A-143-1609-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1609/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03344-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja B. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 27–30), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (10.1) S-46903 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5180 „Dėl 2013 m. liepos 22 d. skundo“; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai 9 950,01 Lt senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m.

Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo. VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius 2013 m. liepos 4 d. raštu Nr. (10.1) S-46903 atsakė, kad prašymas netenkinamas. 2013 m. liepos 22 d. šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2013 m. liepos 31 d. raštu Nr. (6.5) I-5180 atsisakė nagrinėti skundą dėl praleisto 3 metų kreipimosi į šią instituciją termino. Pareiškėja teigė, jog apie savo pažeistas teises sužinojo iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriuo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Teisinis pagrindas kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo atsirado tik įsiteisėjus šiam nutarimui.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 18–20, 35–37, 38–40) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą, priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai VSDFV 2013 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5180 dėl praleisto skundo padavimo termino atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą sumažinti senatvės pensiją ji sužinojo 2010 m. sausio mėn. Prašydama išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, pareiškėja kreipėsi į VSDFV 2013 m. liepos 22 d. VSDFV, įvertinusi šias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėja praleido teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl to, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Skundžiamu sprendimu VSDFV nurodė, kad iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėja nepateikė tokių įrodymų. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.127 straipsnių nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šioje byloje skundo padavimo termino eigos pradžia laikoma pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013). Skundo padavimo termino pradžia laikytina 2010 m. sausio mėn. VSDFV teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą, sprendimas mokėti perskaičiuotą senatvės pensiją yra pagrįstas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17, 41–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir nutraukti bylos dalį.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėjos pensija buvo perskaičiuota, kadangi paskirtoji socialinio draudimo senatvės pensija viršijo Laikinajame įstatyme numatytą ribinį dydį ir pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal to paties įstatymo 8 straipsnį jai paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota. Pagal pareiškėjai taikytinos Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalį, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Pagal susiklosčiusią praktiką administracinėse bylose, pareiškėja praleido šį terminą, kadangi jo skaičiavimo eigos pradžia laikoma pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas – 2010 m. sausio mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 61–64) atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja nenurodė, kada sužinojo apie šį sprendimą, todėl, vadovaudamasis teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata, teismas laikė, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą ji sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą senatvės pensiją 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai. Dėl šios, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai nuostatos, pareiškėjai buvo neišmokėta 9 950,01 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV 2013 m. liepos 22 d. su prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį.

Teismas pažymėjo, jog teisės į senatvės pensiją gynimo privaloma ikiteisminė tvarka šiuo atveju nustatyta Pensijų įstatyme ir Taisyklėse. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Taisyklių 31 punktu. Nustatė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV ji kreipėsi 2013 m. liepos 22 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą. Šio termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo apie pensijos sumažinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-89/2014, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, kt.). Pažymėjo, jog skundžiamu sprendimu VSDFV išaiškino pareiškėjai teisę pakartotinai kreiptis su prašymu atnaujinti terminą, kuriame būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėja tokio prašymo nepateikė, nurodė, kad termino nepraleido.

Teismas nurodė, kad skundžiamu VSDFV sprendimu taip pat buvo išnagrinėtas klausimas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 4 d. rašto Nr. (10.1) S-46903 panaikinimo. Šiuo sprendimu VSDFV Kauno skyrius išsamiai išdėstė teisinį reglamentavimą, kuriuo vadovaujantis pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Taip pat jame nurodyta, jog kol nėra priimti pensijų kompensavimą reglamentuojantys teisės aktai, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Pažymėjo, jog šis skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus raštas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, nes jame nėra jokio patvarkymo, kuriuo tiesiogiai būtų liečiamos pareiškėjos teisės ir pareigos. Pareiškėjai VSDFV Kauno skyrius senatvės pensiją išmokėjo 2010 m. sausio mėn., bet ne šiuo 2013 m. liepos 4 d. raštu Nr. (10.1) S-46903. Dėl to skundžiamu VSDFV sprendimu pagrįstai atsisakyta panaikinti šį VSDFV Kauno skyriaus raštą, nurodžius, kad jis yra informacinio pobūdžio, jame pateikta informacija yra teisinga.

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs pareiškėjos skundo turinį, konstatavo, jog skundžiamu VSDFV sprendimu buvo tinkamai pritaikytos Pensijų įstatymo ir Taisyklių nuostatos. VSDFV pagrįstai skundo padavimo termino eigos pradžia laikė 2010 m. sausio mėn. ir nustatė, kad pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo VSDFV terminą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 68–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apie savo pažeistas teises sužinojo, kai buvo paskelbta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl, kreipdamasi į VSDFV 2013 m. liepos 22 d., 3 metų termino skųsti teritorinio skyriaus sprendimą nebuvo praleidusi. Apie VSDFV Kauno skyriaus sprendimą mokėti sumažintą pensiją nebuvo informuota (nors apie tokį sprendimą turėjo būti informuota įstatymų nustatyta tvarka), todėl teigti, jog apie savo pažeistas teises sužinojo 2010 m. sausio mėn., nėra pagrindo. VSDFV Kauno skyrius privalėjo informuoti, kokiu dydžiu kas mėnesį yra mažinama senatvės pensija, tačiau šiuos duomenis sužinojo tik gavusi šio skyriaus 2013 m. liepos 4 d. raštą Nr. (10.1)S-46903, kurį VSDFV apskundė 2013 m. liepos 22 d., t. y. nepraleidusi nustatyto 20 darbo dienų termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-400/2014 analogiškoje situacijoje konstatavo, kad tokiu atveju nelaikytina, jog pareiškėjas praleido VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo terminą. VSDFV 2013 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5180 formuluotės leidžia daryti išvadą, jog VSDFV išnagrinėjo skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų/neveikimo iš esmės ir priėmė sprendimą atsisakyti panaikinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimą. Todėl ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir teismas privalėjo nagrinėti skundą iš esmės. Tokią poziciją išdėstė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014, kurioje faktinės ir teisinės aplinkybės buvo analogiškos kaip ir šioje byloje. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą vienodą praktiką ir skundą atmetė be pagrindo.

2. 2013 m. spalio 22 d. teismui buvo pateiktas patikslintas skundas, kuriuo prašė VSDFV Kauno skyrių byloje pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir į bylą įtraukti kaip atsakovą. Teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi pašalino iš trečiųjų suinteresuotų asmenų VSDFV Kauno skyrių ir įtraukė kaip atsakovą, tačiau skundžiamame sprendime VSDFV Kauno skyrius nurodytas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl to sprendimas turėtų būti grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pareiškėjos skundo teiginys, jog 3 metų apskundimo termino ji nepraleido, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 21 d., nepagrįstas, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Senaties terminas skundui dėl pensijos dalies, negautos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. VSDFV pagrįstai skundo padavimo termino eigos pradžia laikė 2010 m. sausio mėn. ir nustatė, kad pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo VSDFV terminą.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad pareiškėjos pensija buvo apskaičiuojama remiantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjos dėl perskaičiuotos pensijos mokėjimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sužinojimu apie pensijos sumažinimą laikomas pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasi į VSDFV 2013 m. liepos 22 d., pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, galiojusioje ginčo laikotarpiu, numatytą 3 metų senaties terminą. Šis terminas, nors įtvirtintas materialiniame (Pensijų) įstatyme, tačiau yra procesinis. Asmenys savo teises turi ginti nepraleisdami teisės aktų nustatytų terminų bei protingumo ir sąžiningumo principų. VSDFV išaiškino pareiškėjai jos teisę pakartotinai kreiptis su prašymu atnaujinti terminą, kuriame būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėja tokio prašymo nepateikė, o nurodė, kad termino nepraleido. Pažymi, jog nors pareiškėja apskundė VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 4 d. raštą Nr. (10.1) S-46903 VSDFV nepraleisdama 20 darbo dienų termino, nurodyto rašte, tačiau šis raštas nesukelia pareiškėjai tiesioginių teisinių pasekmių. Tiesiogines teisines pasekmes sukelia VSDFV Kauno skyriaus veiksmai mokėti pareiškėjai perskaičiuotą pensiją 2010–2011 m., todėl pareiškėja šiuos veiksmus privalėjo skųsti per paminėtą 3 metų terminą. Teigia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141–143 straipsniuose nėra nurodyta atvejų, jog dėl to, jog skundžiamame sprendime netiksliai nurodytos suinteresuotų asmenų procesinės padėtys, galėtų būti panaikintas teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Kauno skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 896,94 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. buvo padidintas iki 909,04 Lt, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. – iki 915,69 Lt, nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. – iki 929,31 Lt, o nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. – iki 936,81 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. birželio 26 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriaus 3-iajam pensijų skyriui prašymą pateikti duomenis apie jai paskirtos pensijos sumažinimo dydį ir išmokėti jai neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 4);

3) VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius 2013 m. liepos 4 d. raštu (sprendimu, kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) pateikė pareiškėjai duomenis apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalį bei paaiškino jai, kad yra rengiamas sumažintos pensijos dalies kompensavimo įstatymas ir kad kol jis nepriimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 5-7);

4) pareiškėjai 2013 m. liepos 22 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. liepos 4 d. raštą (sprendimą) VSDFV, pastaroji 2013 m. liepos 31 d. sprendimu (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą ir nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad kol neišmokėtų pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 10).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. birželio 26 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, 2013 m. liepos 31 d. sprendime VSDFV išreiškė savo poziciją dėl neturėjimo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada bei netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja prarado teisę reikalauti teisme dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti jai sumažintos senatvės pensijos 9 950,01 Lt dydžio dalį. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai negautą 9 950,01 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl šio sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai B. B. negautą 9 950,01 Lt (devynių tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimt litų ir 01 ct) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė