AS-552-948-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-948/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03249-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. Ž. 2014 m. birželio 25 d. (pagal pašto spaudą ant voko) padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4148(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, t. y. 3 061,79 Lt, kurią sudaro: 1 112,34 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 949,45 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui paduoti ir, priėmus skundą, sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė priimti D. Ž. skundą.

Teismas pareiškėjos skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1D-4148(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), motyvuodamas tuo, kad minėtas atsakovo sprendimas tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (2 dalis). Be to, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės aiškinimą, pagal kurį kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2010 m. lapkričio 6 d. paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (žr. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. pažymą Nr. 11DP(P)-2953 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“). Pareiškėja pripažįsta, jog apie tai, kad jai mokama sumažinta valstybinė pensija, sužinojo 2010 m. gruodžio mėn., tačiau skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. birželio 25 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą. Teismas vertino, kad pareiškėja nepateikė argumentų, sudarančių teismui pagrindą atnaujinti praleistą procesinį terminą (konstatavus, kad minėtas terminas praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių, aplinkybių). Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis LVAT praktika, suformuluota šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos įvardytų procesinio 3 metų termino praleidimo aplinkybių nepripažino svarbiomis ir pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Netenkinęs pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo, teismas pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 061,79 Lt, kurią sudaro 1 112,34 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 949,45 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

Atsisakęs priimti D. Ž. skundą, teismas taip pat netenkino ir jos skunde suformuluoto procesinio prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

III. Pareiškėja D. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėja paaiškino, kad paduodama skundą pirmos instancijos teismui ji išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių anksčiau nesikreipė į teismą, t. y. nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, gavusi pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, suvokė, jog yra pažeidžiamos jos teisės, tačiau žinojo, kad pagal Laikinajame įstatyme aiškiai nustatytą reguliavimą, jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės, todėl į teismą nesikreipė. Be to, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad jai bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Tik sužinojusi apie tai, kad teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, nuo 2014 m. vasario mėnesio gavusi jau visą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei supratusi, kad be teismo įsikišimo susidaręs valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėja nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių. Pareiškėjos manymu, pirmos instancijos teismas, spręsdamas jos prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, t. y. kad teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme, visų pirma, grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja paduotu atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti jos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punkto (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą) pagrindu, pagrįstumą.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui paduotame skunde kėlė du materialius teisinius reikalavimus: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4148(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, ir 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 061,79 Lt, kurią sudaro 1 112,34 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 949,45 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4148(11) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, todėl tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad D. Ž. kreipėsi su 2014 m. balandžio 29 d. prašymu į Ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, dėl jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą. Ministerija į pareiškėjos prašymą atsakė 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1D-4148(11), kuriame konstatavo, jog išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, Ministerija neturi teisinio pagrindo. Pagal administracinių teismų praktikoje suformuluotą tasyklę, valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikytinas teismui skundžiamu administraciniu aktu. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas Ministerijos sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4148(11), naikinama kaip nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. lapkričio 6 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Taigi pareiškėja apie jos teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. lapkričio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. birželio 25 d. (žr. pašto spaudą ant voko). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja padavė teismui skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo praleidusi 3 metų procesinį terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl termino atnaujinimo yra pažymėjęs, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėja 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Atsižvelgus į tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d. įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėja, 2010 m. gruodžio mėnesį gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjos) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos argumentais, kuriais grindžiamas jos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kad ji turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau negavusi valstybinės pensijos nepriemokos, nutarė kreiptis teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardytos priežastys sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą, todėl šios priežastys pripažintinos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, naikinama kaip nepagrįsta. Pripažinusi pirmiau išvardytas priežastis svarbiomis procesinio termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimis, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjos D. Ž. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas