2K-128/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-128/2014

Proceso Nr. 1-52-1-01347-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.1;

1.2.7.2.2.1;

2.1.7.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistojo K. B. gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,

nuteistojo R. J. gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,

nuteistojo M. P. gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

nuteistojo D. L. gynėjui advokatui Vytautui Tučkui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. B., D. L., R. J. ir M. P. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu K. B., D. L., R. J. ir M. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo požymių. Nukentėjusiosios N. S. civilinis ieškinys 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo:

K. B. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.

D. L. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

R. J. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

M. P. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Iš nuteistųjų K. B., D. L., R. J. ir M. P. solidariai priteista nukentėjusiajai N. S. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir valstybei po 1049 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių jų ginamųjų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. B., D. L., M. P., R. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą ir grasindami jį tuoj pat panaudoti, išžagino ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją N. S.. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

2010 m. gruodžio 26 d., apie 15.50 val., (duomenys neskelbtini) bendrose patalpose, pasakius N. S.: „Nenorėjai su dviem, tai dabar reikės su keturiais“, K. B. pastūmus ją koridoriuje taip, kad ji galva atsitrenkė į sieną, ranka jai sudavus per galvą, jėga įsitempus į liftą bei jame ranka prismaugus ir padarius jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kaklo dešinėje pusėje, taip atėmus galimybę priešintis, K. B., D. L. ir M. P., nusivedė nukentėjusiąją prie automobilio „Mitsubishi Pajero“, į kurį ją jėga įsodino, ten ją laikė neleisdami išlipti. Automobiliui važiuojant, K. B., M. P. ir R. J., grasindami, kad ji plauks ant lyčių Nemune, taip pat palenkdami jos galvą tenkino su nukentėjusiąja lytinę aistrą oraliniu būdu. Apie 16.20 val., nuvežus nukentėjusiąją N. S. į J. B. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), iki 19 val., esant palaužtai nukentėjusiosios valiai priešintis, K. B., D. L., M. P., R. J., grasindami žodžiais: „Bus blogiau“, pastumdami, pastatydami į norimą vietą ir padėtį, lenkdami galvą, vieni kitų akivaizdoje ją žagino, taip pat tenkino lytinę aistrą oraliniu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdais. Po to R. J., apie 20 val., esant palaužtai nukentėjusiosios N. S. valiai priešintis, prieš jos valią nusivežė nukentėjusiąją į jam priklausantį sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), kur iki 23 val. tenkino su ja lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais ir lytiškai su ja santykiavo.

Kasaciniame skunde nuteistasis K. B. pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį arba pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo ir paskirti kasatoriui su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba skirti sankcijose numatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes; nukentėjusiosios civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą arba jo dydį sumažinti iki 5000 Lt.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagristas, teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, neišsamiai argumentavo savo išvadas, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamo procesinio sprendimo objektyvumą, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Skundžiamas nuosprendis iš esmės pagrįstas tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgiant ir nevertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų viseto, kasatoriui palankūs įrodymai vertinti netinkamai. Be to, šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra tik išdėstyti bylos įrodymai, bet nepateiktos pagrįstos išvados ir motyvai dėl šios veikos kvalifikavimo ir įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo veiksmuose. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1, 2 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo M. P. surašytu atviru prisipažinimu, nes ikiteisminio tyrimo metu jį surašyti paskatino policijos pareigūnai, prieš jo surašymą M. P. buvo apklaustas nedalyvaujant jo gynėjui ir dėl tokios apklausos nesurašytas joks protokolas. Kasatorius teigia, kad taip buvo pažeistas ne tik BPK reikalavimai, bet ir nuteistojo M. P. teisės, dėl to šio nuteistojo atviras prisipažinimas bei vėlesni parodymai negali būti laikomi teisėtu įrodymu. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais – inter alia nukentėjusiosios itin prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, nevertino visų byloje esančių įrodymų visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų ir savo išvadas dėl kaltinamojo kaltumo grindė abejotinais duomenimis, nepagrįstai atmetė medicinos specialisto išvadas ir paaiškinimus, duotus teisme.

Aptardamas BK 149 ir 150 straipsnių dispozicijas ir šiuose straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų subjektyviuosius požymius, kasatorius pripažįsta atlikęs seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau jis tvirtina, kad jie nebuvo prievartinio pobūdžio. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji santykiavo prieš savo valią ir kasatoriui apie tai buvo žinoma, bei nustatyta, kad 2010 m. lapkričio mėn. pradžioje ir gruodžio 24 d. nukentėjusioji savo noru santykiavo su kasatoriumi ir liudytoju V. Ž.. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios paaiškinimai apie jos neatlygintinai teikiamas lytines paslaugas, už šias paslaugas 2010 m. lapkričio mėn. priimtus pinigus iš jo ir liudytojo V. Ž., vėliau paliktus viešbutyje, ir kad jis, neturėdamas dešinės rankos plaštakos, lifte ją smaugė dešine ranka, turi būti vertinami kritiškai. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusioji, atsakydama į eksperto prašymą parodyti kur buvo smaugiama, nurodė pakaušį ir sprando sritį. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji ir anksčiau teikė seksualinio pobūdžio paslaugas už pinigus ir kitokį materialinį atlygį. Lietuvoje yra draudžiamas tiek tokio pobūdžio paslaugų teikimas, tiek naudojimasis jomis. Kasatorius ir kiti nuteistieji santykiavo su nukentėjusiąją, už tai jai sumokėdami, prieš ją nenaudojo psichologinio smurto, negrasino su ja susidoroti ar nužudyti. Dėl to jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kaip itin nenuoseklius, prieštaringus, vadovavosi in dubio pro reo principu ir konstatavo, jog jis (kasatorius) nesuvokė ir negalėjo suvokti nukentėjusiosios nesutikimo su juo lytiškai santykiauti, kasatoriaus veiksmus teisingai vertino tik kaip paslaugos gavimą už N. S. nurodytą užmokestį. Kasatorius teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios.

Kasatorius nurodo konflikto, kilusio tarp nuteistųjų ir liudytojų J. ir J. L. priežastį (dėl naudojimosi liftu) ir teigia, kad tuo metu nebuvo atliekami jokie veiksmai nukentėjusiosios valiai palaužti. Be to, jis ir kiti nuteistieji, pamatę žinių laidą apie išžagintą merginą, patys atvyko į policijos komisariatą, norėdami išsiaiškinti visas aplinkybes. Dėl to kasatorius tvirtina, kad nei jis, nei kiti nuteistieji nesuvokė ir negalėjo suvokti apie nukentėjusiosios nesutikimą su jais lytiškai santykiauti, ir, jo nuomone, lytinius santykius tarp jų ir nukentėjusiosios reikia vertinti taip, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje. Juo labiau kad kasatoriaus parodymus patvirtina liudytojo L. R. parodymai, teisme perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, teismo medicinos specialisto S. J. išvada ir paaiškinimai, liudytojų V. Ž., V. M., R. T., N. N., D. G. parodymai bei kasatoriaus ir kitų nuteistųjų atviri prisipažinimai, nors šie ir buvo surašyti pažeidžiant įtariamųjų teises, neužtikrinant jų teisės į gynybą ir neišaiškinant jiems jų procesinių teisių. Be to, M. P. įrašyti sakinį, kad lifte K. B. uždengė ranka nukentėjusiajai burną, kad ši nerėktų, paskatino policijos pareigūnas R. A. ir pastarasis teisme tai patvirtino. Taip pat kasatoriaus parodymus patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga: daiktų (nukentėjusiosios drabužių) apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvados ir paaiškinimai teisme, telefoninių pokalbių su nukentėjusiąja suvestinės bei motelio „L.“ administracijos pateikta informacija. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo G. S. parodymus, kurie taip pat patvirtina kasatoriaus nurodytas aplinkybes. Dėl to kasatorius teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ir jo santykiai su nukentėjusiąja iki įvykio, t. y. ankstesni nevienkartiniai grupiniai lytiniai santykiai už atlygį, patvirtinanti, kad jis galėjo nesuvokti, jog savo veiksmais daro nusikaltimą. Be to, byloje yra duomenų, leidžiančių teigti, kad tiek kasatorius, tiek kiti nuteistieji galėjo suvokti, jog lytiškai santykiauja ir tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiąja ne prieš jos valią, o tam tikrai priešpriešai įveikti, konfliktui namo laiptinėje užglaistyti, panaudoja ne fizinį smurtą ar grasinimus, o pinigus.

Kasaciniame skunde kasatorius, aptardamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 151 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, objektą, padarymo būdą, teigia, kad šios veikos ir veikų, už kurių padarymą jis yra nuteistas, esminis skirtumas yra tas, kad grasinimai priverčiant lytiškai santykiauti yra nukreipti į jų įgyvendinimą ne tuoj pat, o ateityje. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatorius nukentėjusiajai grasino („kitą kartą bus blogiau“, „plauks ant ledo lyčių“), tačiau šie grasinimai, kasatoriaus nuomone, yra nukreipti į jų įgyvendinimą ateityje ir dėl to jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 151 straipsnio 1 dalį.

Kartu kasatorius teigia, kad jam paskirta neindividualizuota, neproporcinga galimai atliktoms veikoms ir per griežta laisvės atėmimo bausmė. Pažymėdamas savo asmenybės bruožus (neteistas, charakterizuojamas išimtinai tik teigiamai ir kt.), darbinę veiklą, gyvenamąją vietą, sveikatos būklę ir šeimos sudėtį (turi du nepilnamečius vaikus), teigia, kad byloje nėra jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę. Anot kasatoriaus, pagal BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe galima pripažinti tai, kad pats atvyko į policijos įstaigą išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Pažymėdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 31 straipsnio 10 punkte numatytą už administracinį teisės pažeidimą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo (I, II grupių invalidas) ar asmuo, sulaukęs 65 metų), kasatorius mano, kad ir nagrinėjamu atveju jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe galima pripažinti, jog jam yra nustatytas 50 procentų nedarbingumas. Be to, pagal BK 59 straipsnio 2 dalį kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta ir pernelyg ilgai (beveik du su puse metų) vykęs baudžiamasis procesas, dėl to buvo neproporcingai suvaržytos pagrindinės jo teisės ir laisvės bei pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos. Byloje nenustatyti jokie veikos pavojingumą apibūdinantys kriterijai, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į galimai padarytos nusikalstamos veikos mažą rūšinį pavojingumą, neįvertino tokios veikos faktinių aplinkybių, t. y. kad kasatorius nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, nesukėlė jai fizinio skausmo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kasatorius nusikalstamoje veikoje rodė didžiausią iniciatyvą (juo labiau, kad nenurodė kuo pasireiškė tokia iniciatyva), ir dėl to skyrė griežčiausią bausmę. Vadovaudamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2013) ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba skirti sankcijose numatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes.

Kasatoriaus nuomone, bylos aplinkybės (nukentėjusioji iš dalies pripažino, jog ji teikė lytines paslaugas, tarp jų ir daugiau kaip 1 asmeniui, vakarėliuose šokdavo striptizą, tačiau tai darė neatlygintinai, savanoriškai, ir jos draugės iš pavydo internetinėje svetainėje išplatino vaizdo medžiagą, kurioje jį šoka apsinuoginusi, o kasatoriui sakė norinti tapti pornožvaigžde, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nukentėjusiosios civilinį ieškinį nenagrinėtą ir toks sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2007). Kartu minėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajai nebuvo padaryta neturtinės žalos, o jei ir padaryta, tai tik nežymi, dėl to kasatorius teigia, jog neturtinės žalos dydis mažintinas iki 5000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2007), o proceso išlaidos, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, nepriteistinos.

Kasaciniame skunde nuteistasis D. L. taip pat pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį arba perkvalifikuoti veikas iš BK 149 straipsnio 2 dalies ir 150 straipsnio 2 dalies į 151 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo ir jam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba skirti sankcijose numatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes; nukentėjusiosios civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą arba jo dydį sumažinti iki 5000 Lt.

Šio nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto ir neteisingo nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, netinkamo nukentėjusiosios elgesio, kasatoriaus nuomone, itin nenuoseklių ir prieštaringų parodymų ir kitų bylos duomenų vertinimo, priteistų civilinių ieškinių nukentėjusiajai neturtinei žalai ir proceso išlaidoms atlyginti, yra iš esmės analogiški ir sutampa su nuteistojo K. B. kasacinio skundo argumentais. Tik papildomai savo skunde kasatorius pažymi neatlikęs jokių fizinių veiksmų ir neišsakęs jokių grasinimų nukentėjusiosios valiai palaužti, telefoninių pokalbių išklotinė patvirtina, kad ji pati skambino kasatoriui du kartus, nurodė savo adresą ir pasakė lauksianti jo prie lifto. Be to, jis nedalyvavo (duomenys neskelbtini) lytinių santykių pradžioje bei vėlesniuose R. J. namelyje. Kartu kasatorius skunde daro prielaidą, kad jei nuteistasis K. B. grasinimais pažeidė nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę, tai turi būti sprendžiamas klausimas dėl BK 151 straipsnio 1 dalies taikymo tiek kasatoriui, tiek nuteistajam K. B.. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik BPK 20 straipsnio nuostatas, nes netyrė įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji turėjo net tris galimybes pasišalinti (apie 16 val. einant per kiemą į automobilį matė liudytoją G. S., vedžiojantį šunį; (duomenys neskelbtini), kai viena išeidavo į tualetą; sodo namelyje, kai nuteistasis R. J. miegojo), bet ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Kasatorius taip pat nurodo, kad bylos aplinkybės leidžia sumažinti jam paskirtą bausmę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis anksčiau turėjęs su nukentėjusiąja lytinių santykių, nėra duomenų, kad jis veikė labai pavojingai, prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, fizinio skausmo jai nesukėlė, anksčiau nėra teistas, pats atvyko į policiją, augina mažametį sūnų, todėl trejų metų laisvės atėmimo bausmė jam yra neproporcinga ir per griežta.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįrodė jo veikoje esančius nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Dėl to jis teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, akivaizdžiai prieštaraujantis procesinėms ir materialinėms teisės normoms, teismas nesirėmė aktualia teismų praktika ir nenurodė faktinių ir teisinių argumentų, pagrindžiančių skundžiamo nuosprendžio išvadas.

Anot kasatoriaus, šis nuosprendis pagrįstas iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgiant ir nevertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos, netinkamai vertinant jam (kasatoriui) palankius įrodymus, aprašomojoje dalyje tik išdėstyti byloje surinkti įrodymai, tačiau nepateiktos teisiškai pagrįstos išvados ir motyvai, kuris iš tokių įrodymų patvirtina ar paneigia inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties buvimą ir jos kvalifikavimą. Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nepatikimais, nenuosekliais ir dviprasmiškais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios itin prieštaringais ir paviršutiniškais parodymais, nepagrįstai atmetė medicinos specialisto išvadas ir paaiškinimus, duotus teisme, nevertino visų byloje esančių įrodymų, kaip visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų ir grindė savo išvadas dėl kaltinamojo kaltumo abejones keliančiais duomenimis (nukentėjusiosios parodymais).

Kasatoriaus manymu, taip apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi nuteistojo M. P. atviru prisipažinimu, surašytu pabendravus su kriminalinės policijos pareigūnais ir šiems paskatinus, tačiau nedalyvaujant jo gynėjui. Tokias aplinkybes teisme patvirtino ir liudytojas R. A.. Nors analogiškomis sąlygomis kasatoriaus surašytame atvirame prisipažinime nurodyta, kad nukentėjusiajai už paslaugas buvo sumokėta 400 Lt, tačiau, anot kasatoriaus, tai reiškia ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos tiek jo, tiek nuteistojo M.

P. teisės, nes nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nesurašyti apklausos protokolai bei neišaiškinta, kokias teises procese turi įtariamieji. Tai laikytina šiurkščiu baudžiamojo proceso ir asmens teisių pažeidimu, minėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.

Aptardamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 ir 150 straipsniuose, subjektyviuosius požymius, jų padarymo būdus, kasatorius pripažįsta, kad kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo seksualinio pobūdžio veiksmuose, tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti prievarta ir už juos buvo sumokėta. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji santykiavo prieš savo valią ir kasatoriui apie tai buvo žinoma. Nei kasatorius, nei kiti nuteistieji nepatvirtino, kad prieš nukentėjusiąją naudojo psichologinį ar fizinį smurtą, grasino susidoroti ar nužudyti. Be to, teisme nukentėjusioji pripažino anksčiau (2010 m. lapkričio mėn. ir 2010 m. gruodžio 24 d.) teikusi tokio pobūdžio paslaugas kitiems vaikinams, tarp jų ir nuteistajam K. B. bei liudytojui V. Ž., ir pretenzijų dėl to niekam nekėlė. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vertino nukentėjusiosios parodymus kaip itin nenuoseklius, prieštaringus, nerealius laiko atžvilgiu, pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu ir motyvuotai konstatavo, kad visi kaltinamieji nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog nukentėjusioji nesutinka su jais lytiškai santykiauti, ir dėl to nagrinėjamu atveju tokie lytiniai santykiai vertintini ne kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, bet kaip paslaugos gavimas už nukentėjusiosios nurodytą piniginį užmokestį.

Kartu kasatorius pažymi, kad jis, su kitais nuteistaisiais pamatęs žinių laidą apie išžagintą merginą, savanoriškai atvyko į policiją išsiaiškinti visas aplinkybes. Anot kasatoriaus, toks jo veiksmas taip pat patvirtina, kad jis, kaip ir kiti nuteistieji, nesuvokė ir negalėjo suvokti apie nukentėjusiosios nesutikimą su jais lytiškai santykiauti. Kasatoriaus parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto S. J. išvada ir paaiškinimai, liudytojų V. Ž., V. M., R. T., N. N., D. G., G. S. (kurio parodymus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė) policijos pareigūnų R. A. ir R. L. parodymai bei kasatoriaus ir kitų nuteistųjų atviri prisipažinimai. Kasatorius teigia ir tai, kad nukentėjusiosios elgesys nuteistojo R. J. sodo namelyje paneigia jos iškeltą versiją, jog ji nepabėgusi, nes esą bijojo R. J., ir kartu patvirtina, jog su visais nuteistaisiais lytiškai santykiavo savo noru. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs kasatoriaus tiesioginės tyčios, nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, dar pažeidė ir BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas ne tik BPK 20 straipsnio reikalavimus, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas bei, būdamas šališkas, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos (sprendimai bylose Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, § 77, Series A no. 146, 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001; Leparskienė prieš Lietuvą, Nr.4860/02, 2009 m. liepos 7; Nachova and others v. Bulgaria, Nr. 43577/98, 43579/98, § 113, 6 July 2005). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą patvirtina skundžiamo nuosprendžio išvada apie pirmosios instancijos teismo neįvertintą išteisintųjų parodymų davimo eiliškumą – jie sutiko duoti ir davė parodymus tik apklausus nukentėjusiąją bei visus liudytojus, nors tokia jo teisė numatyta BPK 21 ir 22 straipsniuose. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra požymių veikų, dėl kurių padarymo jis yra nuteistas, ir dėl to byla jam turi būti nutraukta.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, netinkamai aiškino ir taikė įrodymus, reglamentuojančias materialinės ir procesinės teisės normas, kas turėjo įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Kartu jis mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ nuostatas, nepagrindė savo argumentų objektyviais įrodymais apie jo (kasatoriaus) suvokimą, jog lytiniai santykiai su nukentėjusiąja yra prievartiniai. Plačiai aptardamas savo parodymus (kad jis su nukentėjusiąja santykiavo jai sutikus, viso įvykio metu prieš ją nebuvo naudojama nei fizinė, nei psichinė prievarta; anksčiau su ja nebuvo pažįstamas, telefonu nė karto nebendravo ir negirdėjo kaip su ja iki įvykio bendravo telefonu jo draugai K. B. ir D. L., kurie buvo naudojęsi jos teikiamomis seksualinėmis paslaugomis ir kurie buvo susitarę su ja dėl susitikimo ir atlygintinų seksualinių paslaugų teikimo įvykio dieną; su liudytojais J. ir J. L. konflikto metu dėl naudojimosi liftu nukentėjusiosios pasakymą, kad ji nenori eiti su kasatoriumi ir kitais nuteistaisiais, jis vertina tik kaip norą pasirodyti prieš kaimynus, tuo metu ji nesispyrė kojomis, nešaukė; automobilyje kasatorius kalbėjosi su nukentėjusiąja apie oralinį seksą, tačiau tokių santykių nebuvo; prie sodo namelio jai buvo sumokėta 400 Lt už seksualines paslaugas keturiems vaikinams; sodo namelyje niekieno neverčiama nukentėjusioji gėrė alų ir savo iniciatyva šoko striptizą, pasirinkdama eiliškumą ir santykių būdą, su kiekvienu vaikinu atliko oralinius ir kitus seksualinius santykius po keletą kartų; ji nesielgė agresyviai, nesikandžiojo, nesignaibė, neišreiškė nei vienam jokių pretenzijų ar prieštaravimų; dėl tokių nukentėjusiosios veiksmų kasatorius nenumanė ir negalėjo numanyti, kad kažkas vyksta negero prieš jos valią), kasatorius teigia, kad jie nenuneigti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir skundžiamame nuosprendyje neargumentuota, kokios aplinkybės turėjo lemti jo suvokimą apie prievartinius lytinius santykius su nukentėjusiąja.

Kasatoriaus nuomone, negali būti pripažintas tinkamu įrodymu ikiteisminio tyrimo metu surašytas jo atviras prisipažinimas, nes jį rašant buvo pažeistos jo procesinės teisės, neišaiškinta teisė į gynybą, teisė neduoti jokių parodymų ar paaiškinimų ir kt., juo labiau kad tokiame prisipažinime aiškiai prirašytas sakinys pareigūnų iniciatyva, neatitinkantis faktinių aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo ignoravo jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, motyvuojant vien tuo, kad parodymai duoti po nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų. Kasatorius pažymi, kad jo tokia teisė numatyta BPK 21 ir 22 straipsniuose ir nė vienas teismas nepripažino jį piktnaudžiavus savo procesinėmis teisėmis.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiosios parodymus kaip nenuoseklius, prieštaringus, nes kiekvieną kartą, pasakodama apie įvykio aplinkybes, jas pagražina ir nurodo naujų, anksčiau negirdėtų aplinkybių. Anot kasatoriaus, būtent apeliacinės instancijos teismas, neišklausęs teismo posėdyje pačios nukentėjusiosios, nepagrįstai padarė visiškai priešingą išvadą, kad visuose jos parodymuose esminės įvykio aplinkybės nurodytos vienodai, kaltinamųjų veiksmų esmė atskleista teisingai, o kai kurių detalių skirtumai pateisinami ir negali būti pagrindas jais netikėti. Tačiau, kasatoriaus nuomone, tokią išvadą paneigia byloje užfiksuoti ir kasaciniame skunde plačiai aptarti nukentėjusiosios parodymai, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad jie kiekvienos apklausos metu yra skirtingi ir visiškai nerealūs laike. Be to, pati nukentėjusioji paneigė kasatoriaus smurtinius santykius prieš ją. Tai, kad namelyje nebuvo jokio triukšmo patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek telefoninio pokalbio tarp K. B. ir jam skambinusio vyriškio garso įrašas, kurio fone negirdėti jokio riksmo ar spiegimo.

Kasatorius nurodo nukentėjusiosios ankstesnį bendravimą teikiant lytines paslaugas už atlygį kitiems vaikinams: viešbutyje „L.“ – K. B. ir V. Ž., keletą dienų prieš įvykį tame pačiame sodo namelyje – K. B. ir D. L., konfliktą viešbutyje „Š.“ ir pažymi, kad nukentėjusioji, pasakodama apie šiuos įvykius, teigė, jog jie esą taip pat buvo prieš jos norą, tačiau dėl to niekam nesiskundė. Kasatoriaus nuomone, toks ankstesnis elgesys su nukentėjusiąja nebuvo skundžiamas pareigūnams, nes apie nukentėjusiosios veiklą nežinojo tėvai, o nagrinėjamu atveju nukentėjusioji pripažino, kad dėl šio įvykio kreiptis į pareigūnus liepė tėvas. Kartu kasatorius pažymi, kad nukentėjusiajai nebuvo atliekama teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė, nors ji yra linkusi fantazuoti, hiperbolizuoti, nesugeba atskirti realių įvykių ir aplinkybių nuo susikurtų savo vaizduotėje, į tą patį klausimą skirtingu laiku ir aplinkybėmis, atsako skirtingai, neigdama lytinius santykius už atlygį su pirmą kartą matomais vaikinais, nors kartu pripažįsta lytinių santykių nevienkartinį buvimą.

Nors pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas S. J. paneigė nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie jos prismaugimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, tiesiogiai neapklausęs specialisto bei neišsamiai susipažinęs su jo apklausos protokolu, nuosprendyje padarė visiškai nepagrįstą išvadą, esą apylinkės teismas neteisingai įvertino specialisto išvadą, nes ši išvada visiškai atitinka nukentėjusiosios paaiškinimus apie šio sužalojimo padarymo mechanizmą, t. y. kad nubrozdinimą jai padarė K. B., spausdamas kaklą ranka. Kasatorius pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta apie minėto nuteistojo fizinę negalią ((duomenys neskelbtini)), dėl to negalima teigti apie byloje vienareikšmiškai įrodytą ir pagrįstą prieš nukentėjusiąją naudotą fizinį smurtą. Juo labiau kad skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl nukentėjusiosios nuotykių „Š.“ viešbutyje 2010 m. gruodžio mėn., naktį iš 25 į 26 d., ir tuo pačiu nepaneigta, jog ji minėtus sužalojimus galėjo patirti būtent tame viešbutyje. Dėl to, kasatorius mano, kad dėl sutampančio laiko, kada galėjo būti padaryti sužalojimai ant nukentėjusiosios kaklo, ir remiantis specialisto argumentais tai labiau tikėtina. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad atmestina versija, jog nukentėjusiąją galėjo sužaloti nuteistasis K. B. su (duomenys neskelbtini), juo labiau pirmosiose apklausose ji nurodžiusi ją smaugusį kitą asmenį.

Kasatorius pažymi ir tai, kad bylos objektyvioms aplinkybėms prieštarauja ir skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog teisėjų kolegija teismo posėdyje ištyrė ir įvertino įrodymus, nes apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo tiriami įrodymai, o tik apsiribota apeliacinių skundų ir motyvų išdėstymu, išteisintųjų išreikšta pozicija dėl apeliacinių skundų nepagrįstumo bei priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo. Nurodydamas, kad proceso šalys nebuvo informuotos apie apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo pakeistą datą, nors įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas ir jis nebuvo atliekamas, kasatorius teigia, kad buvo pažeistos ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos. Be to, pažeistas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokiais motyvais atmetami kiti įrodymai – pirmosios instancijos teisme tiesiogiai apklaustų liudytojų ir liudytojų, apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, paskelbti parodymai. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos jokios neginčijamos aplinkybės, patvirtinančios jo (kasatoriaus) suvokimą ir galėjimą suvokti, kad nukentėjusioji nesutinka su juo lytiškai santykiauti. Ji pati apie tai nesakė, neparodė jokiais veiksmais, neprieštaravo, nesielgė agresyviai, atvirkščiai – jos iniciatyva buvo nustatytas santykių eiliškumas sodo namelyje, o specialistas nenustatė jokių požymių, būdingų prievartiniams lytiniams santykiams. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir tai, kad kasatorius ir kiti nuteistieji, sužinoję apie nukentėjusiosios kreipimąsi į policiją, patys atėjo išsiaiškinti aplinkybes, nes su nukentėjusiąja jie išsiskyrė gražiuoju, nebuvo jokių kivirčų, pretenzijų, nepasitenkinimo ar kokių požymių, kad kažkas įvyko negerai, ir dėl to pats kreipimosi į pareigūnus faktas juos visus nustebino. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodytas fizinio ar psichologinio smurto panaudojimas, o minėtų materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas turėjo esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei neteisėto nuosprendžio priėmimui.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes neatsižvelgė į kasatoriaus, kitų nuteistųjų parodymus, kuriuose nėra esminių prieštaravimų, ir nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą, neišnagrinėjo kasatoriaus nurodytų aplinkybių apie jo subjektyvų įvykio aplinkybių suvokimą, netinkamai vertino rašytinius bylos dokumentus. Skundžiamame nuosprendyje teismas iš byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinių cituoja tik atskirus sakinius, nevertindamas šių pokalbių visumos ir neišklausęs pačių pokalbių įrašų, nes priešingu atveju tokie duomenys būtų nurodyti. Taip pat nevertintos aplinkybės, kad nukentėjusioji ne kartą skambino nuteistajam D. L., o kalbėdama su K. B. ji pati kalba apie savižudybę, teigdama, kad prisigers vaistų ir pan. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti duomenys, kad nuoplovose nustatyti biologiniai pėdsakai, palikti ne mažiau dviejų asmenų, tiesiogiai nepagrindžia kasatoriaus kaltės dėl prievartinių lytinių santykių su nukentėjusiąja. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas apie prievartinius lytinius santykius, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius skunde teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtomis nutartimis, tarptautinės teisės normomis, taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatomis ir nekaltumo prezumpcijos principais.

Nuteistųjų K. B., D. L., R. J. ir M. P. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteisimo už grupinį išžaginimą ir seksualinį prievartavimą pagrįstumo

Visi kasatoriai iš esmės ginčija jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumą ir, nors pripažįsta turėję seksualinių santykių su nukentėjusiąja, pabrėžia laisvanorišką jų pobūdį. Teisėjų kolegija, patikrinusi pateiktus argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumu ir nuteistųjų kaltumu.

Pritartina apkaltinamajame nuosprendyje padarytai išvadai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas be pagrindo nukentėjusiosios parodymus įvardijo kaip nenuoseklius, prieštaringus ir nerealius, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji su kaltinamaisiais į sodo namelį vyko laisva valia, suvaidinusi prieš kaimynus nenorą eiti su jais, po to savo noru lytiškai su jais santykiavo ir tenkino jų lytinę aistrą, neatitinka bylos medžiagos. Iš išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, darydamas tokią išvadą pernelyg sureikšmino tai, kad nukentėjusioji tikėtina anksčiau už pinigus teikė lytines paslaugas, tarp jų ir kai kuriems iš nuteistųjų, kad ne visas įvykio detales ji išdėstė tiksliai ir logiškai, kad turėjo realią galimybę nuo nuteistųjų pabėgti, bet tuo nepasinaudojo ir pan.

Prievartinis grupinių seksualinių santykių su nukentėjusiąja pobūdis nekelia abejonių, šis faktas nustatytas byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiosios N. S., liudytojų J. La., J. L., J. Š., D. L., R. S., K S. parodymais, įvykio dieną užfiksuoto nuteistojo K. B. ir nukentėjusiosios N. S. telefoninių pokalbių stenograma. Visi šie įrodymai aiškiai patvirtina, kad K. B. 2010 m. gruodžio 26 d. 14.21, 14.29, 14.37 val. skambino nukentėjusiajai N. S. ir įkyriai įkalbinėjo ją pašokti striptizą jam ir jo draugui D. Iš pokalbių suvestinės (T. 1, b. l. 128-133) aiškiai matyti, kad nukentėjusioji nesutinka su pasiūlymu, priekaištauja dėl K. B. ir jo draugų ankstesnio elgesio su ja ir patirtos prievartos, atsisako bendrauti, net užsimena apie nusižudymo galimybę. K. B., supratęs, kad nukentėjusioji su juo ir jo draugais niekur nevyks, pokalbio metu bandė sužinoti nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresą žadėdamas atsiųsti kurjerį su gėlėmis ir šampanu, tačiau ši atsisakė juos priimti. Vėliau nukentėjusiajai paskambino D. L. ir, prisistatęs kurjeriu, vis dėlto išgavo jos adresą ir sužinojo, kuriame aukšte ji gyvena. Nukentėjusiajai išėjus į laiptinę pasitikti kurjerio, K. B., D. L. ir M. P., pakilę liftu iki laiptinės, kurioje stovėjo nukentėjusioji, panaudodami prievartą faktiškai ją pagrobė: klykiančią nukentėjusiąją įstūmė į liftą, po to, nusivedę ją prie automobilio, įsodino ir nusivežė. Šį panaudotos prievartos faktą teismas nustatė tiek pagal įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymus, tiek atsižvelgdamas į tai, kad iš karto po šio įvykio buvo skambinta į policiją ir moterišku balsu šaukiant pranešta, kad iš buto jaunuoliai prievarta išsitempė mergaitę; nuo durų buvo nutraukta medžiaginė rankena, į kurią buvo įsikibusi nukentėjusioji; nukentėjusiosios kaklo srityje buvo užfiksuotas nubrozdinimas, nukentėjusioji lifte pametė telefoną.

Turint galvoje šias teismo nustatytas aplinkybes, nuteistųjų versija apie tolesnius laisvanoriškus seksualinius santykius su pagrobta mergina, apeliacinės instancijos teismo atmesta pagrįstai. Byloje esančių įrodymų visuma šios nuteistųjų versijos nepatvirtina. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat kasaciniuose nuteistųjų skunduose, duodama parodymus nukentėjusioji pakankamai logiškai paaiškino, kodėl nebandė bėgti nuo nuteistųjų, kai turėjo tokią galimybę, kodėl po žaginimų ir seksualinių prievartavimų sodyboje (duomenys neskelbtini) sutiko važiuoti su R. J. į jam priklausantį sodo namelį, kodėl atsigulė į lovą kartu su juo ir t. t. Nukentėjusioji nuosekliai paaiškino, kad nesipriešino nuteistiesiems, nebandė bėgti ir nuteistųjų paliepimus klusniai vykdė iš baimės dėl savo gyvybės ir sveikatos. Turint galvoje, kad nukentėjusioji atsidūrė keturių agresyviai nusiteikusių ir neblaivių vyrų visiškoje kontrolėje ir savivalėje, toks jos elgesys suprantamas ir neneigia prievartinio lytinių santykių pobūdžio. Nustatinėjant prievartinį grupinių seksualinių santykių pobūdį tokioje situacijoje negali būti keliamas reikalavimas, kad moteris, rizikuodama savo gyvybe ir sveikata, būtinai turėtų priešintis, aktyviai prieštarauti žagintojams ar bandyti nuo jų bėgti.

Nėra jokio pagrindo sutikti ir su kasacinių skundų argumentais, neva nuteistieji nesuprato, kad nukentėjusioji tenkina jų seksualinius norus prieš savo valią. Įstatymai saugo visų suaugusių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę, tarp jų ir tokių, kurie už pinigus teikia lytines paslaugas ar turi kelis seksualinius partnerius. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistiesiems visiškai nerūpėjo nukentėjusiosios norai ir valia, jie su ja elgėsi kaip su nelaisvu žmogumi, kuris, jų akimis žiūrint, privalėjo neribotą laiką tenkinti bet kokias jų seksualines užgaidas. Net jeigu ir būtų nustatyta aplinkybė, kad jie nukentėjusiajai sumokėjo, tai ne kiek nepateisina jų tokio elgesio ir nepaneigia prievartinio veiksmų pobūdžio. Bylos aplinkybės rodo, kad visi nuteistieji puikiai žinojo, kad nukentėjusioji kategoriškai atsisakė su jais bendrauti tą dieną, juolab visų akivaizdoje teikti lytines paslaugas iš karto keturiems vyrams, tačiau sąmoningai ignoravo jos valią.

Nuteistųjų K. B. ir D. L. kasaciniuose skunduose teigiama, kad padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotinos kaip privertimas lytiškai santykiauti pagal BK 151 straipsnio 1 dalį. Tai argumentuojama tuo, kad prieš nukentėjusiąją panaudoti grasinimai (kad „kitą kartą bus blogiau“ ir kad „ji plauks ant ledo lyčių Nemune”) buvo nukreipti į ateitį, kai tuo tarpu išžaginimui ir seksualiniam prievartavimui būdingi tik grasinimai tuoj pat smurtauti. Šie argumentai nepagrįsti. Nagrinėjamojoje byloje bendrininkų grupės padaryti seksualinio pobūdžio veiksmai pripažinti išžaginimais ir seksualiniais prievartavimais tiek dėl fizinės, tiek dėl psichinės prievartos prieš nukentėjusiąją. Primintina, kad minėti grasinimai nukentėjusiajai išsakyti naudojant fizinį smurtą prieš ją – jos pagrobimo metu, taip pat laikant ją nelaisvėje sodo namelyje. Vien panaudotos fizinės prievartos šiuo atveju pakako tokius veiksmus pripažinti išžaginimu ir seksualiniu prievartavimu. Kita vertus, tokiomis sąlygomis išsakyti grasinimai netraktuotini kaip nukreipti į ateitį.

Dėl procesinių pažeidimų

Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas tik kaltinimui palankia nepatikimų įrodymų dalimi, kad teismas nepašalino visų įrodymų prieštaravimų, nepateikė išsamių motyvų dėl padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir įrodytumo. Nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas ignoruotų svarbius byloje esančius duomenis, kurių tinkamas įvertinimas galėtų pakeisti teismo išvadas, ar netinkamai motyvuotų apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad teismo išvados ir pateikti motyvai nepalankūs nuteistiesiems ir kad jų pateikti argumentai teismo atmesti, nereiškia, kad teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1, 2 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis išsamiai motyvuotas, logiškas ir abejonių nekelia. Tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, šiuo atveju nereiškia, kad teismas negalėjo kitaip įvertinti įrodymus nei pirmosios instancijos teismas. Be to, prašymų atlikti įrodymų tyrimą teismui nebuvo pateikta.

Nėra pagrindo teigti, kad byloje liko esminių įrodymų prieštaravimų, kurių nesugebėjo pašalinti teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba viso proceso metu itin daug dėmesio skyrė nukentėjusiosios parodymų netikslumams ir juos labai sureikšmindavo, tačiau visi šie netikslumai nevadintini esminiais prieštaravimais, be to, jie lengvai paaiškinami turint galvoje ilgai trunkančią stresinę situaciją, kurioje atsidūrė nukentėjusioji. Nuo savo namų ji buvo pagrobta 2010 m. gruodžio 26 d., apie 15.50 val., po to patyrė ilgai trukusią lytinę prievartą nuo grupės asmenų, paleista namo tik kitos dienos rytą. Esant tokioms aplinkybėms sunku tikėtis, kad prievartą patyręs asmuo labai tiksliai atkartotų visų įvykių chronologiją ir nesusipainiotų detalėse (kaire ar dešine ranka buvo smaugta, kiek truko kelionė automobiliu ir kiek laiko teko tenkinti kiekvieno asmens lytinę aistrą, kiek kartų ir kokiais būdais keturi vyrai ją žagino ir seksualiai prievartavo ir t. t). Kita vertus, tęstinių grupinių prievartinių lytinių santykių faktas nekelia abejonių ir tai šioje byloje yra svarbiausia. Tai, kad dalis liudytojų apibūdino nukentėjusiąją kaip laisvo elgesio merginą, kuri kartais už pinigus teikia lytines paslaugas, šiuo atveju nesudarė pagrindo abejoti jos parodymais ir nepaneigė prieš ją padarytų nusikalstamų veiksmų. Pagrįstai konstatuota, kad liudytojo V. Ž., vairavusio automobilį su pagrobta nukentėjusiąja, parodymai yra prieštaringi ir subjektyvūs, šis liudytojas yra kaltinamųjų artimas pažįstamas, jis siekė išdėstyti kaltinamiesiems palankius parodymus ir išvengti galimos savo atsakomybės už bendrininkavimą.

Kasaciniuose skunduose ginčijama nuteistųjų raštų, pavadintų atvirais prisipažinimais, ir pirminių apklausų įrodomoji reikšmė, pabrėžiamas šių duomenų gavimo neteisėtumas. Iš tiesų, apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadas, rėmėsi tam tikromis M. P. ir R. J. „atvirų prisipažinimų“ ir pirminėse apklausose užfiksuotomis parodymų detalėmis, netiesiogiai patvirtinančiomis prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą, tačiau šioje byloje tai nelaikytina įrodinėjimo tvarkos pažeidimu.

Baudžiamosiose bylose įrodymais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pabrėžtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Kita vertus, negalima teigti, kad tokie parodymai visiškai nereikšmingi ir negali būti teismo vienaip ar kitaip vertinami. Tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, kurių pakanka teismo išvadoms pagrįsti, jie gali būti traktuojami kaip teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008). Nagrinėjamojoje byloje nuteistųjų M. P. ir R. J. pirminių apklausų turinys savo esme atitinka parodymus, duotus teisme (išskyrus kai kurias detales), t. y. kad nukentėjusioji savo noru su jais lytiškai santykiavo ir tenkino jų lytinę aistrą. Tuo tarpu teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas priešinga išvada. Taigi negalima teigti, kad šioje byloje teismo išvadoms lemiamą įrodomąją reikšmę turėjo būtent pirminių apklausų rezultatai ir kad taip pažeista įrodinėjimo tvarka.

Sutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad nuteistųjų „atviri prisipažinimai“ šioje byloje nepripažintini įrodymais. Tokio pobūdžio raštai baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstami įrodymais kaip dokumentai, numatyti BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–350/2013). Kita vertus, šie „prisipažinimai“ nagrinėjamoje byloje taip pat netraktuotini kaip duomenys, nulėmę teismo išvadas. Šiuose raštuose tiek M. P., tiek R. J. iš tikrųjų neprisipažino žaginę ir seksualiai prievartavę nukentėjusiąją, juose iš esmės išdėstyta ta pati nuteistųjų pozicija (išskyrus kai kurias detales), kurios jie laikėsi viso proceso metu – kad jie tik pasinaudojo merginos laisvanoriškai suteikta paslauga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netrukus po „atvirų prisipažinimų“ surašymo nuteistieji M. P. ir R. J. buvo apklausti BPK nustatyta tvarka ir šių apklausų protokole užfiksuoti parodymai iš esmės sutampa su minėtų raštų turiniu.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismas, nurodydamas motyvuose kai kuriuos „atvirų prisipažinimų“ ir pirminių apklausų fragmentus, atitinkančius kitus byloje esančius įrodymus, šiuo atveju įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) nepažeidė ir kaltinamųjų teisių nesuvaržė.

Kasacinių skundų argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo ir išankstinio nusistatymo prieš nuteistuosius, taip pat dėl nukrypimo nuo EŽTT jurisprudencijoje nustatytų standartų, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis.

Dėl paskirtų bausmių

Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistiesiems paskirtų bausmių teisėtumą, nenustatė pagrindo išvadai, kad paskirtos bausmės neatitiktų bausmės tikslų ar būtų pakirtos netinkamai taikant įstatymą. Nuteistiesiems paskirtos baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, o jų dydis nustatytas mažesnis, nei sankcijų vidurkiai. Bausmės nuteistiesiems paskirtos už sunkius nusikaltimus, už kurių padarymą įstatymas nustato vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą. Taigi teismas neturėjo pagrindo skirti alternatyvią laisvės atėmimui bausmę. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nebuvo ir jokio pagrindo skirti nuteistiesiems švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

Visiškai pagrįstas ir teismo sprendimas K. B., kaip asmeniui, parodžiusiam nusikalstamoje veikoje didžiausią iniciatyvą, skirti griežtesnę bausmę nei kitiems nuteistiesiems. Nors K. B. nesutinka su teismo išvada, kad jis nusikalstamoje veikoje rodė didžiausią iniciatyvą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės neleidžia dėl to abejoti. Kasatoriaus K. B. argumentas dėl galimybės pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad dėl pernelyg ilgai užtrukusio baudžiamojo proceso buvo neproporcingai suvaržytos jo teisės ir laisvės, nepagrįstas. Nuo nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo dveji metai keturi mėnesiai ir aštuonios dienos. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir daugybę atliktų procesinių veiksmų, procesas nelaikytinas pernelyg ilgu ir suvaržiusių kaltinamųjų teisę, kad jų bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nepagrįsti ir K. B. teiginiai dėl padarytos nusikalstamos veikos mažo pavojingumo, smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojimo, skausmo nesukėlimo ir pan. Turint galvoje grupinį ilgai trunkantį padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį, konstatuoti mažesnį nei įprasta tokio pobūdžio bylose pavojingumą nėra jokio pagrindo. Teiginiai apie tai, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojamas smurtas ir jai nesukeltas skausmas, neatitinka bylos medžiagos. Aplinkybė, kad K. B. nustatytas 50 procentų nedarbingumas, šiuo atveju neleidžia daryti išvados, kad jam paskirta neproporcingai griežta bausmė. Teismas, skirdamas bausmę, į šią aplinkybę atsižvelgė, tačiau kartu vertino ir tai, kad nusikaltimai tęsėsi ilgą laiką, buvo naudojamas ne tik psichinis, bet ir fizinis smurtas, naudojant fizinį smurtą padarytas nesunkus kūno sužalojimas, kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio, K. B. praeityje teistas du kartus, tačiau teistumas išnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka. Konstatuotina, kad nuteistojo K. B. kasacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių apie jam paskirtą pernelyg griežtą bausmę, todėl atmestini.

Nenustatytas pagrindas skirti švelnesnę bausmę ir nuteistajam D. L.. Jo nurodyti argumentai dėl nedidelio jo padarytų veiksmų pavojingumo neatitinka bylos medžiagos. Tai, kad jis anksčiau nėra teistas, pats atvyko į policiją, turi mažametį sūnų, taip pat nepagrindžia išvados, kad jam už sunkius nusikaltimus paskirta trejų metų galutinė laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta.

Dėl neturtinės žalos

Kasatorių K. B. ir D. L. argumentai, kad nukentėjusiajai nebuvo padaryta neturtinė žala, o jei ir padaryta, tai tik nežymi, todėl priteistinos sumos dydis mažintinas iki 5000 Lt, nepagrįsti. Teismas, vertindamas nukentėjusiosios pareikštą 40 000 Lt ieškinį dėl neturtinės žalos, atsižvelgė į tai, kad kaltinamųjų tyčiniai nusikalstami veiksmai su nukentėjusiąja truko ilgai, ji patyrė didelį pažeminimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, neigiamas psichologines pasekmes, jos gyvenimo situacijos išviešinimą, nesuprantančių žmonių pasmerkimą. Kita vertus teismas įvertino ir tai, kad sunkesnių fizinių pasekmių nukentėjusiajai nesukelta, atsižvelgė į kaltinamųjų turtinę padėtį, todėl sumažino nukentėjusiosios prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 20 000 Lt. Toks teismo vertinimas ir sprendimas visiškai atitinka teisės reikalavimus ir abejonių nekelia.

Nuteistųjų kasaciniuose skunduose esantis teiginys, kad proceso išlaidos, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, iš kaltinamųjų neturėjo būti priteistos, neargumentuotas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, nuteistųjų kasaciniai skundai netenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų K. B., R. J., M. P. ir D. L. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas