A-822-309-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-309/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00422-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) 2013 m. balandžio 3d. sprendimą Nr. 20-11-IL-2076 „Dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo“, kuriuo atsisakytą išduoti leidimą pareiškėjui, ir įpareigoti atsakovą klausimą nagrinėti iš naujo.

Skunde (b. l. 5–6) nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK 228) straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas). Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartimi šis nuosprendis buvo paliktas galioti. Teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu už veiką, kuri nėra tyčinis smurtinis nusikaltimas, todėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos jo atžvilgiu taikytos nepagrįstai. Be to, Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartimi jo teistumas yra panaikintas, taigi jis laikomas neteistu ir jam negali būti daromi tokio pobūdžio apribojimai.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 22–23) nurodė, kad neišduodant leidimo įsigyti ginklus pareiškėjui pagrįstai vadovautasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes teismo nuosprendžiais nustatyta, jog pareiškėjas nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tyčinį fizinį smurtą. Todėl pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos ir negali įsigyti ginklų ir šaudmenų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nuosprendžiu T. M. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 10 MGL dydžio bauda. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartimi nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestas, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Būtent šių teismo procesinių dokumentų pagrindu atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, tokį vertinimą atlikdamas nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, susijusių su fizinio smurto naudojimu prieš nukentėjusįjį P. S., pagrindu.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo pozicija, kad jam pagal sutaptį nebuvo inkriminuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str.), tik įgaliojimų viršijimas, todėl jo padaryta veika nėra smurtinis nusikaltimas, nepagrįsta. Teismų praktikoje piktnaudžiavimo metu padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tik kaip piktnaudžiavimas, o ne kaip piktnaudžiavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo sutaptis. Pareiškėjo padarytas pareiginis nusikaltimas – piktnaudžiavimas (BK 228 str.), ne visais atvejais yra smurtinis nusikaltimas. Tokį vertinimą įtakoja kilusios pasekmės. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatyta, kad T. M. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą (prievartą), o būtent: sėdinčiam ant kėdės už nugaros surakintomis rankomis sudavus ne mažiau kaip du smūgius ranka į veidą ir galvos dešinę sritį, spyrus ne mažiau kaip vieną kartą koja į veidą ir padarius P. S. galvos sumušimą, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Būtent tokie veiksmai teismų buvo pripažinti atitinkantys vieną iš būtinųjų BK 228 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos sudėties požymių – didelę žalą. Apibendrinus, darytina išvada, kad net ir tais atvejais, kai nusikaltimas nėra kvalifikuojamas kaip sveikatos sutrikdymas, tačiau sveikatos sutrikdymas yra nusikaltimo sudėties požymiu (atitinka BK 138 str. 2 dalį), jis turėtų būti vertinamas kaip smurtinis nusikaltimas. Be kita ko, aplinkybės, ar nusikaltimas priskirtinas prie smurtinių, nustatymas yra vertinamojo pobūdžio. Ginčo atveju pareiškėjo padarytą veiką nuosprendžiuose konstatuotų aplinkybių pagrindu atsakovas pagrįstai vertino bei pripažino tyčiniu smurtiniu nusikaltimu.

Vertinant, ar BK 228 straipsnyje numatyta veika priskirtina prie smurtinių nusikaltimų, paminėtinas ir 2005 m. birželio 30 d. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas Nr. X-296 bei šio įstatymo pagrindu 2009 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-88 patvirtintas smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašas. Sąraše BK 228 straipsnis, pagal kurį buvo nuteistas pareiškėjas, yra priskirtas prie smurtinių nusikaltimų (Nr. 37).

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartimi jo teistumas yra panaikintas ir jis laikomas neteistu, ginčo atveju sprendimo neįtakoja. Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, sietinos su nepriekaištinga pareiškėjo reputacija, nepaneigtos ir ginčijamas sprendimas pripažintas pagrįstu bei teisėtu, reikalavimas dėl įpareigojimo išnagrinėti prašymą dėl leidimo išdavimo iš naujo taip pat atmestinas.

III. Pareiškėjas T. M. apeliaciniame skunde (b. l. 40–44) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Kauno apskrities VPK 2013 m. balandžio 3d. sprendimą Nr. 20-11-IL-2076.

Pareiškėjo nuomone Kauno apygardos administracinis teismas siaurai aiškino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ši nuostata reiškia, kad panaikinus teistumą asmuo laikomas neteistu, juridinis teistumas išnyksta, dėl šios priežasties negali būti taikomas toks teisinis reguliavimas, kuris neribotam laikui apribotų ir suvaržytų mano teises gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Minėta įstatymo norma prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes asmeniui sprendimu, panaikinančiu leidimą nešiotis ginklą, ši negatyvi uždraudimo sankcija gali būti skiriama neapibrėžtam laikotarpiui, tokiu būdu pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą kuris yra neatsiejama konstitucinio teisinės valstybės principo dalis.

Remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjui neturėjo būti taikomas griežtesnis teisinis reguliavimas, nes pareiškėjas ginklą įsigijo ir juo naudojosi dar neįsigaliojus naujai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012. Kauno apygardos administracinis teismas nevertino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo galiojimo laike aspekto, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįsta sprendimą atmesdamas pareiškėjo skundą. Vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) numatytu teisiniu reguliavimu, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų. Pareiškėjas nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme, dėl šios priežasties, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija), bei Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalimi, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui neišduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 48–49) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklą, teisėtumo ir pagrįstumo. Konkrečiai, ginčas kilęs dėl 2013 m. balandžio 3 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (b. l. 24, 25), kuriuo pareiškėjui buvo neišduotas neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra teistas už tyčinį smurtinį nusikaltimą, todėl nepagrįstai nepripažintas asmeniu, kurio reputacija nepriekaištinga.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Ginčijamas 2013 m. balandžio 3 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimas dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo grindžiamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Ginčijamas sprendimas paremtas ta aplinkybe, kad 2011 m. sausio 5 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu T. M. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 10 MGL dydžio bauda. 2011 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestas, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Būtent šių teismo procesinių dokumentų pagrindu atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, tokį vertinimą atlikdamas nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, susijusių su fizinio smurto naudojimu prieš nukentėjusįjį P. S., pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. M. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą (prievartą), o būtent: sėdinčiam ant kėdės už nugaros surakintomis rankomis sudavus ne mažiau kaip du smūgius ranka į veidą ir galvos dešinę sritį, spyrus ne mažiau kaip vieną kartą koja į veidą ir padarius P. S. galvos sumušimą, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Būtent tokie veiksmai teismų buvo pripažinti atitinkantys vieną iš būtinųjų BK 228 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos sudėties požymių – didelė žala. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad net ir tais atvejais, kai nusikaltimas nėra kvalifikuojamas kaip sveikatos sutrikdymas, tačiau sveikatos sutrikdymas yra nusikaltimo sudėties požymiu (atitinka BK 138 str. 2 dalį), jis turėtų būti vertinamas kaip smurtinis nusikaltimas.

Dėl apeliacinio skundo motyvo, kad panaikinus teistumą asmuo laikomas neteistu ir negali būti taikomas toks teisinis reguliavimas, kuris neribotam laikui apribotų ir suvaržytų jo teises gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Vadinasi, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžta aplinkybė (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą), kurios taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalimi pareiškėjui neturėjo būti taikomas griežtesnis teisinis reguliavimas, nes pareiškėjas ginklą įsigijo ir juo naudojosi dar neįsigaliojus naujai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2156, įsigaliojusi 2012 m. liepos 12 d.) nustatyta, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjo prašymas leisti įsigyti ginklą ar išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Kauno apskrities VPK buvo pateiktas 2013 m. kovo 20 d. Pareiškėjas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiko pirmosios Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, nes jis prieš įsigaliojant Pakeitimo įstatymui, neturėjo leidimo ginklui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjui neturėjo būti taikomas griežtesnis teisinis reguliavimas, nes pareiškėjas ginklą įsigijo ir juo naudojosi dar neįsigaliojus naujai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012. Atsakydama į minėtą apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamai bylai taikomas pasikeitęs teisinis reguliavimas, lyginat su minėtoje administracinėje byloje. Nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2156) nuostatos, o ne Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 redakcijos) nuostatos, kurios ir buvo išaiškintos administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012.

Nagrinėjamoje byloje taikytinos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2156) nuostatos nustato, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, tuo tarpu ankstesnėje redakcijoje – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d.

Nr. XI-1146 redakcijos) – buvo nustatyta, kad griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Siekiant išsiaiškinti minėto pakeitimo teisinį turinį reiktų pasitelkti parengiamuosius įstatymo dokumentus. Iš aktualaus nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 29 d.

įstatymo redakcija Nr. XI-2156) parengiamųjų dokumentų matyti, kad vienas iš pakeitimo tikslų buvo tai, kad asmenims, kurie iki naujojo įstatymo įsigaliojimo turėjo D kategorijos ginklus, naujame įstatyme nustatyti griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai būtų taikomi, nes D kategorijos ginklams leidimų nereikėjo, atitinkamai šie asmenys leidimo laikyti ginklą neturėjo, o griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai būtų netaikomi tik tiems asmenims, kurie iki naujojo įstatymo įsigaliojimo turėjo leidimą laikyti ar nešioti ginklus (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto XIP-4043aiškinamasis raštas;

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (pagrindinio komiteto) išvada dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto XIP-4043). Kaip teigiama projekto aiškinamajame rašte iš ankstesnės redakcijos nebuvo aišku, ar asmeniui, kuris turėjo įsigijęs D kategorijos ginklą, pvz., dujinį pistoletą ar dujų balionėlį ir neturėjo leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, galima taikyti šią išimtį, tuo tarpu naujasis pakeitimas šią problemą išsprendžia, nes siūloma patikslinti 2 straipsnio 4 dalį ir nustatyti, kad griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai netaikomi tik tada, jei asmuo 2011 m. vasario 28 d. (paskutinę dieną iki Įstatymo įsigaliojimo) turėjo leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklus.

Vadinasi, nėra pagrindų tam, kad galima būtų netaikyti naujų (griežtesnių) reikalavimų pareiškėjui.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog pareiškėjui tinkamai taikytos griežtesnės Įstatymo nuostatos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ginklą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė