AS-875-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-875-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01980-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 31 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2953 (11); 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 635,47 Eur, t. y. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį neišmokėtus 4 342,44 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio iki 2013 m. gruodžio mėn. ir taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtus 2 293,03 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. vasario iki 2012 m. rugsėjo mėn.

Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmą sumažintą pensiją, buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas yra laikinas ir pensijos bus atstatytos į buvusį lygį, o patirti praradimai kompensuoti. Susipažinęs su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijas įstatymų leidėjas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi (b. l. 11–13) netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo K. M. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., atsisakė priimti pareiškėjo K. M. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2953(11), kiek jis susijęs su 2010–2012 m. laikotarpiu. Kitą pareiškėjo skundo dalį priėmė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas iš esmės kilo dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymėjo, kad Laikino įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu šis terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjo pensijos mažinimą galima skirtyti į atskirus laikotarpius, pagal tai, kada jis sužinojo apie pensijos mažinimą.

Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. kovo 31 d., o apie galimai jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti): 1) 2010 m. vasario mėn., gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn.; 2) 2011 m. kovo mėn., gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. vasario mėn.; 3) 2012 m. vasario mėn., gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn.; 4) 2013 m. vasario mėn., gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. sausio mėn. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl pensijos mažinimo 2010–2012 m. laikotarpiu kreipėsi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi. Skundo padavimo teismui termino pradžia skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vertinti kritiškai. Be to, pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus daugiau nei 2 metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors ir pripažintina, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi net ir po 2013 m. kovo mėn., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo aiškiai nurodytas procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pareiškėjas delsė daugiau nei 2 metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, taigi daryta išvada, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti dėl 2010–2012 m. laikotarpiu mažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neatnaujintas ir šią skundo dalį atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Kadangi apie tai, kad pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas ir 2013 m., pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėn., į teismą pareiškėjas kreipėsi nepraleidęs 3 metų termino skundui dėl pensijos nepriemokos už 2013 m. priteisimo, taigi pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš VRM nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, priimta.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti 2015 m. kovo 18 d. VRM sprendimą Nr. 1D-2953(11), kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos priteisimo priimamas tik dėl 2013 m. laikotarpio, daryta išvada, kad reikalavimas dėl VRM sprendimo panaikinimo taip pat priimtinas tik ta apimtimi, kiek minėtu sprendimu atsisakoma pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką už 2013 m.

III. Pareiškėjas K. M. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 28–32), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundą priimti ir jį patenkinti.

Atskirajame skunde tvirtina, jog priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Rėmėsi ankstesne patirtimi, kai 2001–2003 metais sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir Konstituciniam Teismui priėmus 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, visiems be išimties pensininkams, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota pensijos nepriemoka.

Pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Pažymi, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, mano, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytos senaties termino nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas K. M. 2015 m. kovo 31 d. teismui išsiuntė skundą (teisme gautas 2015 m. balandžio 2 d.), prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2953 (11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 635,47 Eur, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neišmokėtus 4 342,44 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio iki 2013 m. gruodžio mėn. ir taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtus 2 293,03 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. vasario iki 2012 m. rugsėjo mėn. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, ir per laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), darytina išvada, jog šiuo atveju teisės į valstybinę pensiją pažeidimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti analizuojamas trimis skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-195-556/2015, Nr. AS-193-556/2015, Nr. AS-192-556/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 8–9) matyti, kad pareiškėjui K. M. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio. Pareiškėjas apie jo teises, kaip teigiama, pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. rugsėjo mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. rugpjūčio mėnesį (2011 m. kovo mėnesį gavo pirmą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. vasario mėnesį), o į teismą dėl 2010 m. rugpjūčio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 31 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjui pensijos nepriemoka taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį susidarė laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d., o ne nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, dėl ko atitinkamai nepagrįstai sprendė, jog pirmąją sumažintą pensiją gavo ir tokiu būdu apie pareiškėjo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o ne 2010 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau ši klaida pirmosios instancijos teismo sprendime neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi bet kokiu atveju pareiškėjas buvo praleidęs 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. rugpjūčio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu susidariusios nepriemokos. Be to, pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams. Pareiškėjas apie jo teises, kaip teigiama, pažeidžiančius veiksmus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. 2012 m. gruodžio 31 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Taigi, pareiškėjas, į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipęsis 2015 m. kovo 31 d., taip pat praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas K. M., pateikęs teismui (išsiuntus paštu) skundą 2015 m. kovo 31 d., praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio bei 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. gruodžio 31 d., terminą.

Nors pareiškėjas atskiruoju skundu prašo tenkinti jo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundą pilna apimtimi, tačiau pažymėtina, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėjo atskirojo skundo teiginys, jog jis tikėjosi, kad pensijos nepriemoka bus išmokėta automatiškai, nesikreipiant į teismą, negali būti pakankamas pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau taip nesielgė, aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. rugpjūčio mėn. – 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai neatnaujino pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. priteisimu, ir atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė