A-442-448-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-448/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01026-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–6, 13, 21), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2012 m. jo laisvė Marijampolės PN buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Paaiškino, kad jis buvo kalinamas būryje, kuriame būdavo nuo 25 iki 29 asmenų, todėl buvo pažeidžiamos jo teisės į privatumą. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Tačiau, padaugėjus nuteistųjų, buvo imtasi veiksmų sumažinti gyvenamąjį plotą iki 3,1 kv. m. Pareiškėjas teigė, jog jis Marijampolės PN buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant šiuo metu galiojančius įstatymus ir teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę, moralinę žalą. Kadangi Marijampolės PN nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių, buvo apribota pareiškėjo teisė pasinaudoti viešomis patalpomis, reikėjo stovėti eilėse prie sanitarinių mazgų, o tai turi būti priskiriama prie kankinimo. Taip pat tvirtino, kad valgykloje tiekiamas maistas neatitinka higienos reikalavimų ir yra nekokybiškas, valgykloje nėra įrengta kriauklių, pakabų rūbams. Kartu nurodė, jog buvo patyręs riešo traumą ir dėl netinkamo medicininio aptarnavimo Marijampolės PN medicinos personalas jam nenustatė rankos lūžio, todėl jis patyrė skausmus ir nepatogumus. Pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kurioje nurodyta, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 7 dalį. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, fizinį skausmą, sutriko jo sveikata ir visavertis gyvenimas, jis nebegali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, uždaras.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 25‑29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN paaiškino, jog į pataisos namus pareiškėjas atvyko 2011 m. birželio 23 d. ir buvo paskirtas į 15-tą nuteistųjų būrį, kur atliko bausmę iki 2012 m. rugsėjo 2 d. Pabrėžė, kad 15-tas būrys susideda iš 7 įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, be to, gali lankyti direktoriaus nustatytu laiku vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas erdves.

Akcentavo, jog pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį sektorių) galėjo laisvai judėti nuo 06.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Bendras 15-tam nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 220,97 kv. m. Be to, nuteistieji gali naudotis ir jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 350 kv. m.

Nuteistųjų miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas yra 155,29 kv. m. Nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d. šio būrio vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius buvo 52 nuteistieji, o 15-to būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 2 miegui skirtų gyvenamųjų patalpų ir virtuvės, visos patalpos plotas sudaro 172,12 kv. m. Kartu paaiškino, jog Pataisos namuose maistas nuteistiesiems gaminamas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Valgiaraštis yra patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus ir šį valgiaraštį įsakymu gali pakeisti kalinimo įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas ne ilgesniam kaip 7 dienų laikotarpiui. Pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu valgiaraštis Marijampolės PN direktoriaus įsakymais buvo pakeistas 4 kartus, valgiaraštis keičiamas tik esant būtinybei ir vadovaujantis teisės aktais.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d. Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko 4 patikrinimus, kurių metu nenustatė jokių pažeidimų, o valgykloje ir virtuvėje yra įrengtos kriauklės bei pakabos. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo ženklių moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ir pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buities sąlygos ar patalpų užpildymas, pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų į psichologinę tarnybą nesikreipė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 177–184) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos (taip pat ir karantino kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o Taisyklų 111.2 punktas nustato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Statybos techninio reglamento (STR) 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 8–10, 15 ir 18 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas). Atsižvelgęs į tai, remdamasis byloje esančia medžiaga, teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju Taisyklių 11, 111.1 ir 111.2 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog šiuo aspektu Marijampolės PN jokių neteisėtų veiksmų, sudarančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Be to, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu 2006 m. gegužės 2 d.

Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ bei byloje esančia medžiaga, teismas nustatė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu Marijampolės PN periodiškai ir pagal nuteistųjų skundus buvo atliekami Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų patikrinimai dėl maisto produktų higienos, tačiau patikrinimų metu nebuvo nustatyta, jog maistas gaminamas nekokybiškai ar pažeidžiant teisės aktus, taip pat nebuvo nustatyta ir maisto higienos reikalavimų pažeidimų, o valgiaraščiai buvo keičiami tik pagal Marijampolės PN direktoriaus įsakymus.

Teismas nenustatė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Marijampolės PN organizuojamas netinkamas maitinimas, ar tiekiamas nekokybiškas maistas, neatitinkantis nustatytų fiziologinės mitybos normų. Teismas nurodė, jog EŽTT praktikoje atsižvelgiama į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt.

EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus – jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu, tačiau tokių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė.

Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas nustatė, jog pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyboje 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo paskirta radiologo konsultacija. Gydytoja J. J. padarė įrašą, jog pareiškėjo dešinio riešo srities rentgenogramoje kaulų struktūros pakitimų, lūžio linijų nematyti, konsolidacija tarp fragmentų gera. Įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijos įrašus, liudytojo G. K. (Marijampolės PN Sveikatos priežiūros viršininkas) parodymus teismo posėdžio metu ir byloje esančius duomenis apie pareiškėjo konsultavimus bei skiriamą gydymą, teismas konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo nepasitikėti kvalifikuotų Marijampolės PN gydytojų įrašais, nustatytomis diagnozėmis ir paskirtu gydymu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, jog Marijampolės PN pareigūnai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip įpareigojo įstatymai, o visi pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė neturtinę žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog dėl netinkamo gydymo jam atsirado neigiamų padarinių, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam neturtinę žalą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas V. A. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–3) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudininkų parodymus, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, t. y. kad į kiemą pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas tik vienai valandai, kieme nėra pastogės pasislėpti nuo lietaus, kiemas yra šalia katilinės, todėl, užkūrus katilinę, ant galvos krenta pelenai, o kartais ir suodžiai. Be to, pažymi, kad į bendro tipo patalpą pareiškėjas buvo patalpintas kartu su rūkančiaisiais, todėl turėjo kvėpuoti cigarečių dūmais, nors Marijampolės PN administracijai minėjo, jog yra nerūkantis. Pareiškėjas akcentuoja, kad remiantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, minėtose patalpose turėjo būti uždrausta rūkyti. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam kaliniui tenkantį plotą, nepagrįstai įskaičiavo ir miegamuosius, koridorius bei virtuvėlę. Nurodo, jog kameroje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo apie 0,75 kv. m, dėl perpildytos kameros pareiškėjas negalėjo tinkamai pailsėti, nes kartu su juo gyvenę asmenys knarkdavo bei triukšmaudavo, o pagal EŽTT formuojamą praktiką negalėjimas pailsėti yra laikomas kankinimu. Pažymi, jog nuvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pareiškėjas paprašė medicininės pagalbos dėl skaudančio riešo, atlikus rentgenogramą paaiškėjo, kad riešas buvo lūžęs, nors Marijampolės PN Sveikatos priežiūros įstaiga lūžio nebuvo nustačiusi. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog G. K. pareiškėjo medicininius išrašus buvo perdavęs Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnyboje dirbusiam chirurgui G. Ž.. Apeliantas nurodo, jog prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nustatė atsižvelgęs į tai, kad jis nuolat jaučia riešo skausmus, dėl perpildytų kamerų negalėjo išsimiegoti, o prie tualetų tekdavo ilgai laukti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 20–21), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad karantino patalpose buvo kartu su rūkančiais nuteistaisiais, tačiau patikrinus Gyventojų ir nuteistųjų pareiškimų, pasiūlymų ir skundų bei nagrinėjimo dokumentų registrą 2011 m. birželio–liepos mėn. pareiškėjo skundo ar prašymo dėl perkėlimo į kitą patalpą nebuvo, nors esant prašymams yra galimybė tokius asmenis perkelti į kitą patalpą, kadangi Marijampolės PN yra dvi karantino patalpos. Nors pareiškėjas teigia, kad nuteistieji triukšmavo ir knarkdavo, Marijampolės PN administracijai apie triukšmaujančius asmenis pareiškėjas nepranešė, o kitų duomenų, jog būrio nuteistieji nuolat triukšmavo, nėra, be to, dienotvarkėje numatytu miegui skirtu metu ramybę užtikrina budėtojų tarnybos pareigūnai. Dėl pareiškėjo teiginio, kad naktimis kameroje gyvenantys asmenys knarkdavo, pabrėžia, jog ši fiziologinė organizmo būsena nesusijusi su vienam nuteistajam skirto ploto faktoriumi. Kartu atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginys dėl vienam asmeniui tenkančio ploto neatitinka tikrovės, nes gyvenamasis plotas 15-tame būryje yra 172,12 kv. m, o patalpose gyveno nuo 48 iki 54 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,13 kv. m iki 3,19 kv. m. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas remiasi negaliojančia Higienos norma HN 76:1999, o dauguma patalpų būryje, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, yra įrengtos. Papildomai paaiškina, kad gydytojas G. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiamas liudytoju nurodė, jog konsultuodamasis dėl diagnozės patikslinimo, siekdamas specialisto konsultacijos reikalingos pacientui, pareiškėjo rentgeno nuotraukas parodė tuo metu Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnyboje dirbusiam chirurgui G. Ž.. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems gydant ar slaugant pacientą, atliekantiems paciento sveikatos ekspertizę, be paciento sutikimo konfidenciali informacija gali būti suteikiama tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo kalinimu Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, bylos Nr. 871/02)).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją, bylos Nr. 28524/95).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d. gyveno 15 būrio 151 brigados patalpoje, kurios plotas 155,29 kv. m. Remiantis Taisyklių 111.1 punktu, gyvenant bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m Atsižvelgiant į bylos medžiagą (I t., b. l. 119) bei minėtų patalpų plotą, spręstina, jog gyvenamajame plote maksimaliai galėtų gyventi 50 nuteistųjų. Teismui pateikta medžiaga įrodo, jog per visą pareiškėjo kalėjimo laikotarpį tik du mėnesius (2011 m. birželį ir 2012 m. rugsėjį) kalinių skaičius nebuvo viršytas. Visą likusį laiką pareiškėjas kalėjo pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą (buvo kalinamas su 51–53 asmenimis).

Tačiau iš Pataisos namų pateiktos medžiagos (I t., b. l. 44–45) matyti, jog pareiškėjas galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, tam tikru metu, laikantis Pataisos namų nustatyto grafiko (I t., b. l. 44) sportuoti. Remiantis EŽTT praktika ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98, 107 paragrafas, EŽTT 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02). Todėl nagrinėjamu atveju vertintina, jog santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Nors pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalų 3,1 kv. m reikalavimą ir toks kalinimas buvo ilgalaikis, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau minėtą EŽTT praktiką bei tai, jog 3,1 kv. m ploto reikalavimas pažeistas nežymiai (vienam asmeniui tenkantis plotas pažeidimo laikotarpiu svyravo nuo 2,88 kv. m iki 3,04 kv. m), teisėjų kolegija sprenžia, jog šioje dalyje pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas, tačiau piniginė kompensacija pareiškėjui nepriteistina, o pažeidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija.

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog Pataisos namuose buvo tiekiamas nekokybiškas bei valgiaraščio neatitinkantis maistas, skalbyklos ir džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos kalinamų nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų, nėra įrengta drabužių ir avalynės džiovyklos, laisvalaikio kambario, tiekiamas blogos kokybės maistas, pastovi drėgmė, bloga ventiliacija. Atvirkščiai, Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (I t., b. l. 46–55) nurodyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, vėdinimas iš sanitarinio mazgo vyksta natūralios traukos būdu, antro aukšto valgykloje ir tualetuose lubos neištrupėję, pelėsio nepastebėta, sanitarinėje švarykloje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dušinėse, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose įrengta karšto ir šalto vandens tiekimo sistema, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta.

Pabrėžtina, jog pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu, nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d., Marijampolės pataisos namuose periodiškai ir pagal nuteistųjų skundus buvo atliekami Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų patikrinimai dėl maisto produktų higienos (I t., b. l. 56–68). Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, jog maistas gaminamas nekokybiškai ar pažeidžiant teisės aktus, taip pat nebuvo nustatyta ir maisto higienos reikalavimų pažeidimų. Valgiaraščiai buvo keičiami tik pagal Pataisos namų direktoriaus įsakymus (I t., b. l. 77–80), t. y. nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d.

įsakymas Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“). Atsižvelgiant į tai bei tai, jog apeliantas jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, teismui nepateikė, darytina išvada, jog higienos normos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad kalėjimo karantino kameroje laikotarpiu buvo vedamas į lauką tik valandai bei pasivaikščiojimo kiemas buvo nesaugus, karantino kameroje pareiškėjas buvo kalinamas su rūkančiaisiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su pareiškėjo vedimu į lauką jo kalėjimo karantino kameroje laikotarpiu, pasivaikščiojimo kiemo saugumu bei pareiškėjo kalinimu su rūkančiaisiais.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog jam buvo suteikta nekokybiška sveikatos priežiūra, t. y. nebuvo nustatytas dešinės rankos lūžis, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadas dėl to, kad pareiškėjui buvo suteiktos medicininės paslaugos dėl patirtų riešo skausmų, lūžių nenustatyta. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu iš esmės sutinka ir pirmosios instancijos teismo pateiktų motyvų iš naujo nekartoja.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas tam, kad teisme pareiškėjas galėtų paaiškinti skunde nurodytas aplinkybes. Tačiau pareiškėjas nemotyvavo, kokios aplinkybės turėtų būtų nustatinėjamos administracinę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, kurios nebuvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl, atsižvelgiant į proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, byla apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso būdu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys