A-552-797-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-797/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01723-2013-2 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas N. Č. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-4762(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 18 560 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio

31 dienos. Pareiškėjas paaiškino, kad jo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. 2013 m. balandžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją su prašymu informuoti jį, kokiu teisės aktu vadovaujantis tai buvo padaryta, tačiau su pateiktu Ministerijos sprendimu nesutiko. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ministerija, mokėdama sumažintą pensiją, pažeidžia konstitucinį proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. ir kt. nutarimais. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ar pilnai, prašė atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansininkių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose nėra numatyta lėšų skirti pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip

6 mėnesiai. Atsakovo nuomone, pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo diena, 2012 m. rugsėjo 21 d., o pareiškėjo skundas Ministerijoje gautas 2013 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Atsakovai daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės

23 d. sprendimu Nr. I-2844-208/2013 pareiškėjo skundą atmetė, nes jis praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į teismą. Ministerijos teigimu, pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., o jo skundas Ministerijoje gautas tik 2013 m. balandžio 11 d., todėl, atsakovo nuomone, yra praleistas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytas 3 metų terminas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 17 912,25 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, susidariusią 17 912,25 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-4762(11). Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo preambule, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančias teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas.

Teismas rėmėsi šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punktu, Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, pažymėjo, kad pagal įstatymo analogiją, taikant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui.

Teismas nustatė, kad iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ši procedūra buvo išlaikyta. Pareiškėjas visų pirma kreipėsi į Ministeriją, kuri skundžiamu sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą iš esmės ir nepasisakiusi jame apie praleistą kreipimosi terminą, pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais prašoma nagrinėjamą bylą nutraukti dėl Viešojo administravimo įstatymo

23 straipsnio 6 dalyje nustatyto 6 mėnesių skundo pateikimo termino praleidimo, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui N. Č. paskirta 984,84 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo. Nuo tos pačios dienos, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai pareiškėjo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, atsižvelgus į jo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiu imtinai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismo paskaičiavimu tai sudaro 17 912,25 Lt. Pareiškėjo pensijos sumažinimą, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas laikė atliktu teisėtai ir pagrįstai. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl konstatavo, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas nustatė, kad Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, jog valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Teismas pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį priteisė 17 912,25 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas gali pareikalauti papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl, įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, sprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas – pareiškėjo naudai priteisti 17 912,25 Lt pensijos nepriemoką iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 62-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu. Atsakovo manymu, teismas turėjo bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos paskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovas pažeidimo paaiškėjimo diena laiko Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dieną – 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl daro išvadą, kad 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d., o pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio 9 d., todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtu. Pareiškėjas N. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Tikrinamoje byloje ginčas vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo bei dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo N. Č. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

17 912,25 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-4762(11). Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas praleido kreipimosi tiek į instituciją, tiek į teismą terminus, todėl byla turėjo būti nutraukta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, liečiančiomis Ministerijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-4762(11).

Ši teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino valstybinę pensiją mokančios institucijos sprendimui apskųsti, skundžiamas sprendimas yra itin formalus ir paremtas neteisingu teisės normų taikymu. Tačiau teisėjų kolegija pritaria atsakovo apeliaciniame skunde pateiktam argumentui, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gegužės 23 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti šio termino. Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia.

Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos tinkamai nevykdė. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nėra šio termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo naikinama ir šios reikalavimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-755/2014). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo ir šį pareiškėjo reikalavimą perduoti apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas