A-525-1008-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1008/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01124-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl sprendimo dalies panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 4-01-2110 dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos dalį sumažintą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 13 330,75 Lt;

3) įpareigoti STT po teismo sprendimo įsiteisėjimo išmokėti priteistą neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 2 d. jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą, kurios dydis 1 735,29 Lt, tačiau faktiškai pareiškėjui buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui mokama pensija perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas 2013 m. kovo 30 d. STT pateikė prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas yra neteisėtas, todėl pareiškėjas yra įgijęs teisę teisme reikalauti pašalinti dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymo nuostatų taikymo atsiradusį teisių pažeidimą. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, taigi, ir mokėti paskirto dydžio pensiją. Pareiškėjo teisę į pensiją gina Konstitucijos 23 straipsnis. Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pareiškėjas paaiškino, kad pirma sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. kovo 20 d., todėl kreipimosi į STT terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. kovo 21 d. Skundą STT pareiškėjas elektroniniu paštu išsiuntė 2013 m. kovo 20 d., t. y. nepraleidęs trejų metų kreipimosi į pensiją skiriančią ir mokančią instituciją termino, o teismui skundą padavė per protingą terminą nuo STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo gavimo.

Atsakovai STT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama STT, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 35–38, 54–58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi praleidęs pagal analogiją taikytinose Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatose nustatytą 6 mėnesių terminą. Paskutinė pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. rugsėjo 6 d. Į STT jis kreipėsi 2013 m. kovo mėnesį, t. y. akivaizdžiai praleidęs 6 mėnesių terminą ginti savo pažeistas teises. Be to, mokėdamas pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, atsakovas elgėsi teisėtai, vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 71–76) pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 4-01-2110 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Specialiųjų tyrimų tarnybos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti A. T. 13 330,75 Lt (trylikos tūkstančių trijų šimtų trisdešimties litų ir 75 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje A444-2232/2013, juose pateiktais išaiškinimais.

Nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo paskirta nuo 2010 m. vasario 2 d. Pareiškėjo banko sąskaitos išrašai tvirtino, kad 2010 m. kovo 20 d. STT pareiškėjui pervedė 404,76 Lt dydžio pensiją už 2010 metų vasario mėnesį. Į pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 20 d., o skundą teismui paštu pateikė 2013 m. balandžio 10 d., t. y. praėjus 7 dienoms po STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, priėmimo dienos. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai tvirtina, kad, gindamas savo teises, pareiškėjas veikė apdairiai ir rūpestingai, prieš kreipdamasis į teismą, per trejų metų terminą iškėlė ginčą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, o į teismą kreipėsi nepraleidęs termino skundui dėl STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo paduoti, todėl reikalavimui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareikšti trejų metų procesinio kreipimosi į teismą termino nepraleido. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų, kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi laiku, konstatavo, kad A. T. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, teismas nurodė, jog atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas vertino, jog STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendime pateikti duomenys tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta – 13 330,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsakovas nurodytos sumos teisingumo neginčija. Teismas pažymėjo, jog kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes. Remdamasis minėta nutartimi administracinėje byloje A444-2232/2013 teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui A. T. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl STT kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalis – 13 330,75 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš STT, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui A. T. įpareigotina išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama STT. Įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai STT, įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą teismas, pažymėjo, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, STT, priimdama 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 4-01-2110 iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 4-01-2110 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

III. Atsakovai STT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama STT, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79–81; 90–92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą toje dalyje, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir panaikinta STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 4-01-2110 dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo bei atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas STT, įpareigotas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti A. T. 13 330,75 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, ir priimti naują sprendimą – skundą šioje dalyje atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Reiškia, tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad jis (jo dalis) atitinka Konstituciją, tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija, pagal Laikinojo įstatymo normas, kurios šiuo metu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota bet ir išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Todėl mano, kad sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją laikytinas įvykdytu, o STT 2013 m. balandžio 4 d. raštas, kuris yra tik informacinio pobūdžio, teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 100–103), kuriuo prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir nurodo, kad STT priimdamas sprendimą, pagal pareiškėjo prašymą išmokėti neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, vadovavosi teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl STT sprendimas negali būti teisėtas. Pažymi, kad vien ginčui aktualių teisės normų pripažinimas netekusiomis galios, jo teisių tinkamai neapgina. Pensijos nepriemoka jam nebuvo išmokėta ir šis teisų pažeidimas turi visišką pašalintas, t. y. priteista visa pensijos nepriemoka. Akcentuoja, jog tai, kad tuo metu, kai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 4-01-2110 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą STT, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 13 330,75 Lt dydžio minėtos pensijos nepriemoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, vertina, jog jo naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, tad sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją laikytinas įvykdytu, o 2013 m. balandžio 4 d. STT raštas yra tik informacinio pobūdžio, teisėtas ir pagrįstas.

Atsakant į apeliantų argumentus, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išsamiai pasisakė ir atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, pažymėdama, jog „Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Minėtoje LVAT nutartyje konstatuota, kad teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Nutartyje taip pat pažymėta, kad neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleido daryti išvados, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad apeliantas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Teisėjų kolegija, pagal nagrinėtos bylos aplinkybes įvertinusi galimas tokio sprendimo pasekmes, konstatavo, kad pareiškėjų teisių negynimas ( ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja.

Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikto teisės aiškinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu dėl STT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo informacinio pobūdžio, jo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apariamame STT sprendime pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, jų nuostatas, kuriais remiantis, ši pensija buvo perskaičiuojama. Be to, šiame sprendime, nurodyta, kad „šiuo metu nėra pagrindo išmokėti (kompensuoti) sumą, kuri perskaičiuojant ir mokant valstybinę pensiją iki aukščiau nurodyto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta dėl valstybinės pensijos mokėjimo metu galiojusių (šiuo metu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo“, t. y. išreikšta atsakovo valia atsisakyti pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Šis atsisakymas paneigia teiginį apie aptariamo sprendimo informacinį pobūdį. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinio akto dalis, kurią skundė pareiškėjas.

Kaip pažymėta ir minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nors priimdama aptariamą sprendimą STT iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino tą, skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas