A-311-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-311-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00477-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lazūnai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lazūnai“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – E. K., J. B., A. M., R. A. M., A. R., J. B. L., N. J. T., Kauno miesto savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Lazūnai“ (toliau – ir Bendrija) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. Ž8-363, 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. Ž8-445, 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. Ž8-446, 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. Ž8-447, Tarnybos 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-117, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-118, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-119, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-129, 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. S8-130, 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. S8-131.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijami administraciniai aktai yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi jie prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3 punkto reikalavimams. Pareiškėjas pabrėžė, kad dar 1987 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 650 Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdyba neprieštaravo laikinų metalinių garažų statybai ginčo teritorijoje, dėl to buvo pastatyti 243 metaliniai garažai teritorijoje, esančioje Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur šiuo metu yra tretiesiems suinteresuotiems asmenis natūra atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Buvo parengtas ir detalusis garažų bendrijos teritorijos planas, kuris buvo patvirtintas 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 1422. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrijos turtą sudaro apie 230 metalinių garažų, 2 sandėliai, transformatorinė, sargybos bokštas, mūrinės ir vielos tvoros, o dalis šių objektų įtraukti ir į Kadastro duomenų bylą. Garažų ir kitų paminėtų statinių teisinio įregistravimo procedūra iki šiol nebaigta, tačiau nėra jokių esminių teisinių kliūčių, išskyrus ginčijamus individualius teisės aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, įregistruoti Bendrijos nuosavybės teisę 230 garažų, 2 sandėlius ir kt. statinius. Tai, pareiškėjo teigimu, suteiktų juridinį pagrindą juos valdyti, naudoti ar disponuoti jais ir tuo būtų įgyvendinami Bendrijos tikslai. Pareiškėjo manymu, ginčijami individualūs administraciniai aktai užkerta kelią Bendrijos statinių įteisinimui, varžo nuosavybės teises į šiuos statinius, taip pat akivaizdžiai trukdys ateityje sudaryti žemės nuomos sutartis dėl po statiniais esančios žemės nuomos. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrija visą jos poreikiams reikalingą žemės sklypo plotą naudoja nuo pat garažų ir kitų statinių pastatymo dienos ir jis yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, nes Bendrijos narių automobiliai būtų pastatyti kitose viešosiose erdvėse. Pareiškėjas pabrėžė, kad Bendrija visą laiką mokėjo ir moka žemės nuomos mokestį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad ginčijamais individualiais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės žemės savininkų įpėdiniams (tretiesiems suinteresuotiems asmenims). Iki visuotinės žemės nacionalizacijos ginčo teritorijoje buvo savininkų J. M., K. R. žemės valdos. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad šiuo metu sklypo savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys. Atsakovas pabrėžė, kad ginčo žemės sklypas niekada nebuvo išnuomotas ar kitais pagrindais teisėtai suteiktas naudojimui pareiškėjui, 2000 m. detaliojo plano sprendiniai niekada nebuvo įgyvendinti, o garažai yra laikini statiniai ir viešajame registre neįregistruoti, taip pat nenustatyti jokie sklype esančių statinių konkretūs kadastriniai duomenys. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog į žemės sklypą nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos natūra, nes žemės sklypas nebuvo laisvas, laikytinas nepagrįstu. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 12 straipsniu, ir pažymėjo, kad ginčijamais individualiais administraciniais aktais nuosavybės teisės į žemės sklypą pretendentams natūra atkurtos pagrįstai bei teisėtai, o ginčijami administraciniai aktai nenaikintini. Atsakovas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų apie žemės nuomos mokesčio mokėjimą. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatytą terminą administraciniams aktams ginčyti, nes apie juos pareiškėjas žinojo dar 2011 metų gegužės mėnesį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Administracija paaiškino, kad Kauno miesto valdyba 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 1422 patvirtino apie 14100 kv. m. žemės sklypo, tuo metu esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, planą. Šiuo administraciniu aktu buvo nuspręsta išnuomoti ginčo žemės sklypą Bendrijai ir sudaryti su ja trumpalaikę žemės nuomos sutartį. Detaliojo plano brėžinyje įrašyta, kad projektuojamas sklypas Bendrijai laikinai nuomai. Detalusis planas įgyvendintas nebuvo, o žemės sklypas viešajame turto registre nebuvo įregistruotas ir jokių duomenų apie sudarytą žemės nuomos sutartį taip pat nėra. Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2009 m. sausio 22 d. raštu Nr. 40-2-91 Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą ir prašė pažymėti iki 1940 metų buvusių savininkų turėtų žemės sklypų ribas. Kauno apskrities viršininko administracija 2009 m. balandžio 9 d. raštu Nr. S2-754(l.l1), taip pat 2009 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S2-1080(1.11) kreipėsi į Administraciją informuodama, kad planuose pažymėtų žemės sklypų II-6-43C ir II-6-43B ribose iki nacionalizacijos buvo J. M. bei K. R. žemė. Taip pat buvo prašoma suformuoti žemės sklypo ribas, parengti žemės sklypo planą atliekant kadastrinius matavimus, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Administracijos direktorius 2010 m. rugsėjo 1 d. įsakymais Nr. A-2879 ir Nr. A-2880 patvirtino paminėtus planus. Tretieji suinteresuoti asmenys pateikė sutikimus, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus būtų atkurtos su šiuose žemės sklypuose esančiais laikinais metaliniais garažais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktu, įvertino byloje esančius įrodymus ir darė išvadą, kad administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ginčo žemės sklypai, kurie šiuo metu nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims, buvo išnuomoti ar kitais juridiniais pagrindais suteikti naudojimui Bendrijai.

Kauno miesto valdyba 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 1422 patvirtino apie 14100 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, planą ir šiuo sprendimu buvo nuspręsta išnuomoti sklypą pareiškėjui bei sudaryti su juo trumpalaikę žemės nuomos sutartį, tačiau paminėtas detalusis planas įgyvendintas nebuvo, o žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Taip pat nebuvo pateikta jokių duomenų apie sudarytas žemės nuomos sutartis. Teismas pabrėžė, kad jeigu ir būtų 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimo pagrindu sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, tai ji būtų trumpalaikė – iki 3 metų, kuri ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu jau būtų netekusi galios.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai apie mokamą žemės mokestį, žemės nuomos sutarties sudarymą nebuvo patvirtinti jokiais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad žemės nuomos sutarties sudarymas galimas tik žemės sklypą įregistravus viešajame registre, o mokesčio deklaracijos užpildymas dar nepatvirtina paties mokesčio sumokėjimo fakto. Teismas darė išvadą, kad įrodymų visuma nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjo šiuo metu naudojamame žemės sklype esantys statiniais teisės aktų nustatyta tvarka būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamo turto objektai, taip pat nėra jokių duomenų ir apie daiktinių teisių įregistravimą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu neįgijo nuosavybės teisės į metalinių garažų aikštelę, susidedančią iš statinių, kurie nurodyti techninės apskaitos byloje, metalinių garažų aikštelės techniniame pase. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateikti jokie duomenys apie ginčo žemės sklype pastatytus statinius, taip pat šių statinių pastatymo teisėtumo ar jų teisinės registracijos duomenys. Objektai nei kartu, nei atskirai nėra identifikuoti, jiems nesuteikti unikalūs numeriai, jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Teismas rėmėsi Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 1, 2, 5, 6, 10 punktais, įvertino bylos įrodymus bei Statybos įstatyme apibrėžtas sąvokas, ir darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti metaliniai garažai laikytini laikinaisiais statiniais.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog ginčo žemės sklypas negalėjo būti priskirtinas laisvai valstybinei žemei, nes ji yra užimta nuosavybės teise priklausančiais metaliniais garažais, kitais statiniais, kurie teisėtai pastatyti ir eksploatuojami iki šiol. Metaliniai garažai priskirtini laikiniems statiniams pagal Statybos įstatymą, be to, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad žemė po garažais pareiškėjui suteikta nuomos ar panaudos sutarties pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 7 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 2, 3 dalimis, ir darė išvadą, kad naudojami metaliniai garažai neatitinka reikalavimų, keliamų nekilnojamajam daiktui, ir negali būti laikomi statiniais, kuriems eksploatuoti reikalingas žemės sklypas.

Teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo procese negalėjo būti priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės, kurios sąvoka apibrėžta Įstatymo 12 straipsnyje. Teismas nurodė, kad ginčo žemę tiek atsakovas, tiek ir trečiasis suinteresuotas asmuo, prieš priimdami ginčijamus administracinius aktus, pagrįstai vertino kaip laisvą valstybinę žemę, į kurią gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra (ABTĮ 57 str.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai apie visuomenės poreikį į ginčo žemę yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie ginčijamus administracinius aktus, jų turinį sužinojo ne anksčiau kaip 2011 m. gegužės 10 d., kai gavo Tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. atsakymą Nr. 8SD-1529 į 2011 m. gegužės 4 d. prašymą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido termino skundui dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo paduoti (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Lazūnai“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. Ž8-363, 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. Ž8-445, 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. Ž8-446, 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. Ž8-447, Tarnybos 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-117, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-118; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-119, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S8-129, 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. S8-130, 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. S8-131.

Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai taikė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį ir paaiškina, kad Bendrija žemės įregistravimo juridinio fakto neregistravo Nekilnojamojo turto registre. Trumpalaikei nuomai pagrindas buvo, nes Kauno miesto valdyba 2000 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 1422. Pasibaigus laikinai žemės sklypo nuomai, pareiškėjas toliau naudojosi žemės sklypu ir mokėjo žemės nuomos mokestį savivaldybei, todėl, jo nuomone, toliau nuomojosi žemės sklypą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2006 m. vasario 7 d. pažymoje teigė, jog žemės sklypo plane nėra laisvos žemės. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino žemės nuomos mokesčio deklaracijas, priimtas Administracijos, taip pat nepagrįstai nevertino įrodymų apie sklype esančius pastatus. Pareiškėjas pabrėžia, kad statiniai nebuvo pripažinti laikinais statiniais, nes Nekilnojamojo turto registre jie buvo įtraukti ir įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai, ir daro išvadą, kad teismas pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

E. K. atkreipia dėmesį, kad, nors Kauno miesto valdyba 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 1422 patvirtino 14100 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, planą, šiuo sprendimu buvo nuspręsta išnuomoti sklypą pareiškėjui bei sudaryti su juo trumpalaikę žemės sklypo nuomos sutartį, tačiau detalusis planas nebuvo įgyvendintas, žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas, duomenų apie sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį nėra. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, tai, kad pamatai yra betoniniai, nereiškia, jog tai nėra laikini statiniai, nes nėra aišku, kokiu pagrindu tie betoniniai pamatai buvo pastatyti. E. K. pabrėžia, kad pareiškėjas niekada jokiais teisės pagrindais nevaldė žemės po statiniais. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. (15.2)-22-15759 pagrindžia, jog 30 garažų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), yra kilnojamieji daiktai, tačiau pareiškėjas šio dokumento neginčijo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių nesiekė sudaryti nuomos sutartį iki nuosavybės teisių atkūrimo momento tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Žemės sklypas yra trečiųjų suinteresuotų asmenų privati nuosavybė, jie, priešingai nei pareiškėjas, jau kelerius metus už jį moka mokesčius. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apie skundžiamus administracinius aktus pareiškėjas sužinojo 2011 m. gegužės mėn., ir daro išvadą, kad Bendrija praleido ABTĮ 33straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą administraciniams aktams apskųsti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymi, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 1422 patvirtintas apie 14100 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas niekada nebuvo įgyvendintas ir žemės sklypas šio teritorijų planavimo dokumento pagrindu nebuvo suformuotas. Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis valstybinės žemės nuomą reglamentuojančiais teisės aktais, nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre žemės sklypas negali būti nuomos sutarties objektu.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad žemės sklypas nebuvo jokiais pagrindais suteiktas naudojimuisi Bendrijai, nėra įrodymų, patvirtinančių, kad, nusprendus sudaryti trumpalaikę žemės nuomos sutartį, toks sprendimas būtų įgyvendintas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dokumentuose buvo konstatuojama, jog gali būti statomi tik laikinieji statiniai – garažai, jokie leidimai statyti ne laikinus statinius žemės sklype nebuvo išduoti. Tai, kad nėra teisėtai pastatytų nekilnojamųjų daiktų (statinių) ginčo žemės sklype ir kad nėra įregistruotų daiktinių teisinių į juos, atsakovo teigimu, patvirtinta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kurias institucija būtų pažeidusi, priimdama ginčijamus administracinius aktus. Teisės aktai nenumato galimybės formuoti žemės sklypų prie laikinųjų statinių, taip pat nenumato galimybės, kad žemės sklypas galėtų būti išnuomotas ar parduodamas laikinųjų statinių savininkams. Atsakovo manymu, net ir konstatavus, kad Bendrija mokėjo žemės nuomos mokesčius, tai nesuteiktų pareiškėjui teisių į ginčo žemės sklypą. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2433-343/2013, pareiškėjas neturi ir iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo neturėjo teisinio pagrindo įsiregistruoti statinius ginčo žemės sklype, todėl ginčijamais administraciniais aktais jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti ir aktų panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių pasekmių.

Atsakovas nurodo, kad, esant neteisėtai pastatytiems statiniams, jie negali būti privačios nuosavybės teisės objektai, prie jų negali būti formuojamas žemės sklypas, neteisėtų statinių savininkai negali įgyvendinti valstybinės žemės nuomos teisių prie neteisėtai pastatytų statinių, įsigyti žemę, ant kurios tokie statiniai pastatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į miesto teritorijoje esančią žemę, grąžinant ją natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas teigia, kad ginčo žemės sklypas negalėjo būti priskirtinas laisvai valstybinei žemei ir grąžintas natūra, nes jis yra užimtas Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lazūnai“ nariams nuosavybės teise priklausančiais metaliniais garažais, kurie teisėtai pastatyti iki 1990 metų ir eksploatuojami iki šiol, savivaldybei mokamas žemės nuomos mokestis.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjų garažai priskirtini laikiniems statiniams Statybos įstatymo prasme, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad žemė po garažais jam teisėtai suteikta nuomos ar panaudos sutarties pagrindu.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami pradinio skundo argumentai bei išsakoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio aiškinimo aspektu, akcentuojama, kad metaliniai garažai nėra laikini statiniai, nes pastatyti ant pastovių pamatų, dalis jų įtraukti į Kadastro duomenų bylą.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus. (žr. pvz. 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo eksploatuojami metaliniai garažai bei kiti statiniai gali būti laikomi statiniais, kuriems eksploatuoti reikalingas ginčo žemės sklypas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį statinys yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Taigi, reikalaujama, kad statinys ne tik turėtų laikančiąsias konstrukcijas ir būtų sumontuotas statybos vietoje, tačiau ir atitiktų nekilnojamojo daikto sąvoką.

Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d.). Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys kaupiami ir saugomi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, o nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 2 ir 3 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo eksploatuojami metaliniai garažai, kaip statiniai būtų suformuoti įstatymų nustatyta tvarka, o statiniai, kaip nekilnojamojo turto objektai, būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Apelianto nurodoma metalinių garažų aikštelės techninės apskaitos byla Nr.20/206960 tik konstatuoja aikštelės ir joje esančių statinių techninius parametrus, tačiau nepatvirtina jų statybos teisėtumo bei įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Tai lemia, kad šie metaliniai garažai neatitinka reikalavimų, keliamų nekilnojamajam daiktui ir negali būti laikomi statiniais, kuriems eksploatuoti reikalingas žemės sklypas.

Be to, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė objektyvių įrodymų, kad eksploatuoti garažams reikalingas žemės sklypas jam buvo nustatyta tvarka išnuomotas ar suteiktas panaudos teise, o vien tarp ginčo šalių susiklostę faktiniai žemės nuomos santykiai nesukuria pareiškėjui teisės toliau besąlygiškai naudotis žemės sklypu. Pažymėtina, kad pareiškėjo minėtas Kauno miesto valdybos 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. 1422 numatė galimybę sudaryti trumpalaikę žemės nuomos sutartį, t.y. pareiškėjui buvo faktiškai leista naudotis ginčo žeme, kol jos neprireiks kitiems valstybės ar visuomenės poreikiams. Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lazūnai“ narių poreikiai negali būti tapatinami su visuomenės poreikiais, nes nuosavybės teisių atkūrimui, grąžinant išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, įstatymų leidėjas teikia prioritetą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai priimti laikantis visų reikalingų procedūrų, atsižvelgus į Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktus būtinus dokumentus, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lazūnai“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas