AS-552-362-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-362/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03203-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 70.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. S. skundu (b. l. 1–17) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 1D-7125(11) „Dėl diskriminavimo panaikinimo ir grąžinimo pareigūnų ir karių pensijos dalies“; įpareigoti Ministeriją mokėti nustatyto dydžio – 1 873 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4, 15 ir 16 straipsnius neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, be kita ko, 1 punkte nurodytoms išmokoms šis įstatymas galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame Laikinojo įsistatymo 1 straipsnio 2 dalies, be kita ko, 1 punkte nurodytoms išmokoms šis įstatymas galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai šio įstatymo galiojimas nustatytas iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2010 m. sausio 1 d. jam mokėta 1 873 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau nuo minėtos datos buvo mokama sumažinta valstybinė pensija – 1 307,81 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra priteisęs pareiškėjui iš Ministerijos neišmokėtos valstybinės pensijos dalį dėl Valstybinių pensijų statymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo (2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpis). Tačiau pareiškėjo teisės ir laisvės pažeistos taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas 2012 ir 2013 metais. Pareiškėjas rėmėsi Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniais teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo, asmenų lygiateisiškumo principais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pateikė duomenis apie valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus. Pareiškėjo teigimu, nenustačius valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo, neužtikrintos Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamos asmens teisės, nes tik pagal kompensacijos mechanizmus asmuo galėtų susigrąžinti tai, ko neteko dėl savo teisės į nuosavybę suvaržymų. Pareiškėjas darė išvadą, kad kilo grėsmė, jog teisę į nuosavybę, vieną iš pamatinių konstitucinių teisių ir teisinės valstybės principo sudedamųjų dalių, paneigs Laikinojo įstatymo normos.

Pareiškėjas pateikė teismui 2013 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą skundui šioje administracinėje byloje paduoti (b. l. 76–87). Pareiškėjo manymu, teismas turėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nėra, o Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta ieškinio senatis ir terminas 3 metai nuo paaiškėjimo apie teisių ir interesų pažeidimą dienos. Kadangi pareiškėjas apie tai sužinojo tik 2013 m. liepos 3 d., I. S. manymu, neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti ginama kaip teisė į nuosavybę, todėl taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis sunkiai sirgo, be to, kompetentingos institucijos tinkamai neinformavimo pensijos gavėjų ir neatliko savo pareigų, nors valstybės institucijai, kuri yra ginčo šalis, keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nenagrinėjo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimuose pratęstų sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminų.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 66–67) prašė skundą atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Ministerija, atsižvelgusi į 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, perskaičiavo / perskaičiuoja ir mokėjo / moka pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, šis valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas, t. y. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodė, kad pagal nustatytą formulę valstybinė pensija, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau kaip 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija pareiškėjui nebuvo mažinama daugiau kaip 20 procentų, atitinkami Ministerijos veiksmai, išmokant pareiškėjui įstatymuose nustatyta tvarka sumažintą valstybinę pensiją, atsakovų manymu, laikytini teisėtais, nepažeidžiančiais nei tuo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų. Kadangi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, pagal kurį pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, atsakovai darė išvadą, kad Ministerija neturi teisės nevykdyti galiojančių Laikinojo įstatymo normų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą laikė pagrindiniu reikalavimu, nes nuo jo priklauso visų kitų reikalavimų patenkinimas. Teismas atkreipė dėmesį, jog toks pagrindinis pareiškėjo reikalavimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1504-561/2013, kurioje teismas atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai. Minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1662/2013. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje kelia tą patį reikalavimą, koks yra išspręstas įsiteisėjusiame teismo sprendime, todėl šią administracinę bylą nutraukė, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 101 str. 2 p.).

III. Pareiškėjas I. S. atskiruoju skundu (b. l. 122-137) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai. Pareiškėjo manymu, skundžiamos nutarties motyvacija neišsami, nebuvo atsakyta į visus jo reikalavimus, teismas turėjo konstatuoti, kad byloje esantys įrodymai leidžia pareikštą reikalavimą laikyti pagrįstu arba nepagrįstu ir priimti sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir konstitucingumo.

Pareiškėjo teigimu, jis apie savo diskriminavimą sužinojo iš mitingo 2013 m. gruodžio 5 dieną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. gegužės 27 d. sustabdė administracines bylas ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją. Prašymas buvo priimtas, sustabdytas daugiau administracinių bylų nagrinėjimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, o taikomas valstybinių pensijų gavėjams, galimai prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą riboja jo teises ir toleruoja diskriminavimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime neišsprendė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimo, todėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnis nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio 31 d. kelia abejonių dėl jų konstitucingumo, tačiau teismas jo prašymo sustabdyti bylą ir laukti kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą nenagrinėjo.

Pareiškėjas remiasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad teismas neatsižvelgė į administracinės bylos aplinkybes ir teigia, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės po administracinės bylos Nr. I-1504-561/2013 išnagrinėjimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad minėtoje byloje ir šioje byloje jo skundo reikalavimai nėra tapatūs, todėl teismas negalėjo remtis ABTĮ 37 straipsnio 2 punktu. Pareiškėjo manymu, teismas, neišreikalavęs prašomų dokumentų iš trečiojo suinteresuoto asmens, negalėjo objektyviai priimti sprendimo.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Įstatymų leidėjas teisę kreiptis į administracinį teismą, be kita ko, sieja su aplinkybe, kad dėl klausimo, dėl kurio inicijuojamas naujas ginčas, nebūtų įsiteisėjęs teismo sprendimas. Kai kilęs teisės klausimas buvo ginčijamas teisme ir dėl jo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta. Administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009).

Taisyklės, draudžiančios administraciniams teismams pakartotinai nagrinėti bylas, yra įtvirtintos, be kita ko, ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte. Šioje nuostatoje nurodyta, kad byla nutraukiama, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Byla šiuo pagrindu nutrauktina, išsiaiškinus, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal tapatų (identišką) pareiškėjo skundą. Tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuo atveju, kai sutampa visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir faktinis skundo pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kuriame yra pareikšti reikalavimai panaikinti Ministerijos 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 1D-7125(11), įpareigoti Ministeriją mokėti nustatyti dydžio – 1 873 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas skunde be minėto dalyko (skundo reikalavimų) pareiškė procesinio pobūdžio prašymą – kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 1 punkte nurodytoms išmokoms šis įstatymas galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, be kita ko, 1 punkte nurodytoms išmokoms šis įstatymas galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai šio įstatymo galiojimas nustatytas iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė remiantis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu dėl to, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, Ministerijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Aptariamoje byloje pareiškėjas skundu prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; panaikinti Ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7470(11) ir Ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2555(11); priteisti iš Ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos 9 963,42 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikino Ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-2555 (11) dalį, kurioje atsisakyta I. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1662/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje bei šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo (abiejų administracinių bylų) šalys yra tos pačios, tačiau pareiškėjo pateikti skundai nėra tapatūs, t. y. skundų dalykai (pareiškėjo reikalavimai) ir pagrindai (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai) nėra identiški. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje keliamas ginčas dėl kito Ministerijos sprendimo panaikinimo, prašoma priteisti neišmokėta valstybinės pensijos dalis už kitokį laikotarpį. Esant pareikštiems skirtingiems reikalavimams abejose administracinėse bylose, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą vien dėl to, kad ankstesnėje, skirtingu laiku ir dėl skirtingų reikalavimų iškeltoje byloje teismas tokį pareiškėjo prašymą atmetė. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimas yra priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu bei nutraukė administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas