A-812-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-812-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01636-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. V. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2014 m. birželio 4 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Būnant perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, depresiją, patyrė nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti reikalavimo senaties terminą.

Atsiliepime nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai laikytas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2014 m. birželio 4 d. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,91 kv. m (kameroje Nr. 16) iki 6,11 kv. m (kameroje Nr. 43) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. rugsėjo 1 d. atliko patikrinimą (išvados surašytos 2011 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-349), kurio metu buvo patikrinta kamera Nr. 19 (pareiškėjas joje kalėjo nuo 2011 m. liepos 15 d. iki 2014 m. liepos 25 d.). Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje įrengti 8 gultai, laikomi 2 asmenys, ant sienų yra pelėsis. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-445 matyti, kad kameroje Nr. 19 pelėsio nebėra. Apgyvendinimo kamera Nr. 63, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. spalio 25 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d., buvo patikrinta 2011 m. spalio 20 d. (išvados surašytos 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444). Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje atliktas einamasis remontas, sienų ir lubų dangos atnaujintos, sulaužytos sanitarinio mazgo durys pašalintos – vietoj jų pakabinta neperšlampama užuolaida. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 4 d. atliko kameros Nr. 58, kurioje pareiškėjas kalėjo periodiškai nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d., patikrinimą (išvados surašytos 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300.) Nustatyta, kad režiminio korpuso kameroje Nr. 58 reikalingas remontas bei nustatytas dirbtinės apšvietos pažeidimas, kameroje nėra veidrodžio, bet yra pakabos rūbams pasikabinti, tualetas atitvertas presuoto kartono plokšte, vietoje durų užuolaidos, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytus higienos normos reikalavimus. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė. Pasak atsakovo, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, kadangi pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas su pertraukomis, periodiškai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog byloje spręstinas klausimas tik dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. birželio 4 d. Nustatė, jog kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. birželio 4 d. periodiškai, išviso 199 dienas, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 3 000 Lt.

III. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, nes pareiškėjo kalinimo metu jam nebuvo prieinama informacija apie Šiaulių TI daromus pažeidimus, o į teismą kreipėsi nedelsdamas po to, kai apie juos sužinojo. Pasak pareiškėjo, atsakovas pateikė klaidingą informaciją apie kameras, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo kalinamas kameroje Nr. 43, kurioje jam, atsakovo teigimu, buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Nesutinka su atsakovo teiginiais, jog nuteistieji ne visą laiką būna kamerose, nes yra kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami, vedami pasivaikščioti kasdien po 1 valandą, taip pat, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl teismas neturėtų atsižvelgti į šias aplinkybes, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pažymi, kad kamerose nebuvo tinkamai įrengto sanitarinio mazgo;

Atsakovas Šiaulių TI nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės tapatūs išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą ir pirmosios instancijos teismo motyvams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo E. V. kalinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kamerose, pareiškėjui periodiškai kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2014 m. birželio 4 d.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 5, 21), o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. liepos 4 d. (b. l. 10). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 14). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. liepos 4 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jam nebuvo žinoma informacija apie daromus pažeidimus, nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. liepos 4 d.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 21-22) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. birželio 4 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvusių asmenų skaičius nebuvo pastovus ir vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,96 kv. m iki 18,86 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 141 dieną plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, 67 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia, jog buvo laikomas kameroje Nr. 43, kurioje jam tenkantis kameros plotas atitiko reikalavimus, tačiau tokia aplinkybė pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta ir byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2014 m. birželio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 43.

Pažymėtina, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 18,86 kv. m (b. l. 22). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tam tikrą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpio dalį buvo pažeisti higienos normų reikalavimai (temperatūros, pelėsiai ant sienų, ir kt.) (b. l. 24-40). Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog kamerose tualetai įrengti netinkamai, pažymėtina, kad šis argumentas nebuvo nurodytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas skunde neturtinės žalos nekildino iš šio pažeidimo. Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų nenagrinėtinas. Kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio ir nelaikytinos pakankamai aiškiomis bei detalizuotomis, kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodo ir nedetalizuoja, kada konkrečiai pasireiškė jo nurodomi pažeidimai, susiję su tuo, jog jam nebuvo leidžiama išeiti į lauką pasivaikščioti, nebuvo duotas sausas davinys, nenagrinėti pareiškėjo skundai ir kt.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 3 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (141 dieną ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma neatitiko reikalavimų, 67 dienas – svyravo), to pasekmes, higienos reikalavimų pažeidimus, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 300 Eur (4 488,64 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 300 Eur (4 488,64 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 300 Eur (tūkstantį tris šimtus eurų) (4 488,64 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Veslava Ruskan