos, tad nežinojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimų, todėl nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 69/06-2758 „Dėl V. L. laikymo tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2010 m. rugsėjo 8 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011 m. spalio 28 d. Pareiškėjas laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams reikšti nesuėjęs senaties terminas, buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 44 su dar 4–6 asmenimis. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,56 kv. m iki 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 11 dienų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų atlikta nebuvo. Tualetai kamerose įrengti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, suteikiama galimybė pagal teisės aktų reikalavimus naudotis dušu, atliekama kamerų deratizacija ir dezinfekcija. Maistas buvo teikiamas pagal fiziologines maitinimo normas. Nors pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu maisto kokybės patikrinimo atlikta nebuvo, tačiau vėliau atlikti patikrinimai nenustatė nukrypimo nuo patvirtintų normų. Pagal galiojančias teisės normas suimtiesiems yra nustatytas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, šis teisės aktų reikalavimas pažeistas nebuvo. Tualetinis popierius buvo išduodamas pagal patvirtintas higienos normas. Pareiškėjas nėra kreipęsis į atsakovą dėl naudojimosi savo patalyne, jam muzikos grotuvas perduodamas nebuvo, nors jis turi teisę jį turėti, tad pareiškėjo nurodymas, jog jam nebuvo leista turėti šiltą pledą ar muzikinį grotuvą, nepagrįstas. Pareiškėjas nėra kreipęsis į atsakovą, prašydamas suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą ar išvyką į namus, jų neturėjo, be to, dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifikos ilgalaikiai pasimatymai neteikiami. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjas būdavo konvojuojamas specialios paskirties automobiliais, atitinkančiais techninius reikalavimus. Juose saugos diržai įrengti nėra, nes būtent šioms transporto priemonėms taikoma išimtis, tačiau juose yra įrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos. Pareiškėjas nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl konvojavimo metu padarytų jo teisių pažeidimų. Pasak atsakovo, konvojuojant asmenų skaičius niekada neviršydavo sėdimų vietų skaičiaus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmentė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, konstatavo, kad skundo reikalavimams susijusiems su teisės aktų pažeidimais laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. spalio 28 d. taikytinas senaties terminas, kadangi elgdamasis apdairiai ir protingai, pareiškėjas galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Pažymėjo, jog taikant senaties terminą, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 11 dienų, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,56 kv. m iki 3,58 kv. m kameros ploto. Taigi pareiškėjas aptariamu laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų Higienos normų pažeidimų teismas pažymėjo, jog teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 62/08-154 „Apie V. L. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“, tualetinis popierius išduodamas pagal patvirtintas higienos normas, maitinimas buvo vykdomas pagal Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nors nagrinėjamu atveju Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kylančią iš neteisėtų Lietuvos valstybės atstovų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, tačiau šios žalos neišskirsto, laikydamas, jog žala padaryta bendrais pareigūnų veiksmais, tad, esant vieno iš Lietuvos valstybės atstovo, Šiaulių tardymo izoliatorius prašymui taikyti senatį byloje, ji turi būti taikoma ir kito atstovo padarytai žalai įvertinti. Nustatė, kad pagal pateiktas pažymas pareiškėjas po 2011 m. birželio 16 d. buvo etapuojamas tris kartus automobiliu „Renault Midlum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkančiu techninius reikalavimus. Pareiškėjas buvo konvojuojamas šiltu metų laiku, tad pareiškėjo argumentą, jog temperatūra konvojavimo metu buvo tik +8–+17 laipsnių pagal Celsijų, teismas laikė neatitinkančiu tikrovės. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog trūko ventiliacijos, jis vėmė, beveik buvo praradęs sąmonę, nėra pagrįsti bylos medžiaga. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pretenzijas dėl teisės aktų pažeidimų konvojavimo metu, byloje taip pat nėra. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai konvojavimo metu įvykdė neteisėtus veiksmus.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjui aptariamuoju laikotarpiu trumpą 11 dienų laikotarpį nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat tai, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik trims metams nuo išvykimo iš Šiaulių TI, atsižvelgęs į tai, jog konvojavimo metu teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo, teismas sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nenumato senaties termino, todėl teismas jį taikė nepagrįstai. Be to, pareiškėjas negalėjo susipažinti su EŽTT sprendimais, nes jie nebuvo išversti į lietuvių kalbą;

2) pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo laikotarpį bei nepagrįstai pritaikė 3,6 kv. m minimalaus ploto normą, nors privalėjo būti taikoma 4 kv. m ploto norma, į ją neįskaičiuojant kameroje esančių baldų;

3) pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo patirtų sveikatos sužalojimų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų;

4) pirmosios instancijos teismas neįvertino netinkamų konvojavimo sąlygų, neatsižvelgė į tai, kad konvojuojami asmenys kartu su savimi privalo vežtis asmeninius daiktus, todėl automobilyje yra itin mažai erdvės. Be to, automobilių techninės apžiūros metu yra tikrinami techniniai automobilio parametrai, o ne gabenamų asmenų saugumo ir higienos reikalavimų užtikrinimas;

5) teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais;

6) teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. spalio 28 d. periodiškai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atsakovo prašymu pritaikęs senaties terminą, teismas sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad nurodytu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas iš viso 11 dienų. Remiantis byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. sausio 29 d. pažyma, visas 11 dienų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė ir kitas kalinimo aplinkybes (netinkamas kamerų apšvietimas ir vėdinimas, pelėsis, drėgmė ir parazitai kamerose, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, naudojimosi dušu sąlygos, maitinimas ir kt.), kurios, jo vertinimu, pažeidė pareiškėjo teises. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo išdėstytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, rėmėsi tik Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 62/08-154 „Apie V. L. laikymo sąlygas“ (b. l. 94–95), kurioje abstrakčiai nurodyta, jog Šiaulių tardymo izoliatorius laikosi Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai, taip pat Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų materialinio buitinio aprūpinimo normų reikalavimų, tačiau pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės neišnagrinėjo ir atsakovo veiksmų, šių aplinkybių kontekste, teisėtumo neįvertino. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokias pirmosios instancijos teismo išvadas vertina kaip nepakankamai pagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus bylose, kai asmens galimybės pateikti įrodymus yra ribotos. Taip pat pažymėtina, kad turėtų būti įvertinta ir įrodinėjimo naštos paskirstymo specifika tokio pobūdžio bylose. EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. Griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Atitinkamai sprendimas dalyje, kurioje aplinkybės yra neįrodytos, priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Veslava Ruskan