A-261-759-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-759/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00284-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Gandras energoefektas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui UAB „Gandras energoefektas“ dėl vietinės rinkliavos, nuostolių bei delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėja) ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Gandras energoefektas“ (toliau – ir atsakovas) 708 152 Lt dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį 2010 m. IV ket. 2011 m. I ket., bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 16 d., taip pat priteisti 135 010 Lt dydžio nuostolių atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi IVR informacinėmis nuorodomis ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą 843 162 Lt sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl yra tikimybė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad nagrinėjamu atveju prašoma priteisti suma – 843 162 Lt – laikytina didele, kas gali padidinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, yra pagrindas daryti išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bendrai neviršijant reikalavimo sumos, todėl nagrinėjamu atveju turto areštas taikomas išlaikant nurodytą turto arešto eiliškumą, bendrai neviršijant 843 162 Lt sumos.

II. 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas tenkino atsakovo prašymą perduoti bylą pagal rūšinį teismingumą administraciniam teismui. Byla buvo perduota Panevėžio apygardos teismui. Bylą perdavus nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui atsakovas prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tuo pačiu pagrindu, kokį nurodė prašyme Vilniaus apygardos teismui, t.y. bylą nagrinėjant ABTĮ nustatyta tvarka, privalo būti taikomos tik ABTĮ nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp kurių turto areštas nėra numatytas. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi atsakavo prašymo netenkino.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi nagrinėjamojoje byloje buvo tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutarta areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, turtines teises, neviršijant bendrai 843 162 litų sumos; tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančių pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.

Teismas pažymėjo, kad minėta nutartis LR CPK 151 straipsnio tvarka nebuvo apskųsta ar panaikinta. Byla iš esmės nėra išnagrinėta ir galutinis procesinis sprendimas joje nėra priimtas. Atsakovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kaip ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Vien tik bylos rūšinio teismingumo pasikeitimas (iš bendrosios kompetencijos teismo bylą perdavus nagrinėti administraciniam teismui) nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių kaip būsimo teismo sprendimo užtikrinimo priemonės paskirties.

Atsakovas 2013 m. liepos 31 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė naują prašymą, kuriuo prašė pakeisti 2011 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones konkretaus atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. pastato-dirbtuvių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), patalpų-sandėlio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), patalpų-sandėlio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) areštą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atsakovo prašymo netenkino remdamasis tuo, kad atsakovo pateikti duomenys apie nekilnojamojo turto vertę neatitinka Turto arešto aktų registro duomenų, pagal kuriuos areštuoto turto vertė nesiekia administracinėje byloje iš atsakovo prašomos priteisti sumos.

Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą iš esmės 2013 m. spalio 8 d. sprendimu ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą tenkino iš dalies. Ir priteisė Vilniaus miesto savivaldybei iš UAB „Gandras energoefektas“ 49 442 (keturiasdešimt devynis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt du) litus nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 metų ketvirto ketvirčio iki 2011 m. birželio 16 dienos. Kitą pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas tiek pareiškėjos , tiek ir atsakovo buvo apskųstas apeliacine tvarka.

Priėmus minėtą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą, atsakovas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba jas pakeisti.

III. Atsakovas (t. IV, b. l. 1-6) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) atsakovo atžvilgiu nustatytas laikinąsias apsaugos priemones; jeigu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti atsakovo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) pagrindu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, numatant, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto ir turtinių teisių areštas) bendrai neturėtų viršyti 49 442,00 Lt (keturiasdešimt devynių tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt dviejų litų) sumos; 3) jeigu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti nei vieno iš pirmiau nurodytų atsakovo prašymų, pakeisti atsakovo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties (c. b. Nr. 2-7639-881/2011) pagrindu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, numatant, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos areštuojant tik atsakovui priklausančius pastatą-dirbtuves (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), sandėlį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), patalpas-sandėlį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), patalpas-sandėlį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), neviršijant bendrai 843 162,00 Lt sumos.

Prašyme atsakovas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taip pat, papildomai nurodo kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą ir yra neproporcingos remiantis tuo, kad atsakovas pasirašė statybos rangos sutartis, pagal kurias perkančioji organizacija (AB „Panevėžio energija“) pirks iš atsakovo darbus, skirtus modernizuoti Panevėžio katilinei ir pirks Zarasų RK rekonstrukcijos darbus, kurių tikslas demontuoti esamą garo katilą ir pastatyti du vandens šildymo katilus su kondensaciniu ekonomaizeriu, kūrenamus biokuru, tačiau dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovas negali gauti paskolų šių rangos sutarčių vykdymui, o tai kelia grėsmę viešajam interesui (tinkamam rangos sutarčių vykdymui). Atsakovas taip pat nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai varžo atsakovo ūkinę veiklą, sudaro nepalankias sąlygas naujai prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymui, nes bankai ir kitos kredito įstaigos atsisako suteikti atsakovui paskolą. Taip pat, pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu laikinosios apsaugos priemonės buvo sumažintos nuo 843 162 Lt iki 49 442 Lt, tačiau buvo paliktas galioti įrašas apie bendrą atsakovo turto areštą 843 162 Lt sumai.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo, kuriame prašo atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad 2011 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas turėtų pasibaigti tik esant CPK 150 straipsnyje numatytam pagrindui – ginčo išsprendimui įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovės nuomone, CPK normos turėtų būti taikomos šioje byloje, nes reikalavimo užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių institutų tikslai yra iš esmės analogiški skirtingose teisenose.

Ieškovė taip pat pažymi, kad atsakovas gera valia nevykdo teismo c. b. Nr. 2A-1163/2011 sprendimo, todėl ieškovė buvo priversta kreiptis į antstolį dėl priverstinio vykdymo, tačiau iki šiol ieškovei priteista suma negali būti išieškota. Ieškovė pabrėžia, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra nesumokėtos vietinės rinkliavos nustatytos administraciniu aktu priteisimas, todėl nei viena ABTĮ numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių šiuo atveju negali užtikrinti, kad teise kreiptis į teismą asmuo galėtų pasinaudoti veiksmingai, o jo naudai priimtas sprendimas būtų realiai įvykdomas.

Ieškovė atkreipia dėmesį, kad 2013 m. spalio 8 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo atsakovui sumažintos laikinosios apsaugos priemonės yra apskųstas apeliacine tvarka, t. y. nėra įsiteisėjęs. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir priteistų iš atsakovo visą nesumokėtą vietinę rinkliavą sumažintos laikinosios apsaugos priemonės, nebeatliktų tiesioginės savo funkcijos. Atsakydama į atsakovo argumentą dėl viešojo intereso, pažymi, kad atsakovas prisiėmė naujus sutartinius įsipareigojimus neturėdamas tam pakankamai apyvartinių lėšų ir ignoruodamas pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas.

Ieškovė atkreipia dėmesį, kad atsakovas, prašydamas pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių apimtį areštuojant atsakovo prašyme nurodytus 4 nekilnojamojo turto objektus, nurodo, kad šių objektų vertė sudarytų 851 000 Lt. Šią vertę atsakovas nurodo remdamasis 2012 m. sausio 5 d. konsultacine išvada, kuri yra tik informacinio pobūdžio (2012 m. sausio 5 d. konsultacinės išvados 8 p.), todėl atsakovo nurodyta vertė negali būti laikoma pagrįsta. Be to, asmuo įrodinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių keitimo būtinybę, privalo pagrįsti savo prašymą objektyviais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, c. b.

Nr. 2-2048/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prašymas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo motyvavo iš esmės tuo, kad pasikeitus bylos rūšiniam teismingumui turi būti taikoma ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis, kuri nustato baigtinį galimų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių sąrašą, tarp kurių atsakovo turto arešto nėra.

Pareiškėjas teigia, kad CPK normos turėtų būti taikomos šioje byloje, nes reikalavimo užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių institutų tikslai yra iš esmės analogiški skirtingose teisenose.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos nuomone ir pažymi, kad vien tik rūšinio teismingumo pasikeitimas neeliminuoja bendrosios kompetencijos teismo konstatuotos grėsmės. Taip pat, ginčo dalykas yra skolos, todėl nei viena iš ABTĮ numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių neužtikrintų, kad pareiškėjos naudai teismo priimtas sprendimas būtų realiai vykdomas. Pažymėtina, kad ABTĮ 71 str. 1 d. įtvirtinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik tada, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kadangi, nagrinėjamu atveju minėtos priemonės neužtikrintų sprendimo įvykdymo, teisėjų kolegiją daro išvadą, kad ABTĮ šioje byloje netaikomas. Pritaria Panevėžio apygardos administracinio teismo argumentui, kad ginčijama nutartis LR CPK 151 straipsnio tvarka nebuvo apskųsta ar panaikinta. Byla iš esmės nėra išnagrinėta ir galutinis procesinis sprendimas joje nėra priimtas. Atsakovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kaip ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Vien tik bylos rūšinio teismingumo pasikeitimas (iš bendrosios kompetencijos teismo bylą perdavus nagrinėti administraciniam teismui) nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių kaip būsimo teismo sprendimo užtikrinimo priemonės paskirties.

Atsakovas savo poziciją taip pat grindė tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Norint nustatyti, ar atsakovo minėtas interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Teisėjų kolegija mano, kad atsakovo argumentas, kad jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų nėra pakankamas pagrindas konstatuoti viešojo intereso pažeidimui, nes visų pirma iš minėtų sutarčių atsakovas siekia gauti pajamų.

Vertindama, ar minėtos laikinosios priemonės nepažeidžia proporcingumo principo, teisėjų kolegija atsižvelgia į faktą, kad atsakovas gera valia nevykdo teismo c. b. Nr. 2A-1163/2011 sprendimo, todėl mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių sumažinimas pažeis ieškovės teisę į tinkamą teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą. Taip pat, atsižvelgia į tai, kad atsakovas prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgdamas į jam pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, ar pakeitimas pažeis pareiškėjos teisę į tinkamą teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas