AS-858-975-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-975/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01276-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. (E. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 10 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo, taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (b. l. 73-79).

Prašydamas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėjas paaiškino, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro inspektorei, kuri jį supažindino su nurodytu teismo sprendimu, nurodė, kad nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir manė, kad to užtenka sprendimui apskųsti. Pareiškėjas yra užsienietis, nesuprantantis lietuvių kalbos, teisinės sistemos, teisinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių, todėl negalėjo suvokti laiku paduodamo apeliacinio skundo reikšmės. Be to, atsidūręs svečioje šalyje yra veikiamas streso, nepažįstamos socialinės, kultūrinės aplinkos, dėl didelio susijaudinimo neįstengė išsamiai išsiaiškinti ir suprasti savo teisių. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro inspektorė nesuprato, kad su sprendimu pareiškėjas nesutinka, todėl tik 2014 m. birželio 27 d. buvo gautas pareiškėjo kreipimasis dėl advokato skyrimo įvardintam 2014 m. gegužės 19 d. teismo sprendimui apskųsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 91-92) netenkino pareiškėjo E. K. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakė priimti E. K. apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą paskelbė 2014 m. gegužės 19 d., todėl apeliacinis skundas dėl šio sprendimo galėjo būti paduotas iki 2014 m. birželio 2 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė 2014 m. liepos 10 d., t. y. praleidęs nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis šiam terminui atnaujinti. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra užsienietis, nemokantis lietuvių kalbos, negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą apeliacinio skundo padavimo teismui terminą. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas pats savaime įprastai taip pat nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su sprendimo apskundimu. Pareiškėjo nurodytos priežastys buvo subjektyvios, todėl nebuvo pagrindo praleistą terminą atnaujinti ir apeliacinį skundą buvo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas E. K. atskiruoju skundu (b. l. 96-98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudarė kliūtis laiku paduoti apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro inspektorei, kuri pareiškėją supažindino su sprendimu, jis nurodė, kad nesutinka su tokiu teismo spendimu ir jis suprato, kad to užtenka sprendimui apskųsti ir anglų kalba nurodė, kad jam reikia advokato, bet, kaip vėliau paaiškėjo, jis inspektorės nebuvo tinkamai suprastas. Pareiškėjas tuo metu, kai buvo supažindinamas su skundu, aiškiai nurodė inspektorei, kad nesutinka su sprendimu. Tai, kad procesiniai veiksmai, t. y. supažindinimas su sprendimu, buvo atliktas netinkamai, reiškia, jog valstybė netinkamai įgyvendino savo pareigas. Pareiškėjas negali netekti teisės pasinaudoti jo netenkinančio sprendimo apskundimo galimybe tik dėl to, kad jo nesuprato inspektorė.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tiesiogiai nekontaktuoja su advokatu, kurį jam skiria Migracijos departamentas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro inspektorė pateikia reikalavimą Migracijos departamentui, kuris tokį užsakymą perduoda advokatui. Pareiškėjas yra priklausomas nuo inspektorės, nuo kurios priklauso, ar laiku bus perduotas užsakymas Migracijos departamentui. Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad inspektorė jo nesuprato, be to, ant sprendimo kopijos, kuri buvo pateikta susipažinti, jis nurodė, kad jam reikia advokato anglų kalba. Šiuo atveju pareiškėjas buvo pakankamai atidus, rūpestingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo E. K. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakė priimti E. K. apeliacinį skundą šiuo pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai neatnaujino termino apeliaciniam skundui paduoti ir nepagrįstai atsisakė priimti jo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį, visų pirma pažymi, jog tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Bylos peržiūrėjimas apeliacinės instancijos teisme taip pat užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą bei vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje. Kita vertus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai tam, kad bylinėjimosi procesas truktų apibrėžtą laiką. Šia priemone, be kita ko, siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą, reiškiantį siekį, kad bylos būtų išnagrinėtos ir jose priimti teismo sprendimai įvykdyti per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Be to, tokie įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Dėl šių priežasčių ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog šiuo atveju ginčo nekyla dėl to, kad apeliaciniu skundu ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą teismas paskelbė 2014 m. gegužės 19 d. (b. l. 57-64) ir, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas dėl šio sprendimo galėjo būti paduotas iki 2014 m. birželio 2 d., tuo tarpu pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė 2014 m. liepos 10 d. (b. l. 73-90), t. y. žymiai praleidęs nurodytą nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Šiuo atveju esminis sprendžiamas klausimas yra, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo įvardintos apeliacinio skundo pateikimo praleidimo priežastys nesudaro pagrindo jo atnaujinti.

Kiek tai susiję su nurodytu klausimu pabrėžtina, jog ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis numato, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

ABTĮ nepateikia sąrašo aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys ir klausimas, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta būtent teismo diskrecijai. Atitinkamai, sprendžiant šį klausimą taip pat yra svarbūs teismų praktikoje suformuoti kriterijai ir pateiktas vertinimas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis paprastai laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, administraciniai teismai turi įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės; svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą turi būti įrodinėjamos ir vertinamos viso laikotarpio iki kreipimosi į teismą metu egzistavusios aplinkybės.

Be to, vertinant termino praleidimo priežastis atsižvelgtina ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia svarbius teisinius padarinius ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymų suteikiamomis teisėmis.

Apibendrindama nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pažymi, jog tai, ar termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimo priežastis yra svarbi teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Nagrinėjamu atveju remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, atstovaujamas atstovo advokato P. E. ir vertėjaujant N. G., dalyvavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje. Šio teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas yra atidedamas 2014 m. gegužės 19 d. 8 val. 30 min. (b. l. 52-54). Nei pareiškėjas, nei jo atstovas į teismo sprendimo paskelbimą neatvyko (b. l. 56). Remiantis administracinės bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad pareiškėjui, jo atstovui advokatui P. E. priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas buvo išsiųstas jo priėmimo dieną (b. l. 65-66). Byloje taip pat yra pateikta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Štabo tyrimo skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo vokas buvo įteiktas pareiškėjui (b. l. 69). Taigi vėliausiai 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjui buvo įteiktas įvardintas teismo sprendimas. Be to, pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad jis įvardintą teismo sprendimą gavo (b. l. 73-79, 96-98).

Kita vertus, pareiškėjas pažymi, jog, gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą, jis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro inspektorei, kuri jį supažindino su nurodytu teismo sprendimu, nurodė, kad nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir manė, kad to užtenka sprendimui apskųsti. Pareiškėjo teigimu, jis yra užsienietis, nesuprantantis lietuvių kalbos, teisinės sistemos, teisinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių, todėl negalėjo suvokti laiku paduodamo apeliacinio skundo reikšmės.

Vertindama šias nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija visų pirma sutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad aplinkybė, kad pareiškėjas yra užsienio valstybės pilietis, jog tiesiogiai nebendrauja su jam skirtu advokatu ir jam yra reikalinga vertėjo pagalba, vertintina kaip papildoma kliūtis pareiškėjui laiku įgyvendinti jo teisę į teisminę gynybą.

Kita vertus, pareiškėjo argumentai, kad apie tai, jog nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas (t. y. kad aplinkybės, jog nepakanka Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro inspektorei pasakyti, kad nesutinki su priimtu teismo sprendimu, jo apskundimui), jis sužinojo tik 2014 m. birželio 27 d., vertintini kritiškai. Pabrėžtina, jog jau 2014 m. birželio 13 d. buvo pateiktas prašymas išduoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. posėdžio garso įrašo skaitmeninę kopiją pareiškėją atstovaujančios advokato padėjėjos E. S. (b. l. 71-72). Nurodyta advokato padėjėja taip pat yra įvardinama ir kaip subjektas, kuris, pareiškėjo teigimu, 2014 m. birželio 27 d. jam nurodė, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas nebuvo skundžiamas, nors, kaip jau buvo minėta, ji pati 2014 m. birželio 13 d. kreipėsi dėl garso įrašo išdavimo pagal tos pačios dienos atstovavimo sutartį (b. l. 71-72).

Taigi nurodytos aplinkybės iš esmės leidžia abejoti pareiškėjo pateiktais paaiškinimais dėl to, kada jam galimai tapo žinoma apie jo interesus netenkinančio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo neapskundimą. Be to, nors pareiškėjo vardu jau 2014 m. birželio 13 d. buvo pateiktas prašymas išduoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. posėdžio garso įrašo skaitmeninę kopiją, pareiškėjas tik 2014 m. birželio 27 d. pateikė prašymą skirti jam advokatą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo apskundimo (b. l. 80-81). Nurodytų faktinių aplinkybių visuma leidžia abejoti pareiškėjo įvardijamos aplinkybėmis ir teigti, kad jis nepagrįstai delsė įgyvendinti teisę į apeliaciją. Be to, šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos kliūtys konsultuotis, prašyti susisiekti su jam skirtu advokatu ir (ar) kitais subjektais aiškinantis dėl priimto teismo sprendimo ir atitinkamai galimybės jį skųsti. Be to, pirmosios instancijos teisme pareiškėjas taip pat buvo atstovaujamas advokato, todėl jam nebuvo užkirstos galimybės domėtis priimamo teismo sprendimo apskundimo galimybe ir jo skundimo procedūra (b. l. 7-9, 52-54).

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos objektyviai apsunkino jo galimybes paduoti apeliacinį skundą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrįstai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su teismo sprendimo apskundimu. Be to, terminas apeliaciniam skundui pateikti yra praleistas daugiau nei mėnesį. Kaip jau buvo minėta, asmenims, praleidusiems ABTĮ nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai, o šios konkrečios situacijos kontekste galima teigti, kad pareiškėjas neveikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, uždelsė paduoti apeliacinį skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes, t. y. kad jo apeliacinį skundą buvo atsisakyta priimti. Nurodytas pareiškėjo pasirinktas elgesio būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų. Elgdamasis rūpestingai ir apdairiai pareiškėjas daug anksčiau galėjo skųsti jį netenkinantį teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių kontekste taip pat pastebi, jog atsisakymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, kad asmuo praleido nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, savaime negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą pažeidimas ar asmens teisių paneigimas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys yra subjektyvios, susijusios su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę paduoti apeliacinį skundą, ir nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą ir šiuo pagrindu pagrįstai buvo atsisakyta priimti pateiktą apeliacinį skundą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. K. (E. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis