A-143-918-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-918/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02893-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, Valdybos Vilniaus skyrius) 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (10.1)3-71509 „Dėl J. M. neišmokėtos pensijos dalies“ (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I -4742 „Dėl skundo“ ir įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m.

Pareiškėja skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji gavo sumažintą senatvės pensiją. 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėja prašė išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. Atsakovas Sprendimu atsisakė prašymą patenkinti, šį Sprendimą pareiškėja 2013 m. liepos 4 d. apskundė Valdybai. Pastaroji paaiškino, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29 straipsniais, kuriuose įtvirtinta, kad žmogus savo nuožiūra gali pasirinkti darbą, tokia galimybė negali būti suvaržyta asmeniui, kuris gauna senatvės pensiją, be to, senatvės pensija yra nuosavybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Negalima dirbantiems asmenims sumažinti senatvės pensijos didesniu mastu, nei tiems, kurie nedirba.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 12–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Pažymėjo, kad teisės aktai galioja tik į ateitį. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurių konstitucingumu atsakovas neturėjo teisės abejoti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų projektus dėl pensijų kompensavimo tvarkos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 17–21) prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalį, praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, kadangi pirmąją sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį. Nurodė, kad atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas nelaikytinas sprendimu, tai yra tik paaiškinimas dėl pensijos perskaičiavimo. Prašė taikyti suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl 3 metų senaties termino (administracinė byla Nr. A552-432/2013; Nr. A602-167/2013). Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 40–47) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 15 926,31 Lt pensijos nepriemoką už 2010–2011 m., įpareigojo atsakovą susidariusią 15 926,31 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjai per 5 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikino Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; panaikino Valdybos 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4742; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) dėl 3 metų senaties termino bei nurodė, kad senaties terminas skaičiuojamas, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jo teisės pažeistos. 2010 m. sausio mėnesį išmokėta sumažinta pensija negali būti laikoma sužinojimo momentu, kadangi dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl ši data, teismo vertinimu, laikytina pareiškėjos sužinojimo apie savo pažeistas teises diena, nuo kurios turėtų būti pradedamas skaičiuoti 3 metų apskundimo terminas. Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnyje. Taip pat pažymėjo, kad pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, todėl neišmokėtą pensijos dalį priteisė iš atsakovo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 51–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmoji sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Kreipdamasi į Valdybą 2013 m. liepos 4 d., pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Valdybos Vilniaus skyrius tik paaiškino pensijų perskaičiavimo teisinį pagrindą, sprendimus priima tik Valdyba, kuri yra privaloma išankstinio nagrinėjimo ne ginčo tvarka institucija. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad 3 metų terminą praleido dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, todėl Valdyba pagrįstai 2013 m. liepos 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Teismo teiginiai, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl teismas nepagrįstai nusprendė ginčą nagrinėti iš esmės.

2. Pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, bei Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pripažinimo antikonstitucinėmis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jis taikytinas tik į ateitį. Jokie teisės aktai nesuteikia nei atsakovui, nei Valdybai reikšti abejonių dėl įstatymo konstitucingumo, todėl Laikinojo įstatymo taikymas buvo pagrįstas ir teisėtas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Pareiškėja kreipėsi į Valdybą su skundu jau po to, kai sprendimas mokėti jai ne viso dydžio senatvės pensiją buvo įvykdytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003), todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjos pensijos daliai negali būti taikoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjai nuo 2008 m. gruodžio 21 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 069,21 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 15);

2) 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėja padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. birželio 11 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo pranešta, kad jos prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas dėl to, kad paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra taikytinas tik į ateitį (b. l. 4-6);

4) 2013 m. liepos 4 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. liepos 15 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 22 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 22-24).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl pareiškėjos teismui paduotas skundas negali būti pripažintas pagrįstu.

Atsižvelgdama į aukščiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas, t. y. neteisingai pritaikė šioje byloje senaties termino institutą. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos J. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė