2K-301/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–301/2014

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00004-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

gynėjui advokatui Jonui Leikauskui,

nuteistajam D. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Jono Leikausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendis, kuriuo D. S. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija). D. S. pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad davė kyšį tarpininkui perduoti valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui už pastarojo pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: 2009 m. vasario 18 d., apie 9.00 val., susitiko su N. V. prekybos centro „IKI“, Vilniuje, Fabijoniškių g. 2a, automobilių stovėjimo aikštelėje, davė N. V. 3000 Lt kyšį kaip tarpininkei, pažinojusiai valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – UAB „Š“ direktorių V. T. ir pažadėjusiai perduoti šiuos pinigus V. T. už tai, kad šis, teisėtai veikdamas, duotų nurodymą sudaryti su D. S. pažįstamu I. B. trejų metų prekybos vietos, esančios UAB „Š“ išsinuomoto Vilniaus Kalvarijų turgaus (Vilnius, Kalvarijų g. 156) žuvies paviljone, nuomos sutartį, taip pat pažadėjusiai atitinkamai paveikti V. T., kad šis duotų tokį nurodymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. ir jo gynėjas advokatas Jonas Leikauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nuosprendį pagrindė prielaidomis bei nenuosekliais ir prieštaringais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė vienintelės liudytojos N. V. parodymais, kurie viso proceso metu keitėsi ir buvo nenuoseklūs.

Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas N. V. parodymus, privalėjo atsižvelgti į tai, jog dar ikiteisminio tyrimo metu, priimant konkrečius procesinius sprendimus, buvo konstatuota, kad N. V. parodymai nenuoseklūs ir kelia abejonių. Antai 2013 m. vasario 18 d. nutarime nutraukti baudžiamąjį procesą V. T. ir A. Š nesurinkus pakankamai duomenų, kad jie padarė BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teigiama, jog neįmanoma įrodyti, kad V. T. pasikėsino priimti kyšį, vadovaujantis vien tik bylos baigtimi suinteresuotos N. V. parodymais neturint kitų tai patvirtinančių duomenų (garso ir vaizdo įrašų). Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo, apie jas nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismo neobjektyvumą ir šališkumą patvirtina ir tai, kad vertindamas N. V. parodymus teismas konstatavo, jog jos parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs ir logiški, tačiau tai prieštarauja byloje nustatytiems faktams. N. V. parodė, kad 2009 m. pradžioje buvo pas V. T. ir M. J. V. T. pokalbio metu paprašė jos surasti žmogų, norintį išsinuomoti atsilaisvinančią vietą žuvies paviljone bei pažymėjo, kad „ne už dyką“. Tačiau byloje įrodyta, kad M. J. 2009 m. pradžioje nekvietė N. V. atvykti į jos butą. Įrašant telefoninius pokalbius nustatyta, kad 2009 m. vasario 12 d. M. J. du kartus skambino N. V., tačiau jos telefonas buvo išjungtas; kiek vėliau tą pačią dieną N. V. kalbėjo telefonu su V. T., tačiau susitikimas neįvyko, nes N. V. neatvyko.

Taip pat neįrodyta, kad V. T. susitikęs su N. V. prašė surasti žmogų, kuris nuomotųsi patalpas Kalvarijų turgavietės teritorijoje „ne už dyką“. Pažymėtina, kad ši versija byloje buvo iškelta tik praėjus ketveriems metams po nusikaltimo. 2009 m. vasario 29 d. sulaikius N. V., jai buvo pareikšti įtarimai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. 2009 m. kovo 6 d. vykusios įtariamojo apklausos metu N. V. parodė, kad V. T. prašė, jog D. S. pas jį atvyktų, o apie tai, kad už nuomą reikės mokėti, neužsimenama. Tačiau N. V., apklausta 2013 m. vasario 19 d. (po to, kai sutiko būti nubausta baudžiamuoju įsakymu), davė visiškai priešingus parodymus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino nuosekliais. Kasatoriai pažymi, kad N. V. parodymai, duoti jos baudžiamojoje byloje (kuri užbaigta baudžiamuoju įsakymu), turėjo būti D. S. iškeltos ir išnagrinėtos teisme bylos sudedamąja dalimi, tačiau buvo remtasi tik D. S. kaltinančiais N. V. parodymais.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino svarbios aplinkybės, kad N. V. dėl naudoto psichologinio smurto atsisakė duotų parodymų apie tai, jog V. T. jai kas mėnesį mokėdavo už tylėjimą.

Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neva N. V. niekada neparodė, jog D. S. jai 3000 Lt perdavė už V. A. subnuomojamą prekybos vietą, o tai leistų daryti išvadą, kad tai nebuvo kyšis, tačiau byloje užfiksuoti pokalbiai telefonu rodo priešingai. Antai 2009 m. vasario 10 d. tarp D. S. ir N. V. užfiksuotame pokalbyje kalbama apie subnuomos sutartį ir atlyginimo už subnuomą sumokėjimą, 2009 m. vasario 17 d. vykusiame pokalbyje tariamasi dėl susitikimo, o N. V. pareiškia, kad atneš sąskaitas-faktūras, reikalingas subnuomos sutarčiai, ir sutartį. Pažymėtina, kad N. V., asmens kratos metu pas ją radus 3000 Lt, neigė, jog pinigus gavo iš D. S.

Kasatoriai pažymi, kad N. V. duodam parodymus teisme siekė nuslėpti subnuomos santykius, buvusius tarp jos dukters ir V. A., todėl visiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji šio fakto neslėpė. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad už sutartimi neįformintą subnuomą N. V. gavo daugiau kaip 130 000 Lt pajamų ir nemokėjo mokesčių, už tai nustatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši aplinkybė nebuvo tiriama. Be to, D. S. niekada neneigė, kad 3000 Lt buvo nuomai skirti pinigai, mokami kiekvieną mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo N. V. nuteista pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nes N. V. buvo suinteresuota nuslėpti faktą, kad jos ar jos dukters gaunami pinigai už subnuomą gerokai viršijo oficialiai nurodomas kainas. Kasatoriai nurodo, kad N. V., iš D. S. gavusi neva V. T. skirtus pinigus, iš karto po to telefonu kalbėjosi su V. T., tačiau apie gautus pinigus nepranešė. Tai patvirtina, kad pinigai buvo skirti ne V. T., o, kaip teigiama kasaciniame skunde, sumokėti už subnuomos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalį padarė klaidingą išvadą, kad, atvirkščiai nei teigiama išteisinamajame nuosprendyje, byloje esančiuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti duomenys nepatvirtina D. S. parodymų. Pažymėtina, kad šiuos baudžiamojoje byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas vertino neatsižvelgdamas į visą pokalbių kontekstą, atskirai paimdamas tik tas frazes, kurios buvo palankios kaltinimui pagrįsti. Analizuojant telefoninių pokalbių visumą, jie, priešingai nei nurodo apeliacines instancijos teismas, patvirtina D. S. parodymus.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 329 straipsnio 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nenurodė pagrindo, kuriuo remdamasis panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį jo visiškai nemotyvuodamas. Analizuojant apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamąją dalį, nėra aišku, kodėl tam tikri įrodymai yra vertinami jų neanalizuojant kartu su kitais įrodymais, išvados grindžiamos prielaidomis nepašalinus byloje prieštaravimų. Be to, prioritetas teikiamas N. V. parodymas atmetant kitų liudytojų parodymus.

Kasatoriai teigia, kad nuteistojo veikoje nėra BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos papirkimo sudėties. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti, jog pinigai buvo perduoti; būtina išsiaiškinti pinigų davimo tikslą. BK 227 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodoma, kad pinigų davimo tikslas turi būti pageidaujamas valstybės tarnautojo ar prilygintam asmeniui teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus.

Tuo tarpu N. V. parodymai nepatvirtina nuteistojo siekio papirkti V. T. Nors N. V. tvirtino, kad V. T. jai nurodė surasti žmogų, kurį domintų laisvo prekybinio ploto nuoma žuvies paviljone, bet „ne už dyką“, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie tai. Skunde pabrėžiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog BK 227 straipsnyje numatytos veikos neatsiejamos nuo veikų, numatytų BK 225 straipsnyje (Kyšininkavimas) ir 226 straipsnyje (Tarpininko kyšininkavimas). Tik sisteminis šiuose BK straipsniuose įtvirtintų nuostatų visumos aiškinimas atskleidžia minėtų kyšininkavimo formų esmę, pavojingumo pobūdį: nusikalstamai neteisėtas turtinis poveikis valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, jiems vykdant savo įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiuo išaiškinimu, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta V. T. pagal BK 225 straipsnį, buvo nustatyta, jog nėra įrodymų, patvirtinančių jį padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatoriai pažymi, kad baudžiamojoje byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų nuteistojo siekį papirkti valstybės tarnautojui prilygintą asmenį V. T., taip pat nėra jokių duomenų, jog jam buvo perduota informacija apie „atsidėkojimą“. Anot kasatorių, nuteistasis siekė atiduoti N. V. 3000 Lt, kurie buvo skirti apmokėti V. A. už nuomą, ir gauti sąskaitą–faktūrą kartu su subnuomos sutartimi. Tai patvirtina ir telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti tarp nuteistojo ir N. V.

Taip pat kasatoriai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad duoda kyšį, ir nori taip elgtis. Priešingai, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis tvirtino, kad 3000 Lt yra pinigai už nuomą. Vien tai, kad N. V. manė, jog tai kyšis, nereiškia, kad nuteistasis padarė BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad subnuomos sutartis buvo sudaryta, ją pasirašė ne V. T., todėl ta aplinkybė, kad sutarčiai sudaryti buvo būtina sumokėti kyšį, yra nepagrįsta.

Nuteistojo D. S. ir jo gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl D. S. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu D. S. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu patenkinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir nuteistas 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Apygardos teismas kitaip vertino byloje surinktus įrodymus pabrėždamas, kad, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apygardos teismas pažymėjo, kad apylinkės teismas šių nuostatų nesilaikė ir, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neanalizavęs jų visumos, padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad D. S. davė kyšį tarpininkui perduoti valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui už pastarojo pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Nors kasatorius skundžia tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su šia apygardos teismo išvada.

Pats D. S. pinigų, t. y. 3000 Lt, perdavimo faktas N. V. byloje nėra ginčijamas, ginčijama perduotų pinigų paskirtis. D. S. teigia, kad pinigai buvo skirti mokėjimui už nuomą, o ne kaip kyšis V. T. Kasatorius ginčija įrodymų vertinimą byloje, visų pirma N. V. parodymus. Apklausta teisme N. V. patvirtino gavusi iš D. S. 3000 Lt, kad šis juos perduotų V. T. Tačiau ji neparodė, kad šie pinigai galėjo būti skirti apmokėjimui už prekybos vietos nuomą. Pažymėtina, kad N. V. Vilniaus mieto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteista pagal BK 226 straipsnio 2 dalį už tai, kad priėmė kyšį – 3000 Lt, pažadėjusi perduoti jį valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – UAB „Š“ direktoriui V. T. už tai, kad duotų nurodymą sudaryti su D. S. pažįstamu I. B. prekybos vietos, esančios Vilniaus Kalvarijų turgaus žuvies paviljone, nuomos sutartį trejiems metams ir pažadėjo paveikti V. T., kad šis duotų tokį nurodymą. Be to, kaltinamoji N. V. teisme detaliai papasakojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ir parodė, kaip jos kambaryje atsirado 3000 Lt ir koks buvo D. S. vaidmuo. Baudžiamasis įsakymas yra viena iš nuosprendžio rūšių, kuriuo nustatomas juridinis faktas. Taigi nuosprendžio medžiaga atitinkamai įforminus gali būti laikoma įrodymu ir kitoje byloje, kuri nagrinėjama dėl tų pačių įvykių. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, nepagrįstos apylinkės teismo išvados, kad nuteistosios N. V. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, kad jais negalima remtis, kad juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, taip pat, kad D. S. parodymus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

D. S. iškelta versija, kad apmokėjimas už prekybos vietos nuomą ilgą laiką buvo vykdomas ne įstatymo nustatytu būdu, t. y. perduodant įmoką į kasą ir gaunant pinigų priėmimą patvirtinantį kvitą ar sąskaitą-faktūrą, o nusikalstamu būdu (siekiant apgauti valstybę), nepaneigia jam inkriminuotos nuskalstamos veikos padarymo fakto. Be to, pripažinus tokius D. S. parodymus ir jais vadovaujantis jam turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vieno iš nusikaltimų finansų sistemai. Tačiau kadangi apygardos teismas nesivadovavo šiais D. S. parodymais, jam nebuvo pareikštas įtarimas dėl kito nusikaltimo padarymo.

Kasatoriai daug dėmesio skiria ir kitų įrodymų vertinimo klausimams. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kausimai, o ypač proceso dalyvių parodymų vertinimas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Vadovaujantis BPK 369 straipsniu, kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik klausimus, keliamus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl dalies kasaciniame skunde iškeltų klausimų, susijusių su apygardos teismo padarytu įrodymų vertinimu.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 329 straipsnio 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nenurodė pagrindo, kuriuo remdamasis panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį jo visiškai nemotyvuodamas. Tačiau kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą, laikydama, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Kasatoriai teigia, kad nuteistojo veikoje nėra BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos papirkimo sudėties, nes neišaiškintas pinigų davimo tikslas. Pinigų perdavimo N. V. tikslas yra nurodytas nuosprendžio nustatomojoje dalyje, t. y. pinigai N. V. buvo perduoti tam, kad ji juos perduotų V. T. už tai, jog šis teisėtai veikdamas duotų nurodymą sudaryti su D. S. pažįstamu I. B. prekybos vietos, esančios UAB „Š“ išsinuomoto Vilniaus Kalvarijų turgaus žuvies paviljone, nuomos sutartį trejiems metams, taip pat pažadėjusiai atitinkamai paveikti V. T., kad šis duotų tokį nurodymą. Todėl kolegija laiko, kad šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Jono Leikausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas