A-822-132-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-132/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00878-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Kazlų Rūdos savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Litesko“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. TS IV(19)-1609 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 pripažinimo netekusiu galios“.

Skunde (I t., b. l. 5–21) nurodė, kad Kazlų Rūdos savivaldybė ir pareiškėjas pasirašė 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“. 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties priedo Nr. 1.2 3.1 punkto nuostata numatė, jog šalių sutarimu Kazlų Rūdos šilumos ūkio nuomos terminas gali būti pratęstas iki 10 metų. Tokia 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties nuostata atitiko Konkurso nuostatų 1.18 punktą. Kazlų Rūdos savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 pritarė susitarimui Nr. P003-KR „Dėl 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“. 2008 m. sausio 30 d. tarp Kazlų Rūdos savivaldybės ir pareiškėjo buvo pasirašytas susitarimas Nr. P003-KR (toliau – ir Susitarimas). 2008 m.

Susitarimu pradinės 2000 m. Sutarties terminas buvo pratęstas iki 2030 m., t. y. 5 m. ilgesniam terminui, nei buvo numatyta 2000 m. vykusio Konkurso nuostatuose ir 2000 m. lapkričio 10 d. Sutartyje. 2012 m. balandžio 19 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, kuriame konstatavo, jog Kazlų Rūdos savivaldybė, pratęsdama 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį ilgesniam nei pačioje 2000 m. lapkričio 10 d. sutartyje ir Konkurso nuostatuose numatytam 10 m. pratęsimo laikotarpiui, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, ir įpareigojo atsakovą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nurodytą 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227 ir UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. susitarimą panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Nors Konkurencijos taryba konkrečiai nepasisakė, kaip atsakovas turėtų įgyvendinti nutarime įtvirtintą įpareigojimą, viešojo administravimo kontekste pripažįstami teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai suponuoja, jog 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 panaikinimas turėtų būti traktuojamas kaip kraštutinė priemonė, taikoma tik tuo atveju, jei šio sprendimo nebūtų įmanoma pakeisti taip, kad jis atitiktų Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Konkurencijos tarybos nutarimas nesuponuoja 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 neteisėtumo visa apimtimi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas gali būti pašalintas pakeičiant šį sprendimą taip, kad jis atitiktų Konkurencijos įstatymo reikalavimus.

Dėl šios priežasties, Konkurencijos tarybos konstatuotas Konkurencijos įstatymo pažeidimas nepaneigė pareiškėjo lūkesčių teisėtumo visa apimtimi. Atsakovo sprendimas panaikinti savo paties anksčiau priimtą sprendimą visa apimtimi, sudaro prielaidas netikrumui dėl pareiškėjo ir atsakovo teisinių santykių, kurie kilo atsakovui 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 pagrindu sudarius su pareiškėju 2008 m. Susitarimą, tęstinumo. Nei skundžiamame teisės akte, nei šio akto aiškinamajame rašte nėra paaiškinama, kodėl atsakovas nusprendė įgyvendinti 2012 m. balandžio 19 d.

Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-5 būtent tokiu būdu. Atsakovas turėjo elgtis sąžiningai, šalinant savo paties padarytus pažeidimus, bei rinktis tokius sprendimus, kurie sudarytų prielaidas 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo galiojimui, neprieštaraujant Konkurencijos įstatymui. Be to, atsakovas pažeidė Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 74 punktą, kuris numato imperatyvą užregistruotą sprendimo projektą perduoti tarybos nariams svarstyti komitetuose, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad skundžiamo teisės akto projektas būtų svarstytas komitetuose.

Kazlų Rūdos savivaldybės tarybai nebuvo pateikta visa informacija, kuri yra reikalinga norint priimti objektyvų sprendimą dėl Konkurencijos tarybos įpareigojimų įgyvendinimo. Iš esmės, savivaldybės taryba nebuvo supažindinta nei su įmanomomis alternatyvomis, nei su siūlomo priimti sprendimo pasekmėmis. Šios aplinkybės galėjo turėti įtakos tam, jog Kazlų Rūdos savivaldybės taryba pasirinko tokį sprendimą, kuris neatitinka skunde aptartų viešojo administravimo principų.

Atsakovas Kazlų Rūdos savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 108–115) nurodė, kad pareiškėjo ginčijamu Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. TS IV(19)-1609 iš teisinės apyvartos buvo pašalintas neteisėtas Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. TS7-227. Ginčijamas sprendimas yra subordinuotas vietos savivaldos principams, įskaitant ir tuos, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. Pareiškėjo reikalavimo patenkinimas reikštų neteisėto akto galiojimo atkūrimą, o tai nesiderintų su konstituciniu teisinės valstybės principu. Ginčijamo sprendimo projektas buvo suderintas Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 73 punkto nustatyta tvarka, buvo užregistruotas Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos sprendimo projektų registre, savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė buvo papildyta laikantis Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 78 punkto reikalavimų. Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme bei Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos veiklos reglamente, nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos sprendimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamo sprendimo projektas buvo svarstytas ir suderintas skyriuose. Sprendimo projektas buvo užregistruotas 2012 m. liepos 27 d., o tarybos posėdis įvyko 2012 m. rugpjūčio 1 d., taigi atsakovas nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pareiškėjas nurodė ir atsakovas neneigė, kad sprendimo projektas nebuvo svarstytas savivaldybės komitetuose. Teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, 14 straipsnio 1–2 dalimis, Reglamento 31 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad komitetai svarsto tik savo kompetencijos klausimus ir jų priimtos išvados ir sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Teismas nustatė, kad Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalis numato tarybos posėdžio darbotvarkės papildymo ar pakeitimo galimybę tarybos sprendimu. Dauguma posėdyje dalyvavusių tarybos narių pritarė dėl papildomo klausimo įtraukimo į darbotvarkę ir svarstė klausimą „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 pripažinimo netekusiu galios“. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalies ir Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos veiklos reglamento 78 punkto nuostatos, įtvirtinančios teisę papildyti tarybos posėdžio darbotvarkę naujais klausimais, sudaro prielaidas svarstyti šiuos klausimus be išankstinio pranešimo tarybos nariams ir gyventojams (tačiau tam, kad nauji klausimai būtų įtraukti į darbotvarkę, turi balsuoti dauguma tarybos narių). Šiuo atveju dėl darbotvarkės papildymo nauju klausimu balsavo dauguma tarybos narių. Teismas konstatavo, jog ši aplinkybė nereiškia, kad priimti sprendimai nėra vieši; sistemiškai aiškinant Vietos savivaldos įstatymo normas, tokiu atveju, kaip realiai neįgyvendinamas, netaikomas išankstinio sprendimo projekto svarstymo tarybos komitetuose reikalavimas.

Teisėjų kolegija nenustatė procedūros reikalavimų pažeidimų, priimant skundžiamą administracinį sprendimą. Teismas nevertino ginčijamo administracinio akto politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Pažymėta, kad atsakovas nebuvo jokiais teisės aktais įpareigotas, įgyvendinant 2012 m. balandžio 19 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-5, pirmiausia rinktis 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo pakeitimą, o ne panaikinimą. Apibendrinus nustatytas bylos aplinkybes, konstatuota, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. TS IV(19)-1609.

III. Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–8) prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesprendė ginčo, įvertinęs tik ginčijamo teisės akto priėmimo procedūrą. Skundžiamo teisės akto atitikimas Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatoms iš esmės nebuvo nagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tai, jog viešojo administravimo subjekto diskrecijos įgyvendinimą riboja teisės normos. Teismas pripažinęs, kad atsakovas turėjo diskreciją spręsti, kokiu būdu įgyvendinti Konkurencijos tarybos įpareigojimą, privalėjo įvertinti, ar atsakovas savo diskreciją įgyvendino tinkamai. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, pagrindžiančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą, kurie patvirtina, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu atsakovas buvo suklaidintas arba vadovavosi nuslėptais ar nutylėtais motyvais.

Atsakovas Kazlų Rūdos savivaldybė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 14–18) nurodo, kad ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas – Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, o faktinis pagrindas – Konkurencijos tarybos konstatuota aplinkybė, kad Susitarimas yra neteisėtas, taigi atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsakovas pažymi, kad neturėjo galimybės modifikuoti savo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo taip, kad jis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nes pagal savo kompetenciją savivaldybė gali tik pritarti arba nepritarti sandoriui (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 25 p.), o pritarimas neteisėtam sandoriui būtų neteisėtas. Konkurencijos tarybos įpareigojimas išreikštas žodžiu „pakeisti“ sietinas ne su atsakovo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu, o su Susitarimu. Tai, ar ginčijamo sprendimo priėmimo metu savivaldybės tarybos nariai buvo supažindinti su ne vien Konkurencijos tarybos konstatuotais, bet ir kitais Susitarimo neteisėtumo aspektais, neturi teisinės reikšmės. Apelianto svarstymai dėl tarybos narių motyvų, priimant ginčijamą sprendimą, reiškia mėginimus gilintis į kiekvieno tarybos nario subjektyvų situacijos suvokimą, kurio turinys neturi teisinės reikšmės vertinant sprendimo atitikimą VAĮ reikalavimams.

Atsakovas nesutinka, kad ginčijamam atsakovo sprendimui pagrįsti buvo reikalingas papildomas tyrimas, teigia, kad Konkurencijos tarybos nutarimu konstatuotos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą sprendimo panaikinimui. Atsakovas taip pat nesutinka, kad buvo pažeisti apelianto teisėti lūkesčiai. Pažymi, kad skundžiamas atsakovo sprendimas nedaro įtakos apelianto teisėms atsiradusioms iš Susitarimo, iš kurio galėtų būti kildinami ir apelianto lūkesčiai. Atsakovo sprendimu nėra denonsuojami civiliniai sandoriai, įskaitant sandorių dalyvių tarpusavio teises ir pareigas.

Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus dėl, pareiškėjo nuomone, naujų atsakovo argumentų (II t., b. l. 23–26), kuriais ginčijama pasirinkimo tarp dviejų Konkurencijos tarybos sprendimo įgyvendinimo būdų galimybė. Mano, kad šis argumentas akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms (18 str. 1 d. 3 p.), Vietos savivaldos įstatymui (18 str. 1 d.), tokių argumentų nepatvirtina ir gramatinė Konkurencijos tarybos nutarimo analizė. Pareiškėjo nuomone, tiek Susitarimo, tiek atsakovo sprendimo neteisėtumas galėjo būti nesunkiai pašalintas sutrumpinant Susitarime numatytą pratęsimo terminą, bei pakeičiant atsakovo sprendimą taip, kad pritarimas būtų taikomas būtent tokioms, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį atitinkančioms, Susitarimo nuostatoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. TS IV(19)-1609, kuriuo atsakovas nusprendė pripažinti netekusiu galios Kazlų Rūdos tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227 „Dėl pritarimo susitarimui Nr. P003-KR „Dėl 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 „Dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos“ pakeitimo ir papildymo“ (I t., b. l. 23), teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamame sprendime nurodoma, kad jis priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-5 „Dėl Kazlų Rūdos savivaldybės sprendimų pratęsiant Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutartį su UAB „Litesko“ atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ įpareigojimą.

Byloje nustatyta, kad Konkurencijos tarnyboje buvo pradėtas tyrimas įtariant, kad atsakovas, be atrankos konkurso ar kitokios konkurencingos procedūros, pratęsė sutartį su UAB „Litesko“ dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo iki 2030 metų, taip galėdamas privilegijuoti šį ūkio subjektą ir diskriminuoti kitus ūkio subjektus, tuo pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227 pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus bei įpareigojo Kazlų Rūdos savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. TS7-227 ir šio sprendimo pagrindu Kazlų Rūdos savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2008 m. sausio 30 d. pasirašytą susitarimą panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (I t., b. l. 54–66).

Pareiškėjas skunde teigė, kas atsakovas, priimdamas skundžiamą aktą, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Be to, nebuvo pateikta visa medžiaga, aiškinamajame rašte nėra paaiškinta, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo pasirinktas vienas iš Konkurencijos tarybos nutarime numatytų veikimo variantų, t. y. viso teisės akto panaikinimas, o ne akto turinio keitimas. Taip pat teigė, kad sprendimo projektas nebuvo svarstytas komitetuose ir skyriuose.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo procedūrą, procedūrinių pažeidimų nenustatė. Sprendė, kad atsakovas, įgyvendindamas Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 2S-5, jokiais teisės aktais nebuvo įpareigotas pirmiausia rinktis 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo pakeitimą, o ne panaikinimą.

Apelianto nuomone, teismas nepatikrino skundžiamo akto atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, nesiaiškino, ar atsakovas tinkamai įgyvendino savo diskreciją spręsti, kokiu būdu įgyvendinti Konkurencijos tarybos įpareigojimą, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų priimant ginčijamą atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir apeliaciniame skunde šis teismo sprendimo aspektas iš esmės neginčijamas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis dėl atsakovo sprendimo priėmimo procedūros, šiame procesiniame sprendime jų nebekartos.

Vertinant sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat yra nurodęs, jog šio straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausi mai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Kaip minėta, atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. TS IV(19)-1609 dėl savo ankstesnio 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 pripažinimo netekusiu galios priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba (sprendimo teisinis pagrindas), ir įgyvendinant Konkurencijos tarybos sprendimą, kuriuo minėtas atsakovo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. TS7-227 ir juo pagrindu su pareiškėju pasirašytas Susitarimas pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus (faktinis pagrindas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-5 teisėtumas patvirtintas teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-282/2013).

Atsakovas savo sprendime aiškiai nurodė jo teisinį pagrindą (Vietos savivaldos įstatymo 18 str. 1 d.) ir faktinį pagrindą – Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriame konstatuotos aplinkybės dėl aktų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms, taigi ginčijamas atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas pakankamai aiškus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas pasinaudojo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, priimdamas šį sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ginčijamo administracinio akto politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Nors pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad atsakovas turėjo diskreciją pasirinkti Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-5 įgyvendinimo būdą (2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo pakeitimą ar panaikinimą), tačiau atsakovo veiksmai šiuo atveju yra griežtai reglamentuoti teisės aktuose.

Kaip minėta, Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 buvo pritarta Susitarimui Nr. P003-KR dėl Kazlų Rūdos miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos 2000 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. 00-11-10-008 pakeitimo ir papildymo. Šiuo atveju atsakovas pritarė susitarimui vykdydamas Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo VIII-2018 sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 7 straipsnio 16 dalyje jam priskirtą (ribotai savarankišką) savivaldybės funkciją – šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotėkų surinkimo ir valymo organizavimą. Pagal to paties Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 43 punktą (2003 m. sausio 28 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1327, galiojusi 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo priėmimo metu) savivaldybės taryba tvirtina savivaldybės vardu sudaromų sutarčių pasirašymo tvarką ir nustato, kokios sutartys negali būti sudaromos be išankstinio savivaldybės tarybos pritarimo (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ginčijamo akto priėmimo metu aktualios Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. Nr. X-1722) redakcijos 16 straipsnio 2 dalies 25 punkte). Kazlų Rūdos savivaldybės 2005 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. TS19-26 patvirtinta Kazlų Rūdos savivaldybės vardu sudaromų sutarčių rengimo ir pasirašymo tvarka, kuria remiantis Susitarimui su pareiškėju buvo reikalingas savivaldybės tarybos pritarimas. Vadovaudamasi paminėtu teisiniu reglamentavimu, savivaldybės taryba turi dvi alternatyvas: arba tokiam Susitarimui pritarti, arba nepritarti. Atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-5 konstatavo, kad Susitarimas pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, t. y. paaiškėjus, kad Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. TS7-227 pritarė neteisėtam sandoriui, ginčijamu Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu šis pritarimas pripažintas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės taryba neturi galimybės pati nei sudaryti sutarties, nei jos nutraukti, nei persiderėti dėl jos pakeitimo, t. y. neturėdama galimybės 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. TS7-227 modifikuoti taip, kad jis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, atsakovas pasirinko vienintelį tokioje situacijoje galimą elgesio variantą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė