2K-262-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-262-222/2015

Proceso Nr. 1-30-2-00329-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.14.6;

1.2.18.12;

2.1.2.7;

2.3.2.2.11.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį – 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta bausmė – 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityta viena para, išbūta suėmime nuo 2011 m. sausio 27 d. iki 2011 m. sausio 28 d., ir galutinė bausmė nustatyta – 44 MGL (5720 Lt) dydžio bauda.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį V. D. išteisintas, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Bankrutuojančiai įmonei UAB „A“ iš V. D. priteista 2700 Lt turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria V. D. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

V. D. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, su Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, paskirta galutinė bausmė – 55 MGL (7150 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. sausio 27 d. iki 2011 m. sausio 28 d., vieną parą prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 53 MGL (6890 Lt) dydžio bauda.

Iš V. D. papildomai bankrutuojančiai įmonei UAB „A“ priteista 15 840 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo priimtu nauju nuosprendžiu (panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį) V. D. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „A“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „A“ pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., turėdamas tyčią pasisavinti svetimą turtą – pinigus, veikdamas per jo nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokusius UAB „A“ darbuotojus D.

D, A. P, A. P, D. T. (kartu organizuodamas apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą), pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą. V. D. UAB „A“ vyr. finansininkei D. T., nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, nurodė iš UAB „A“ sąskaitų ((duomenys neskelbtini), esančios AB Hansabankas, (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB) pervesti iš viso 85 683 Lt išmokėjimus į asmenines sąskaitas, iš jų: bendrųjų reikalų vadybininkui A. P. – 37 583 Lt ir transporto paslaugų vadybininkei D.

D. – 48 100 Lt, t. y. į asmeninę A. P. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Hansabankas“ 2009 m. gegužės 19 d. – 6000 Lt, 2009 m. gegužės 21 d. – 9000 Lt, 2009 m. birželio 2 d. – 1500 Lt, 2009 m. liepos 3 d. – 3270 Lt, 2009 m. liepos 8 d. – 1613 Lt, 2009 m. liepos 9 d. – 14 200 Lt, 2009 m. rugpjūčio 7 d. – 2000 Lt; į asmeninę D. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Hansabankas“ 2009 m. birželio 25 d. – 3500 Lt, 2009 m. birželio 5 d. – 7000 Lt, 2009 m. birželio 9 d. – 9000 Lt, 2009 m. birželio 11 d.

– 4000 Lt, 2009 m. birželio 23 d. – 4000 Lt, 2009 m. birželio 25 d. – 3500 Lt, 2009 m. liepos 24 d. – 2800 Lt, 2009 m. liepos 30 d. – 4000 Lt, 2009 m. liepos 30 d. – 1200 Lt, 2009 m. rugpjūčio 4 d. – 4600 Lt, 2009 m. rugpjūčio 7 d. – 4500 Lt. Po to, D. D. ir A. P. V. D. nurodymu paėmė iš savo asmeninių sąskaitų minėtas pinigines lėšas – iš viso 85 683 Lt, bei perdavė jas V. D. . Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. D. nurodė UAB „A“ kasininkei A. P. , nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, išrašyti kasos pajamų orderius, patvirtinančius D.

D. grąžinamas pinigines lėšas, t. y.: 2009 m. birželio 5 d. KPO Nr. ACC2227 2600 Lt; 2009 m. birželio 9 d. KPO Nr. ACC2232 3500 Lt; 2009 m. birželio 11 d. KPO Nr. ACC2234 859,50 Lt; 2009 m. birželio 11 d. KPO Nr. CC2237 6200 Lt; 2009 m. birželio 23 d. KPO Nr. ACC2248 2500 Lt; 2009 m. birželio 25 d. KPO Nr. ACC2250 1600 Lt, 2009 m. birželio 25 d. KPO Nr. ACC2253 7000 Lt; 2009 m. birželio 29 d. KPO Nr. ACC2254 1770 Lt; 2009 m. birželio 29 d. KPO Nr. ACC2257 1600 Lt; 2009 m. birželio 30 d. KPO Nr. ACC2258 1380 Lt; 2009 m. liepos 17 d.

KPO Nr. ACC2274 1600 Lt; 2009 m. liepos 24 d. KPO Nr. ACC2281 2800 Lt; 2009 m. liepos 31 d. KPO Nr. ACC2287 5200 Lt, 2009 m. rugpjūčio 4 d. KPO Nr. ACC2291 4600 Lt; 2009 m. rugpjūčio 7 d. KPO Nr. ACC2296 4500 Lt; 2009 m. rugpjūčio 10 d. KPO Nr. ACC2297 3890,50 Lt, bei A. P. grąžinamas pinigines lėšas: 2009 m. gegužės 19 d. KPO Nr. ACC2201 6000 Lt; 2009 m. gegužės 21 d. KPO Nr. ACC2205 7000 Lt; 2009 m. gegužės 22 d. KPO Nr. ACC2207 2000 Lt; 2009 m. birželio 2 d. KPO Nr. ACC2224 1500 Lt; 2009 m. liepos 3 d. KPO Nr. ACC2261 2000 Lt; 2009 m. liepos 9 d.

KPO Nr. ACC2266 15800 Lt; 2009 m. rugpjūčio 7 d. KPO Nr. ACC2294 10 000 Lt; šiuos dokumentus V. D. patvirtino savo parašu ir taip pagrindė grynųjų pinigų 85 863 Lt įnešimą į UAB „A“ kasą, tačiau dalies šių pinigų – 15 840 Lt – į bendrovės kasą neįnešė ir juos pasisavino.

Be to, V. D. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y., būdamas UAB „A“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, kasos pajamų orderiuose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, pažeisdamas šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį, kad privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. atlikdamas pirmiau išvardytus veiksmus duodant nurodymus kasininkei A. P. , nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, išrašyti kasos pajamų orderius, patvirtinančius A. P. ir D. D. į asmenines sąskaitas pervestų piniginių lėšų, kurios nebuvo įneštos į kasą ir nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms, taip V. D. organizavo tikrovės neatitinkančių ūkinių operacijų turinio pagrindimą buhalterinės apskaitos dokumentais – kasos pajamų orderiais, dėl to laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, V. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, suklastodamas tikrus dokumentus ir panaudodamas suklastotus tikrus dokumentus, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. jis, būdamas UAB „A“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „A“ pinigines lėšas, be to, turėdamas teisę savo parašu tvirtinti UAB „A“ kasos dokumentus, neteisėtai pasinaudodamas šiais jam suteiktais įgaliojimais, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. (tikslesnė data nenustatyta) suklastojo tikrus dokumentus: nurodė UAB „A“ kasininkei A. P. , nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, išrašyti 2009 m. rugpjūčio 7 d. kasos išlaidų orderius Nr. 2344 ir 2351, patvirtinančius komandiruotės išlaidoms skirtų pinigų – 1200 Lt – išmokėjimą UAB „A“ vairuotojui ekspeditoriui I. S. bei komandiruotės išlaidoms skirtų pinigų – 1500 Lt – išmokėjimą UAB „A“ vairuotojui ekspeditoriui R. B. ; šiuose dokumentuose V. D. , pasirašęs už I. S. ir R. B., nurodytų piniginių lėšų (komandiruotpinigių) šiems neišmokėjo, taip pasisavino I. S. priklausančius – 1200 Lt ir R. B. priklausančius – 1500 Lt, t. y. iš viso 2700 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniame skunde aptariami BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai, pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas esant tiesioginei tyčiai. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė, kokiu konkrečiu veiksmu buvo pasisavintos lėšos. Kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paremtas tuo, kad kasatorius (V. D.) kasos pajamų orderius, kuriais D. D. ir A. P. įnešė pinigines lėšas – 85 863 Lt – į UAB „A“ kasą, patvirtino savo parašu, tačiau šių pinigų realiai į kasą neįnešė, o juos pasisavino. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pagal kaltinime nurodytus kasos pajamų orderius bendra pinigų suma būtų 96 700 Lt, t. y. neatitinka kaltinime nurodytos sumos (85 863 Lt). Be to, pagal kaltinimą nusikalstama veika yra ne pinigų išdavimas į asmenines darbuotojų sąskaitas, o pinigų pasisavinimas, kai darbuotojai juos atnešdavo, o kasatorius pinigų neįnešdavo į kasą ir fiktyviai surašydavo kasos pajamų orderius. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nusikalstama veika pripažino ne kaltinime nurodytus veiksmus (kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas), o kitus veiksmus, dėl kurių nebuvo pareikštas kaltinimas ir dėl kurių nebuvo atliekamas tyrimas, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje nusikalstama veika – piniginių lėšų pasisavinimu – laikomas pinigų pasisavinimas kasos išlaidų orderiais, o pinigų įnešimas į kasą (dėl kurio pareikštas kaltinimas) laikomas teisėta veika. Be to, prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad nusikalstama veika padaryta būtent fiktyviu pinigų įnešimu į kasą, o ne fiktyviu išlaidavimu. Dėl to, kasatoriaus teigimu, neaišku, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas nustatė kitos nusikalstamos veikos buvimą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant bendrovei buvo padaryta reali turtinė žala. Pasak kasatoriaus, byloje nustatyta, kad bendrovės darbuotojams (vairuotojams) buvo neteisėtai priskaičiuotas atlyginimas, išmokėtas pagal kasos išlaidų orderius. Specialistų išvados patvirtina, kad audito metu nebuvo nustatytas trūkumas kasoje, dėl to pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę. Kasatorius pažymi, kad nė vienas vairuotojas pretenzijų dėl negautų lėšų nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas žalos padarymo bendrovei aplinkybę, tai pagrindė tik liudytojų parodymais, o specialisto išvada, nors ir minima nuosprendyje, aiškiai rodo, kad lėšų pasisavinimas vyko pinigus pajamuojant, bet ne išlaidaujant. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl, teismo manymu, neišmokėtas lėšas vairuotojams kasatorius (V. D. ) turėjo grąžinti į bendrovės kasą ir kokiu pagrindu, taip pat neaišku, kuo remiantis nuosprendyje padarytos išvados, kad jis įkalbėjo vairuotojus pasirašyti kasos išlaidų orderiuose, žadėjo jiems dokumentuose nurodytas pinigų sumas išmokėti vėliau, kad turėjo tikslą sutvarkyti bendrovės apskaitos dokumentus taip, kad nebūtų pastebėtas neteisėtai užvaldytų bendrovei priklausančių grynųjų pinigų trūkumas ir pan.

Pasak kasatoriaus, byloje nėra jokių duomenų, kad kasos išlaidų orderiai buvo pasirašyti vairuotojų po to, kaip jis buvo nušalintas nuo pareigų. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja specialisto išvadoms, iš kurių (taip pat ir specialistės V. V. paaiškinimų) matyti, kad kasos dokumentai buvo tvarkomi laiku ir teisingai. Teismas nepagrįstai kaip tapačius veiksmus laikė A. P. ir D. D. grąžintą sumą – 85 683 Lt – ir vairuotojams išmokėtus 15 840 Lt. Kasatorius, atkreipdamas dėmesį į tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje išvardijant kasos pajamų orderius, kuriuos V.

D. patvirtino savo parašu ir taip pagrindė 85 863 Lt įnešimą į UAB „A“ kasą, dalies šios sumos – 15 840 Lt – neįnešė, o juos pasisavino. Šiuo atveju kasatorius teigia esąs nuteistas už veiką, dėl kurios nebuvo pateiktas kaltinimas. Kasaciniame skunde pažymima, kad bet kokiu atveju teismas turėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kurie iš kasos pajamų orderių, nurodytų nuosprendyje dėl 96 700 Lt bendros sumos (nors kaltinimas – tik dėl 85 863 Lt pasisavinimo), yra neteisėti, o kurie – teisėti. Kasatoriaus manymu, skundžiamas nuosprendis neaiškus ir pasisakant dėl žalos dydžio.

Visų pirma teismas turėjo nustatyti, kieno lėšos yra pasisavintos ir kam padaryta žala. Pagal kaltinimą žala padaryta juridiniam asmeniui (bendrovei) neužpajamuojant, t. y. neįnešant į kasą jai priklausančių lėšų pagal kasos pajamų orderius. Tačiau apkaltinamajame nuosprendyje kaip nusikalstama veika vienu atveju nurodyta kasos išlaidų orderių (vairuotojams) išrašymas, kitu atveju – kasos pajamų orderių. Pasak kasatoriaus, kadangi byloje nustatyta, jog algos vairuotojams buvo priskaičiuotos teisėtai, neginčijant atitinkamų įsakymų pagrįstumo, tai tuo atveju, jei vairuotojas atlyginimo negavo (taip nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje), kyla klausimas ar pasisavintos vairuotojo ar bendrovės lėšos.

Susidariusioje situacijoje žalos dydį teismas nustatė ne remdamasis specialisto (revizijos) išvadomis, o liudytojų parodymais, kurių kiti įrodymai nepatvirtina, o priešingai – buhalteriniai duomenys juos paneigia. Tokių duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teisme jis teigė, jog tyrimas dėl lėšų pasisavinimo iš R. B. ir I. S. turėjo būti nutrauktas dėl procesinių pažeidimų, nes nėra nukentėjusiųjų skundo. Kasaciniame skunde išdėstomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 3 dalies įtvirtintos nuostatos ir šiame kontekste teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė.

Kasaciniame skunde nesutinkant su civilinio ieškinio klausimo išsprendimu nurodoma, kad pagal apkaltinamojo nuosprendžio išvadas dėl svetimo turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 1 dalis) kasatorius pasisavino I. S. priklausančius 1200 Lt, R. B. priklausančius 1500 Lt, nors šie asmenys ieškinių nepareiškė, pareiškimų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio. Be to, pasak kasatoriaus, civilinio ieškovo BUAB „A“ civilinis ieškinys pagrįstas tik kasos pajamų orderiuose nurodytų sumų pasisavinimu, t. y. 85 683 Lt. Nors teismas nusprendė, kad pasisavintos R. B. ir I. S. priklausančios lėšos (taip nurodyta ir kaltinime), tačiau, nepaisant to, nuosprendyje pasisakant dėl civilinio ieškinio nurodoma, kad tai yra iš bendrovės pasisavintos lėšos. Dėl kitos priteisto civilinio ieškinio dalies – priteisiant civiliniam ieškovui 15 840 Lt, teismas nenurodė, kodėl vairuotojams teisėtai priskaičiuotos, bet, teismo manymu, neišmokėtos lėšos priklauso ne vairuotojams, o bendrovei.

Apibendrindamas kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tai lėmė netinkamą teisės normų pritaikymą; nenutraukdamas baudžiamojo proceso teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 167 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo nukentėjusiųjų I. S. ir R. B. skundų, taip pat pažeidė BPK 255 straipsnį, nes kasatorius nuteistas už nusikalstamą veiką, dėl kurios nebuvo kaltinamas. Tuo, kad teismas nusikalstama veika įvardijo išmokėtų lėšų neįnešimą į kasą (nuosprendžio 18 psl., 20 psl.), buvo pažeista nuostata, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų. Kasatorius teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas neišsprendė visų apeliaciniame skunde keltų reikalavimų, byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

Nuteistojo V. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl V. D. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei su tuo susijusių kasacinio skundo argumentų dėl BPK 255 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodoma apie BPK 255 straipsnio pažeidimą, padarytą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad, pasak nuteistojo, šis teismas jį pripažino kaltu dėl veikų, dėl kurių nebuvo kaltinamas arba veikų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio (argumentų), šį pažeidimą kasatorius sieja su jo nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už UAB „A“ priklausančių 15 840 Lt pasisavinimą.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius V. D. , be kitų nusikalstamų veikų (už kurias buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu), buvo kaltinamas ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Kaltinamajame akte išdėstant nusikalstamos veikos – svetimo turto pasisavinimo – aplinkybes nurodyta, kad V. D. pasisavino 85 683 Lt ir tai padarė nurodydamas UAB „A“ vyriausiajai finansininkei D. T. įvairiomis sumomis pervesti iš jo vadovaujamos bendrovės sąskaitų banke kitiems bendrovės darbuotojams – A. P., D. D. – į jų asmenines sąskaitas pinigines lėšas, kurie po to šias lėšas paėmę iš savo sąskaitų perdavė V. D. ; be to, V. D. nurodymu buvo išrašyti ir jo pasirašyti kasos pajamų orderiai (kaltinamajame akte nurodyti jų numeriai ir datos) kad būtų pagrįstas grynųjų pinigų – iš viso 85 863 Lt – įnešimas į UAB „A“ kasą, tačiau iš tiesų šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė, o juos pasisavino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dalis kaltinimo nepasitvirtino ir pripažino įrodyta tai, kad V. D. tokiu būdu pasisavino ne 85 863 Lt, o 15 840 (4587,58 Eur) Lt, todėl nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 183 straipsnio 1 dalį.

Šio teismo nuosprendyje (motyvuojamojoje dalyje) pasisakant dėl nusikalstamos veikos aplinkybių įrodytumo, be kita ko, nurodyta, kad buvo išrašyti šie kasos išlaidų orderiai: 2009 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 2346 – 1500 Lt V. S. vardu, 2009 m. rugsėjo 17 d. Nr. 2314 – 2320 Lt A. Č. vardu, 2009 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 2352 – 1200 Lt L. J. vardu, 2009 m. liepos 10 d. Nr. 2304 – 3050 Lt ir 2009 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 2359 – 1200 Lt S. M. vardu, 2009 rugpjūčio 7 d. Nr. 2349 – 1200 Lt S. M. vardu, 2009 m. liepos 14 d. Nr. 2307 – 2020 Lt ir 2009 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 2363 – 950 Lt A. L. vardu, 2009 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 2350 – 1200 Lt L. J. vardu ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 2348 – 1200 Lt B. S. vardu; pagal išvardytus orderius bendra pinigų suma, sudaranti 15 840 Lt, kurią V. D. tvirtino esant ne pasisavintą, o tariamai išmokėtą orderiuose nurodytiems darbuotojams, t. y. panaudotą UAB „A“ reikmėms. Tačiau šią kasatoriaus versiją apeliacinės instancijos teismas paneigė. Tai, kad V. D. kaltė buvo įrodinėjama ir minėtais bylos duomenimis, nereiškia, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės buvo pakeistos ir kasatorius nuteistas už nusikalstamą veiką, dėl kurios nebuvo kaltinamas. Tiek kaltinamajame akte (kuris su bylos medžiaga perduotas teismui), tiek nuosprendyje aprašytas piniginių lėšų pasisavinimo būdas, nuteistojo V. D. veiksmai, kuriais jis įgyvendino sumanymą pasisavinti pinigines lėšas, – nesiskiria. Taigi, BPK 255 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo teisme ribos (nagrinėti bylą tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje) nebuvo pažeistos. Be to, pažymėtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje yra nurodytos esminės inkriminuotos BK 183 straipsnyje 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadas apie šios veikos būtinųjų sudėties požymių buvimą, iš jų – ir veikos padariniai, kuriuos patyrė UAB „A“.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 183 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies – taikymą. Šiuos teiginius kasatorius argumentuoja tuo, kad darydamas išvadas dėl piniginių lėšų pasisavinimo būdo ir UAB „A“ padarytos realios žalos bei jos dydžio teismas rėmėsi ne specialisto išvadomis, o liudytojų (vairuotojų) parodymais, neatsižvelgė į tai, kad pagal specialistės V. V. išvadas bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo tvarkomi laiku ir teisingai. Pasak kasatoriaus, byloje nėra duomenų, patvirtinančių jam inkriminuotų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų buvimą, ir jam neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog bendrovės vairuotojams (esą įkalbėtiems pasirašyti kasos išlaidų orderiuose) neišmokėtus pinigus jis turėjo grąžinti į kasą, jog turėjo tikslą apskaitos dokumentus tvarkyti taip, kad nebūtų pastebėtas bendrovei „A“ priklausančių piniginių lėšų trūkumas. Taigi, esminiai kasacinio skundo teiginiai yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus arba jais nepagrindė savo išvadų, jog V. D. pasisavino UAB „A“ priklausančius 15 840 Lt ir apgaulingai tvarkė šios bendrovės buhalterinę apskaitą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti kasacinio skundo teiginiai bei argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui. Pirmiausia pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl V. D. išteisinimo pagrįstumą, jame padarytų išvadų teisingumą, papildomai tyrė įrodymus: apklausė V. D. , specialistę V. V. , liudytojus V. S. , D. T. (M. (buvusią bendrovės „A“ vyriausiąją finansininkę)), ištyrė 2009 m. birželio 2 d. kasos išlaidų orderį bei dėl jo turinio apklausė byloje dalyvavusius asmenis.

Šie ir kiti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti bylos įrodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti: atskleistas jų turinys, nurodytos aplinkybės, patvirtinančios arba paneigiančios tai, kas turi reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), pasisakyta dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo darant išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi, teismas vertino kasatoriaus V. D. , liudytojų A. Č. L. , A. P. , D. D. , A. P. , D.

T. , A. M. , V. S. , A. Č. , L. J. , S. M. ir kt. asmenų, dirbusių UAB „A“, parodymus, taip pat ir byloje esančias specialistų išvadas, UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimus atlikusių specialistų V. V. , V. V. paaiškinimus ir kt. Teismo atliktas įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių (tiek teisinančių, tiek kaltinančių) išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos argumentuotos išvados apie tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus liudytojų A.

Č. , L. J., S. M. , B. S. , S. M. , A. L. , T. Jautakio, V. S. parodymus, kad V. D. , buvusio tuo metu UAB „A“ direktoriumi, įvairiais motyvais įtikinti bei įkalbėti jie pasirašė kasos išlaidų orderiuose, bet juose nurodytų pinigų (komandiruotpinigių) šie septyni bendrovės vairuotojai negavo, ir kad, priešingai nei teigia kasatorius, specialisto išvados kartu su kitais įrodymais patvirtina, kad, jo (V. D.) nurodymu UAB „A“ vyriausiajai finansininkei D. T. iš bendrovės sąskaitų banke pervedus į asmenines A. P. ir D. D. sąskaitas įvairių dydžių pinigines sumas (iš viso 85 683 Lt), po to kasininkei A.

P. išrašius kasos pajamų orderius apie šių pinigų grąžinimą iš A. P. ir D. D. į UAB “A” kasą bei tokius orderius pasirašius pačiam V. D., dalis jų, t. y. 15 840 Lt nebuvo įnešti į UAB „A“ kasą ir nebuvo panaudoti jos reikmėms, o iš tiesų kasatoriaus pasisavinti – A. P. ir D. D. grynuosius pinigus perdavė V. D. . Taigi, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. V. D. pasisavino UAB „A“ priklausančius 15 840 Lt (4587,58 Eur), taip padarydamas šiai bendrovei atitinkamo dydžio turtinę žalą (BK 183 straipsnio 1 dalis).

Teismo nuosprendyje taip pat nustatyta, kad dėl V. D. , kaip UAB „A“ direktoriaus, veiksmų, nurodant bendrovės kasininkei A. P. išrašyti kasos pajamų orderius apie pinigų, pervestų į asmenines A. P. ir D. D. asmenines sąskaitas, grąžinimą, tačiau dalies jų – 15 840 Lt – į UAB „A“ kasą negrąžinant, buvo apgaulingai tvarkoma šios bendrovės buhalterinė apskaita, t. y. nuteistasis organizavo tikrovės neatitinkančių ūkinių operacijų pagrindimą ir dėl to laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (BK 222 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų šias nusikalstamas veikas atskleidžiančių faktinių aplinkybių buvimo yra grindžiamos motyvuotu bylos įrodymų vertinimu ir daryti kitokių išvadų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, priimto nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne visus jo keliamus klausimus išsprendė, ir nurodo, kad dėl turto pasisavinimo – UAB „A“ darbuotojams R. B. ir J. S. priklausančių 2700 Lt (atitinkamai 1200 Lt ir 1500 Lt) – byla turėjo būti nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes nebuvo nukentėjusiųjų skundo. Be to, pasak kasatoriaus, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą neatsižvelgta, kad minėti asmenys (bendrovės darbuotojai) jų nereiškė, o pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad R. B. ir J. S. priklausančios piniginės lėšos priteistinos bendrovei.

Pažymėtina, kad dėl svetimo turto – 2700 Lt – pasisavinimo, kurį V. D. padarė suklastodamas ir panaudodamas suklastotus dokumentus, t. y. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kasatorius nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kurį jis buvo apskundęs apeliacine tvarka, prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo V. D. apeliacinio skundo argumentus, iš jų – ir dėl civilinio ieškinio priteisimo UAB „A” naudai. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2009 m. rugsėjo 18 d. gautą UAB „A“ pareiškimą (BPK 166, 167 straipsniai), kuri taip pat pareiškė ir civilinį ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos atlyginimo. Nustačius, kad pasisavinimo metu piniginės lėšos buvo UAB „A“ valdyme, atsižvelgus į kitas veikų padarymo aplinkybes, padaryta išvada, kad žalos atlyginimas civiliniam ieškovui bankrutuojančiai UAB „A“ priteistas pagrįstai (BPK 109 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų (tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose) ir esminių teisės taikymo pažeidimų nepadarė, tenkinti kasatoriaus prašymą – naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, neperžengiant kasacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. D. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė