AS-754-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-754-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01329-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 1D-1545(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam iš atsakovo VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 1 624,28 Eur, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, iš esmės motyvuodamas tuo, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Paaiškino, kad iki tol buvo įsitikinęs, jog įstatymai, kuriais remiantis jam buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Todėl tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą suprato, kad pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Atsižvelgęs į tai, manė, kad termino skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti nepraleido, tačiau teismui manant, jog nagrinėjamu atveju reikalingas prašymas praleistam terminui atnaujinti, pareiškėjas prašė jį atnaujinti dėl nurodytų, pareiškėjo teigimu, objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A522-519/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi (b. l. 13–15) pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti jam dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, o pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti VRM 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 1D-1545(11) ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priėmė.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgęs į tai, pažymėjo, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pirma sumažinta pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. sausio mėn. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu, tačiau skundą teismui pateikė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. vasario 24 d., t. y. gerokai (apie 2 metus) praleidęs skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą.

Vertindamas pareiškėjo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A522-519/2013), kurioje konstatuota, jog, atsižvelgus į tai, kad ginčo teisiniuose santykiuose vyravo teisinis neaiškumas, tuo atveju, kai dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, skundo teismui pateikimo terminai atnaujintini, buvo suformuota esant skirtingoms nuo nagrinėjamos bylos esminėms faktinėms aplinkybėms, nes nurodytoje administracinėje byloje į teismą su skundu kreiptasi gerokai anksčiau, negu tai padarė pareiškėjas.

Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą. Įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jos yra subjektyvaus pobūdžio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu.

Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pozicija, jog termino skundui pateikti eigos pradžia laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo data, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., grindžiama paties pareiškėjo subjektyviu teisinės situacijos vertinimu ir prieštarauja aptartai teisminei praktikai, todėl sprendžiant prašymo pagrįstumą nėra teisiškai reikšminga. Teismas kartu akcentavo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, t. y. 2012 m. vasario 6 d., ir nuo jo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos.

Taip pat nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas bei neapibrėžtumas, paskelbimo praėjo beveik 2 metai, o nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, ir taip galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo – daugiau nei metai.

Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui ir į VRM su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2015 m. sausio 27 d., o į teismą – 2015 m. vasario 24 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl vertino, jog pareiškėjas minėtą terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto.

Taigi teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, paduoti netenkinamas, pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakė priimti.

Tačiau teismas akcentavo, kad Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 15 straipsnyje buvo nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams. Tai įvertinęs, teismas pripažino, kad po 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo dalies, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, pateikimo 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo pensijos už 2012 m. sausio mėn. išmokėjimo ir šis terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti VRM 2015 m. vasario 5 d. sprendimą bei priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., atitinka ABTĮ reikalavimus, todėl yra priimtini.

III. Pareiškėjas A. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 27–30), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti jo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d., bei tenkinti jo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo, o pensija priskirtina prie periodinių išmokų. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuluota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, į savo socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjas tvirtina, kad jis terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalimi, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 24 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 12), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Tuo tarpu nurodytoje byloje skundo padavimą 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip neatitinkantį nurodytų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), o procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Juolab kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar gerokai vėliau nei pareiškėjas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Tuo tarpu pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės nenurodė jokių kitų objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir atskirajame skunde. Objektyvių priežasčių, sukliudžiusių pareiškėjui operatyviai ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatė ir teismas. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises, o esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kaip nepagrįsti taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius