eAS-112-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-112-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04288-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. elektroninių ryšių priemonėmis 2014 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 30-2349 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) jei teismas laikytų, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl ginčijamo akto paduoti, – atnaujinti skundo padavimo terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ir skundą priimti; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 30-2349 galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Pareiškėjas šią teismo nutartį apskundė 2014 m. spalio 6 d. atskiruoju skundu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS662-1165/2014 2014 m. spalio 1 d. nutartį panaikino, nurodydamas, kad terminas nėra praleistas, ir perdavė skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo spręsdamas skundo priėmimo klausimą, 2014 m. lapkričio 11 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsniuose nustatytus reikalavimus ir terminas skundui paduoti nėra praleistas, todėl skundas priimamas. Tačiau teismas atsisakė tenkinti su skundu paduotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, jog prašymą taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia tuo, kad šiuo metu vyksta žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės formavimas, o suformavus žemės sklypą jis Lietuvos vardu būtų registruojamas valstybės įmonėje Registrų centras; tuomet pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą ir ginčyti teisinę registraciją, o tai turėtų įtakos operatyviam ir tinkamam teismo procesui. Teismo vertinimu, tai, kad palankaus sprendimo atveju pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamų aktų galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Be to, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (pvz., galimybė, jog reikės inicijuoti naują teisminį procesą ateityje) nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Pareiškėjas A. V. elektroninių ryšių priemonėmis 2014 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 30-2349 galiojimą.

Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo skunde bei šiame prašyme išdėstytos aplinkybės pagrindžia prima facie atsakovo Įsakymo neteisėtumą. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinas apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Šioje rekomendacijoje nurodyta, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos suteikimo, turi būti įvertinti visi reikšmingi faktoriai ir interesai.

Laikinoji apsauga suteikiama, kai administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas – tai laikoma prima facie argumentu dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėjo atveju, LVAT net du kartus buvo pripažinęs, kad atsakovas nepagrįstai nustatė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribas. Taigi, atsakovas nesilaiko LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje nustatytų kriterijų. Šios aplinkybės pagrindžia prima facie skundžiamo atsakovo Įsakymo neteisėtumą. Taigi, pareiškėjo manymu, egzistuoja reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas, nes jau šiuo metu vyksta Įsakymo įgyvendinimo ir parengiamieji sklypo formavimo darbai, Įsakymu formuojamas sklypas su ginčijama riba jau yra pažymėtas natūroje, parengtas pats žemės sklypo planas, pradėta šio plano derinimo su kompetentingomis institucijomis procedūra.

Atsakovas atlieka aktyvius veiksmus dėl žemės sklypo suformavimo ir siekia pasekmių, kurios gali turėti tiesioginės įtakos galimo teismo sprendimo vykdymui. Be to, atsakovas gali tokiu būdu pakeisti žemės sklypą ar jo dalį (pvz., nukasti tam tikrą žemės kiekį), kad, ir esant palankiam teismo sprendimui, pareiškėjui taptų neįmanoma naudoti žemės sklypą jo pastatų eksploatavimui, architektūrine prasme pareiškėjas negalėtų atkurti iki ginčijamo akto buvusią padėtį. Prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama ir, remiantis Įsakymu, sutrukdyti priimti kitus aktus, kuriais būtų apsunkintas galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas (pvz., bus patvirtintas žemės sklypo planas, tuo pagrindu suformuotas sklypas).

Tai reiškia, kad palankaus teismo sprendimo atveju, pareiškėjui teisme reiks ginčyti kitus administracinius aktus, kas laikoma teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi netenkino A. V. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, jog keičiasi faktinė situacija. Ginčijamu atsakovo Įsakymu, be kita ko, buvo nustatyta pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), šiaurinė sklypo riba. Ši sklypo riba sutampa su anksčiau priimtais atsakovo sprendimais, t. y. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 738V ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 30-135, kurie LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi ir 2013 m. sausio 24 d. sprendimu buvo panaikinti. Pareiškėjo nuomone, LVAT net du kartus pripažinus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribas nustatytomis nepagrįstai; atsakovas ginčijamu Įsakymu, nesilaikydamas LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje nustatytų kriterijų, dar kartą nustatė tokią pačią šiaurinę sklypo ribą. Pareiškėjas teigia, kad šiuo metu vyksta Įsakymo įgyvendinimo ir parengiamieji sklypo formavimo darbai. Įsakymu formuojamas sklypas su ginčijamomis ribomis pažymėtas natūroje, parengtas žemės sklypo planas, pradėta derinimo procedūra. Ginčijamu Įsakymu patvirtinto žemės sklypo naudotojo architektūriniai ar projektiniai sprendiniai gali pakeisti žemės sklypą ar jo dalį, kad pareiškėjui būtų net nebeįmanoma naudoti žemės sklypo pastatams eksploatuoti ir architektūrine prasme atkurti iki ginčijamo Įsakymo buvusią padėtį. Be to, užkertamas kelias LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties vykdymui ir taip vilkinama žemės sklypo ribų nustatymo procedūra. Kai žemės sklypas ir daiktinės teisės į jį bus įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nebebus ką planuoti ir pareiškėjui teks papildomai inicijuoti teisminius procesus. Įregistravus nuosavybę, būtų apsunkintas pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas ir pažeistas pareiškėjo teisių atkūrimas. Pareiškėjas rėmėsi LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-321/2013 ir teigė, kad nesustabdžius ginčijamo Įsakymo galiojimo, kol nėra išspręstas pareiškėjo reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo ribų nustatymo ir sklypo formavimo, gali kilti pasekmės, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, bus itin sudėtingas.

Teismas rėmėsi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kokia reali žala bus padaryta pareiškėjui ir kokios pasekmės jam gali kilti nesustabdžius administracinio akto galiojimo, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų žalingas.

Pareiškėjas esminiu argumentu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodo tai, kad atsakovas nevykdo LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodytų žemės sklypo formavimo kriterijų. Pareiškėjo cituojamos LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties vykdymas nėra šios bylos dalykas. Sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo bylos priėmimo stadijoje, negali būti daroma išvada dėl pareiškėjo reikalavimo, reiškiamo atsakovui, pagrįstumo. Tai konstatuotina tik išsprendus ginčą iš esmės.

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-277/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybėmis, kad teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir panaikinus skundžiamą Įsakymą, bus apsunkintas buvusios iki Įsakymo priėmimo padėties atkūrimas, tačiau pareiškėjo teiginiai savaime neįrodo, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas ar sukeltų žymią žalą ar nukentėtų pareiškėjo interesai. Jeigu šiuo klausimu ir būtų priimti kiti administraciniai aktai, juos pareiškėjas galėtų ginčyti teismine tvarka. Tai, kad pareiškėjas UAB „Kelprojektas“ 2014 m. rugsėjo 15 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte atsisakė pasirašyti, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo prašymas turi būti tenkinamas. Be to, jokių duomenų, kad realiai faktinė situacija po sprendimo priėmimo būtų pasikeitusi pareiškėjas nepateikė. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti realią grėsmę, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti reali žala ar neigiamos pasekmės, o savo teiginius apie galimus neigiamus padarinius grindė prielaidomis ir spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

LVAT išaiškino, kad net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (LVAT 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-656-12). Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ginčijamo Įsakymo sustabdymas nebūtų adekvatus siekiamam tikslui, esmingai pažeistų šalių pusiausvyros, viešąjį ir trečiųjų asmenų interesus. Šiuo atveju, ginčo objektas yra sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio plotas 11 268 m2, detaliojo plano tvirtinimas, o ne vien pareiškėjui priklausančios žemės sklypo ribų nustatymas. Todėl akivaizdu, kad tokia sprendimo užtikrinimo priemonė nėra adekvati ir proporcinga, bei gali pažeisti proceso šalių bei trečiųjų asmenų interesų pusiausvyrą ir viešuosius interesus.

Pareiškėjas taip pat savo prašyme rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacija Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiama inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias. Apibendrindamas išdėstytą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad ginčijamų administracinių aktų vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 11 d. nutartyje nurodė ir kitus argumentus, kodėl netenkino pareiškėjo prašymo, todėl šių argumentų teismas nebeatkartoja ir vadovaudamasis anksčiau dėstoma pozicija pareiškėjo prašymo netenkina.

IV. Pareiškėjas A. V. 2014 m. lapkričio 25 d. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 30-2349 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi atmetė A. V. prašymą, motyvuodamas tais pačiais pagrindais kaip ir 2014 m. lapkričio 11 d. nutartyje – kad tai tik pareiškėjo spėjimai ir subjektyviai dėstomos aplinkybės, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas nesukels neigiamų padarinių. Su tokia teismo pozicija pareiškėjas nesutinka, nes teismas iš esmės neteisingai taikė ir aiškino procesines teisės normas bei netinkamai atskleidė prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto tikslus bei galimas pasekmes konkrečioje byloje, neatsižvelgė į faktinę situaciją ir galimą pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar neįmanomumą įvykdyti nesiėmus šių priemonių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi ir savo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Joje nurodyta, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios (LVAT 2009 m. birželio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-381/2009). Pareiškėjo manymu, tuo teismas norėjo pasakyti, jog kadangi Įsakymas jau paskelbtas, todėl aplinkybės, dėl kurių reikalaujama laikinosios apsaugos, jau įvyko ir šio instituto taikymas nėra reikalingas.

Su tokiais teismo motyvais pareiškėjas nesutinka, kadangi LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų. Iš prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones akivaizdu, kad prašymas buvo teikiamas ne tam, kad sustabdyti Įsakymo paskelbimą ar įsigaliojimą, o siekiant sustabdyti Įsakymo galiojimą, kad remiantis Įsakymu nebūtų priimti kiti aktai, kuriais būtų apsunkintas galimo palankaus sprendimo įvykdymas ar atsirastų teisinės pasekmės, kurios iš esmės apsunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą ar padarytų jį neįmanomu.

Ginčijamu Įsakymu leista rengti žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės planą ir remiantis juo šiuo metu vyksta sklypo formavimo darbai (tokias aplinkybes patvirtina UAB „Kelprojektas“ 2014 m. rugsėjo 2 d. pranešimas Nr. 4868-TR ir UAB „Kelprojektas“ 2014 m. spalio 29 d. (per klaidą nurodyta „2013 m. spalio 29 d.“) raštai dėl Žemės sklypo (prie (duomenys neskelbtini) gatvės) kadastrinių matavimų, taip pat parengtas žemės sklypo planas, kuris jau yra suderintas su Kultūros paveldo departamentu). Nesustabdžius Įsakymo galiojimo, remiantis juo bus patvirtintas žemės sklypo planas, tuo pagrindu suformuotas ir pats sklypas, kuris bus įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, kas neabejotinai apsunkintų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Be to, tam, kad būtų galima įvykdyti tokį teismo sprendimą, bus papildomai reikalinga teismine tvarka ginčyti kitus administracinius aktus dėl žemės sklypo suformavimo, priimtus ginčijamo Įsakymo pagrindu, kas laikytina teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu bei nesuderinama su teismo sprendimo privalomumo, taip pat proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principais. Kad tokia grėsmė yra reali patvirtina atsakovo atliekami veiksmai – ginčijamu Įsakymu leista rengti žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės planą ir remiantis juo šiuo metu vyksta Įsakymo įgyvendinimo ir parengiamieji sklypo formavimo darbai.

Įsakymu formuojamas sklypas su ginčijama riba jau yra pažymėtas natūroje – tą patvirtina UAB „Kelprojektas“ 2014 m. spalio 29 d. raštas dėl kadastrinių matavimų vykdymo bei Žemės sklypo planas, taip pat parengtas ir pats žemės sklypo planas, pradėta šio plano derinimo su kompetentingomis institucijomis procedūra. Nesustabdžius Įsakymo galiojimo ir žemės sklypo formavimo procedūrą užbaigus, žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės naudotojas imsis parengiamųjų veiksmų tokiam ginčijamu Įsakymu suformuotam žemės sklypui su nepagrįstai nustatytomis ribomis naudoti (pvz. formuoti reljefą, landšaftą, aptverti sklypą, apsodinti želdiniais ir pan.), o tai ne tik apsunkins ar netgi paneigs pareiškėjui priklausančių faktiškai esančių pastatų eksploatavimą, tačiau ir iki ginčijamo įsakymo priėmimo buvusios padėties atkūrimą padarys itin sudėtingą ar neįmanomą.

Taigi, tam tikri ginčijamu Įsakymu patvirtinto žemės sklypo naudotojo architektūriniai ar projektiniai sprendiniai gali tokiu būdu pakeisti žemės sklypą ar jo dalį, kad net ir esant pareiškėjui palankiam teismo sprendimui, A. V. iš esmės taptų nebeįmanoma naudoti žemės sklypo savo pastatų eksploatavimui ir architektūrine prasme atkurti iki ginčijamo įsakymo buvusią padėtį.

Be to, LVAT, spręsdamas klausimus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose, kuriose faktinės aplinkybės panašios, tokias reikalavimo užtikrinimo priemones taiko (pvz., administracinė byla Nr. AS492-321/2013). Komentuojamos LVAT bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, skiriasi tik ta aplinkybė, kad komentuojamoje LVAT byloje gretimas valstybinės žemės sklypas ginčytu įsakymu buvo formuojamas nuosavybės teisių atkūrimui, o šioje byloje ginčijamu Įsakymu formuojamas valstybinės žemės sklypas miestų miškams, parkams, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti).

Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius ginčijamo Įsakymo galiojimo, taptų faktiškai neįmanoma įvykdyti įsiteisėjusios LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties, toliau vilkinama jau beveik penkerius metus besitęsianti pareiškėjui priklausančio žemės sklypo ribų nustatymo procedūra, sukelianti vis didesnius nuostolius ginant savo teises ir teisėtus interesus teismine tvarka. Teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių prima facie įrodymų niekuo nepagrįsta ir visiškai nemotyvuota.

Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis proceso šalių pusiausvyros ir viešųjų interesų, priešingai nei teigia teismas, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas užtikrins pareiškėjo interesų įgyvendinimą ir apsaugą nuo neigiamų pasekmių, papildomo kreipimosi į teismą, kuris anot teisminės praktikos yra laikytinas teismo sprendimo vykdymo apsunkinimu.

Teismas nutartyje nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad kils reali grėsmė palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jį įvykdyti. Šiuo konkrečiu atveju, jeigu Įsakymo galiojimas nėra laikinai sustabdytas, yra galimybė jo pagrindu priimti kitus aktus ar atlikti veiksmus, kurių pasekoje būtų patvirtintos žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės ribos ir įregistruota nuosavybė bei nustatyta ginčijama bendra riba su žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Tokie veiksmai akivaizdžiai apsunkintų palankaus sprendimo įvykdymą, nes norint atkurti iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvusią padėtį, tektų panaikinti ne tik ginčijamą Įsakymą, tačiau ir kitus šio Įsakymo pagrindu priimtus aktus bei jų pagrindu atsiradusią Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę dalyje dėl Įsakymu formuojamo žemės sklypo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendros ribos ir/arba ginčytis dėl naujos žemės sklypo ribos nustatymo ir pan. Tikimybė, kad atsiras aptariamos aplinkybės, dėl kurių pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas, yra pakankamai didelė, nes atsakovas aktyviai veikia ir siekia suformuoti žemės sklypą, kurio vienas pagrindinių formavimo dokumentų ir yra ginčijamas šioje byloje. Pažymėtina, jog pats teismas laikosi pozicijos, kad jeigu netgi ir būtų priimti ginčijamo Įsakymo pagrindu administraciniai aktai, juos pareiškėjas galėtų ginčyti teismine tvarka. Tokia teismo pozicija patvirtina jo netinkamą procesinių teisės normų taikymą ir aiškinimą, kadangi būtent pastarosios aplinkybės yra pakankamas pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti.

Be kita ko, teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo Įsakymo sustabdymas nebūtų adekvatus siekiamam tikslui, esmingai pažeistų šalių pusiausvyros, viešąjį ir trečiųjų asmenų interesus, nes ginčo objektas yra sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio plotas 11 268 m2, detaliojo plano tvirtinimas, o ne vien pareiškėjui priklausančios žemės sklypo ribų nustatymas. Tokie teismo teiginiai patvirtina klaidingą aplinkybių vertinimą, kadangi kaip tik neužtikrinant sprendimo užtikrinimo priemonėmis būtų suteikiama daugiau teisių atsakovui, taip dar labiau pažeidžiant pareiškėjo interesus. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai aiškindamas viešą interesą (nepagrįstai ginamą atsakovo interesą vien dėl žemės sklypo ploto dydžio prilygino viešam interesui), neteisingai kvalifikavo byloje nagrinėjamus teisinius santykius, ėmėsi aktyvaus teismo vaidmens taip pažeisdamas rungimosi principą byloje.

Iš byloje pareiškėjo įrodinėjamų aplinkybių matyti, kad skundo reikalavimai, be kita ko, grindžiami dviem įsiteisėjusiais teismo sprendimais dėl to paties dalyko – pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sklypo ir valstybinės žemės sklypo bendros ribos nustatymo pagrįstumo, bei ta aplinkybe, kad ta pati ginčo riba, nepaisant to, jog teismai jau du kartus pripažino ją nustatytą neteisėtai ir nepagrįstai, ginčijamu Įsakymu nustatyta trečią kartą. Tai reiškia, kad pasitvirtinus šiai aplinkybei, visi ginčijamo Įsakymo pagrindu atsakovo atlikti veiksmai taip pat neturėtų būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, dėl ko tolimesni atsakovo veiksmai, kuriais jis, kaip matyti iš teismui kartu su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, aktyviai, net ir esant ginčui, siekia suformuoti žemės sklypą, neturėtų būti laikomi adekvačiais, tuo labiau – atitinkančiais racionalumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Tačiau, tuo atveju, jei teismas taikys reikalavimo užtikrinimo priemones, o vėliau priims nepalankų pareiškėjui sprendimą, atsakovo padėtis niekaip nesikeičia – žemės sklypas, formuojamas ginčo Įsakymu, yra vieša teritorija, juo gali naudotis visi suinteresuoti asmenys nepriklausomai nuo to, įregistruotas jis Nekilnojamojo turto registre, ar neįregistruotas, pareiškėjas jokių ribojimų su šio žemės sklypo naudojimu teismo taikyti ir neprašo, todėl teisiniu požiūriu vertinant reikalavimo užtikrinimo priemonėmis sukeliamas pasekmes nėra jokio skirtumo, kada bus užbaigta šio žemės sklypo formavimo procedūra ir jis įregistruotas viešame registre.

Teismas ginčijamoje nutartyje nurodo, kad remiasi ir savo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarties motyvais, kur konstatuoja, kad pareiškėjo dėstomos aplinkybės nukreiptos į ateitį ir pagrįstos spėjimais, dėl to negali būti pakankamu pagrindu tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo būdų. Tokiais motyvais teismas prieštarauja pats sau bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo instituto prasmei bei paskirčiai. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, motyvuodamas 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį vienoje dalyje teigia, kad prašymas atmestinas, nes aplinkybės, dėl kurių prašoma laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. O vėliau, prieštaraudamas pats sau, teigia, kad prašymas atmestinas, nes dėstomos aplinkybės nukreiptos į ateitį. Toks motyvų nepastovumas patvirtina skundžiamos nutarties nepagrįstumą. Teismo nuomonę, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia spėjimais, iš esmės paneigia jau Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas, pagal kurį paprastai žemės sklypo plano rengimas ir yra baigiamas jo ribų nustatymu tvirtinimu, taigi tokių aplinkybių kilimo galimybė yra pakankamai didelė, kad būtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria netenkintas A. V. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 30-2349 galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pažymėtina, kad realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartis adm. byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-612/2010). Vadinasi, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-272/2012).

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (LVAT 2013 m. vasario 13 d. nutartis adm. byloje Nr. AS602-223/2013).

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui 2014 m. lapkričio 17 d. pateikto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei 2014 m. lapkričio 25 d. atskirojo skundo matyti, jog prašymą sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą A. V. grindžia šiais argumentais: ginčijamu aktu leista rengti žemės sklypo planą ir remiantis juo šiuo metu vyksta Įsakymo įgyvendinimo ir parengiamieji sklypo formavimo darbai; Įsakymu formuojamas sklypas su ginčijama riba jau yra pažymėtas natūroje, be to, yra parengtas ir pats žemės sklypo planas, pradėta šio plano derinimo su kompetentingomis institucijomis procedūra. Suformavus sklypą, jis bus įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, o tai apsunkins galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes bus reikalinga teismine tvarka ginčyti kitus administracinius aktus. Be to, pasak pareiškėjo, nesustabdžius Įsakymo galiojimo ir žemės sklypo formavimo procedūrą užbaigus, tam tikri ginčijamu Įsakymu patvirtinto žemės sklypo naudotojo architektūriniai ar projektiniai sprendiniai gali tokiu būdu pakeisti žemės sklypą ar jo dalį, kad A. V. iš esmės taps neįmanoma naudoti žemės sklypo savo pastatų eksploatavimui ir architektūrine prasme atkurti iki ginčijamo įsakymo buvusią padėtį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus bei į bylą pateiktus duomenis, sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamoje 2014 m. lapkričio 18 d. nutartyje padaryta išvada, jog A. V. teiginiai (vyksta Įsakymo įgyvendinimo ir parengiamieji sklypo formavimo darbai, Įsakymu formuojamas sklypas su ginčijama riba jau yra pažymėtas natūroje, parengtas žemės sklypo planas, pradėta jo derinimo su kompetentingomis institucijomis procedūra ir kt.) savaime neįrodo, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas ar sukeltų žymią žalą ar nukentėtų pareiškėjo interesai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks jo interesus. Be to, administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-177/2008; 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. AS624-1182/2014). Kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (t. y. ginčijamo Įsakymo pagrindu gali būti priimti kiti administraciniai aktai, kuriuos pareiškėjui teks ginčyti, ar Įsakymo pagrindu gali būti atlikti architektūriniai ar projektiniai sprendiniai, kurie pakeis žemės sklypą taip, kad jo nebebus įmanoma grąžinti į ankstesnę padėtį) nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis (į bylą nepateikta jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų), todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo. Sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, pareiškėjas konkrečių argumentų dėl akivaizdaus ginčijamo Įsakymo neteisėtumo nepateikė. Tai, ar nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas – 2013 m. lapkričio 6 d. Įsakymas, priimtas pažeidžiant pareiškėjo nurodytose LVAT bylose (2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje bei 2013 m. sausio 24 d. sprendime) priimtus sprendimus, gali būti nustatyta tik įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų ginčijamą Įsakymą esant neteisėtu, nėra.

LVAT formuojamoje vienodoje administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas individualias konkrečios bylos aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-602/2010). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas (2008 m. vasario 29 d. nutartis adm. byloje Nr. AS444-244/2008). Taigi, teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus (2014 m. liepos 9 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-407/2014). Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos administraciniuose ginčuose, kuriuose paprastai dalyvauja viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti valstybės valdžią, tad negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų (LVAT 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis adm. byloje Nr. AS2-646/2007). Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pagrįstu ABTĮ 71 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sukeltų mažesnes neigiamas pasekmes pareiškėjui, jei išnagrinėjus bylą iš esmės būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas, nei atsirastų neigiamos pasekmės atsakovui, kitiems subjektams ir visuomenei (jos daliai), jei prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau pareiškėjo skundas, išnagrinėjus bylą, būtų atmestas. Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai atmestini.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei aktualią teismų praktiką, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra netenkintas, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė