AS-602-13-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-13/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03386-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinės bendrovė „mogo LT“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „mogo LT“) 2013 m. rugpjūčio 26 d. paštu išsiuntė teismui skundą (teisme gautas 2013 m. rugpjūčio 29 d.), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnybos) 2013 m. liepos 26 d. rašte Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3710 įtvirtintą sprendimą UAB „mogo LT“ su vartotojais sudaromos atgalinės išperkamosios nuomos sutarties pagrindu sukuriamą teisinį santykį vertinti kaip vartojimo kredito suteikimą, kuriam nėra taikoma Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ; Vartojimo kredito įstatymo) 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis; 2) priteisti iš Lietuvos banko visas bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi UAB „mogo LT“ skundą atsisakė priimti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundžia Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3710 „Dėl su vartotojais sudaromų sutarčių vertinimo“, kuriuo Tarnyba paprašė pateikti raštiškus paaiškinimus, kokių veiksmų pareiškėjas planuoja imtis tam, kad nebūtų pažeidžiamos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos. Pažymėjo, kad nesiėmus reikiamų priemonių, Tarnyba kreipsis į teisėsaugos institucijas su prašymu ištirti neteisėtos veiklos vykdymo faktą.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad Tarnyba vertino pareiškėjos sudaromų sutarčių šablonus ir pavyzdines „atgalinio lizingo“ sutartis, pabrėždama, kad nesutinka su pareiškėjo pateiktu vertinimu dėl minėtų sutarčių. Tarnyba skundžiamame rašte pažymėjo, kad jos nuomone, pagrindinis pareiškėjo ir vartotojo sudaromos sutarties tikslas yra ne transporto priemonės pirkimas – pardavimas arba transporto priemonės nuoma su teise ją išpirkti, bet finansavimo klientui suteikimas.

Teismo vertinimu, šioje byloje skundžiamame rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, atsakovo vertinimas yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teismas darė išvadą, jog teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Tarnybos rašto panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl tokių viešojo administravimo subjektų dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisė bei pareigos. Taigi Tarnybos raštas nelaikytas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.

Teismas pabrėžė, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą.

Atskirajame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjui nėra taikomos neigiamo poveikio priemonės, o pats dokumentas yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio. Teigia, kad atsisakymas UAB „mogo LT“ su vartotojais sudaromas atgalinės išperkamosios nuomos sutarties pagrindu sukuriamą teisinį santykį vertinti kaip tokį, kuriam nėra taikomas VKĮ (VKĮ 3 str. 2 d. 4 p. numatyta išimtis), sukelia neigiamas pasekmes pareiškėjui ir riboja jo vykdomą veiklą.

Pastebi, kad Lietuvos bankas aiškina ir taiko VKĮ, vykdydamas pačiame VKĮ ir Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme (toliau – ir Lietuvos banko įstatyme) numatytą funkciją prižiūrėti kredito gavėjų ir tarpininkų veiklą. 2013 m. liepos 26 d. rašte Nr. 2-0013 nurodė, kad Lietuvos bankas „įgyvendina pareigą identifikuoti Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytas sutartis, kurių pobūdis ir tikslas suteiktų galimybę išvengti Įstatymo nuostatų taikymo, ir užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas vartojimo kredito rinkoje veikiantiems subjektams“.

Skundžiame sprendime ir buvo nurodyta, kad pareiškėjo sudaromos sutartys vertintinos kaip vartojimo kredito suteikimas, kuriam nėra taikoma VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis. Todėl pareiškėjui buvo nustatyti įpareigojimai, susiję su VKĮ įtvirtintais reikalavimais vartojimo kreditų gavėjams. Be to, sprendime nurodyta, kad jei pareiškėjas reikalavimų neįvykdys, bus kreipiamasi į teisėsaugos institucijas dėl tariamai neteisėtos pareiškėjo veiklos.

Pažymi, kad jeigu skundžiamas sprendimas nebūtų panaikintas, o pareiškėjas toliau vykdytų savo veiklą nebūdamas įrašytas į vartojimo kredito davėjų sąrašą, tai lemtų teisinės atsakomybės taikymą pareiškėjo atžvilgiu. Mano, kad sprendimo apskundimas šiuo metu yra vienintelis būdas galutinai išspręsti klausimą, ar Lietuvos bankas pagrįstai ir teisėtai išaiškino VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir VKĮ 1 straipsnio 2 dalį ir nusprendė VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto išimties netaikyti pareiškėjo atžvilgiu.

Pastebi, kad Lietuvos bankas sprendimo nebeprivalės įforminti jokiu kitu (vėlesniu) aktu – jis paprasčiausiai pareiškėjo atžvilgiu taikys sankcijas ir (ar) teiks medžiagą apie pareiškėjo veiklą teisėsaugos institucijoms. Todėl skundo administraciniam teismui padavimas yra vienintelė pareiškėjui prieinama jo teisių ir teisėtų interesų gynybos priemonė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. paštu išsiuntė teismui skundą (teisme gautas 2013 m. rugpjūčio 29 d.), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 26 d. rašte Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3710 įtvirtintą sprendimą UAB „mogo LT“ su vartotojais sudaromos atgalinės išperkamosios nuomos sutarties pagrindu sukuriamą teisinį santykį vertinti kaip vartojimo kredito suteikimą, kuriam nėra taikoma Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi UAB „mogo LT“ skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad skundžiamame rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, atsakovo vertinimas yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu teismo vertinimu ir argumentuoja, kad skundžiamame sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjo sudaromos sutartys vertintinos kaip vartojimo kredito suteikimas, kuriam nėra taikoma VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis. Todėl pareiškėjui buvo nustatyti įpareigojimai, susiję su VKĮ įtvirtintais reikalavimais vartojimo kreditų gavėjams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį ir atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, rėmėsi bendromis normomis, kad skundžiamas aktas nesukelia teisinių pasekmių, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, tačiau nenagrinėjo Lietuvos banko įstatyme ir VKĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalį pareiškėjas laikytinas prižiūrimu finansų rinkos dalyviu. Lietuvos bankas prižiūri, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokia funkcija Lietuvos bankui nustatyta ir Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje kurioje, be kita ko, nurodyta, kad Lietuvos bankas atlieka vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų priežiūrą ir kitas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Lietuvos bankui priskirtas funkcijas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos bankas nagrinėja įvairaus pobūdžio ginčus. Vienu atveju jis veikia kaip vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Lietuvos banko sprendimas tokiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.).

Kitu atveju Lietuvos bankas veikia kaip priežiūros institucija ir nagrinėja jo kompetencijai priskirtų įstatymų pažeidimus, skiria sankcijas už tokius pažeidimus. Vienas iš tokių įstatymų, kurių priežiūrą atlieka Lietuvos bankas yra nagrinėjamu atveju aktualus VKĮ. VKĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija (nagrinėjamu atveju – Lietuvos bankas). VKĮ 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva.

VKĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Pagal VKĮ 31 straipsnio 2 dalį priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus:

1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus;

2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas;

3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.

VKĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, jei po pažeidimo nagrinėjimo procedūros yra priimamas vienas iš VKĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimų, toks priežiūros institucijos nutarimas, kuriame yra išdėstytas vienas iš sprendimų gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, siekiant nustatyti, ar tam tikras Lietuvos banko priimtas aktas gali būti skundžiamas teismui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu prasidėjo ginčas ir kas kreipėsi dėl jo nagrinėjimo į Lietuvos banką, ar tai yra galutinis ar tarpinis sprendimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš nagrinėjamoje byloje esančios medžiagos, nėra aišku, kaip prasidėjo ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo. Skundžiamame akte nurodoma, kad jis priimtas remiantis pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, tačiau nei minimų paaiškinimų, nei kitos medžiagos, susijusios su santykiais tarp ginčo šalių iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nagrinėjamoje byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes turėjo aiškintis, nes, kaip minėta, jos gali lemti, kurios teisės normos bus taikomos ginčo santykiams ir ar ginčijamas aktas galės būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas, matydamas, jog trūksta tam tikrų duomenų, turėjo nustatyti terminą pareiškėjui skundo trūkumams pašalinti ir paprašyti pareiškėjo patikslinti skundo pagrindą ir išsireikalauti papildomus įrodymus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius