2K-279-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 279-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01526-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 18 MGL (2340 Lt, t. y. 677 Eur) bauda – ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams ir 18 MGL (2340 Lt, t. y. 677 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į baudos bausmę įskaityta bausmė, visiškai atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014 sausio 3 d. baudžiamąjį įsakymą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. Š. nuteistas už tai, kad kartu su R. M. tyčia, panaudodami apgaulę, savo naudai įgijo svetimą, UAB „O.“ priklausantį turtą, t. y. 2012 m. kovo 7 d., apie 12 val., tyrimo metu nenustatytoje vietoje, UAB „G. L.“ kurjeriui G. K. pristačius prekes – 119 Lt vertės modemą „Huawei E173“, 1321 Lt vertės kompiuterį „NK ACER AS5733Z“ ir 949 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson Ray White“; S. Š. pateikus R. K. (R. K.) vardu išduotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir S. Š. pasirašius kurjerio G. K. pateiktoje sutartyje dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo Nr. OM 1248309, įgijo minėtus daiktus, kurių bendra vertė 2389 Lt (t. y. 691,90 Eur).

Be to, S. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. pabaigos iki 2013 m. vasario 20 d. tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentą – R. K. vardu išduotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ir veikdamas vieninga tyčia šį svetimą dokumentą laikė prie savęs;

po to S. Š., veikdamas kartu su R. M., R. K. vardu išduotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę panaudojo: 2012 m. kovo 2 d. R. M. pateikus R. K. asmens duomenis kaip savo, telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „O.“ partnerio UAB „L.“ darbuotojai M. K. ir su ja suderinus sutarties Nr. OM 1248309 sąlygas bei sudarius sutartį Nr. OM 1248309 dėl pirmiau išvardytų daiktų įgijimo, S. Š. 2012 m. kovo 7 d., 12 val. tyrimo metu nenustatytoje vietoje panaudojus R. K. asmens duomenis pasiimant iš UAB „G. L.“ kurjerio G. K. minėtas UAB „O.“ prekes.

Be to, S. Š. nuteistas už tai, kad tyčia suklastojo tikrus dokumentus, t. y. 2012 m. kovo 7 d., apie 12 val., tyrimo metu nenustatytoje vietoje, UAB „G. L.“ kurjeriui G. K. pristačius pirmiau išvardytas prekes, pateiktoje 2012 m. kovo 6 d. sutartyje Nr. OM 1248309 dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo skiltyje „Klientas“ eilutėje „vardas, pavardė, parašas“ savo ranka įrašė įrašą „R. K.“ ir šalia pasirašė bei 2012 m. kovo 6 d. prašyme įjungti GSM abonentą Nr. B934431 ir dėl paslaugų įjungimo Nr. B94431 skiltyje „Klientas“ eilutėje „vardas pavardė, parašas“ savo ranka įrašė įrašą „R. K.“ ir šalia pasirašė, taip suklastojo tikrus dokumentus – 2012 m. kovo 6 d. sutartį Nr. OM 1248309 dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo, 2012 m. kovo 6 d. prašymą įjungti GSM abonentą Nr. B934431 ir paslaugas Nr. B934431.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. Š. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso pažeidimai, t. y. pažeisti proceso nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai, neteisingai bei pažeidžiant In dubio pro reo principą vertinti duomenys, kurie pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas pripažinti įrodymais. Dėl šių pažeidimų priimtas neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis, S. Š. nepagrįstai nuteistas pagal jam inkriminuotus BK straipsnius ir neteisingai paskirta bausmė (BK 2 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 5 dalis). Taip pat teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, kaltės įrodinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų. S. Š. pripažintas kaltu nesant nusikaltimo sudėties.

Kasatorius pažymi, kad jo ginamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę. teisme nebuvo nustatyta ir jokie duomenys nepagrindžia, kad kaltinime nurodytoje veikoje buvo panaudota R. K. tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). Šios kortelės panaudojimas yra tik preziumuojamas, nes ji buvo rasta pas S. Š. ir Šimkienę namuose. Apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnį. Kasatoriui neaiški R. K. tapatybės kortelės dingimo versija, kurią nurodo nukentėjusysis, taip pat šio dokumento praradimo laikas bei aplinkybės. Esant bylos duomenyse prieštaravimų negalima realiai nustatyti ne tik kada R. K. asmens tapatybės kortelė buvo prarasta, bet ir ar jo duomenys buvo panaudoti naudojant asmens tapatybės kortelę sudarant sutartis su UAB „Omnitel“ bei priimant sutartis ir daiktus iš kurjerio. Šie prieštaravimai yra svarbūs inkriminuojant S. Š. nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą, jie turėjo būti pašalinti, tačiau to nepadarė apeliacinės instancijos teismas, iš dalies atlikęs įrodymų tyrimą.

Kasatorius teigia, kad R. K. parodymai nieko konkretaus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes neįrodo, jais iš esmės ginčijamas tik tapatybės kortelės praradimo faktas. Pats nukentėjusysis nežino, kada šis dokumentas dingo, nors iš dokumentų akivaizdu, kad 2012 m. rugpjūtį, o ne vasarį. Būtent jo parodymais, kad prarado asmens tapatybės kortelę vasarį, ir yra grindžiamas kaltinimas S. Š.. G. K., UAB „G. L.“ kurjerio parodymai taip pat neįrodo nuteistojo kaltės, o priešingai, nei vertina apeliacinės instancijos teismas, yra teisinantys S. Š.. Kitų liudytojų parodymai apskritai nieko nepatvirtina S. Š. dalyvavimo padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką. Rašytinė medžiaga, kuria remiasi teismas, yra iš esmės tik 2013 m. spalio 29 d. LTEC Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. 11Š-171(13), kuri yra tik vienas iš įrodymo šaltinių ir savaime nėra įrodymas, jeigu jo nepatvirtina kiti įrodymai. Be to, specialisto išvadoje yra akivaizdus prieštaravimas: specialistas nustatė, kad R. K. vardą ir pavardę parašė neva S. Š., o tai, kas pasirašė, nustatyti negalima. Kasatoriaus manymu, rašysenos ekspertizės specialisto išvados atitiktis nustatytiems reikalavimams kelia pagrįstų abejonių, nes nėra tiksliai aprašyta, kuriuose dokumentuose esantys lyginamieji pavyzdžiai sutampa su sutartyse padarytais įrašais; nėra nurodyta, ar imamas visas lyginamojo pavyzdžio paėmimo metu padarytas prierašas „R. K.“, ar tik atskiri elementai, kurie specialistui yra panašiausi į tirti pateiktus sutartyse. Taip pat nėra nustatyta, nors gynybai akivaizdžiai matoma, kad sutartyse rašyti vardas ir pavardė yra, tikėtina, kairiarankio asmens. Iš minėtos specialisto išvados galima suprasti tik tiek, kad keletas raidžių (turbūt didžiosios) yra panašios. S. Š. pateiktuose lyginamuosiuose pavyzdžiuose rašysenos nuolinkis yra akivaizdžiai dešininis, o ne kairinis, tą nustatė specialistas tirti pateiktuose UAB „O.“ dokumentuose. Iškvietus apklausai specialistę, ji tik akcentavo specialisto išvados teisingumą ir neatsakė nė į vieną klausimą, taip palikdama pirmiau nurodytas abejones. Teisme buvo pateiktas prašymas paskirti pakartotinę ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai atsisakė padaryti.

Byloje liko nepaneigta ta aplinkybė, kad S. Š. nepažįsta R. M. ir su juo neturėjo jokių reikalų. Byloje nėra jokių duomenų apie šių asmenų ryšį ar veikimą kartu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta telefonų IMSI ir SIM kortelių bei numerių, telefoninių pokalbių analizė, tačiau nebuvo nustatyta, kad S. Š. nors kartą būtų bendravęs su R. M.. Teismas nepatikrino R. M. ir R. K. draugės ryšio, nesiaiškino, ar ši galėjo disponuoti R. K. asmens duomenimis. Taip pat liko nepaneigta aplinkybė, kad S. Š. dokumentą rado atsitiktinai ir jį padėjo ant palangės neturėdamas tikslo juo disponuoti, o esant galimybei grąžinti savininkui, tačiau pamiršo. Kasatoriaus manymu, jeigu teismas vertina, kad S. Š. tikrą dokumentą įgijo nusikalstamu būdu (jį rasdamas) ir jį laikė, tokiu atveju priimant sprendimą ši veika dekriminalizuota ir turėtų būti taikomas naujos redakcijos straipsnis, švelninantis kaltinamojo padėtį. Atsižvelgus į tai, S. Š. išteisintinas. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos argumentus, išėjo už įstatymo aiškinimo ribų, nes neteisėtą įgijimą ir laikymą aiškino plečiamąja prasme nuteistųjų nenaudai. Teismas apskritai į šį argumentą atsakė dviem sakiniais, neanalizuodamas teisinės problemos.

Teismas nepašalino abejonių ir jas aiškino kaltinamojo nenaudai. Nepašalinęs visų pirmiau nurodytų prieštaravimų ir nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių, teismas pažeidė minėtus baudžiamosios teisės principus ir suformuotą teismų praktiką, nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų, tai sutrukdė teismui priimti objektyvų ir teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, nes iš esmės neatsakė į apeliacinio skundo argumentus.

Atsiliepimu į nuteistojo S. Š. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir iš esmės buvo pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir nuosprendyje juos aptaręs pagrįstai konstatavo, kad S. Š. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliacinį skundą, atlikęs įrodymų tyrimą byloje pagrįstai nutartyje nurodė, kad sprendžiant S. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, nebuvo padaryta; pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, išdėstė konkrečius įrodymus, kurie ne tik paneigė nuteistojo parodymus, bet ir patvirtino jo dalyvavimą darant kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai S. Š. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Kasacinio skundo dalis dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepagrįsto inkriminavimo ir būtinumo taikyti naują straipsnio redakciją, kuri dekriminalizuoja tikro asmens dokumento bet kokį įgijimą, taip pat atmestina, nes nusikaltimo padarymo metu ir priimant teismų sprendimus galiojo BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija, kurioje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis teisėta ir pagrįsta, teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.

Nuteistojo S. Š. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumas bei pagrįstumas, iš esmės nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad duomenys, kuriais grindžiami teismų sprendimai – nukentėjusiojo R. K. bei liudytojų parodymai, specialisto išvada – neįrodo, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, taip pat nenustatytos svarbios aplinkybės – R. K. tapatybės kortelės praradimo aplinkybės ir jos panaudojimas nusikalstamoje veikoje, S. Š. ir R. M. veikimo kartu faktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, todėl kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl nuteistojo S. Š. veikos įrodytumo bei faktinių bylos aplinkybių vertinimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK reikalavimų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo R. K. protokolą-pareiškimą, jo parodymus, liudytojų M. K., V. S., A. J., I. D., G. P., G. K. parodymus, UAB „O.“ pranešimą, 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento praradimo, 2013 m. vasario 20 d. kratos protokolą, apžiūros, daiktų ir dokumentų pateikimo protokolus, specialisto išvadas, kitą bylos medžiagą – atskleidė jų tarpusavio ryšį, įvertino jų visumą, tai aptardamas savo procesiniame sprendime. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, nustatančiomis, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Įrodymų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nepadarydamas pažeidimų, kuriuos nuteistasis nurodė kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir nuteistojo bei jo gynėjo prašymu apklausė liudytoją G. K., iškvietė į teismo posėdį bei apklausė rašysenos ekspertę A. J.. Kasaciniame skunde minimą prašymą paskirti naują rašysenos ekspertizę apeliacinės instancijos teismas atmetė motyvuota protokoline nutartimi, nurodydamas, kad byloje ekspertizė atlikta, ekspertė paaiškino išvadą ir teismas neabejoja išvados pagrįstumu. Kolegija pažymi, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir jo prerogatyva spręsti, ar byloje yra pakankamai įrodymų, ir tik teismas, ištyręs bei įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes bei daro išvadas byloje sprendžiamais klausimais.

Apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Skunde minimos aplinkybės – R. K. asmens tapatybės kortelės praradimo ir radimo pas nuteistąjį namuose aplinkybės, S. Š. ir R. M. bendravimas – apeliacinio teismo detaliai išanalizuotos, pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo motyvų. Teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino apeliaciniame skunde išdėstytus ir kasaciniame skunde pakartotus argumentus dėl tiesioginių S. Š. kaltės įrodymų nebuvimo, kuriais nuteistasis siekė pagrįsti savo gynybos versiją. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo teiginius paneigė nutartyje detaliai išanalizuotais nuteistojo kaltės įrodymais (nukentėjusiojo R. K., liudytojų G. K., M. K., V. S., G. P., A. J. parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2013-10-29 specialisto išvada Nr. 11Š-171(13) ir kita rašytine bylos medžiaga), kurie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro visumą duomenų, pagrindžiančių teismo išvadas, kad S. Š. padarė sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir neteisėtai įgyto dokumento laikymą bei panaudojimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta ir į nuteistojo argumentus dėl tikro dokumento įgijimo veikos dekriminalizavimo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, pacituojant galiojančią BK 302 straipsnio 1 dalies redakciją.

Teismas patikrino bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir į esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino nutartyje, kodėl juos atmeta.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo S. Š. padarytas veikas, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Nors kasaciniame skunde minima, kad buvo pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai, neteisingai paskirta bausmė, nesilaikyta Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, kaltės įrodinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, tačiau šie teiginiai deklaratyvūs, nemotyvuoti ir nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Šie teiginiai grindžiami tik kitokiu, atsietu nuo įrodymų visumos, atskirų įrodymų vertinimu, nenurodant jokio konkretaus procesinio pažeidimo. Priešingai negu teigia kasatorius, byloje nustatytos sąsajos tarp jo ginamojo nuteistojo S. Š. ir kito nuteistojo R. M., rodančios jų bendrininkavimą apgaule įgyjant svetimą turtą ir disponuojant svetimu dokumentu. Balso įrašo fonoskopinis tyrimas parodė, kad būtent R. M., pateikdamas R. K. duomenis, užsakė prekes, o rašysenos tyrimas – kad nuteistasis S. Š. sutartyje padarė rankraštinį įrašą „R. K.“, nukentėjusiojo asmens tapatybės kortelė rasta pas S. Š.. Tą aplinkybę, kad specialistas dėl parašo nesudėtingos sandaros negalėjo nustatyti, ar už R. K. pasirašė nuteistasis S. Š., teismai teisingai įvertino kaip nepaneigiančią kitų jo kaltumo įrodymų, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Kasacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nuosprendį ar nutartį ir, kaip prašoma kasaciniame skunde, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo S. Š. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis