A-858-1445-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1445/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01020-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Indovox“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Indovox“ skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Indovox“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–6), kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl ekonominių sankcijų taikymo už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 5), kuriuo pareiškėjui skirta 600 Lt bauda.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Indovox“ Palangos mieste, adresu (duomenys neskelbtini), valdo 23 kambarių viešbutį „Baltic Inn“, kurio pirmajame aukšte yra įsikūręs restoranas-kavinė. Prekybai alkoholio produktais pareiškėjui yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. (duomenys neskelbtini). Licencijoje nurodyta, kad prekybos vieta yra (duomenys neskelbtini), Palanga. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) nustatė, kad UAB „Indovox“, turėdamas licenziją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, 2013 m. liepos 20 d. veiklos vykdymo vietoje – kavinėje-restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje, – alkoholio produktų vietoje laikė alkoholinius produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų šių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Klaipėdos apskrities VMI teigė, jog tokiais savo veiksmais UAB „Indovox“ pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Pareiškėjas teigė, jog jis negali būti laikomas padaręs Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto pažeidimo, kadangi 2013 m. liepos 20 d. vykusio operatyvaus Klaipėdos apskrities VMI patikrinimo metu, tiek iki šio patikrinimo turėjo dokumentus, nurodytus Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte. Operatyvaus Klaipėdos apskrities VMI patikrinimo metu reikalauti alkoholio produktų įsigijimo ir/ar gabenimo dokumentai buvo pateikti Klaipėdos apskrities VMI tarnautojams, kai tik pastarieji atvyko į pareiškėjo patalpas. Pareiškėjas alkoholio produktų įsigijimo ir/ar gabenimo dokumentus visada turėjo ir turi alkoholio prekybos vietoje. Šie dokumentai visuomet yra laikomi ir saugomi administracijos patalpose, t. y. tame pačiame viešbučio pastate, kuriame yra ir UAB „Indovox“ valdomas restoranas-kavinė. Operatyvus patikrinimas buvo vykdomas nedarbo dieną, t. y. šeštadienį, dėl ko viešbučio administracijos darbuotojų nebuvo darbo vietoje, todėl likę darbuotojai negalėjo patekti į UAB „Indovox“ administracijos patalpas bei pateikti Klaipėdos apskrities VMI darbuotojams alkoholio produktų įsigijimo bei gabenimo dokumentų. 2013 m. rugpjūčio 12 d. surašant įstatymo pažeidimo protokolą Nr. K1-588-3, alkoholio produktų įsigijimo bei gabenimo dokumentai buvo pateikti Klaipėdos apskrities VMI darbuotojams, kas akivaizdžiai patvirtina, kad šie dokumentai buvo UAB „Indovox“ administracijos patalpose.

Prekyba alkoholio prekėmis yra vykdoma ne tik UAB „Indovox“ valdomo viešbučio pastato pirmajame aukšte įsikūrusiame restorane-kavinėje, tačiau ir 23 viešbučio kambariuose, kuriuose yra įrengti mini barai. Dėl šių priežasčių UAB „Indovox“ neįmanoma alkoholio produktų įsigijimo ir gabenimo dokumentų laikyti būtent viešbučio pastato pirmajame aukšte įsikūrusiame restorane-kavinėje.

Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 12 d. įstatymo pažeidimo protokolu Nr. K1-588-3 pareiškėjas patrauktas atsakomybėn už tai, kad UAB „Indovox“, turėdamas licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (licencijos Nr. (duomenys neskelbtini)), 2013 m. liepos 20 d. veiklos vykdymo vietoje – kavinėje-restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje, – alkoholio produktų prekybos vietoje laikė alkoholinius produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų šių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, tuo pažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Atsakovas, išnagrinėjęs 2013 m. rugpjūčio 12 d. įstatymo pažeidimo protokolą Nr. K1-588-3 bei visą su pažeidimu susijusią medžiagą, Nutarimu Nr. 5 pareiškėjui skyrė 600 Lt baudą.

Pareiškėjas pats pripažino, jog alkoholio produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentai buvo saugomi ne bare, o administracijos patalpose ((duomenys neskelbtini) kabinete), t. y. tame pačiame viešbučio pastate, kuriame yra pareiškėjo valdomas restoranas-kavinė. Remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 30 punktu, kuris apibrėžia viešojo maitinimo vietos sąvoką bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punktu, pareiškėjas, laikydamas alkoholio produktus kavinėje-restorane, privalėjo alkoholio produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentus laikyti kavinėje-restorane.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 50–56) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas vyksta dėl alkoholio produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų laikymo vietos sąvokos išaiškinimo, t. y. kas laikytina alkoholio produktų prekybos vieta. Klaipėdos apskrities VMI tvirtino, jog minėti dokumentai nebuvo laikomi alkoholio produktų pardavimo vietoje. Tačiau pareiškėjas tvirtino, kad alkoholio produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentai visuomet yra laikomi ir saugomi ne bare, o administracijos patalpose tame pačiame viešbučio pastate, kuriame ir yra UAB „Indovox“ valdomas restoranas-kavinė, todėl teigė, kad minėti dokumentai buvo laikomi alkoholio produktų pardavimo vietoje.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 17 straipsnio 2 dalies 10 punktu, Taisyklių 1-3 punktais bei 8-9 punktais. Nustatė, jog administracinės patalpos nėra alkoholinių gėrimų prekybos vieta pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, nes šiai patalpai įrengti nebūtina laikytis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, be to, administracinės patalpos nėra parduotuvė, joje nepardavinėjamas alkoholis. Pabrėžė, jog Taisyklių 10 punktas papildo Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodytą prekybos vietos apibrėžimą ir jį detalizuoja, atsižvelgiant į minėtą punktą prekybos vieta gali būti laikoma tik tokia patalpa, kurioje yra vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog prekybos vieta alkoholiniais gėrimais buvo ne pareiškėjo nurodytas visas pastatas adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, o pastate esantis restoranas-kavinė. Pabrėžė, jog Taisyklių 3 punktas įsakmiai nurodo, kad licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (kopija ar originalas) privalo būti pateikta įmonės patikrinimo metu. Taisyklių 3 punkte aiškiai išskirta, jog licencijos originalas gali būti laikomas alkoholinių gėrimų prekybos vietoje, tačiau jei nelaikomas, tuomet privalo būti pateikta originalo kopija, patvirtinta įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens parašu ir tikrumo žyma. Taigi visa tai tik patvirtina, jog prekybos vieta yra laikoma ta vieta, kurioje prekiaujama alkoholiniais gėrimais ir kurioje, priežiūros institucijų reikalavimu patikrinimo metu turi būti dokumentai, įrodantys teisę laikyti alkoholinius gėrimus, jais prekiauti bei kiti dokumentai, kuriuos įstatymai imperatyviai reikalauja turėti prekybos vietoje.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, 2001 m. spalio 2 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11- 1186/2007, 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-468/2013) teismas konstatavo, jog Klaipėdos apskrities VMI pareigūnams patikrinus pareiškėjo restoraną-kavinę bei patikrinimo metu nepateikus juridinę galią turinčių privalomų alkoholio įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzempliorių (nors šie dokumentai ir realiai egzistavo), Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata buvo pažeista, nes alkoholio prekybos vietoje šių dokumentų nebuvo. Pabrėžė, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte nereikalaujama alkoholio laikymo vietoje turėti originalius dokumentus, o reikalaujama turėti dokumentų egzempliorius, vadinasi, kad pareiškėjas įgyvendintų Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte esančią nuostatą, jam pakanka restorane-kavinėje laikyti dokumentų egzempliorius (pvz., įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas originalių dokumentų kopijas), kurie turėtų juridinę galią.

Skundžiamu Nutarimu Nr. 5 pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimą buvo paskirta 600 Lt bauda vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 ir 12 dalimis. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimą: jį pirmą kartą padarius, skiriama bauda nuo 500 Lt iki 2 000 Lt. Skundžiamu nutarimu pareiškėjui paskirta beveik švelniausia Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimą, todėl teismas sprendė, jog sankcija nėra per didelė ir yra pagrįsta.

III. Pareiškėjas UAB „Indovox“ apeliaciniu skundu (b. l. 58–61) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 84–85) sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl ekonominių sankcijų taikymo už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriuo pareiškėjui UAB „Indovox“ skirta 600 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo naikinti atsakovo priimtą nutarimą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir mano, kad teismas netinkamai aiškino ginčo situacijai aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija šiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje nekyla ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių, t. y. kad UAB „Indovox“, turėdamas licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (licencijos Nr. (duomenys neskelbtini)), 2013 m. liepos 20 d. veiklos vykdymo vietoje – kavinėje–restorane, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje, – laikė alkoholinius produktus kavinėje neturint juridinę galią turinčių privalomų šių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Kita vertus, pareiškėjas nesutinka su jam inkriminuotu AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimu, teigdamas, kad alkoholio produktų pardavimo vietos nereikia aiškinti pernelyg siaurai. Šiuo atveju alkoholio produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentai buvo laikomi administracijos patalpose (adresu (duomenys neskelbtini), Palanga), t. y. tame pačiame viešbučio pastate, kuriame ir yra UAB „Indovox“ valdomas restoranas–kavinė, tačiau administracija nedirbo ir dokumentų nebuvo galima pateikti, tačiau jie buvo prekybos vietoje.

Vertindama proceso šalių pateiktus argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva yra Konstitucijos garantuojama vertybė, be kita ko, reiškianti tai, kad valstybės ar vietos savivaldos institucijoms draudžiama įstatymuose nenumatytais metodais reglamentuoti ūkinę veiklą, tvarkyti įmonių reikalus. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis numato, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tai reiškia, jog ūkinės veiklos laisvė yra saugoma Konstitucijos ir jokiomis priemonėmis negali būti nepagrįstai varžoma ar ribojama.

Alkoholinių gėrimų mažmeninė prekyba yra ūkinė veikla, kuri patenka į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą).

Toks reguliavimas ir yra numatytas inter alia AKĮ (2013 m. gegužės 7 d. redakcija). AKĮ reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiame įstatyme nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų, taip numatant ir įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (AKĮ 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

AKĮ 17 straipsnis konkrečiai numato alkoholio produktų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo inkriminuotas AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimas, todėl dėl šios nuostatos aiškinimo pasisakytina plačiau.

AKĮ 17 straipsnio 2 dalis 10 punktas numato, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus. Iš esmės tokį patį reguliavimą nustato ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (2011 m. balandžio 3 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 8.9 punktas, įtvirtinantis, kad draudžiama parduoti, laikyti prekybos salėse, administracinėse ir pagalbinėse patalpose, sandėliuose, eksponuoti, taip pat gabenti alkoholinius gėrimus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų šių gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Taisyklių 8.9 punkto matyti, kad šios nuostatos numato draudimą laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus. AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte pateiktos nuorodos į atitinkamą alkoholio produktų laikymo vietą (prekybos ar sandėliavimo vieta) ir privalomumą ten turėti tinkamo dokumento egzempliorių turi būti suprantamos kaip adresuotos situacijai, kai minėtas privalomasis dokumentas realiai egzistuoja patikrinimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jo egzempliorius nebuvo pateiktas patikrinimo metu ir jo nėra nurodytoje vietoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007).

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl prekybos vietos sampratos pažymi, kad AKĮ tiksliai nepateikia šios sąvokos apibrėžimo. Kita vertus, ginčui aktuali AKĮ 2 straipsnio 30 dalis numato, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Taisyklių 10 punktas, be kita ko, numato, kad Taisyklėse prekybos alkoholiniais gėrimais vieta laikomos parduotuvių, kioskų iki 2012 m. sausio 1 d., paviljonų, restoranų, kavinių, barų, bufetų, kitos alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių patalpos (įskaitant automobilius–parduotuves), kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, taip pat viešbučių kambarių minibarai. Kai koncertų, cirko, sporto, diskotekų ir kitų masinių renginių (vykstančių patalpose), teatro spektaklių, kino ir videofilmų demonstravimo vietose alkoholiniai gėrimai parduodami ne prekybai skirtose atskirose patalpose, prekybos alkoholiniais gėrimais vieta laikoma prekybai skirta patalpų dalis, kurioje leidžiama parduoti ir vartoti alkoholinius gėrimus. Aptarnaujant pirkėjus lauko sąlygomis, prekybos alkoholiniais gėrimais vieta laikoma alkoholinių gėrimų pardavimo vieta ir alkoholinių gėrimų vartojimui įrengtos vietos (stalai, pavėsinės, kiti įrenginiai).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, vertina, jog prekybos alkoholiniais gėrimais vieta yra pripažįstama vieta, kuriose inter alia alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui. Prekybos vieta yra laikoma ta vieta, kurioje prekiaujama alkoholiniais gėrimais (pvz., tam tikra patalpa) ir kurioje priežiūros institucijų reikalavimu patikrinimo metu turi būti dokumentai, įrodantys teisę laikyti alkoholinius gėrimus, jais prekiauti bei kiti dokumentai, kuriuos įstatymai imperatyviai reikalaujama turėti prekybos vietoje.

Manytina, jog toks materialinės teisės normos aiškinimas, atsižvelgiant į imperatyviai joje išreikštą draudimą, yra adekvatus ir proporcingas AKĮ tikslams pasiekti. Pastebėtina, jog AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata iš esmės yra siejama su tuo, kad atliekant patikrinimus alkoholio produktų įsigijimo dokumentai būtų pateikti tikrinimo metu ir būtų galima įsitikinti, ar yra laikomasi AKĮ reikalavimų. Manytina, kad minėtomis AKĮ nuostatomis siekiama užtikrinti, kad gaminiais būtų prekiaujama tik aiškiai apibrėžtose (licencijose nurodytose) vietose, taip pat užtikrinti, kad būtų prekiaujama tik teisėtai įsigytais gaminiais, kad patikrinimo metu būtų įmanoma įvertinti, ar įmonė prekiauja teisėtai įsigytais gaminiais. Tokiu būdu, be kita ko, yra užtikrinamas būtinumas laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju prekybos vieta alkoholiniais gėrimais yra ne administracijos patalpos, o pastate esantis restoranas–kavinė. Šiuo atveju, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, pats pareiškėjas pripažįsta, kad nurodytų dokumentų kavinėje nebuvo, o buvo administracijos patalpose, kurios buvo neprieinamos ir atitinkamai pateikti prašomų dokumentų nebuvo galima. Ši situacija iš esmės ir liudija įtvirtinto reikalavimo esmę, t. y. kad būtų galima prašomu metu pateikti įsigijimo dokumentus ir nebūtų sudaryta tam nepagrįstų kliūčių. Taigi atsakovo pareigūnams patikrinus pareiškėjo restoraną–kavinę bei patikrinimo metu nepateikus juridinę galią turinčių privalomų alkoholio įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzempliorių (nors šie dokumentai ir realiai egzistavo), AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas buvo pažeistas, nes alkoholio prekybos vietoje šių dokumentų nebuvo ir jų nebuvo galima pateikti. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, kad prašomi dokumentai buvo administracijos patalpose ir jos buvo neprieinamos dėl patikrinimo meto (t. y. kad buvo nedarbo diena ir administracija nedirbo), iš esmės patvirtina aplinkybes, kad dokumentai patikrinimo metu vis dėlto nebuvo pateikti, jų nesant prekybos vietoje.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas reikalavimas alkoholio laikymo vietoje, gabenimo metu turėti juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzempliorius. Taigi AKĮ nereikalauja alkoholio laikymo vietoje turėti originalius dokumentus, o reikalaujama turėti dokumentų egzempliorius, vadinasi, kad pareiškėjas įgyvendintų AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkte esančią nuostatą, jam pakanka restorane–kavinėje laikyti dokumentų egzempliorius (pvz., įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas originalių dokumentų kopijas), kurie turėtų juridinę galią. Atitinkamai, pareiškėjo argumentai, kad alkoholio produktų įsigijimo ir gabenimo dokumentai, kaip svarbūs įmonei dokumentai, yra patikimi tik administracijos darbuotojams (įmonės vadovui, viešbučio vadovei, viešbučio marketingo ir pardavimų vadybininkei) ir laikomi administracijos patalpose, todėl patikrinimą atliekant ne darbo metu negalėjo būti pateikti tikrintojams, neleidžia priešingai vertinti analizuojamos situacijos. Iš esmės toks vertinimas sudarytų sąlygas piktnaudžiauti susidariusia padėtimi, patikrinti AKĮ reikalavimų laikymąsi ir išvengti AKĮ numatytų imperatyvių reikalavimų, be to, AKĮ reikalavimų laikymąsi padarytų priklausomą nuo pašalinių aplinkybių (t. y. ar asmenys, saugantys atitinkamus dokumentus, tuo metu dirba, ar tokios patalpos yra prieinamos ir pan.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų (Taisyklių 32 p.). Atitinkamai, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojo atsakomybei už AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šio įstatymo normos dispozicijoje, faktą. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nesilaikė AKĮ keliamų reikalavimų ir pagrįstai atsakovas konstatavo šį pažeidimą. Minėtų dokumentų neturėjimas prekybos vietoje alkoholio gaminių pardavimo ar laikymo šioje vietoje metu (tokių dokumentų nepateikimas tikrinančiai institucijai) laikytinas pakankamu pagrindu pripažinti, kad šioje teisės normoje nustatytas draudimas yra pažeistas ir taikyti atitinkamas ekonomines sankcijas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui ekonominę sankciją už AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia argumentų dėl jam skirtos baudos neproporcingumo ar jos neatitikimo AKĮ reikalavimams (AKĮ 34 str.). Atsižvelgusi į šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus, padarytą pažeidimą, teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais dėl pareiškėjui skirtos baudos ir šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas ginčijamą atsakovo nutarimą ir atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Indovox“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas