A-261-168-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-168/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00201-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. B. B. (toliau – ir pareiškėjas, J. B. B.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, su skundu (b. l. 2-3), kurį patikslino (b. l. 43-44) ir kuriame prašė: 1) Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT), atstovaujamą Panevėžio skyriaus, įpareigoti suprojektuoti nuovažą į jam priklausantį žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) Nacionalinę žemės tarnybą, atstovaujamą Panevėžio skyriaus, įpareigoti suprojektuoti įvažiuojamuosius kelius į jam priklausantį žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodė, jog jis 2008 m. gruodžio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 1,68 ha ploto žemės sklypą, kadastro (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Katinų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė A. M., tuometinio VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo darbuotoja, 2008 m. balandžio 28 d. ženklindama minėtą žemės sklypą vietovėje, numatė, kad į jį bus galima įvažiuoti nuo magistralinio kelio Vilnius-Panevėžys. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija) 2009 m. lapkričio 24 d. raštu pareiškėjui pranešė, kad įvažiavimui į sklypą privalo būti suprojektuotas tik vietinės reikšmės kelias. Dėl to, pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrių, kuris 2012 m. liepos 23 d. raštu pranešė, kad į pareiškėjo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą įrengti nuovažą teisinio pagrindo nėra. Panevėžio skyrius pasiūlė susitarti su gretimų sklypų savininkais dėl kelio servituto. Pareiškėjo nuomone, tokia atsakovo pozicija pažeidžia jo teises, kadangi yra nesilaikoma 2008 m. balandžio 28 d. žemės sklypo ženklinimo vietoje akte numatyto įvažiavimo į pareiškėjo sklypą. Pažymėjo, kad techniniu požiūriu kelią įmanoma nutiesti tik per mišką, o tai ženkliai apsunkintų tokio kelio tiesimą ir pareikalautų didelių sąnaudų. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu, 47 punktą, žemės sklypai privalo būti suprojektuoti su privažiuojamaisiais keliais, o pagal 49 punktą – žemės sklypus ir kitus objektus su valstybinės reikšmės keliais turi jungti vietinės reikšmės kelias. Taigi, atsakovas yra įpareigotas suprojektuoti įvažiavimo kelią į pareiškėjo nuosavybės teise valdomą sklypą.

Teigė, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog ekonomiškiausias sprendimas yra įrengti nuovažą nuo magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys. Manė, kad nors teisės aktais yra reglamentuota, kokiu atstumu gali būti rengiamos nuovažos, tačiau akivaizdu, kad šiame magistraliniame kelyje yra įrengta nuovažų, nesilaikant nustatytų reikalavimų.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Panevėžio skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 67-69) su jais nesutiko bei prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pareiškėjas žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo iš R. O. (toliau – ir R. O.), kuriai nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą buvo atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 21-108973-29792. Rengiant Panevėžio rajono Velžio seniūnijos Katinų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, R. O. pretenzijų dėl įvažiavimo kelio į jai neatlygintinai perduodamą žemės sklypą nepareiškė. Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu ginčo atveju nėra Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų sąlygų, leidžiančių servitutą nustatyti administraciniu aktu. Kadangi į pareiškėjo žemės sklypą galima patekti tik per kitų asmenų privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, todėl dėl kelio servituto nustatymo pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą. Be to, nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba nėra įpareigota atlikti kelių projektavimo darbų.

Atliekant visų nuosavybės formų kelių už gyvenamųjų vietovių ribų tiesimo, rekonstravimo, remonto projektavimo darbus, privaloma laikytis techninių reikalavimų, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtintas kelių techninis reglamentas KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ (toliau – ir KTR „Automobilių keliai“). Atsakovas taip pat nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124 straipsniu, pareiškėjas turi teisę teismo sprendimu nusistatyti kelio servitutą, užtikrinantį galimybę pateikti į savo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad ginčo nagrinėjimo metu suprojektuoti įvažiavimo kelius į pareiškėjo žemės sklypą galimybės nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjui žemės sklypą pardavusi R. O. žemėtvarkos projekto rengimo metu jokių pretenzijų dėl privažiavimo kelio nereiškė. Šiuo metu greta pareiškėjo sklypo yra privatūs žemės sklypai, todėl juose projektuoti privažiavimo kelius ar administraciniu aktu nustatyti servitutus galimybių nėra. Atsakovo atstovė nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba turi teisę greta J. B. B. žemės sklypo esančiame laisvame valstybinės žemės sklype nustatyti kelio servitutą, tačiau tai pareiškėjui galimybės patekti į savo sklypą neužtikrintų, kadangi iki šio laisvos valstybinės žemės sklypo reiktų patekti per privačius žemės sklypus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 86-91) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. Ž-355 „Dėl Panevėžio rajono Velžio seniūnijos Katinų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ buvo patvirtintas sąrašas Nr. 1 asmenų, kuriems suprojektuoti žemės, miško sklypai, jų plotai ir ribos (1.1 p.) bei nustatyti žemės reformos projekte suprojektuotų žemės, miško sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis, specialiosios žemės ir miško sąlygos ir servitutai (2 p.). Iš šio įsakymo (su Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. Ž-2970 pakeitimu) matyti, kad R. O. suprojektuotam 1,68 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypui Nr. 25/1 servitutų nebuvo nustatyta. Tai patvirtina ir Žemės sklypo su nekilnojamuoju turtu kadastro duomenys (Nuosavybės teisės atkūrimo byla, b. l. 36, 38, 39, 43-44). Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 2 punkte nurodyta, kad šis sklypas tarp taškų Nr. 1 ir Nr. 2 ribojasi su magistraliniu keliu Vilnius-Panevėžys, tarp taškų Nr. 3-13-1 – su laisva valstybine žeme, o akto 6 punkte yra nurodyta, kad žemės sklypui Nr. 25 servitutų nėra nustatyta (Nuosavybės teisės atkūrimo byla, b. l. 45). Įvertinęs išvardintus duomenis, teismas padarė išvadą, jog Katinų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte į R. O. perduotą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą Nr. 25, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavimo kelias – vietinės reikšmės kelias ar servitutinis kelias – nebuvo suprojektuotas. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 9 punkte esančio R. O. atstovo nurodymo, kad prie sklypo bus privažiuojama nuo magistralinio kelio (autostrados), nėra pagrindo vertinti kaip nustatyta tvarka žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto įvažiavimo į R. O. perduodamą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą.

Įvertinęs pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde nurodytas aplinkybes bei jo atstovo pateiktus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia patenkinti tik savo asmeninius poreikius – išspręsti įvažiavimo į savo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą klausimą. Bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sklype būtų gamtos, kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, prie kurių būtina numatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad žemės servitutas administraciniu aktu gali būti nustatomas tik greta pareiškėjui priklausančio žemės sklypo esančiam laisvos valstybinės žemės sklypui Nr. 11/5,36 ha, kuris, pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, gali būti numatytas grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad į šį žemės sklypą galima patekti tik per privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, kuriems kelio servitutų administraciniais aktais – Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 21-53273-13992, 1999 m. rugsėjo 1 d. sprendimais Nr. 21-60481-16150 ir Nr. 21-60481-16149, 1997 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 21-43233-10451 – nėra nustatyta (b. l. 54, 55, 72-75). Iš byloje pateiktų susirinkimų medžiagos matyti, kad su tarnaujančiais daiktais galinčių tapti žemės sklypų savininkais gera valia susitarti dėl kelio servituto nustatymo nepavyko. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje ginčo situacijoje kelio servitutas A. U., B. N., J. N. ir B. L., A. O. N., G. S. nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams gali būti nustatomas arba pagal šių žemės sklypų (tarnaujančiais tampančių daiktų) savininkų vienašališkus, nustatyta tvarka patvirtintus, sandorius (CK 4.125 str.), arba teismo sprendimu (CK 4.126 str.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pagrįstais pripažino Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus argumentus, nurodytus J. B. B. parengtame 2012 m. liepos 23 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1332, kad tik pareiškėjui susitarus dėl kelio servituto su žemės sklypų (tarnaujančių daiktų) savininkais B. N., A. U., J. N. ir B. L., Panevėžio skyrius nustatyta tvarka galės spręsti klausimą dėl įvažiuojamojo kelio į pareiškėjo valdomą ginčo sklypą suprojektavimo laisvos valstybinės žemės sklype Nr. 11/5,36 ha.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 284 redakcija) patvirtintą Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, nurodytas kelias yra magistralinis kelias. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, magistraliniai keliai yra pagrindiniai Lietuvos keliai, kuriais vyksta intensyviausias transporto priemonių eismas. Pagal Kelių eismo konvencijos 1 straipsnio „j“ punktą, automagistralė yra specialiai motorinių transporto priemonių eismui suprojektuotas ir nutiestas kelias, kuris nėra skirtas įvažiuoti į šalia esančias teritorijas arba iš jų išvažiuoti. KTR „Automobilių keliai“ II skirsnyje „Nuovažos į ūkinius objektus, sodybas, žemės ūkio paskirties teritorijas ir transporto aptarnavimo ir eismo dalyviams skirtų paslaugų objektus“ yra numatyta, kokiais atvejais gali būti rengiamos nuovažos, t. y. nuvažiavimo nuo kelio į šalia esančias teritorijas ar objektus vietos. KTR „Automobilių keliai“ 163 punktas nustato, kad magistraliniuose AM ir I kategorijos keliuose nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 5 000 metrų, be to, jos turi būti su dešinio posūkio lėtėjimo ir greitėjimo juostomis. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad nuovaža nuo kelio A2 Vilnius–Panevėžys yra suprojektuota į B. N. žemės sklypą, ir ši nuovaža yra apytiksliai apie 500 metrų nuo pareiškėjui priklausančio žemės sklypo. Tokiu būdu, daroma išvada, kad galiojančios teisės normos neužtikrina pareiškėjui teisės savo lėšomis įsirengti nuovažą nuo magistralinio kelio A2 Vilnius-Panevėžys į savo žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad tai yra nurodžiusi ir Lietuvos automobilių kelių direkcija 2009 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (6.9)2-5498 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 14-15).

III. Pareiškėjas J. B. B. apeliaciniu skundu (b. l. 93-95) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašoma apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas faktiškai įteisino pareiškėjo turtinių teisių naudotis nuosavybe suvaržymą, nes negalėdamas įvažiuoti į sklypą, pareiškėjas negali ir negalės realiai juo naudotis. Teismas nesprendė ar galėjo būti suformuotas žemės sklypas, kuris neturi privažiavimo, o nustatęs, jog privažiavimo nėra – situaciją pripažino galima ir ją pateisino.

2. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjui priklausantis sklypas buvo pardavėjai R. O. perduotas atkuriant jos nuosavybės teises į iki nacionalizavimo turėtą turtą, o nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos taip, kad asmuo realiai galėtų naudotis sugrąžintu turtu. Taip pat, byloje nėra duomenų, kad R. O. kada nors būtų atsisakiusi įvažiavimo į šį sklypą.

3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pagal Žemėtvarkos projektų rengimo tvarką sklypai turėjo ir turi būti formuojami taip, kad prie jų galima būtų privažiuoti. Teismas turėjo vadovautis ne nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančia, o nuosavybės atkūrimo metu galiojusia 2006 m. balandžio 26 d. Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos redakcija, kuri nenumatė tokios situacijos, kad sklypas būtų suformuotas nenustačius galimybės į jį įvažiuoti.

4. Jei privažiavimo prie ginčijamo sklypo klausimas nebuvo išspręstas, teismui derėjo nuspręsti, kaip tokią situaciją išspręsti. Teismas turėjo vadovautis ne tik dabar galiojančiais norminiais aktais (KTR „Automobilių keliai“, 2011 m. redakcijos Metodika), bet atsižvelgti ir į nuosavybės atkūrimo bylos rengimo metu galiojusią tvarką ir teisinį reglamentavimą. To paties KTR „Automobilių keliai“ numato, jog esant būtinumui reglamento reikalavimų gali būti nesilaikoma.

5. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, jog Nacionalinė žemės tarnyba turi imtis privažiavimo kelio suprojektavimo tik po to, kai pareiškėjas susitars su trijų tarnaujančių žemės sklypų savininkais dėl kelio servituto nustatymo. Iš to seka išvada, jog pareiškėjui nesusitarus su šių sklypų savininkais, atsakovas privažiavimo neturi projektuoti. Kadangi teismui buvo žinoma, jog šių sklypų savininkai nesutinka suteikti pareiškėjui kelio servituto, preziumuojama, kad pareiškėjui teks kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo. Kadangi teismo sprendimas dėl servituto gali būti pareiškėjui nepalankus, reikštų, jog tokiu atveju privažiavimo prie pareiškėjui priklausančio žemės sklypo niekada nebus, o pareiškėjas negalės juo naudotis.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100-102), kuriame prašo šį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuosavybės teisės R. O., iš kurios J. B. B. įsigijo žemės sklypą, atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 21-108973-29792 perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,68 ha žemės sklypą (kuris šiuo metu priklauso J. B. B.). Pažymėtina, kad R. O., rengiant Panevėžio rajono Velžio seniūnijos Katinų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pretenzijų dėl privažiavimo kelio nepareiškė. Į šalia J. B. B. priklausančio žemės sklypo esančius žemės sklypus nuosavybės teisės buvo atkurtos 1997-1999 metais, todėl rengiant žemėtvarkos projektą, kurio metu buvo atkurtos nuosavybės teisės R. O., šie žemės sklypai buvo privatūs. Nacionalinė žemės tarnyba servitutus administraciniu aktu gali nustatyti tik Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais. Kitais atvejais servitutai privačios žemės sklypams nustatomi sandoriais.

2. Pareiškėjas prašo suprojektuoti nuovažą iš automagistralės į jam priklausantį žemės sklypą. Byloje nėra duomenų, kad, kaip teigia J. B. B., žemėtvarkos projekto autorė A. M. būtų suprojektavusi nuovažą į pareiškėjo žemės sklypą nuo automagistralės. Savo rašte 2009 m. lapkričio 24 d. Nr. (6.9)2-5498 Lietuvos automobilių kelių direkcija nurodė, kad įrengti nuovažą nuo automagistralės į savo žemės sklypą pareiškėjui nėra galimybės. KTR „Automobilių keliai“ nustato, kad: nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus; magistraliniuose AM ir I kategorijos keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 5 000 m.; nuovažos AM ir I kategorijos magistraliniuose keliuose turi būti su dešinio posūkio lėtėjimo ir greitėjimo juostomis.

3. Atsižvelgiant į tai, įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą suprojektuoti privažiuojamąjį kelią į pareiškėjo žemės sklypą (kadastro Nr. duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo. Kadangi patekti į pareiškėjo žemės sklypą, kitaip nei per privačius žemės sklypus, nėra galimybės, kelio servitutą žemės sklypui galima būtų nustatyti sandoriu, o nesusitarus, kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo. Pareiškėjui susitarus su privačių žemės sklypų savininkais, žemės servitutas valstybinės žemės sklypui bus nustatytas Nacionalinės žemės tarnybos nustatyta tvarka.

Pareiškėjas J. B. B. atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (dubliką) (b. l. 108) teigia, jog atsakovas klaidina teismą dėl to, kad žemėtvarkos projekto autorė A. M. būtų suprojektavusi nuovažą į pareiškėjo žemės sklypą nuo automagistralės. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja V. K. 2009 m. kovo 6 d. rašte Nr. SD-543 aiškiai nurodė, kad privažiavimas numatytas nuo autostrados Panevėžys-Vilnius. Kadangi projekto autorė A. M. suprojektavo, o projektą tvirtino vedėja, todėl pareiškėjo prašymas yra pagrįstas, logiškas ir teisėtas. Projekto autorė teisingai numatė nuovažą nuo automagistralės.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atsiliepimą (dubliuką) nurodo, kad R. O. žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte sklypo buvusi savininkė yra nurodžiusi, kad privažiuos nuo automagistralės Vilnius-Panevėžys nekonkretizuodama, kokiu būdu privažiuos, paženklinimo akte nėra pažymėta dėl nuovažos įrengimo. Pareiškėjas, ženklinant žemės sklypą, nedalyvavo. Pareiškėjo pateiktame Žemės tvarkymo departamento Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos V. K. 2009 m. kovo 6 d. rašte Nr. SD-543 nėra kalbama konkrečiai apie nuovažos įrengimą. Kad nebuvo numatyta įrengti nuovažos matyti ir iš tolimesnių žemėtvarkos skyriaus veiksmų (susirinkimo protokolų, kuriuose buvo svarstomos kitos privažiavimo prie žemės sklypo galimybės). Pažymi, kad žemėtvarkos projekto autorius – Nacionalinė žemės tarnyba, nesprendžia dėl nuovažos nuo automagistralės įrengimo. Metodikos 27 punkte numatyta, kad NŽT žemėtvarkos skyrius nurodo projekto autoriui suprojektuoti laisvos žemės fondo žemėje vietinės reikšmės kelius ar servitutinius kelius, būtinus privažiuoti prie suprojektuotų sklypų. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 3-179 patvirtintų Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų 10.1 punktą valstybinės reikšmės kelių ir jų statinių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros paslaugų ir darbų užsakovo, organizavimo ir kontrolės funkcijas atlieka Lietuvos automobilių kelių direkcija. Pareiškėjas savo pareiškime neįtraukė atsakovu ar suinteresuotu asmeniu Lietuvos automobilių kelių direkcijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą, prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Remdamasi ABTĮ 137 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija pabrėžia, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikė jokių motyvų. Teisėjų kolegija, konstatuoja, remiantis minėta ABTĮ nuostata, bylos medžiaga bei tuo, kad pareiškėjas nepateikė motyvų, kurių pagrindu byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Atsižvelgdama į KTR-1.01:2008 „Automobilių keliai“ XI skyriaus II skirsnio 162 ir 163 punktų nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, jog nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus. Magistraliniuose AM ir I kategorijos keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 5 000 m. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad nuovaža nuo kelio A2 Vilnius–Panevėžys yra suprojektuota į B. N. žemės sklypą, ir ši nuovaža yra apytiksliai apie 500 m nuo pareiškėjui priklausančio žemės sklypo (b. l. 47). Vadinasi, nuovaža nuo magistralinio kelio Panevėžys-Vilnius į pareiškėjo valdomą žemės sklypą negali būti suformuota, nes tai prieštarautų KTR „Automobilių keliai“ nuostatoms.

Esant šiai aplinkybei, atsakovas neturi galimybės suprojektuoti nuovažos į pareiškėjo valdomą žemės sklypą jo prašomu būdu. Todėl atsakovas negali būti įpareigotas atlikti tokį veiksmą. Pareiškėjui nepavykus sutartimi susitarti dėl servituto nustatymo su galimai tarnaujančiųjų sklypų savininkais, jis turi teisę siekti nustatyti servitutus civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme ir reikalauti dėl to galimai atsiradusių nuostolių atlyginimo. Pažymėtina taip pat, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo-pardavimo sutarties, todėl jis turi teisę ginti savo interesus reikšdamas pretenzijas ir pardavėjui.

Todėl pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas faktiškai įteisino pareiškėjo turtinių teisių naudotis nuosavybe suvaržymą, nes negalėdamas įvažiuoti į sklypą, pareiškėjas negali ir negalės realiai juo naudotis, yra nepagrįstas. Nes pareiškėjas savo teisės pažeidimą turi teisę ginti ir kitais būdais.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentą, jog R. O. nuosavybės teisės į iki nacionalizavimo turėtą turtą turėjo būti atkurtos taip, kad asmuo realiai galėtų naudotis sugrąžintu turtu, pažymi, jog R. O. niekada nereiškė prieštaravimų dėl atkurtos nuosavybės į nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo metu atlikti žemėtvarkos projekto autorės A. M. veiksmai, net ir nustačius, jog žemės reformos žemėtvarkos projekte yra suprojektuotas privažiavimas prie pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, nėra pagrindas įpareigoti atsakovą pašalinti pareiškėjo teisės pažeidimą šioje byloje prašomu būdu, nes tai prieštarautų aukščiau paminėtų teisės aktų draudimams.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai nėra įpareigota suprojektuoti nuovažą ir/ar įvažiuojamuosius kelius į pareiškėjui priklausantį žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas yra teisinga. Remiantis šiais argumentais apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas