A-1009-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1009-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02450-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atlyginti 30 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. kovo 21 d. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Nurodė, kad kameroje, kurios plotas apie 8 kv. m, buvo laikomas kartu su 3 kitais asmenimis, todėl du kartus viršytas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Atkreipė dėmesį, kad kameroje be žmonių dar turi tilpti baldai, inventorius ir asmeniniai daiktai. Pastebėjo, kad iki šiol jaučia skausmus po to, kai 2013 m. spalio mėnesį pasivaikščiojimo metu po lietaus paslydo ir patyrė stuburo traumą. Mano, kad gyvenimo sąlygos perpildytose kamerose yra nepakenčiamos, nes nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Pažymėjo, kad administracija į žodinius skundus nereagavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. spalio 17 d., 2013 m. lapkričio 18 d. 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. sausio 27 d., 2014 m. kovo 2 d., 2014 m. kovo 3 d., 2014 m. kovo 7 d. ir 2014 m. kovo 12 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Pabrėžė, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tačiau tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Pažymėjo ir tai, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pabrėžė, kad D. B. skundžiamas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra neilgas, dalį buvimo laiko vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Kadangi nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, Lukiškių TI-K nuomone, nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Tvirtino, kad šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies priteisė jam 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. kovo 21 d. pareiškėjas apytiksliai 10,5 dienos buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 172,5 dienos. Vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kai plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, sudarė apytiksliai nuo 1,99 kv. m iki 2,65 kv. m. Konstatavo, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, inventoriumi ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas darė išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu keturis kartus jo prašymu buvo konsultuojamas psichologų, tačiau ypatingų nusiskundimų, įskaitant susijusių su kalinimo sąlygų keliamais sunkumais, nereiškė.

Byloje nėra duomenų, kad kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjui diagnozuotas elgesio ir psichikos sutrikimas yra nuo abstinencijos sindromo, kuris susijęs su narkotikų vartojimu. Tačiau teismas, atsižvelgęs į itin mažą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu ir šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.

Teismas taip pat pažymėjo, kad kiti pareiškėjo nurodyti trūkumai, problemos ir kt., yra susijusios su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, kameroje per parą praleidžiamo laiko trukmę (beveik visa para praleidžiama kameroje), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir darė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (30 000 Lt), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Lt.

III. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 8 695 Eur (30 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, iš esmės tapačias išdėstytoms skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. kovo 21 d. pareiškėjas periodiškai – iš viso 174 dienas (o ne 172,5 dienos, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas) buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog gana ilgą laiką minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma buvo pažeista, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 000 Lt (289,62 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas neproporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę (174 dienas minimalaus ploto norma nebuvo užtikrinta), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) (3 452,80 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė