A-1418-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1418-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02843-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą atsakovui Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant D. K. ir S. C., dėl sprendimo neduoti sutikimo skirti tarnybines nuobaudas panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Kalėjimų departamentas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–7), kurį patikslino (b. l. 59–60), prašydamas panaikinti 2013 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) sprendimą Nr. 250 neduoti išankstinio sutikimo skirti tarnybines nuobaudas laikinai einančiam Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) Antrosios valdybos viršininko pareigas D. K. ir Pravieniškių PN-AK Antrosios valdybos Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkui S. C. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys, pataisos įstaigos pareigūnai).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyrius, vykdydamas 2013 m. rugsėjo 24 d. direktoriaus nurodymą, atliko tarnybinį tyrimą dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų sprendimų ir veiksmų, susijusių su kratų atlikimu. Tyrimo metu nustatyta, kad laikinai einantis Pravieniškių PN-AK Antrosios valdybos viršininko pareigas D. K. neteisėtai tvirtino planinės / neplaninės kratos gyvenamojoje / gamybinėje zonoje aktus, kurių tvirtinimas priskirtas įstaigos direktoriaus kompetencijai; neteisėtai leisdamas sunaikinti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus ir reikmenis, sukliudė nustatyti jų patekimo kelius, kilmę ir kaltus asmenis; per kratas patalpose bei pas nuteistuosius rastų draudžiamų turėti daiktų suradimo faktus įformindavo aktuose, nors kratų rezultatai turi būti užfiksuojami protokoluose.

Konstatuota, kad D. K. nevykdė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Kalėjimų departamento statutas) 19 straipsnio 2 dalies nuostatų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 59 punktų, nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, netinkamai atliko Pravieniškių PN-AK Antrosios valdybos viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. V-33, 7.1 ir 7.16 punktuose nustatytas tarnybines funkcijas.

Atlikus tyrimą, taip pat nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK Antrosios valdybos Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas S. C. nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d. pasirašydavo neteisėtai patvirtintuose nenustatytos formos aktuose, dalyvaudavo daiktų naikinimo procedūroje, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, nes nebandė užkardyti D. K. vykdomų teisės aktų reikalavimų pažeidimų, atsakomybę dėl savo veiksmų nepagrįstai siekė perkelti Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams, nesiekė išsiaiškinti ir pašalinti bendradarbiavimo su Vidaus tyrimų skyriumi trūkumų, nesikreipė į įstaigos vadovybę ir nepranešė apie netinkamai vykdomas šio skyriaus pareigūnų tarnybines funkcijas.

Konstatuota, kad S. C. nevykdė Kalėjimų departamento statuto 19 straipsnio 2 dalies nuostatų, nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 59 punktus ir netinkamai atliko Pravieniškių PN-AK Antrosios valdybos Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-219, 8.1, 8.15 ir 8.18 punktuose nustatytas tarnybines funkcijas; netinkamai vykdė Antrosios valdybos Apsaugos ir priežiūros skyriaus nuostatų, patvirtintų Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 27 d.

įsakymu Nr. V-29, 6.8 punkte nustatytą šio skyriaus uždavinį. Tarnybinio tyrimo 2013 m. spalio 23 d. išvadoje Nr. TT 19 pasiūlyta D. K. ir S. C. už padarytus tarnybinius nusižengimus skirti tarnybines nuobaudas – papeikimus. Pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgė į tai, jog D. K. ir S. C. yra Profesinės sąjungos nariai. Todėl norint skirti jiems tarnybines nuobaudas, reikalingas išankstinis Profesinės sąjungos sutikimas (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 str. 4 d.). Pareiškėjas 2013 m. spalio 25 d. raštu Nr. 1S-3295 kreipėsi į Profesinę sąjungą, tačiau ji 2013 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 250 atsisakė duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybines nuobaudas jos nariams.

Pareiškėjas nesutinka su minėtu Profesinės sąjungos raštu, nes Profesinė sąjunga turėjo išspręsti tik jos kompetencijai priskirtą klausimą, t. y. patikrinti, ar tarnybinės nuobaudos nėra skiriamos dėl pareigūnų narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, tačiau ėmėsi vertinti jos kompetencijai nepriskirtus klausimus – pareigūnams inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitus procedūrinius tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus. Pasak pareiškėjo, atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas iš esmės pažeidžia teisėtus Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų interesus.

Skunde vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir akcentuota, jog Profesinės sąjungos motyvai dėl tarnybinio tyrimo atlikimo tvarkos ir pagrindų visiškai nesusiję su pareigūnų naryste Profesinėje sąjungoje. D. K. ir S. C. siūloma skirti tarnybines nuobaudas už konkrečių funkcijų, nustatytų jų pareigybių aprašymuose, netinkamą vykdymą, o ne dėl narystės Profesinėje sąjungoje. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad pateikė Profesinei sąjungai 2013 m. spalio 23 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. TT 19 kopiją ir kitus dokumentus, susijusius su tarnybinio tyrimo išvada.

Taigi kartu su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas pateikė iš esmės visą reikalingą tarnybinio patikrinimo medžiagą, kurioje buvo nurodytos nustatytos faktinės tarnybinių nusižengimų aplinkybės, jų juridinis vertinimas ir siūlomos skirti tarnybinės nuobaudos. Anot pareiškėjo, negali būti tokios situacijos, kad narystė profesinėje sąjungoje leistų išvengti tarnybinės atsakomybės dėl netinkamo tarnybinių pareigų vykdymo, kadangi tai būtų nesuderinama nei su statutinio valstybės tarnautojo statusu, nei su pačių profesinių sąjungų veiklos tikslais.

Profesinė sąjunga nėra įstatymų įgaliota spręsti darbdavio kompetencijai priskirtų tarnybinės atsakomybės taikymo klausimų ir nėra darbo ginčus nagrinėti įgaliota institucija.

3. Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime (b. l. 27–29) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimas grindžiamas tuo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimą ir LVAT praktiką, darbdavio pareiškimas, kuriuo prašoma sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, turi būti motyvuotas. Jame turi būti nurodytas konkretus darbo drausmės pažeidimas, ketinama skirti drausminė nuobauda, prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kuriais darbdavys grindžia savo prašymą. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Profesinės sąjungos renkamasis organas (komitetas), 2013 m. lapkričio 8 d. posėdyje susipažinęs su tarnybinio patikrinimo išvada ir kita atsiųsta tarnybinio patikrinimo medžiaga, konstatavo, kad D.

K. ir S. C. tarnybiniai nusižengimai numatyti skirti, neatsižvelgus į pareigūnų paaiškinimuose išdėstytus faktus ir aplinkybes, atsakomybę galimai lengvinančias aplinkybes bei galimų tarnybinių nusižengimų pasekmes, nepagrindus pareigūnų kaltės. Profesinės sąjungos komiteto narius stebino faktas, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje minimi kaltinimai pateikiami tik D. K. ir S. C., ir nepaaiškinta, kodėl tik dabar, nes per kratas rastų nuteistiesiems draudžiamų laikyti daiktų sunaikinimo tvarka šioje įstaigoje nėra nustatyta iki šiol.

Pareigūnas D. K., dėdamas savo spaudą ant per planinę / neplaninę kratą surastų ir sunaikintų daiktų aktų, tik tęsė jau seniai įstaigoje gyvavusią praktiką. Tai patvirtina ir faktas, kad buvęs Antrosios valdybos viršininkas V. C. 2011 m. spalio 24 d. atliktos planinės / neplaninės kratos gyvenamoje / gamybinėje zonoje aktą Nr. 44-5915 bei 2011 m. spalio 21 d. aktą Nr. 44-5872 taip pat analogiškai patvirtino savo spaudu ir parašu, tačiau nei jam, nei kitiems akte pasirašiusiems pareigūnams niekas tarnybinio tyrimo neatliko ir neinicijavo tarnybinių nuobaudų skyrimo.

Per kratas surastų daiktų oficialios tvarkos įstaigoje nebuvimas nebuvo konstatuotas ir Kalėjimų departamento 2012 m. sausio mėnesį atlikto Pravieniškių PN-AK kompleksinio patikrinimo metu. Teigė, kad Profesinės sąjungos komiteto nariai, atsižvelgdami į minėtas aplinkybes ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 33 straipsnių suteikta teise vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų ir kitų norminių teisės aktų laikymosi kontrolę, nutarė neduoti išankstinio sutikimo skirti tarnybines nuobaudas pareigūnams D.

K. ir S. C. ir apie tai 2013 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 250 informavo Kalėjimų departamentą.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys D. K. ir S. C. atsiliepimo į skundą nepateikė, o pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė atsakovo poziciją, prašė netenkinti pareiškėjo prašymo. Patvirtino, kad nėra Profesinės sąjungos renkamojo organo nariai.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 90–95) pareiškėjo prašymą tenkino. Pirmosios instancijos teismas panaikino 2013 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos sprendimą Nr. 250 neduoti išankstinio sutikimo skirti tarnybines nuobaudas laikinai einančiam Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Antrosios valdybos viršininko pareigas D. K. ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Antrosios valdybos Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkui S. C..

7. Remdamasis Kalėjimų departamento statuto 8 straipsnio 2 dalimi, Profesinių sąjungų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. birželio 28 d.) 1 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šis teisinis reguliavimas reiškia, jog Profesinių sąjungų įstatymas pagal savo pobūdį yra bendroji teisės norma, o teisės normos, nustatančios Profesinių sąjungų įstatymo taikymo ypatumus krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitų organizacijų veikloje, yra specialiosios teisės normos Profesinių sąjungų įstatymo atžvilgiu.

Byloje nagrinėjamu atveju tokia speciali teisės norma yra Kalėjimų departamento statutas, o ne Vidaus tarnybos statutas, kaip nurodo pareiškėjas. Įvertinęs Kalėjimų departamento statuto 26 straipsnio 10 dalies nuostatos turinį, teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamento statutas draudžia skirti profesinės sąjungos nariui tarnybinę nuobaudą dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, tačiau Kalėjimų departamento statute nėra įtvirtinta garantija, kad, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui, darbdavys privalo gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą.

Aplinkybės, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nebuvo skirta dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, galėtų būti vertinamos nagrinėjant įsakymo, kuriuo būtų paskirta nuobauda, teisėtumą. Kita vertus, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta garantija – gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą prieš skiriant tarnybinę nuobaudą, yra nustatyta tik tiems asmenims, kurie yra atitinkamoje organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariai.

Toks teisinis reguliavimas lemia, kad Kalėjimų departamente dirbantiems asmenims, kurie yra šioje organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos nariai, minėta garantija taikoma tik tiems profesinės sąjungos nariams, kurie yra išrinkti į atitinkamus šios profesinės sąjungos atstovaujamus ar valdymo organus. Ir, priešingai, nėra teisinio pagrindo šios garantijos taikyti tiems profesinės sąjungos nariams, kurie nėra išrinkti į tokius organus (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1179/2013).

Taigi, pasak pirmosios instancijos teismo, byloje nagrinėjamu atveju išankstinis Profesinės sąjungos sutikimas būtų būtinas, jei D. K. ir S. C. būtų Profesinės sąjungos renkamojo organo nariai. Pareiškėjo minima LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1232/2009 šioje byloje netaikytina, nes bylos nėra tapačios. Minėtoje byloje buvo kalbama apie tarnybinės nuobaudos skyrimą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Pagal byloje esančią medžiagą (b. l. 70–72), D. K. ar S. C. yra Profesinės sąjungos nariai, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad jie būtų Profesinės sąjungos renkamojo organo nariai.

Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys patvirtino, kad nėra išrinkti (paskirti) Profesinės sąjungos renkamojo organo nariais. Padaryta išvada, kad norint skirti D. K. ir S. C. tarnybines nuobaudas, nebuvo būtina kreiptis į Profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo. Todėl atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir yra naikintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas (tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, profesinės sąjungos nariui), yra suformavęs praktiką, kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui – profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų, bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka ar nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui, ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2004 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-791/2007, 2008 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1751/2008, 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-900/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2009, 2010 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-165/2010, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-798/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs Profesinės sąjungos rašto turinį, nurodė, kad jame Profesinės sąjungos abejonės, ar D. K. ir S. C. pagrįstai patraukti tarnybinėn atsakomybėn, grindžiamos argumentais, kad tarnybinis patikrinimas atliktas netinkamai, ir jame nėra nė vieno argumento, kad sutikimas skirti nuobaudą neduodamas dėl pareigūnų veiklos profesinėje sąjungoje. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Profesinė sąjunga ginčijamu raštu viršijo savo kompetencijos ribas, nes vertino tarnybinio nusižengimo inkriminavimo pareigūnams pagrįstumą ir kitus nuobaudos skyrimo teisėtumo klausimus, todėl net jei išankstinis Profesinės sąjungos sutikimas dėl D.

K. ir S. C. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ir būtų buvęs reikalingas, nagrinėjamu atveju jis yra nepagrįstas.

III. 8. Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde (b. l. 102–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo apeliacinį skundą patenkinti.

9. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodoma:

1) Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo skundą, neįsigilino į visas aplinkybes, nurodytas atsakovo atsiliepime teismui, paminėtas teismo posėdžio metu ir neatsižvelgė į jas.

2) Pareiškėjo 2013 m. spalio 25 d. raštą Nr. 1S-3295 dėl sutikimo skirti tarnybines nuobaudas pareigūnams, Profesinės sąjungos nariams (D. K. ir S. C.), Profesinė sąjunga gavo 2013 m. spalio 29 d. ir vadovaudamasi Darbo kodekso 19, 20, 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 23 ir 33 straipsnių bei Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, atkreipė jo dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 punktas 15.2 nustato, jog darbdavio pareiškimas, kuriuo prašoma sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, turi būti motyvuotas. Jame turi būti nurodytas konkretus darbo drausmės pažeidimas, ketinama skirti drausminė nuobauda, prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kuriais darbdavys grindžia savo prašymą (Darbo kodekso 35 str. 1 d.). Nurodė, jog tai įpareigoja ir LVAT 2013 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-177/2013. Kadangi pareiškėjas Profesinei sąjungai neatsiuntė dokumento, kuris turėjo būti vizuotas konkrečiam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galimų pareigūnų D. K. ir S. C. tarnybinių nusižengimų, 2013 m. spalio 29 d. raštu Nr. 242 Profesinė sąjunga prašė papildomai atsiųsti šio dokumento kopiją. Tačiau prašomo tokio dokumento kopijos negavo.

3) Anksčiau nurodytais motyvais Profesinės sąjungos komiteto nariai nutarė išankstinio sutikimo skirti tarnybines nuobaudas pareigūnams profesinės sąjungos nariams D. K. ir S. C. neduoti ir apie tai 2013 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 250 informavo pareiškėją. Prie šio rašto buvo pridėta ir Pravieniškių PN-AK atliktos planinės-neplaninės kratos 2011 m. spalio 21 d. akto Nr. 44-5872 ir 2011 m. spalio 24 d. akto Nr. 44-5915 kopijos, kaip patvirtinimas, kad šioje įstaigoje, skiriant tarnybines nuobaudas, yra taikomi dvigubi standartai – paminėti pareigūnai, profesinės sąjungos nariai už menamus nusižengimus yra baudžiami, o ne profesinės sąjungos nariai – ne.

4) Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui šiuo atveju kreiptis į Profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo nebuvo būtina, darytina išvada, kad šiuo atveju naikintinas ne tik Profesinės sąjungos atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybines nuobaudas paminėtiems pareigūnams, bet ir pats pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl jo panaikinimo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėjas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b. l. 109–112) apeliacinį skundą prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) Kalėjimų departamentas kartu su prašymu duoti sutikimą tarnybinės nuobaudos skyrimui Profesinei sąjungai pateikė iš esmės visą reikalingą tarnybinio patikrinimo medžiagą, kurioje buvo nurodytos nustatytos visos faktinės tarnybinių nusižengimų aplinkybės, jų juridinis vertinimas ir siūlomos skirti tarnybinės nuobaudos (tarnybinio tyrimo 2013 m. spalio 23 d. išvados Nr. TT 19 kopiją). Visos aplinkybės Profesinei sąjungai buvo žinomos, aiškios, Kalėjimų departamentas veikė sąžiningai, siekė operatyvaus bendradarbiavimo ir užtikrino pareigūnų turimas garantijas dėl jų narystės profesinėje sąjungoje.

2) Administraciniai teismai nurodydavo, kad šį ginčo klausimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, Profesinių sąjungų įstatymas bei Kalėjimų departamento statutas. LVAT administracinėje byloje Nr. A662-1232/2009 yra išaiškinęs, jog taikytinos panašius teisinius santykius reglamentuojančios Vidaus tarnybos statuto normos. Šio statuto 43 straipsnyje nustatyta, jog skiriant tarnybines nuobaudas profesinių sąjungų nariams, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamo organo sutikimas, taip pat nustatyta, jog draudžiama profesinių sąjungų nariams taikyti tarnybines nuobaudas ir atleidimą iš tarnybos dėl jų veiklos profesinėse sąjungose arba dėl to, kad jie atstovauja vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų narius.

Vertinant šią teisės normą, darytina išvada, kad profesinė sąjunga, nagrinėdama klausimą dėl jos nario patraukimo drausminėn atsakomybėn, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų. Šiuo atveju Profesinė sąjunga vertino pateiktos išvados teisėtumą ir pagrįstumą, kvestionavo Kalėjimų departamento vadovo teisę skirti nuobaudas už padarytus tarnybinius pažeidimus.

LVAT 2013 m. spalio 10 d. nutartyje nurodė, kad speciali teisės norma yra Kalėjimų departamento statutas, kurio 26 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog profesinių sąjungų nariams negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nėra reikalavimo darbdaviui, prieš skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui, gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą.

Kita vertus, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta garantija – gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą prieš skiriant tarnybinę nuobaudą, yra numatyta tik tiems asmenims, kurie yra atitinkamoje organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariai. Toks teisinis reguliavimas lemia, kad Kalėjimų departamente dirbantiems asmenims, kurie yra šioje organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos nariai, minėta garantija taikoma tik tiems profesinės sąjungos nariams, kurie yra išrinkti į atitinkamus šios profesinės sąjungos atstovaujamus ar valdymo organus.

Ir priešingai, nėra teisinio pagrindo šios garantijos taikyti tų profesinės sąjungos narių atžvilgiu, kurie nėra išrinkti į tokius organus. Esant šioms aplinkybėms, nustačius, kad nevienoda administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio administracinėse bylose, manytina, jog kreipdamasis į Profesinę sąjungą ir prašydamas sutikimo skirti tarnybines nuobaudas, teisės aktų ir Profesinės sąjungos narių interesų pareiškėjas nepažeidė.

3) Profesinės sąjungos renkamasis organas, atsisakydamas duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, besąlygiškai jį turi motyvuoti ir vertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Profesinė sąjunga, šiuo atveju nesivadovaudama Kalėjimų departamento statuto, Profesinių sąjungų įstatymo nuostatomis, taip pat LVAT pateiktu šių nuostatų aiškinimu, netinkamai įgyvendino jai suteiktą teisę neduoti sutikimo skirti tarnybines nuobaudas Profesinės sąjungos nariams. Profesinė sąjunga viršijo jos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, nes neturėdama teisinio pagrindo, vertino galimai padaryto nusižengimo faktą, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo.

4) Nei Profesinės sąjungos 2013 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 250, nei atsiliepime teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodomos jokios objektyvios aplinkybės, kurias vertinant, būtų galima teigti, jog pareigūnai tarnybinėn atsakomybėn būtų traukiami dėl jų veiklos ar narystės Profesinėje sąjungoje, o Profesinės sąjungos nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą būtų įstatymiškai pagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos komiteto sprendimo neduoti išankstinio sutikimo paskirti tretiesiems suinteresuotiems asmenims, Pravieniškių PN-AK (Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga) pareigūnams D. K. ir S. C., tarnybines nuobaudas – papeikimus. Byloje nustatyta, kad Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyrius, atlikęs trečiųjų suinteresuotų asmenų sprendimų ir veiksmų tarnybinį tyrimą, nustatė, kad šie asmenys padarė tarnybinius nusižengimus. Šio tyrimo išvadoje (b. l. 11–24) pasiūlyta pirmiau minėtiems pareigūnams skirti tarnybines nuobaudas. 2013 m. spalio 25 d. Kalėjimų departamento direktorius raštu Nr. 1S-3295 kreipėsi į Profesinę sąjungą su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie yra šios Profesinės sąjungos nariai (b. l. 10). Profesinė sąjunga, atsakydama į Kalėjimų departamento direktoriaus prašymą, 2013 m. lapkričio 11 d. pateikė raštą Nr. 250 (b. l. 8–9), kuriame nurodė, kad nesutinka, jog minėtiems pareigūnams būtų skiriamos tarnybinės nuobaudos.

13. Kaip matyti iš šių faktinių aplinkybių, ginčo teisiniai santykiai nagrinėjamu atveju susiklostė tarnybinių nuobaudų skyrimo pagal Kalėjimų departamento statutą srityje, susijusioje su profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo (toliau – ir renkamojo organo) išankstiniu sutikimu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Todėl šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad Profesinė sąjunga neteisėtai atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas pataisos įstaigos pareigūnams, yra teisėtas ir pagrįstas.

14. Ginčo teisinių santykių pobūdis ir byloje esančių procesinių dokumentų turinys rodo, jog nagrinėjamu atveju pirmiausia turi būti išsprendžiamas klausimas, ar pagal taikytinus teisės aktus ir susiklosčiusią faktinę situaciją buvo reikalinga kreiptis į Profesinę sąjungą ir gauti pastarosios sutikimą dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. K. ir S. C.. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tarnybinės nuobaudos (papeikimai) minėtiems pareigūnams nagrinėjamoje byloje kompetentingo subjekto sprendimu nėra paskirtos. Pagal bylos faktines aplinkybes šiems pareigūnams tik siekiama pritaikyti tarnybinę atsakomybę.

15. Kiekvieno asmens inter alia valstybės tarnautojo, pareigūno teisė steigti ir stoti į profesines sąjungas, tiek kaip savarankiška laisvė, tiek kaip laisvės jungtis į asociacijas dalis, laiduojama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose. Pagal Konstitucijos 50 straipsnį, profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį profesinių sąjungų statusą, yra išaiškinęs, kad profesinės sąjungos atlieka dvejopas funkcijas: pirma, jų paskirtis yra pirmiausia atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti; ir antra, įstatymo nustatytais atvejais bei būdais profesinėms sąjungoms yra leidžiama ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus (Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtinti profesinių sąjungų statusas ir veiklos pagrindiniai principai kartu su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu bei Konstitucijoje įtvirtintu Lietuvos valstybės demokratiniu pobūdžiu suponuoja profesinių sąjungų autonomiškumo valstybės, jos institucijų atžvilgiu principą. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Su galimybe nustatyti tam tikras išimtis į profesines sąjungas jungiantis asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ir valstybės tarnyboje, aptariama laisvė garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (11 str. 1 d.), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (8 str.), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Valstybės tarnautojų, kitų valstybės pareigūnų (angl. public officials) teisė steigti profesines sąjungas ginama ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose.

Konstituciniai ir tarptautiniai imperatyvai detalizuojami, aptartos profesinių sąjungų steigimo ir narystės jose laisvės įgyvendinimo sąlygos ir tvarka nustatyta Profesinių sąjungų įstatyme. Pagal šį įstatymą (2013 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija), fiziniai asmenys, turintys darbinį teisnumą ir veiksnumą, turi teisę laisvai steigti ir stoti į profesines sąjungas valstybės, šakos ar teritoriniu lygiu ir dalyvauti jų veikloje (1 str. 1 d.). Profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai.

Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą (3 str. 1 d.). Tai pat paminėtina, kad Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje (2013 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu).

16. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, finansavimą, kontrolę, pareigūnų teisinę padėtį, specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas reglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu (Kalėjimų departamento kreipimosi į Profesinę sąjungą metu, t. y. 2013 m. spalio 25 d.) galiojusio Kalėjimų departamento statuto (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 20 straipsnyje įtvirtinta, kad pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gali steigti organizacijas, įgyvendinančias jų profesinius interesus, ir į jas stoti (1 d.); pareigūnų dalyvavimas organizacijų, įgyvendinančių jų profesinius interesus, veikloje neturi trukdyti tiesioginėms pareigoms (2 d.). Taigi matyti, kad pripažįstant Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų profesinių sąjungų veiklos svarbą ir siekiant suteikti galimybę praktiškai realizuoti konstitucinius / tarptautinius asociacijų inter alia profesinių sąjungų laisvės principus, įstatyme numatoma teisė minėtiems pareigūnams steigti tam tikrus susivienijimus (be kita ko, ir profesines sąjungas) savo narių teisėms ginti ir juose dalyvauti.

17. Narystė profesinėje sąjungoje tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu aptariama Kalėjimų departamento statuto 26 straipsnio 10 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija). Šioje teisės normoje nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Aptariamo Kalėjimų departamento statuto normose reikalavimas prieš skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui ir / arba renkamojo organo nariui, gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą tiesiogiai nėra įtvirtintas. Kalėjimų departamento statuto 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis statutas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Nurodyta teisės norma, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, suponuoja reikalavimą nustatyti, ar Kalėjimų departamento pareigūnų statusą ir socialines garantijas aptariamu aspektu reglamentuoja kiti teisės aktai.

18. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo redakcija) situacija, kai tarnybinė nuobauda skiriama profesinės sąjungos (renkamojo organo) nariui, nėra aptarta ir pareiga iš anksto gauti profesinės sąjungos sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo expressis verbis neįtvirtinta. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Kalėjimų departamento statuto 8 straipsnio 2 dalies nuostatą, šiuo atveju taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalyje reikalaujama įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą.

Šis reikalavimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme (2013 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija), nustatančiame profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojui, išrinktam į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.

Kaip matyti, šia teisės norma reikalaujama gauti išankstinį profesinės sąjungos rankamojo organo sutikimą tais atvejais, kai nuobauda skiriama darbuotojui, išrinktam į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą (renkamąjį organą). Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog šio įstatymo taikymo ypatumai krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatyti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog Kalėjimų departamento statute nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios institucijos pareigą prieš skiriant tarnybinę nuobaudą Kalėjimų departamento pareigūnui, gauti dėl to profesinės sąjungos sutikimą, ir nesant kitų teisinio reguliavimo ypatumų minėtame teisės akte, byloje susiklosčiusį teisinį santykį reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, darant išvadą, jog aptariamu atveju taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalys.

Toks teisinis reguliavimas lemia, kad pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, išrinktiems į profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.

19. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau paminėtas Kalėjimų departamento statuto (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) normų aiškinimas nepaneigia institucijos pareigos paisyti šio statuto 26 straipsnio 10 dalies, draudžiančios profesinių sąjungų nariams, neišskiriant ir profesinės sąjungos narių, nesančių renkamojo organo nariais, skirti tarnybines nuobaudas, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

20. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pasisakydamas dėl minėtos teisės normos (Profesinių sąjungų įstatymo 21 str.) taikymo ypatumų valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose pagal Valstybės tarnybos įstatymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamojo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas, kuris laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo, reiškia garantijas profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-441/2005).

Šioje teisės normoje nustatytas reikalavimas dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo pagal savo pobūdį yra papildoma apsaugos garantija, skirta apsaugoti tiek pačią profesinę sąjungą, tiek jos renkamų organų narius nuo galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje. Todėl šios teisės normos saugoma vertybė yra ne tik konkretaus asmens (profesinės sąjungos renkamojo organo nario) teisių apsauga, bet ir visuomeninio intereso turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją apsauga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3367/2011).

Tarptautinės darbo organizacijos 135 konvencijoje „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. I-507 (Žin., 1994, Nr. 49-913) yra pažymėta, kad darbuotojų atstovai įmonėje (o tokiais pagal Konvencijos 3 straipsnio a punktą laikomi ir profesinių sąjungų narių paskirti arba išrinkti atstovai) naudojasi efektyviu gynimu nuo bet kokių veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba dėl jų narystės profesinėse sąjungose, arba veiklos profesinėse sąjungose tokiu mastu, kokiu jie veikia pagal galiojančius įstatymus ar kolektyvinius susitarimus, arba pagal kitas bendrai suderintas sąlygas.

Išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, atsižvelgiant į nusistovėjusią administracinių teismų praktiką ir tarptautinės teisės normas, nėra teisinio pagrindo vertinti, kad Kalėjimų departamento pareigūnai, esantys profesinės sąjungos renkamojo organo nariai, kai yra sprendžiamas klausimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo jiems, neturėtų naudotis tokiu profesinės sąjungos gynybos mechanizmu ir jame numatytomis papildomomis garantijomis.

21. Išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo gavimas – papildoma procedūra, kuri tiek laiko, tiek pastangų požiūriu tam tikra prasme apsunkina tarnybinių nuobaudų skyrimo procesą ar gali padaryti jį negalimą. Valstybės tarnyba (įskaitant tarnybą Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose), be kita ko, grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo principais, kurių veiksmingas veikimas įgyvendinamas ir užtikrinamas, inter alia taikant tarnybinę atsakomybę valstybės tarnautojams, padariusiems tarnybinius nusižengimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad valstybės tarnautojų tarnybiniai nusižengimai daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui. Valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę imtis įvairių teisėtų ir veiksmingų priemonių, užkertančių kelią valstybės tarnautojų (pareigūnų) pažeidimams bei mažinančių jų skaičių. Viena veiksmingiausių priemonių, užtikrinančių šių tikslų pasiekimą, yra atsakomybės neišvengiamumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013).

Pataisos įstaigų pareigūnų tarnyba Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose organizuojama statutinės drausmės pagrindais ir reglamentuojama įstatymuose, Kalėjimų departamento statute ir kituose teisės aktuose (Kalėjimų departamento statuto 8 str. 2 d.). Pataisos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą Kalėjimų departamente ar jam pavaldžioje įstaigoje (Kalėjimų departamento statuto 2 str. 4 d.). Statutiniai valstybės tarnautojai – tai sugriežtintos drausmės pareigūnai. Statutinio pareigūno vykdomų funkcijų pobūdis, jų darbo organizavimo ir statuso ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje.

Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos atlieka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme, kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose, taip pat šių įstaigų nuostatuose nurodytus uždavinius. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, numatyta, kad ši įstaiga vykdo arešto ir laisvės atėmimo bausmes.

Siekdama šio tikslo, įstaiga užtikrina įstatymų nustatytą įstaigoje laikomų nuteistųjų apsaugą, priežiūrą ir šių asmenų izoliavimo reikalavimus, tvarko įstaigoje laikomų nuteistųjų įskaitą, organizuoja nuteistųjų priėmimą į įstaigą ir jų paleidimą, atskirais atvejais pristato (konvojuoja) nuteistuosius į Laisvės atėmimo vietų ligoninę arba kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, vykdo kriminalinę žvalgybą, atlieka ikiteisminius tyrimus, kitais būdais ir priemonėmis vykdo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją ir atlieka kitas funkcijas (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nuostatų 8.1-8.25 p.).

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pataisos įstaigos pareigūnai, vykdydami savo pareigas pataisos įstaigoje, atlieka visuomenei svarbias ir ypatingos atsakomybės reikalaujančias funkcijas įgyvendinant valstybės politiką arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą, yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, Administracinių teismų praktika Nr. 23, 2012).

Neabejotina, kad tinkamas drausmės užtikrinimas yra būtina pataisos įstaigos veiklos, tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, ir kartu visos Kalėjimų departamentui priklausančios sistemos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Taigi Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) aiškinant taip, jog pagal jį, išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo reikalingas tik pareigūnams, išrinktiems į profesinės sąjungos renkamuosius organus, įstatymo lygmeniu užtikrinama ne tik tai, kad šie profesinės sąjungos nariai būtų apsaugoti nuo nepagrįstos diskriminacijos dėl jų statuso ir veiklos profesinėje sąjungoje ypatumų, bet ir veiksmingas tarnybinės atsakomybės priemonių tarnybinius nusižengimus padariusiems Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams taikymas.

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys D. K. ir S. C. yra Profesinės sąjungos nariai, tačiau jie nėra išrinkti į šio profesinio susivienijimo atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime išaiškino, kad skiriant tarnybines nuobaudas pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas reikalingas tik dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo profesinės sąjungos nariui, išrinktam į renkamuosius organus. Atsižvelgiant į tai, išankstinis Profesinės sąjungos sutikimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo minėtiems Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos Pravieniškių PN-AK pareigūnams nebuvo reikalingas. Išankstinis sutikimas būtų būtinas, jeigu tretieji suinteresuoti asmenys pareiškėjo kreipimosi į Profesinę sąjungą metu būtų buvę Profesinės sąjungos renkamojo organo nariai. Kadangi pagal bylos duomenis tokio statuso šie asmenys neturi (neturėjo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad norint skirti D. K. ir S. C. tarnybines nuobaudas, nebuvo būtina kreiptis į Profesinę sąjungą.

V. 23. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat padarė išvadą, kad byloje ginčytas Profesinės sąjungos atsisakymas argumentuojamas aplinkybėmis, kurios nėra susijusios su pataisos įstaigos pareigūnų veikla Profesinėje sąjungoje, todėl šiuo požiūriu jis taip pat yra nepagrįstas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad norint skirti tarnybines nuobaudas tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nebuvo būtina kreiptis į Profesinę sąjungą, pirmosios instancijos teismo pozicija teisėtumo požiūriu dar analizuoti ir Profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą turinį, vertintina kritiškai.

24. Aplinkybė, kad pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), išankstinis profesinės sąjungos sutikimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams, kurie yra profesinės sąjungos nariai, bet nėra išrinkti į profesinės sąjungos renkamuosius organus, nėra reikalingas, lemia, kad ši procedūra nėra privaloma. Todėl tarnybinė atsakomybė šiuo požiūriu gali būti pritaikyta, nepaisant profesinės sąjungos pozicijos (nesikreipus į ją arba neatsižvelgus į profesinės sąjungos nesutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo).

Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, tarnybinės nuobaudos paskyrimas iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo yra esminis procedūrinis pažeidimas, esantis pakankamu pagrindu paskirtai nuobaudai panaikinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, 2004). Dėl to aplinkybė, kad tokia procedūra pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) nėra privalomai reikalinga, kai tarnybinė nuobauda skiriama profesinės sąjungos nariui, nesančiam renkamojo organo nariu, sąlygoja, kad tokios procedūros ar profesinės sąjungos išreikšto nesutikimo nepaisymas pats savaime negali būti priežastimi pripažinti tarnybinės nuobaudos paskyrimą neteisėtu.

Atitinkamai vertintina, kad šiuo požiūriu pareiškėjo teisės / pareigos patraukti tarnybinėn atsakomybėn statutinius valstybės tarnautojus (šiuo atveju pataisos įstaigos pareigūnus), galimai padariusius tarnybinius nusižengimus, ir vykdyti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūras, įgyvendinimui ginčijamas Profesinės sąjungos sprendimas tiesioginės įtakos nedaro. Taigi nors tam tikri teisiniai padariniai dėl minimo profesinės sąjungos sprendimo (jeigu vis dėlto tokio sutikimo yra paprašoma, ir jis (ne)suteikiamas) gali atsirasti, pavyzdžiui, skiriant tarnybinę nuobaudą, gali būti atsižvelgiama į profesinės sąjungos sprendimą ir jame nurodytus (ne)sutikimo motyvus, kilus ginčui dėl tarnybinės atsakomybės pritaikymo teisėtumo, visų aplinkybių kontekste tokį sprendimą galima vertinti kaip vieną iš bylos įrodymų, nagrinėjamu atveju Profesinės sąjungos sprendimas neduoti sutikimo skirti tarnybines nuobaudas tretiesiems suinteresuotiems asmenims dėl anksčiau minėtų priežasčių pareiškėjo teisių nepažeidė.

Atitinkamai vertinimas, ar šio sprendimo turinys nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir atitinka teisės aktų reikalavimus, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, yra perteklinis ir nereikalingas.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo atmetimas anksčiau nurodytų motyvų pagrindu nereiškia, jog tokiu būdu yra paneigiama Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos teisė ir galimybė teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka vykdyti tarnybinių nuobaudų skyrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims procedūrą. Taigi tai, kad ginčo sprendimas nagrinėjamoje byloje teismo nėra panaikinamas kaip neteisėtas, nereiškia, jog tokio sprendimo (atsisakymo duoti sutikimą paskirti tarnybines nuobaudas) egzistavimas šiuo konkrečiu atveju vien dėl to besąlygiškai gali suponuoti išvadą apie tarnybinės atsakomybės, jeigu tokią atsakomybę ateityje bus nuspręsta pareigūnams pritaikyti, procedūros neteisėtumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą atsakovui Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas