A-911-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-911-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02634-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Poškų karjeras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Poškų karjeras“ skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos regiono departamento transporto priemonių kontrolės skyriui, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Poškų karjeras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 183,60 Lt žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad žalą patyrė dėl Klaipėdos regiono departamento transporto priemonių kontrolės skyriaus (toliau – ir Skyrius) inspektoriaus P. S., netinkamai atliktų darbinių funkcijų, t. y. mobilių svarstyklių, skirtų sunkiasvorėms transporto priemonėms sverti, nepanaudojimo. 2013 m. balandžio 9 d. Klaipėdos rajono kelyje Poškai – Kiškėnai pareiškėjo krovininę transporto priemonę sustabdė Skyriaus inspektorius P. S. (pagal sunkiai įskaitomą kontrolės aktą). Pareigūnas patikrino reikiamus dokumentus ir paaiškino, kad jam pasirodė, kad krovininės transporto priemonės, kurią vairavo pareiškėjo vairuotojas, vežamas krovinio svoris viršija leidžiamą bendrą masę ir taip galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d.

įsakymą Nr. 3-66 „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės patvirtinimo“. Kontrolės pareigūnai, vykdydami kelių transporto kontrolę, privalėjo naudotis transporto priemonėms sverti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančias, metrologiškai patikrintas mobilias automobilines ašinio svėrimo svarstykles. 2013 m. balandžio 10 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Inspekcijai ir prašė atlyginti jo patirtą žalą, kuri atsirado dėl transporto kontrolės skyriaus pareigūno darbo priemonių (mobilių svarstyklių) nepanaudojimo darbo vietoje.

Visa žala, kurią patyrė pareiškėjas yra 183,60 Lt. Ją sudaro: atstumas nuo sustabdymo vietos (Kiškėnai) iki Kontrolės punkto (Dirvupiai) pagal pateiktą maps.lt žemėlapį atstumas – 17,7 km. (1 km. kaina 4,20 Lt) = 75,60 Lt; 1 val. įkainis, pagal pateiktą UAB „Poškų karjeras“ 2013 m. vasario 15 d. direktoriaus įsakymą Nr. V-3. nustatytas 180 Lt; važiuojant pasverti sunkiasvorės transporto priemonės sugaišta 0,6 val. (0,6 x 180) = 108 Lt. Visa pareiškėjo žala yra 183,60 Lt. Pareiškėjas buvo priverstas važiuoti mokamu keliu, ko pasekmėje padaryta žala valstybei yra 37 Lt (1 km – 2,06 Lt).

Pareiškėjo pretenzija buvo perduota Inspekcijai. Iš šios institucijos buvo gautas atsakymas, kuriame nurodoma, kad ateityje pareigūnams bus nurodoma atidžiau išnagrinėti dokumentus ir įsitikinus, kad gali būti viršytas leidžiamas transporto priemonės apkrovimas, tik tuomet būtų nurodoma vykti į transporto kontrolės punktą. Minėtoje išvadoje nieko neužsimenama apie pareiškėjo pretenziją dėl jo patirtų nuostolių atlyginimo, kurie atsirado dėl transporto priemonių kontrolės inspekcijos pareigūno veiksmų, t. y. mobilių svarstyklių, kurios būtinos jo darbinėms funkcijoms atlikti, nepanaudojimo.

Pareiškėjas sutiko, kad Inspekcijos pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 14 straipsnio 2 dalimi turi teisę sustabdyti krovininę transporto priemonę ir nurodyti jai važiuoti paskui specialųjį transportą iki patikrinimo ar stovėjimo vietos. Tačiau tokios krovininės transporto priemonės turi akivaizdžiai viršyti leistiną vežti svorį. Skyriaus inspektorius nepanaudojo savo darbe preliminarių, t. y. mobilių svarstyklių, kad įsitikintų, jog pareiškėjo vairuojama sunkiasvorė transporto priemonė viršiją leistiną svorį.

Priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų (netinkamai atliktų) veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos nustatymas yra ta aplinkybė, kuri suponuoja teisę į pareiškėjo žalos atlyginimą iš atsakovo. Anot pareiškėjo, būtent atsakovo darbinės priemonės nepanaudojimas darbe, dėl ko jis turėjo vykti į kontrolės punktą, esantį už 18 km; pareiškėjo vairuotojui buvo mokamas valandinis darbo užmokestis, pareiškėjo laiko bei kuro sąnaudos lėmė tai, jog pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašė atlyginti iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jau ne kartą patiria nuostolius dėl teritorinės kelių transporto kontrolės pareigūnų darbo tvarkos, t. y. metrologiškai patikrintų mobilių automobilinių ašinio svėrimo svarstyklių nepanaudojimo savo darbe, pareiškėjo patirtą žalą turi atlyginti atsakovas.

Pareiškėjas neteisminiais būdais kreipėsi į atsakovą dėl jo patirtos žalos atlyginimo, tačiau pastarasis žalos neatlygino.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas aiškino, kad atsakovo darbuotojai reguliariai piktnaudžiauja savo teisėmis, kad inspektorius S. nuolatos stabdo pareiškėjui priklausančias transporto priemones ir elgiasi taip, jog nekyla abejonių, kad nori kyšio.

Atsakovas Inspekcija skundą laikė nepagrįstu.

Rėmėsi Kodekso 13 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 2 dalimi. Kaip matyti iš Kodekso 14 straipsnio 2 dalies įstatymų leidėjas aiškiai yra įtvirtinęs nuostatą, kad Inspekcijos pareigūnai turi teisę atlikti tikrinimą ne tik toje vietoje, kurioje yra sustabdyta transporto priemonė, kadangi neretai toje vietoje dėl saugumo ir techninių galimybių stokos patikrinimo negalima atlikti, tačiau ir nurodyti važiuoti iki patikrinimo vietos. Taigi Inspekcijos pareigūnai savo funkcijas atliko laikydamiesi Kodekso nuostatomis suteiktų įgaliojimų.

Inspekcijos pareigūnai, vykdydami kelių transporto priemonių kontrolę ir siekdami užkirsti kelią galimybei išvengti kontrolės apvažiuojant Skyrių, vykdo transporto priemonių kontrolę ir aplink šį Skyrių esančiuose keliuose. Vykdydami šią kontrolę pareigūnai transporto priemonių sustabdymo vietoje nesveria, nes nėra įrengtų ir svėrimui pritaikytų aikštelių, be to toks svėrimas trukdytų ir keltų pavojų kitiems eismo dalyviams ir pareigūnams, taip pat būtų nesilaikoma Kelių eismo taisyklių nuostatų. Inspekcija nesutiko su pareiškėjo motyvu, kad transporto priemonę galima buvo pasverti Dovilų miestelyje.

Šiame miestelyje esančią aikštelę Inspekcija kartais naudojo svėrimui, tačiau bendraujant su miestelio bendruomene buvo išsakomi priekaištai, kad sunkiasvorių transporto priemonių svėrimas miestelyje jo bendruomenei dėl žmonių saugumo, taršos, triukšmo ir kitų nepatogumų ir pavojų nėra priimtinas. Atsižvelgiant į bendruomenės poziciją šiuo metu Inspekcija Dovilų miestelyje esančios aikštelės svėrimui nenaudoja. UAB „Poškų karjeras“ vairuotojas jau yra baustas už važiavimą viršijant leidžiamas ašių apkrovas, kas atitinkamai taip pat padidina riziką dėl galimų pažeidimų.

Valstybės institucijų veiksmais padaryta žala gali būti atlyginama tik nustačius neteisėtus valstybės tarnautojų veiksmus. Šiuo atveju Inspekcijos pareigūnai veikė Kodekso 14 straipsnio 2 dalies ir kitų teisės aktų apibrėžtų Įgaliojimų ribose ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą ir jos dydį (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Pareiškėjo skundas pagrįstas tik bendro pobūdžio teiginiais. Nenustačius esminės viešosios atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Vienintelis pareiškėjo įrodymas – tai jo subjektyvus įsitikinimas, kad Inspekcijos pareigūnai turėjo patikrinti transporto priemonę jos sustabdymo vietoje ir naudojant mobilias preliminarias ašinio svėrimo svarstykles. Tačiau pareiškėjas visiškai nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kurios Inspekcijos pareigūnus įpareigoja elgtis būtent pareiškėjo nurodytu būdu. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių bent kiek teisiškai reikšmingų argumentų, įrodančių, kad nukreipdami transporto priemonę patikrinimui į Skyrių, Inspekcijos pareigūnai pažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas ir atliko teisei priešingus veiksmus, kurie sąlygojo pareiškėjo galimai patirtą žalą.

Ypač daug abejonių kelia žala, kuri įvardyta kaip „važiuojant ir tikrinant sugaišta laiko“, nes pareiškėjo transporto priemonė net ir tikrinant vietoje galėjo būti tikrinama ilgiau nei vykdama į nurodytą kontrolės vietą.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog vykdydami savo pareigas pareigūnai vadovavosi galiojančiais norminiais aktais, suteikiančiais jiems teisę nukreipti patikrai transporto priemones į stacionarius patikros punktus. Mobilios svarstyklės ne visada gali būti naudojamos, tam reikalingos tinkamos sąlygos; ne visi inspektoriai turi mobiliąsias svarstykles. Mobiliomis svarstyklėmis negalima patikrinti transporto priemonės ašių apkrovos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu UAB „Poškų karjeras“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nusprendė priteisti iš UAB „Poškų karjeras“ 186,94 Lt į teismo specialiąją sąskaitą liudytojo patirtoms išlaidoms apmokėti, sprendimui įsiteisėjus, 186,94 Lt pervesti iš teismo specialiosios sąskaitos į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo darbuotojai, vykdydami savo darbines funkcijas, tikrino transporto priemones, vežančias krovinį, ir reikalaudavo vykti į stacionarų svėrimo punktą, dėl ko pareiškėjui priklausančios transporto priemonės turėdavo nukrypti nuo kelionės maršruto. Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl atsakovo darbuotojų veiksmų vykdant savo funkcijas, kuriais neva buvo padaryta turtinė žala (kuro sąnaudos, sugaištas laikas). Kilęs ginčas dėl to, ar turėjo teisę atsakovo darbuotojai reikalauti, kad pareiškėjui priklausančios transporto priemonės, vežančios žvyro krovinį, vyktų patikrai į stacionarius patikros – svėrimo punktus, ar teisėti buvo inspektorių veiksmai.

Apklaustas liudytoju J. Š. paaiškino, kad pas pareiškėją dirba vairuotoju nuo 1996 metų. Vykdydamas darbines funkcijas jis su sunkiasvore transporto priemone vežioja žvyrą. Atsakovo darbuotojai labai dažnai tikrina krovinius, kartais sveria vietoje, o neretai nukreipia į stacionarų svėrimo punktą. Iš išorės krovinio nesimato, todėl inspektoriai užlipa ir apžiūri krovinio kiekį. Buvo atvejų, kai reikėdavo lipti į automobilio kuzovą ir kastuvu perstumdyti krovinį – žvyrą, dėl neteisingo krovinio pasiskirstymo, t. y. dėl nevienodos ašių apkrovos. Inspektorius P. S. jį tikrino du kartus metų laikotarpyje. Vieną kartą svėrė su mobiliomis svarstyklėmis, o vieną kartą nukreipė į stacionarų svėrimo punktą. Iš jo nereikalavo kyšio ir jis niekam nieko nemokėjo. Ar kas nors (vairuotojai) davė inspektoriams kyšį, jis nematė ir tokių faktų nežino. Būdavo atvejų, kai inspektoriai sustabdo ir priėję sako, „na, ką darysim“. Paaiškinti kaip jis suprasdavo tokį klausimą, kodėl atkreipė dėmesį į tokį klausimą – liudytojas negalėjo.

Kaip liudytojas buvo apklaustas ir buvęs atsakovo darbuotojas P. S.. Pastarasis paaiškino, kad buvo atsakovo darbuotojas ir tikrindavo krovinį vežančias transporto priemones, nes privalėjo tai daryti. Turėjo teisę stabdyti ir tikrinti transporto priemones ir tai darė. Privalėjo tikrinti ar transporto priemonė vežė leistiną svorį, ar tolygiai ir teisingai išsidėstęs krovinys, ar tolygiai pasiskirstęs krovinys transporto priemonės ašių atžvilgiu. Pareiškėjo transporto priemones tikrino porą kartų. Vieną kartą nukreipė į stacionarų patikros punktą. Nukreipdamas transporto priemonę į patikros punktą jis klausdavo vairuotojo ar tai priimtina ir vairuotojas tam neprieštaravo. Vykstant į patikros punktą transporto priemonė nukrypdavo nuo savo maršruto tik kelis kilometrus, todėl nesupranta pareiškėjo reiškiamų pretenzijų dėl degalų sąnaudų. Ar transporto priemonė tikrinama mobiliomis svarstyklėmis, ar sveriama nuvykus į stacionarų patikros punktą, visais atvejais gaištamas laikas, laiko sąnaudos iš esmės nesiskiria. Todėl ir dėl sugaišto patikrinimo metu laiko pretenzijų nesuvokia.

Teismui buvo pateiktas administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas 2012 m. balandžio 19 d. Šiame protokole užfiksuota, kad Kiškėnuose buvo sustabdytas pareiškėjui priklausantis krovininis automobilis, vairuojamas J. Š.. Nustatytas pažeidimas – neteisinga transporto priemonės ašių apkrova, vairuotojas neturėjo leidimo važiuoti tokiu transporto priemonių junginiu (b. l. 42–44). Teismui pateiktas kontrolės aktas, kuriame užfiksuota, kad J. Š. vairuojamą transporto priemonę 2013 m. balandžio 9 d. nuo 09:25 iki 10:20 val. tikrino inspektorius P. S., pažeidimų neužfiksuota (b. l. 7, 28, 29). 2013 m. balandžio 9 d. krovinio važtaraštyje nurodoma, jog krovinys buvo vežamas į Kiškėnus (b. l. 16).

Kitame kontrolės akte, surašytame 2013 m. gruodžio 13 d. užfiksuota, kad J. Š. vairuojama transporto priemonė buvo tikrinama to paties inspektoriaus P. S.. Pažeidimų nefiksuota (b. l. 63). Dar kartą tą pačią transporto priemonę tikrino 2014 m. kovo 6 d. inspektorius T. G. ir buvo nustatyti pažeidimai (b. l. 77, 79), dėl kurių surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 81–83). Teismui pateiktas pareiškėjo 2013 m. balandžio 10 d. raštas – pretenzija, adresuota Inspekcijai. Šioje pretenzijoje nurodoma, kad 2013 m. kovo 9 d. buvo tikrinama Š. vairuojama transporto priemonė.

Transporto priemonė buvo nukreipta į stacionarų patikros punktą, dėl ko papildomai buvo nuvažiuota 18 kilometrų, sugaišta 0.6 val., įmonei padaryta žala 183,60 Lt. Prašoma atlyginti padarytą žalą (b. l. 8, 30). Dėl minėtos pretenzijos pareiškėjui buvo atsakyta 2013 m. balandžio 25 d. raštu. Šiame atsakyme nurodoma, jog inspekcijos darbuotojai privalo tikrinti transporto priemones, turi teisę tai daryti ir tai daro. Atsakyme teigiama, jog inspekcijos darbuotojams duotas nurodymas dirbti atidžiau ir nukreipti krovinines transporto priemones į stacionarų patikros punktą, tik esant pagrįstoms abejonėms dėl krovinio neatitikimo (b. l. 9,31).

Teismui pateiktas ir E. K. – Klaipėdos rajono gyventojo laiškas, adresuotas Lietuvos susisiekimo ministerijai. Šiame rašte pilietis prašo imtis priemonių ir užkirsti kelią nesąžiningam pervežimo verslui, nes jo gyvenamojoje vietoje Veiviržėnų gyvenvietėje nuolatos rieda perkrautos transporto priemonės (b. l. 36, 37). Analogiškos aplinkybės išdėstytos ir Veiviržėnų bendruomenės rašte. Šių laiškų esmės – perkrautos krovininės transporto priemonės, siekdamos išvengti patikros stacionariame patikros punkte, keičia maršrutą ir važiuoja per gyvenvietes, sukeldamos nepatogumus (b. l. 38–40).

Teismui pateiktas Lietuvos Respublikos Seimo nario R. Ž. raštas, adresuotas Valstybinei kelių transporto inspekcijai. Šiame rašte atkreipiamas dėmesys, kad transporto priemonės, siekdamos išvengti patikros, važiuoja per gyvenvietes, sukeldamos nepatogumus gyventojams; prašoma organizuoti efektyvesnes krovininių transporto priemonių patikras (b. l. 34, 33).

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovai teigė, jog dėl Inspekcijos darbuotojų neteisėtų veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jog byloje nustatyti faktai, susiję su pareiškėju ir jo reiškiamomis pretenzijomis. Teismas kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, kurios atsakyme nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas, tačiau įtarimai pareikšti asmenims dėl faktų, kurie neturi ryšio su pareiškėju (b. l. 101, 104), t. y. duomenų apie Inspekcijos darbuotojų kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta.

Inspekcija informavo teismą, kad 2013 m. balandžio 9 d. pareiškėjo transporto priemonę tikrinę inspekcijos pareigūnai neturėjo mobilių svarstyklių, todėl negalėjo pasverti transporto priemonės (b. l. 103). Teismas rėmėsi Kodekso 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Šalia Vilnius – Klaipėda automagistralės (ties Klaipėda) yra įrengtas stacionarus transporto priemonių patikros punktas. Atsakovo pareigūnai vykdydami savo funkcijas tikrino transporto priemones ir veikė jiems suteiktų įgalinimų ribose, t. y. teisėtai. Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl krovininių transporto priemonių tikrinimo yra nepagrįstos. Pareiškėjo atstovai reiškė pretenzijas dėl inspektoriaus P. S. veiksmų, tačiau nustatyta, kad metų laikotarpyje šis inspektorius tik du kartus tikrino pareiškėjo transporto priemonę. Vieną kartą svėrė mobiliomis svarstyklėmis, o kitą kartą nukreipė transporto priemonę į stacionarų patikros punktą. Transporto priemonės vairuotojas patvirtino šias aplinkybes, tačiau nereiškė pretenzijų dėl kokių nors neteisėtų inspektoriaus veiksmų. Todėl pareiškėjo atstovų nurodomos aplinkybės dėl inspektoriaus P. S. veiksmų, dėl neva piktnaudžiavimo savo teisėmis, nepasitvirtino ir pretenzijos šioje dalyje laikytos nepagrįstomis. Pareiškėjo transporto priemonė buvo tikrinama 2013 m. kovo 6 d. (inspektorius T. G.), buvo nustatyti pažeidimai, dėl kurių surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl patikros, kuri neva nepagrįstai buvo atlikta 2013 m. balandžio 9 d. (b. l. 8). Kas konkrečiai tikrino, pareiškėjų atstovai nurodyti negalėjo. Atsakovai duomenų apie šią patikrą neturėjo (b. l. 74). Todėl daryta išvada, kad nurodomos neteisingos aplinkybės, o reiškiamos pretenzijos nepagrįstos.

Teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų galima spręsti žalos padarymo ir jos atlyginimo klausimus, būtina nustatyti neteisėtus pareigūnų veiksmus ir priežastinį ryšį su žala. Pareiškėjai žalą kildino iš pareigūnų veiksmų, kuriais transporto priemonė buvo nukreipiama patikrai į stacionarų patikros punktą. Teismas konstatavo, kad atsakovo darbuotojai veikė jiems suteiktų įgalinimų ribose, t. y. teisėtai. Nustatyta, kad vienerių – 2013 metų laikotarpyje pareiškėjo transporto priemonės buvo tikrinamos tris kartus. Todėl nurodytos aplinkybės dėl itin dažnos patikros nepasitvirtino. Nepasitvirtinus šioms aplinkybėms, negali būti tenkinami reikalavimai dėl žalos atlyginimo. Todėl skundas laikytas nepagrįstu ir netenkinamas.

Liudytojas P. S. pateikė teismui prašymą atlyginti kelionės išlaidas; pateikė kvitą, liudijantį, kad už kuro sąnaudas sumokėjo 186,94 Lt. Teismas darė išvadą, kad nurodyta suma yra pagrįsta. Liudytojo prašymas buvo tenkinamas, o patirtos išlaidos priteistos iš UAB „Poškų karjeras“.

III. Pareiškėjas UAB „Poškų karjeras“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 183,60 Lt žalos atlyginimą pareiškėjui, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat atkreipia dėmesį, jog, kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo transporto priemonę tikrinę valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai neturėjo mobilių svarstyklių. Klaipėdos regiono departamento transporto priemonių kontrolės skyriaus inspektorius P. S. teismui paaiškino, kad mobilias svarstykles tarnyboje – transporto priemonių tikrinimo metu, jie su savimi turėdavo visada. Šie P. S. parodymai iš esmės atskleidė ir patvirtino faktą – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. sunkiasvorės transporto priemonės nesvėrimą vietoje mobiliomis svarstyklėmis.

P. S. paaiškinimai teisme apie tai, kad pasiūlius sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojui vykti pasisverti į patikros punktą, vairuotojas neprieštaravo, teismo neturėtų būti vertinami kaip transporto priemonės vairuotojo, o taip pat ir pareiškėjo sutikimas. Vairuotojo nesutikimas vykdyti Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūno nurodymą, vairuotojui užtrauktų administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalį.

P. S. paaiškinimai teisme, kad vykstant į patikros punktą transporto priemonė nukrypo nuo savo maršruto tik kelis kilometrus, vertinami kritiškai – atstumas nuo sustabdymo vietos iki Kontrolės punkto – 17,7 km.

Mano, kad teisiškai reikšmingus argumentus pateikė tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde. Nurodė, kokius priešingus teisei veiksmus atliko Inspekcijos pareigūnas, kurie sąlygojo pareiškėjo patirtą žalą. Tačiau nurodyti, kokias įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas pažeidė pareigūnas, nėra galimybės, nes tokių aktų nėra. Mano, kad tai įstatymų spraga.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Klaipėdos regiono departamento transporto kontrolės skyriaus inspektoriaus P. S. netinkamai atliktų darbinių funkcijų, t. y. mobilių svarstyklių, skirtų sunkiasvorėms transporto priemonėms sverti, nepanaudojimo, atlyginimo.

Nustatyta, kad 2013 m. balandžio 9 d. pareiškėjo įmonėje vairuotoju dirbantis J. Š., vairavęs pareiškėjo transporto priemonę „Volvo FM“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas Klaipėdos regiono departamento transporto priemonių kontrolės skyriaus inspektoriaus P. S., kuris nuo 09.25 val. iki 10.20 val. tikrino pagrindinius dokumentus, darbo ir poilsio režimo dokumentus, krovinio dokumentai, kitų reikalavimų laikymasis, kai kelių transporto priemonė sunkiasvorė ir (ar) didžiagabaritė, pažeidimų neužfiksavo (b. l. 29).

Transporto priemonės ir krovinio svėrimas vykdytas adresu Kelio A1, 302,5 km, Stacionarusis transporto priemonių kontrolės postas (b. l. 28). 2013 m. balandžio 9 d. krovinio važtaraštyje nurodoma, jog krovinys buvo vežamas į Kiškėnus (b. l. 16). Pareiškėjas nurodė, jog atstumas nuo transporto priemonės sustabdymo vietos (Kiškėnai) iki Kontrolės punkto (Dirvupiai) buvo 17,7 km. Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikusi informaciją, jog 2013 m. balandžio 9 d.

UAB „Poškų karjeras“ priklausančią transporto priemonę sustabdė Inspekcijos pareigūnai, kurie pagal tikrinimų grafiką buvo paskirti atlikti tarnybines pareigas numatytame tikrinimo ruože. Šie pareigūnai savo transporto priemonėje neturėjo mobilių svarstyklių, todėl vietoje pasverti transporto priemonės negalėjo (b. l. 103). Pareiškėjas su 2013 m. balandžio 10 d. raštu – pretenzija kreipėsi į Valstybinę kelių transporto inspekciją, nurodęs, kad 2013 m. kovo 9 d. buvo tikrinama J. Š. vairuojama pareiškėjui priklausanti transporto priemonė, inspektorius pareiškė, kad reikia papildomai pasverti, nukreipiant automašiną nuo maršruto į kontrolės punktą, dėl ko papildomai buvo nuvažiuota 18 kilometrų, sugaišta 0.6 val., įmonei padaryta žala 183,60 Lt, kurią prašė atlyginti (b. l. 8).

Dėl minėtos pretenzijos pareiškėjui buvo atsakyta 2013 m. balandžio 25 d. raštu. Šiame atsakyme nurodoma, jog inspekcijos darbuotojai privalo tikrinti transporto priemones, turi teisę tai daryti ir tai daro. Atsakyme teigiama, jog pareigūnams bus nurodyta labai atidžiai išnagrinėti tinkamai ir iki galo įformintus tikrinamus dokumentus, ir tik įsitikinus, kad tikrai gali būti viršytos leidžiamos transporto priemonės apkrovos, būtų nurodoma vykti į Kontrolės skyrių, kur bus atliekamas patikrinimas; tokiu būdu sieks kiek galima mažiau trukdyti verslui (b. l. 9).

Byloje pateikti duomenys, patvirtinantys, kad Klaipėdos regiono departamento transporto kontrolės skyriaus pareigūnai ir kitais atvejais yra stabdę pareiškėjui priklausančių transporto priemonių vairuotoją, tikrinę transporto priemonių ašių apkrovą: teismui buvo pateiktas administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas 2012 m. balandžio 19 d. (vairuotojas J. Š., nustatytas pažeidimas – neteisinga transporto priemonės ašių apkrova, vairuotojas neturėjo leidimo važiuoti tokiu transporto priemonių junginiu (b. l. 42–44)); kontrolės aktas, surašytas 2013 m. gruodžio 13 d. (vairuotojas J. Š., tikrinta inspektoriaus P. S.. pažeidimų nefiksuota (b. l. 63)); kontrolės aktas, surašytas 2014 m. kovo 6 d. (vairuotojas J. Š., tikrinta inspektoriaus T. G., nustatyti pažeidimai, dėl kurių surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 77, 79, 81–83)).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo darbuotojai veikė jiems suteiktų įgalinimų ribose, t. y. teisėtai, nusprendė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, nes valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010 ir kt.).

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad žalą patyrė dėl Skyriaus inspektoriaus P. S. netinkamai atliktų tarnybinių funkcijų 2013 m. balandžio 9 d. tikrinant pareiškėjui priklausančią transporto priemonę, t. y. pareiškėjui priklausančią transporto priemonę sveriant kontrolės punkte, o ne vietoje, naudojant mobilias svarstykles, dėl ko pareiškėjo darbuotojas turėjo nuvažiuoti papildomą atstumą ir gaišti laiką.

Kelių transporto kodekso 14 straipsnio 2 dalyje (2011 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. XI-1622 redakcija) nustatyta, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę sustabdyti krovinines ir keleivines kelių transporto priemones, nurodyti važiuoti paskui specialiąją transporto priemonę iki patikrinimo ar stovėjimo vietos, jas pasverti, tikrinti jų matmenis, apipavidalinimą, techninę būklę, privalomosios techninės apžiūros atlikimo periodiškumą, ekipažo dokumentus, keleiviams, bagažui ir kroviniams vežti privalomus dokumentus, tarp jų keleivių bilietus ir bagažo kvitus, važtaraščius. Šie pareigūnai taip pat turi teisę tikrinti, ar laikomasi ekipažo darbo ir poilsio režimo, ar nesinaudojama įtaisais, pakeičiančiais darbo ir poilsio režimo apskaitos prietaisų rodmenis ir (ar) duomenis. Kontrolės teisę turintys pareigūnai, nustatę pažeidimus, turi teisę siųsti transporto priemonę į techninės apžiūros stotį ar tachografų dirbtuvę, uždrausti transporto priemonei toliau važiuoti ir laikinai paimti transporto priemonės registravimo dokumentą, kol bus pašalinti pažeidimai, taip pat gauti iš keleivių paaiškinimus raštu ir (ar) žodžiu.

Taigi, minėtoje Kodekso normoje yra įtvirtinta bendro pobūdžio Inspekcijos pareigūnų teisė stabdyti kelių transporto priemones, nurodyti važiuoti iki patikrinimo ar stovėjimo vietos, jas pasverti ir atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus. Nors, kaip nurodo savo procesiniuose dokumentuose bylos šalys, nei Kodekse, nei kitose teisės normose nėra įtvirtinta, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai, tikrindami transporto priemonės ir krovinio bendrąją masę, pirmiausia privalo naudoti mobiliąsias svarstykles, o nesant galimybės tai padaryti ar tik po to gali nurodyti vairuotojui vykti į Transporto priemonių kontrolės skyrių ir patikrinimą (svėrimą) atlikti ten, teisėjų kolegija pažymi, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012). Atsižvelgiant į šias nuostatas, akivaizdu, kad atlikdami Kelių transporto kodekso 14 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai bet kokiu atveju yra saistomi minėtų teisės principų, todėl jų veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, tikrinimas turi būti atliekamas tokiu būdu, kad būtų kuo mažiau trikdoma ūkio subjektų veikla, atitinkamai – turėdami galimybę transporto priemonę pasverti vietoje mobiliomis svarstyklėmis, jie neturėtų versti tikrinamus asmenis vykti svėrimui į kitą vietą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra duomenų, patvirtinančių inspektoriaus P. S. veikos neteisėtumą, t. y. neteisėtą ir nepagrįstą mobilių svarstyklių nepanaudojimą sveriant atsakovo transporto priemonę, nors pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino iš esmės visus pareiškėjo nurodytus įrodymus. Apeliacinio skundo teiginys, kad liudytoju apklaustas P. S. teismo posėdžio metu paliudijo, jog mobiliąsias svarstykles tarnyboje jie su savimi turėdavo visada, ne visiškai atitinka tikrovę: kaip nustatyta perklausius teismo posėdžio garso įrašą, nurodęs šią aplinkybę, P. S., atsakydamas į Inspekcijos atstovo klausimą, paaiškino, kad būna atvejų, kai mobiliųjų svarstyklių neturi, t. y. jos sugenda ar pan., o ar 2013 m. balandžio 9 d., tikrinant pareiškėjo transporto priemonę, jas turėjo, tiksliai atsakyti negali. Kita vertus, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių tiek atsakovo atliepime į skundą, tiek P. S. nurodytą aplinkybę, kad transporto priemonės svėrimas vietovėje, kurioje ji buvo sustabdyta, yra apsunkintas, kadangi čia nėra tam pritaikytų aikštelių, todėl, esant būtinybei tikrinti transporto priemonės svorį, jos būdavo nukreipiamos į Stacionarųjį transporto priemonių kontrolės postą. Nors pareiškėjas tvirtina, jog jau ne kartą patyrė nuostolius dėl teritorinės kelių transporto kontrolės pareigūnų darbo tvarkos, tačiau nepateikė įrodymų, jog pareigūnai ir kitais atvejais būtų elgęsi ne pagal teisės aktų reikalavimu.

Nenustačius Inspekcijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, t. y. tinkamu atsakovu tokioje byloje, išskyrus kitais teisės aktais nustatytus atvejus, turėtų būti ne valstybės valdžios institucija, dėl kurios pareigūnų ar tarnautojų neteisėtų aktų atsirado žala, o valstybė, atstovaujama institucijos, dėl kurios pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala (CK 6.273 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 nutarimo Nr. 932 1 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 p.). Nors nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų pobūdį, atsakovas yra nurodytas netinkamas, tai šiuo atveju nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi byloje dalyvavo valdžios institucija, su kurios pareigūno, kaip teigiama, neteisėta veika buvo siejamas žalos atsiradimas, valstybės viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos nėra nustatytos.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Poškų karjeras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė