A-575-1152-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1152/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00030-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovams Alytaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. P. (P. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6–11), kuriame prašė panaikinti Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 8-12800 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2S-6054 bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus PN Psichologinė tarnyba 2012 m. sausio 19 d. išvadoje dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės Nr. 105-44 įvertino, kad yra aukšta jo pakartotinio nusikaltimo rizika.

Paaiškino, jog minėta išvada sukėlė jam negatyvias pasekmes, kadangi dėl jos pareiškėjas nebuvo lygtinai paleistas iš pataisos namų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvadoje Nr. 105-44 pateikta neteisinga informacija dėl jo darbo, lėšų tvarkymo, gyvenimo stiliaus, pažįstamų bei draugų pasirinkimo, piktnaudžiavimo narkotikais, emocinės gerovės problemų. Pabrėžė, jog iš pataisos namų surinko minėtoje išvadoje nurodytą informaciją paneigiančius duomenis, todėl 2012 m. spalio 31 d. kreipėsi į Alytaus PN direktorių, prašydamas pateikti raštišką informaciją, kuri pagrįstų išvados duomenis.

Tačiau skundžiamame Alytaus PN sprendime nebuvo informacijos, jog minėta išvada surašyta iš asmens bylos ir individualaus darbo su nuteistuoju knygelės. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas įvertinti Alytaus PN Psichologinės tarnybos išvadą, tačiau, pareiškėjo teigimu, skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas yra tik biurokratiškas atsirašinėjimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN Psichologinės tarnybos išvada yra neteisinga, surašyta nesilaikant nešališkumo principo, siekiant pabloginti pareiškėjo reputaciją, o dėl šios nepagrįstos išvados nebuvo tenkintas teikimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos namų.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad patyrė didelį psichologinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, prarado darbą, susirgo skrandžio liga, sutriko jo visavertis gyvenimas, jis tapo dirglus, negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, darbo kokybė, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 Lt.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 49–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad 2012 m. vasario 14 d. pateikė Alytaus rajono apylinkės teismui teikimą Nr. 8-1871 dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Tačiau Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi minėto teikimo netenkino. Pareiškėjas šią nutartį apskundė apeliacine tvarka, bet Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad pataisos namų Psichologinė tarnyba, teikdama išvadą dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo, vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu „Dėl nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų aprobavimo Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo ir adaptuotų nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų aprobavimo“. Taigi, Alytaus PN pareigūnai nėra padarę jokios veikos, kuri būtų sąlygojusi pareiškėjo lygtinį paleidimą iš įkalinimo įstaigos. Alytaus PN administracija pareiškėjo atžvilgiu jokio administracinio akto dėl jo lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos nepriėmė ir kitaip nesuvaržė jo teisių, o vadovavosi galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Kartu pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalo įrodyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti jam padarytą neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 34–38) pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2S-6054 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 8-12800 nutraukė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 138 straipsnio 1 dalyje nurodytos pataisos įstaigos psichologinės tarnybos veiklos pagrindinės kryptys. Viena iš jų yra išvadų dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės pateikimas (BVK 138 str. 1 d. 4 p.). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad psichologinės tarnybos struktūrą, veiklos principus ir formas nustato Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 1 d.

įsakymu Nr. 86 patvirtinto Psichologinių tarnybų, veikiančių laisvės atėmimo vietose, darbo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkte įtvirtinta, jog psichologinės tarnybos yra tardymo izoliatorių ar pataisos įstaigų administracijos padaliniai, kurių pavadinimai ir pavaldumas nustatyti atitinkamos įstaigos administracijos struktūroje. Aprašo 5–5.14 punktuose apibrėžtos šių tarnybų veiklos formos, viena iš jų yra išvadų, nustatytų BVK, teikimas. Apraše taip pat numatyta, jog psichologinių tarnybų veikla reglamentuojama profesionalumo, atsakomybės, teigiamo ir efektyvaus bendravimo principais (Aprašo 6–6.3.4 p.).

Psichologinių tarnybų veiklos kontrolę ir metodinį vadovavimą vykdo bei atskaitomybės formas nustato Kalėjimų departamentas (Aprašo 7 p.). Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Alytaus PN direktoriaus 2010 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-316 patvirtintų Psichologinės tarnybos nuostatų 7 punkte nurodyta, jog vienas iš psichologinės tarnybos uždavinių yra teikti išvadas dėl nuteistojo lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. birželio 25 d.

įsakymu Nr. V-211 patvirtintas Nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų aprobavimo Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje tvarkos aprašas (toliau – ir Vertinimo tvarkos aprašas) nustato nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų tikslus ir paskirtį, vykdytojams keliamus reikalavimus, nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų įgijimo, diegimo ir vykdymo bei elgesio pataisos programų efektyvumo vertinimo ir plėtros principus, aprobavimo kriterijus, dokumentų, susijusių su nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų vykdymu bei efektyvumo tyrimais, saugojimo ir naikinimo tvarką bei kitus klausimus (Vertinimo tvarkos aprašo 1 p.).

Pagal Vertinimo tvarkos aprašo 2 punktą: rizika – tikimybė, kad pasireikš vertinamo asmens nusikalstamas elgesys; rizikos vertinimas – standartizuotas kaltinamojo, suimtojo ar nuteistojo nusikalstamo elgesio tikimybės ir galimybių ją sumažinti tyrimas; rizikos veiksniai – kintamieji, kurie prognozuoja nusikalstamą elgesį, nes įrodytas ryšys tarp tų veiksnių ir didesnės nusikalstamo elgesio motyvacijos, tokio elgesio pasireiškimo tikimybės. Nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų tikslas – nustatyti nusikalstamo elgesio pasireiškimo ateityje tikimybę (Vertinimo tvarkos aprašo 3 p.).

Nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikas naudojantys specialistai turi atitikti šiuos bendrus ir specialius kvalifikacinius reikalavimus: turėti aukštąjį, pageidautina socialinių, humanitarinių ar medicinos studijų krypties išsilavinimą, būti išklausę metodinius mokymus ir turėti tai patvirtinantį pažymėjimą; turėti patirties atliekant individualius įvertinimus; turėti patirties atliekant interviu, administruojant ir interpretuojant standartizuotus testus; būti baigę tikslinius konkrečios nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikos naudotojų rengimo mokymus ir turėti šių mokymų baigimo pažymėjimą (Vertinimo tvarkos aprašo 15–15.4 p.).

Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, jog byloje nustatyta, kad Alytaus PN psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvadoje dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės yra konstatuota aukšta pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika. Minėtoje išvadoje nurodyta, jog vadovaujantis pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimo metodika, nustatyti pagrindiniai veiksniai, galintys įtakoti nuteistojo neadaptyvų elgesį ateityje, tai ankstesni teisės pažeidimai, tam tikros neigiamos nuostatos dėl darbo (nemano, kad laisvėje legaliai dirbti finansiškai apsimoka), lėšų tvarkymas ir pajamos (turi 50 000 Lt ieškinį), netinkamas gyvenimo stilius ir pažįstamų bei draugų pasirinkimas, piktnaudžiavimas narkotikais, emocinės gerovės problemos.

Šią išvadą pateikusi Ž. P., apklausiama liudytoja teisme, nurodė, kad pareiškėjo vertinimas buvo atliekamas pokalbio su juo metu, pareiškėjui atsakant į klausimus pagal Teisės pažeidėjo įvertinimo sistemą „OASys“, aprobuotą Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-211. Pareiškėjo atsakymai buvo vertinami balais, braižomas profilis. Sudėjus visus balus pagal programą buvo gautas bendras balas – aukšta pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika, būtent tai buvo nurodyta 2012 m. sausio 19 d. išvadoje dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės. Teismas nenustatė jokių pagrįstų faktinių aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojos Ž.

P. parodymų, kuriuos nuosekliai patvirtino kiti objektyvūs bylos įrodymai, patikimumu. Pažymėjo, kad byloje esantys Teisės pažeidėjo įvertinimo metodikos sistemos „OASys“ duomenys patvirtina, jog su pareiškėju buvo bendraujama pakalbio metu, pareiškėjui atsakant į atitinkamus klausimus, pareiškėjo atsakymai buvo įrašomi į minėtos sistemos duomenis ir vertinami balais. Pagrindiniai veiksniai, kurie galėjo lemti pareiškėjo neadaptyvų elgesį ateityje (tam tikros neigiamos nuostatos dėl darbo (nemano, kad laisvėje legaliai dirbti finansiškai apsimoka), lėšų tvarkymo ir pajamų (turi 50 000 Lt ieškinį), netinkamo gyvenimo stiliaus ir pažįstamų bei draugų pasirinkimo, piktnaudžiavimo narkotikais, emocinės gerovės problemų), buvo nustatyti iš paties pareiškėjo atsakymų, vertinant juos atitinkamais balais pagal Vertinimo tvarkos aprašo metodiką.

Tuo tarpu pareiškėjo nepasitenkinimas nurodytais pagrindiniais veiksniais, lėmusiais jo neadaptyvų elgesį ateityje, nepaneigė Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvados pagrįstumo. Teismui nekilo jokių abejonių, jog pareiškėjo atžvilgiu taikant nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodiką pagal Vertinimo tvarkos aprašo reikalavimus, buvo pažeista kokia nors procedūra ir tai, kad aukšta pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika buvo neteisingai įvertinta. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo vertinimas buvo atliekamas specialistės Ž.

P., atitinkančios bendrus ir specialius kvalifikacinius reikalavimus. Pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimas buvo atliekamas analizuojant duomenis, gautus nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikos taikymo metu, t. y. pokalbio su pareiškėju metu, analizuojant jo asmens byloje esančius duomenis. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginio dėl neteisingo jo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo nepagrindė jokias įrodymais, taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir įrodymų, kad nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo duomenų analizė buvo neteisinga, o neteisingai nurodytos pareiškėjo darbo pareigos neturėjo reikšmės pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimui.

Teismas kartu akcentavo, kad Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvada buvo surašyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 4/07-132 patvirtintos Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos dokumentacijos pildymo metodinės rekomendacijos (toliau – ir Dokumentacijos pildymo metodinės rekomendacijos) nustatyta tvarka ir forma, jokių procedūrinių pažeidimų nenustatyta. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad Alytaus PN pareigūnai ar Psichologinės tarnybos specialistė, pateikusi 2012 m. sausio 19 d. išvadą, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų dėl atsakovo ir jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Taigi nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 8-12800, teismas pabrėžė, kad byloje nenustatyta jokių pagrįstų įrodymų, jog pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo, būtų pasinaudojęs privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, numatyta BVK 183 straipsnyje. Be to, teismas nurodė, kad skundžiamas Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimas nesusijęs su Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 8-12800 teisėtumu ir Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvados pagrįstumu. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad byla dalyje dėl atsakovo Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 8-12800 panaikinimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu, nutrauktina, kadangi, praleidus BVK 183 straipsnyje nustatytą 1 mėnesio apskundimo terminą, kuris nėra atnaujinamasis, nes BVK nenumato šio termino atnaujinimo galimybės, nebegalima pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Teismas taip pat akcentavo, kad skundžiamas Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimas yra dėl pareiškėjo 2012 m. spalio 3 d. skundo, kuriuo skundžiama Psichologinės tarnybos 2012 m. liepos 18 d. išvada dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės Nr. 105-464 ir dėl Alytaus PN Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2012 m. liepos 25 d. posėdyje dalyvavusių narių. Tačiau šis pareiškėjo skundo reikalavimas nesusijęs su jo skunde nurodytais Alytaus PN pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, taip pat skundžiamu Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 8-12800 ar Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvados pagrįstumu, t. y. su tomis skundo faktinėmis aplinkybėmis ir pagrindais, kuriais pareiškėjas grindė savo skundą. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė šio sprendimo nei teisinių, nei faktinių neteisėtumo pagrindų, o tokių pagrindų nenustatė ir teismas, pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas P. P. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 53–56), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, kadangi neteisingai vertino bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius duomenis. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvados surašymo metu galiojusi Dokumentacijos pildymo metodinių rekomendacijų redakcija nenumatė, jog išvadoje dėl lygtinio paleidimo įrašoma papildoma minėtose rekomendacijose nenumatyta ir pareiškėjo ginčijama informacija. Informacijos apie nusikaltimo riziką nurodymo išvadoje dėl lygtinio paleidimo galimybė buvo įtvirtinta tik Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V-29, t. y. maždaug po 8 mėnesių nuo pareiškėjo ginčijamos Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvados surašymo dienos. Be to, „OASys“ metodika, kurios pagrindu buvo pateikta ginčijama Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvada, buvo patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-211, t. y. maždaug tik po 6 mėnesių nuo šios išvados surašymo dienos. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu minėta metodika net nebuvo patvirtinta, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 8-12800 buvo ikiteismine tvarka apskundęs Kalėjimų departamentui, kuris 2012 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. 2S-6054 nurodė, jog minėtas Alytaus PN sprendimas yra pagrįstas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 78–80) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą nepakeistą. Alytaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą Alytaus PN iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 8-12800 ir Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2S-6054 teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvada yra neteisinga, nes joje nepagrįstai įvertinta, jog yra aukšta pareiškėjo pakartotinio nusikaltimo rizika, o dėl to jis nebuvo lygtinai paleistas iš pataisos namų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Atitinkamai ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.).

Be to, pabrėžtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ginčijama Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvada dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės Nr. 105-44 savaime jokių teisinių pasekmių jam tiesiogiai nesukelia, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi BVK 164 straipsnio redakcija numatė, jog dėl nuteistojo, kuris pagal šio Kodekso 157 straipsnį gali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, bausmę vykdanti institucija kreipiasi į teismą su teikimu lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos (BVK 164 str. 1 d.); teikime turi būti duomenys, apibūdinantys nuteistojo elgesį, jo požiūrį į darbą ir mokymąsi per visą bausmės atlikimo laiką, kartu su teikimu teismui nusiunčiama nuteistojo asmens byla ir psichologinės tarnybos išvada (BVK 164 str. 2 d.).

Tuo tarpu nutartį lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos priima būtent vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą (BVK 157 str. 2 d.; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 360 str. 2 ir 4 d., 362 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, nutartį pagal Alytaus PN tekimą dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos namų (I t., b. l. 123) priėmė Alytaus rajono apylinkės teismas, kuris 2012 m. kovo 30 d. nutartimi minėtą teikimą atmetė (I t., b. l. 30).

Pabrėžtina, kad teismas, atmesdamas teikimą dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo, rėmėsi ne tik Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvada, bet ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. jų visuma. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, kad psichologinės tarnybos išvada yra privaloma teismui nagrinėjant teikimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, o teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą ir nagrinėdami bylas, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.).

Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties, kuriuo pareiškėjas, be kita ko, prašė nesivadovauti psichologo išvada, galutine ir neskundžiama 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą (I t., b. l. 31–32). Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad būtent dėl Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2012 m. sausio 19 d. išvados ir joje nurodyto teiginio, jog yra aukšta pakartotino nusikaltimo rizika, pareiškėjas nebuvo lygtinai paleistas iš pataisos namų, todėl šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp minėtos psichologinės tarnybos išvados ir pareiškėjo nurodomų neigiamų padarinių.

Taip pat nenustatyta, kad minėto teiginio dėl aukštos pakartotino nusikaltimo rizikos įrašymas psichologo išvadoje sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes, kurias būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančios Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2013 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 105-908 (II t., b. l. 14–16) matyti, jog nagrinėjamu atveju teikiant ginčo išvadą dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo, išvados parengimui, be kita ko, buvo vadovaujamasi ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. birželio 25 d.

įsakymu Nr. V-211, o panaudota būtent Kalėjimų departamento 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-181, t. y. dar iki išvados surašymo dienos, patvirtinta pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimo metodika „OASys“.

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu inter alia konstatavo, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 8-12800 panaikinimo, nepasinaudojo BVK 183 straipsnyje numatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti, pabrėžtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 8-12800 ir manydamas, kad jis yra biurokratiškas, 2012 m. lapkričio 26 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui (gautas 2012 m. lapkričio 28 d., reg. Nr. 2G-3711) (I t., b. l. 153–158). Tuo tarpu iš pareiškėjo ginčijamo Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2S-6054 turinio matyti, kad Kalėjimų departamentas šiuo sprendimu, be kita ko, pasisakė ir dėl Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 8-12800 pagrįstumo (I t., b. l. 14). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 8-12800. Kita vertus, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė, kad Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 8-12800 ar Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 2S-6054 būtų neteisėti ar nepagrįsti, kadangi jie yra priimti ir pasirašyti tam įgaliotų subjektų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, pakankamai aiškūs ir motyvuoti, pareiškėjui į jo skundus buvo atsakyta tinkamai, todėl pareiškėjo skundas dėl šių sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Alytaus PN 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 8-12800, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo P. P. (P. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys