2K-16-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-788/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-01002-2008-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžiu V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į V. B. paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 2008 m. sausio 23 d. (1 diena), tai atitinka 2 MGL (260 Lt, t. y. 75 Eur) dydžio baudą, ir šia suma sumažintas paskirtos baudos dydis iki 98 MGL (12 740 Lt, t. y. 3689 Eur).

Baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro dokumento pagaminimo 2007 m. gegužės 11 d., 2007 m. gegužės mėn., 2007 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. sausio mėn. nenustatytomis dienomis) V. B. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. A. D. ir T. V. konfiskuota po 510 500 Lt (147 851 Eur), o iš V. B. – 74 500 Lt (21 576 Eur).

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti Vilius A. D. ir T. V., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. A. D. ir T. V. konfiskuota po 497 833,33 Lt (144 182 Eur), o iš V. B. – 61 833,33 Lt (17 908 Eur) dydžio konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų sumą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. A. D. ir T. V., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, būtent: laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. sausio 24 d. V. A. D., būdamas sporto klubo „KB“ steigėjas ir faktiškai valdydamas įmonę (jos banko sąskaitas ir jose esančias lėšas), pasiūlė Š. M. (kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį) pasisavinti svetimą turtą: surasti įmones, kurios pagal fiktyviai sudarytą paramos sutartį fiktyviai suteiktų paramą sporto klubui „KB“, gautas paramos lėšas išgryninti, didesnę dalį (apie 90 proc.) grąžinti fiktyvios paramos davėjui, kita lėšų dalimi pasidalyti tarp jo (V.

A. D.), Š. M. ir T. V.. Š. M. su pasiūlymu sutiko ir sutarė su UAB „S“ direktoriumi V. B. dėl fiktyvios paramos suteikimo. Šis, žinodamas, kad pinigai nebus panaudoti paramai, o didesnė jų dalis jam bus grąžinta, pasirašė fiktyvias sutartis dėl paramos suteikimo, priėmė sprendimą jo žinioje buvusį turtą – UAB „S“ lėšas – pervesti sporto klubui „KB“; taip per keturis kartus iš UAB „S“ sąskaitų į sporto klubo „KB“ sąskaitą buvo pervesta: 2007 m. gegužės 21 d. – 17 500 Lt (5068,35 Eur), 2007 m. birželio 29 d.

– 17 500 Lt (5068,35 Eur), 2007 m. rugpjūčio 6 d. – 17 500 Lt (5068,35 Eur), 2008 m. sausio 18 d. – 45 000 Lt (13 032, 90 Eur), iš viso 97 500 Lt (28 237, 95 Eur). Po to V. A. D., siekdamas, kad būtų galimybė išgryninti pervestus pinigus, naudodamasis elektronine bankininkyste iš sporto klubo „KB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė pinigus į kitas šio sporto klubo sąskaitas: 2007 m. birželio 29 d. – 17 400 Lt (5039,39 Eur), 2007 m. rugpjūčio 6 d. – 16 000 Lt (4633, 92 Eur), 1 500 Lt (434,43 Eur), 2008 m. sausio 20 d.

– 45 000 Lt (13 032, 90 Eur), nurodė T. V. juos paimti. T. V., nuo 2007 m. balandžio 24 d. būdama sporto klubo „KB“ pirmininke, pasirašiusi fiktyvias paramos sutartis su UAB „S“, žinodama, kad paramos pinigai sporto klubo veikloje panaudoti nebus, pasinaudodama banko kortele, paėmė pinigus iš sporto klubo „KB“ sąskaitos ir perdavė juos Š. M., kuris juos padalijo: dalį pinigų gavo T. V. už atliktus darbus, dalį pinigų Š. M. kaip tarpininkas pasiliko sau, taip pat už skolą paėmė sau V. A. D. dalį, o kitą dalį pinigų atidavė V.

B.. Taip V. B., veikdamas bendrininkų grupe su V. A. D. ir T. V., kartu su Š. M. pasisavino svetimą didelės vertės – 97 500 Lt (28 237,95 Eur) – turtą, priklausantį UAB „S“, ir padarė turtinės žalos.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. B., būdamas UAB „S“ direktoriumi, pasirašė fiktyvią paramos sutartį su labdaros ir paramos fondu „PRF“ ir žinodamas, kad paramos lėšos fondo veikloje panaudotos nebus, o didesnė dalis pinigų jam bus sugrąžinta, priėmė sprendimą UAB „S“ lėšas pervesti šiam fondui, dėl to 2007 m. rugsėjo 19 d. iš UAB „S“ atsiskaitomosios sąskaitos kaip parama fondui buvo pervesta 45 000 Lt (13 032,90 Eur). Po to Š. M. įtikino apie nusikalstamą veiką nežinantį D. M. iš sąskaitos paimti UAB „S“ pervestus pinigus; šis iš sąskaitos paėmė 42 000 Lt (12 164,04 Eur) ir perdavė juos Š. M., kuris juos perdavė V. B.. Taip V. B. pasisavino jo žinioje esantį svetimą didelės vertės – 42 000 Lt (12 164,04 Eur) – turtą, priklausantį UAB „S“, ir padarė turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo gegužės 29 d. nuosprendžius ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismai netinkamai pritaikė BPK 20 ir 305 straipsnių nuostatas, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus duomenis, nepasisakė dėl daugumos kasatoriaus pateiktų įrodymų, tinkamai jų neįvertino, motyvuotai dėl jų nepasisakė, o dalį kasatoriaus argumentų ir įrodymų atmetė kaip nepagrįstus, vadovavosi tik kaltinimo surinktais įrodymais ir ignoravo gynybos argumentus, neatsižvelgė į aplinkybes, galėjusias iš esmės paveikti teismo išvadas dėl kasatoriaus kaltės padarius 183 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, taip padarė esminį BPK pažeidimą, sutrukdžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Teismų veiksmai vertinant byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje bei nutartyje dėstomi argumentai, pasak kasatoriaus, prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, o tai laikytina šiurkščiu BPK pažeidimu.

Kasatoriaus teigimu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas neatsižvelgus į galiojančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Objektyviai turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

Kasatoriaus teigimu, surinkti įrodymai patvirtina, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal 183 straipsnio 2 dalį, juose nėra šio nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, t. y. jis nepasisavino jam patikėto ar jo žinioje buvusio UAB „S“ priklausančio turto ir to nesiekė. Kasatorius neginčija apgaulingai tvarkęs UAB „S“ buhalteriją ir gaminęs netikrus dokumentus, tačiau mano, kad pasisavinti svetimo turto jis negalėjo, nes visos lėšos buvo grąžintos įmonei. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jei buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti, nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, nagrinėjant bylas pagal BK 183 straipsnį, būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet ir objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti.

Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012). Teismų praktikoje nurodoma, kad apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.

Taigi, darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012).

Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis turėjo tikslą pasisavinti neteisėtai išgrynintus pinigus ar juos panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Byloje yra dokumentai, patvirtinantys prastą geležinkelio bėgių būklę ir tai, kad 2006 m. birželio 7 d. UAB „S“ teritorijoje įvyko riktas, kurio metu privažiuojamajame kelyje manevrų metu nuo bėgių nuriedėjo keturi pakrauti prekiniai vagonai (AB „Lietuvos geležinkeliai“ Operatyvaus pasitarimo protokolas Nr. 13, rikto, įvykusio 2006 m. birželio 7 d.

UAB „S“ privažiuojamajame kelyje schema, 2006 m. birželio 7 d. rikto tarnybinio tyrimo aktas Nr. 3). Rikto tarnybinio tyrimo akte konstatuota, kad įvykis įvyko dėl privažiuojamojo kelio būklės – kelio vėžės pločio paplatėjimo. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad dėl prastos privažiuojamojo kelio būklės buvo kilusi grėsmė, jog įmonės veikla gali sustoti, nes privažiuojamuoju keliu vagonais įmonei buvo gabenamos žaliavos. Kasatorius nurodo, kad jo iniciatyva baudžiamojoje byloje gautas UAB „S“ bankroto administratoriaus UAB Verslo administravimo centras įgalioto asmens A.

S. raštas, patvirtinantis V. B. parodymus, kad įmonės buhalterijoje nėra duomenų, jog laikotarpiu nuo 2006 m. liepos iki 2008 m. birželio būtų remontuoti jai priklausę bėgiai ir (arba) pirktos medžiagos tokiems darbams atlikti. Byloje apklausti liudytojai D. P. ir A. J. taip pat patvirtino, kad bėgiai buvo remontuojami ir tai nebuvo fiksuojama bendrovės buhalterijoje 2007 metais, o tai, pasak kasatoriaus, dar kartą įrodo, jog visi pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, o ne jo pasisavinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl teisiamojo posėdžio metu apklausto D.

P. parodymų, kad 2007 metais UAB „S“ teritorijoje buvo vykdomi geležinkelio remonto darbai, kuriuos atliko ne šios įmonės darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismas D. P. ir A. J. parodymus vertino kritiškai, nors iš esmės nepasisakė, nemotyvavo, dėl kokių priežasčių šių liudytojų parodymai neturėjo patvirtinti gynybos dėstytos pozicijos dėl iš įmonės gautų pinigų panaudojimo. Kasatorius pažymi, kad objektyvūs duomenys patvirtina jo parodymus, jog iškart po įvykio, siekiant greičiau atkurti medžiagų pristatymą geležinkeliu, tokio pobūdžio būtiniausi darbai buvo atlikti įmonės lėšomis.

Duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms ir iš tikrųjų žalos bendrovei nepadarė, turėjo būti ištirti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertino visus kasatoriaus pateiktus iš UAB „S“ išreikalautus dokumentus, patvirtinančius prastą įmonei priklausiusių geležinkelių bėgių būklę ir aplinkybes, kad jie už įmonės buhalterijoje apskaitytas lėšas nebuvo remontuojami. Teismas nepasisakė, kodėl aplinkybės, kad UAB „S“ teritorijoje 2007 metais buvo remontuojami geležinkelio bėgiai ir kad toks remontas neapskaitytas bendrovės buhalterijoje, nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais kad kasatorius pinigus naudojo jo veiklai plėtoti ir jų nepasisavino.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu prašo atmesti nuteistojo kasacinį skundą.

Prokurorės teigimu, nuteistojo V. B. kasacinio skundo argumentai ir prašymai nepagrįsti. Kasaciniame skunde iš esmės atkartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai bei nurašomi atitinkami BPK straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi. Teigdamas, kad jo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, neįrodyta, kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, savaip, jam palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis. Prokurorė pažymi, kad kasacinis teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, iš naujo įrodymų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Atsiliepime nurodoma, kad apkaltinamieji nuosprendžiai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, grįsti ne prielaidomis, o tarpusavyje susijusių įrodymų visuma. Kasatoriaus teiginiai apie pažeistą nekaltumo prezumpciją yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos duomenų.

Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tai sudarė galimybę teismui padaryti išvadas, kad piniginės lėšos nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms. Pripažindamas V. B. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teismas savo išvadą grindė liudytojų Š. M., E. N., A. B., G. A., A. A., K. K., N. V., A. J., iš dalies kaltinamosios T. V. ir paties V. B. parodymais, specialisto išvadomis, operatyvinių veiksmų, slapto sekimo protokoluose užfiksuotais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis. Kasatoriaus skunde nurodyti teiginiai apie piniginių lėšų panaudojimą nėra patvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuoti minėtų daiktų įsigijimo ar paslaugų suteikimo faktai, šių kasatoriaus teiginių nepatvirtina ir byloje esantys liudytojų parodymai. Be to, teigdamas, kad gautus pinigus panaudojo įmonei reikalingoms prekėms ir paslaugoms pirkti, nuteistasis savo pozicijos nepagrindžia jokiais duomenimis, kaip konkrečiai tokia didelė pinigų suma buvo panaudota atskiroms prekėms ir paslaugoms pirkti. Taigi, pasak prokurorės, V. B. teiginys dėl gautų lėšų panaudojimo bendrovės „S“ naudai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytinas pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį bendrovės turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog gynybos argumentai, kad lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-197/2012 ir kt.). Tai patvirtina ir kitos V. B. skunde nurodytos aplinkybės, kurioms jis bando suteikti kitokią prasmę.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, ir motyvuotai atsakė į esminius šių skundų argumentus, pasisakė dėl visų abejonių ir versijų, kurios buvo nurodytos nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde, taip pat ir dėl liudytojų A. J., D. P. parodymų, įvertino visus įrodymų tyrimo metu išreikalautus ir nuteistųjų pateiktus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos kruopščia byloje esančių duomenų analize, kuri leido konstatuoti, kad V. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, įrodyta. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad V. B., būdamas UAB „S“ direktoriumi, pasirašė fiktyvias sutartis dėl paramos suteikimo ir savo sprendimais lėmė, kad bendrovei priklausantys pinigai kaip parama buvo pervesti sporto klubui „KB“ (97 500 Lt, t. y. 28 237,95 Eur) ir labdaros ir paramos fondui PRF (45 000 Lt, t. y. 13 032,90 Eur). Bendrininkams (V. A. D., T. V, Š. M.) šiuos pinigus išgryninus, jie buvo perduoti atgal asmeniškai V. B. (išskyrus dalį, kurią pasiėmė sau šie asmenys). Kasatorius šių aplinkybių neginčija, tačiau nesutinka su jų kvalifikavimu kaip įmonės turto pasisavinimu, nes, anot jo, pagal fiktyvias sutartis pervesti, išgryninti ir jam perduoti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms. Kasatorius taip pat pateikia aplinkybes, kurios, jo manymu, patvirtina šią versiją ir kurioms teismai nesuteikė tinkamo dėmesio. Šie argumentai atmestini.

Kasatorius teisus teigdamas, kad, taikant įmonės vadovui BK 183 straipsnį, būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet ir objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012 ir kt). Tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje šis reikalavimas nebuvo pažeistas, teismai skyrė pakankami dėmesio kaltinamojo versijai patikrinti ir ją atmetė tik įsitikinę dėl jos nepagrįstumo.

Šiame kontekste pažymėtinos šios aplinkybės: apklaustas kaip įtariamasis V. B. parodė, kad neteisėtai pervėstus kaip paramą ir jam grąžintus pinigus išleido įmonės reprezentacijai, klientų skatinimui (T. 13, b. l. 29-31). Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis pateikė versiją, kad dalis pinigų (70 000 Lt, t. y. 20 273,40 Eur) išleista neoficialiai mokant (2007 m. balandžio mėn.) už avarijos pažeistos geležinkelio bėgių atšakos remontą. Į klausimą, kodėl reikėjo bėgius remontuoti neoficialiai, kaltinamasis aiškaus atsakymo nepateikė (T. 16, b. l. 95-97). V. B. apeliaciniame skunde savo pozicijai pagrįsti nurodoma, kad bėgių remonto versiją neva patvirtina liudytojos A. J. (bendrovės vyr. buhalterės) ir D. P. (metalo gamybos vadovo) parodymai, kad jie matė žmones, atliekančius geležinkelio bėgių remontą, ir kad remontas buvo atliktas, nors bendrovė nepirko tokio remonto paslaugų ir medžiagų. Prokuroras nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose siūlė nesivadovauti šia versija, nes ji pagrįsta tik kaltinamojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai (T. 17, b. l. 84; T. 18, b. l. 65). Tikrindamas kaltinamojo versiją, pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo metu užklausė UAB Verslo administravimo centras, kuri administruoja UAB „S“ bankroto procedūrą, ar UAB „S“ nuo 2006 iki 2008 m. pirko geležinkelio bėgių ir pabėgių remonto (renovavimo) paslaugas ar medžiagas šiems darbams atlikti (T. 16, b. l. 87). UAB Verslo administravimo centras pateikė informaciją, kad, patikrinus UAB „S“ apskaitos dokumentus už minėtą laikotarpį, buvo rasti 2006 m. gegužės 3 d., 2006 m. birželio 8 d., 2006 m. birželio 9 d., 2006 m. birželio 30 d. ir 2006 m. liepos 24 d. finansiniai dokumentai, pagrindžiantys geležinkelio bėgių ir pabėgių remonto (renovavimo) paslaugų bei medžiagų pirkimą (T. 16, b. l. 104-113). Taigi gauti duomenys nepatvirtino V. B. teiginių apie pinigų panaudojimą bėgių remontui 2007 m., todėl teismas kaltinamojo iškeltą versiją vertino kritiškai.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino kaltinamojo keliamą versiją, tačiau taip pat ją pripažino nepagrįstą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad V. B. kaip UAB „S“ direktorius pradėjo teikti fiktyvią paramą tik nuo 2007 m. gegužės 21 d., t. y. praėjus beveik vieneriems metams po nuteistojo apeliaciniame skunde aptariamo 2006 m. birželio 7 d. įvykio, sugadinusio bėgių ruožą, kai nuo geležinkelio bėgių nuriedėjo prekiniai vagonai. Nuteistasis atgavo dalį pervestų piniginių lėšų praėjus dar didesniam laiko tarpui nuo minėto įvykio. Be to, UAB Verslo administravimo centras pateikti finansiniai dokumentai patvirtina, kad UAB „S“ priklausančių geležinkelio bėgių ir pabėgių remonto darbai buvo atliekami bei jiems skirtos medžiagos buvo perkamos iš karto po įvykio. Todėl teismas pripažino, kad V. B. inkriminuotos pasisavintos UAB „S“ piniginės lėšos negalėjo būti naudojamos 2006 m. birželio 7 d. įvykio padariniams likviduoti. Paneigti ir argumentai dėl liudytojų A. J. ir D. P. įrodomosios reikšmės: teisiamajame posėdyje A. J. nepatvirtino, kad dėl prastos geležinkelio bėgių būklės 2007 m. geležinkelio bėgiai buvo remontuojami, ji tik nurodė, kad 2006–2008 m. laikotarpiu buvo pirktos medžiagos, skirtos remontuoti geležinkelį; ji neatsiminė tikslios datos, tačiau paaiškino, kad medžiagos buvo apskaitytos buhalterijoje; ji taip pat negalėjo pasakyti, ar bendrovė samdė kitą bendrovę remontuoti geležinkelio bėgius (T. 16, b. l. 81); liudytojo D. P. parodymai dėl aptariamo klausimo nėra informatyvūs, jis nurodė, jog teko girdėti, kad traukinio sąstatas buvo nuvažiavęs nuo geležinkelio bėgių, tačiau tai įvyko, kuomet jis dar nedirbo (T. 16, b. l. 82). Įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat V. B. proceso metu duotų parodymų nenuoseklumą, apeliacinės instancijos konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog piniginės lėšos, už kurių pasisavinimą nuteistas V. B., buvo panaudotos bendrovės interesais. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Nenustačius įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, konstatuotina, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teismų priimtų sprendimų nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai:

Alvydas Pikelis Rima Ažubalytė Olegas Fedosiukas