A-1294-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1294-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00649-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo skirti kompensaciją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. PE SP2-28, kuriuo atsisakyta skirti A. G. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas bei įpareigoti atsakovą atlikti nurodytus veiksmus; 2) panaikinti 2014 m. balandžio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sprendimą Nr. (6.5) I-3031, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, kad atitinka visus įstatymo nustatytus kriterijus kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. PE SP2-28 pareiškėjui atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintų Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Nesutikdamas su minėtu sprendimu, 2014 m. vasario 25 d. pareiškėjas pateikė skundą VSDFV, kuri 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3031 pareiškėjo skundą atmetė.

VSDFV Kauno skyriaus 3-iajame pensijų skyriuje buvo atliktas uždarosios akcinės bendrovės „Kauno pramontažas“ (toliau – ir UAB „Kauno pramontažas“) 1999 m. gruodžio 28 d. pažymoje nurodytų dokumentų ir pareiškėjo kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas byloje pateiktos 2013 m. rugpjūčio 7 d. pažymos Nr. 10.46-120 patikrinimas. Patikrinus nustatyta, kad jis nuo 1977 m. gruodžio 12 d. priimtas į Kauno 3-čią Valstybinę montavimo įmonę meistru. 1987 m. birželio 30 d. atleistas iš darbo, atleidimo įsakyme nurodytos pareigos – darbų vykdytojas. 1984 m. spalio 1 d. pervestas darbų vykdytojo pareigoms (1984 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 134-KS).

UAB „Kauno pramontažas“ 2013 m. lapkričio 8 d. pateikė pažymos Nr. 215 (1999 m. gruodžio 28 d.) papildymą Nr. 3-1-153, kuriame nurodė, kad UAB „Kauno pramontažas“ nuo 1958 m. statė naujus objektus ir vykdė spec. montavimo darbus.

VSDFV Kauno skyriaus 3-jame pensijų skyriuje 2013 m. lapkričio 8 d. dar kartą atliktas UAB „Kauno pramontažas“ 1999 m. gruodžio 28 d. išduotos pažymos Nr. 215 apie A. G. darbą ypatingomis sąlygomis teisingumo patikrinimas pagal UAB „Kauno pramontažas“ pateiktus dokumentus, tačiau dokumentų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d., dirbdamas meistru bei darbų vykdytoju Respublikinio tresto „Pramontažas“ specializuotoje montavimo valdyboje Nr. 3, pareiškėjas vadovavo statybos darbams arba, vykdydamas statybinės įrangos montavimo darbus, vadovavo darbininkams, turintiems teisę į kompensaciją pagal Lietuvoje galiojusį gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą Nr. 2, patvirtintą buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2), nenustatė, ir tuo pagrindu skundžiamu sprendimu pareiškėjui neįskaitė į stažą ypatingomis darbo sąlygomis laikotarpio nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jo darbo pobūdis atitiko visus reikalavimus kompensacijai gauti. Pažymėjo, jog atsakovas nevienodai vertino pateiktus dokumentus. Kartu su pareiškėju tas pačias pareigas atliko R. B. ir kiti darbuotojai. R. B. pateikė tuos pačius dokumentus, kaip ir pareiškėjas, tačiau ir R. B., ir kitiems pareiškėjams kompensacija buvo mokama.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. birželio 11 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo. Teisę gauti kompensaciją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, išdirbę Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2–4 dalyse (Tvarkos aprašo 6.1–6.9 punktuose) nustatytą laiką kompensacijai gauti arba ne mažiau kaip pusę šio laiko – Pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje ir Tvarkos aprašo priede nurodytu laikotarpiu. Vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų darbus, įvardytus Sąrašas Nr. 2, patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki 1990 m. kovo 11 d.), kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą už 5 metus.

A. G. pateiktoje darbo knygelės kopijoje yra įrašas, kad 1977 m. gruodžio 12 d. (1977 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 121-KS) jis priimtas į Spec. Montavimo valdybą Nr. 3, meistro pareigoms, 1984 m. spalio 1 d. (1984 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 134-KS) A. G. pervestas darbų vykdytojo pareigoms, o 1987 m. birželio 30 d. (1987 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 122-KS) atleistas iš darbo dėl etatų mažinimo. Pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“ teisę gauti kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai bei tie statybos ir montavimo organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai, kurie vykdė pastatų ir statinių statybą (nepaisant to, kokių profesijų darbininkams jie vadovavo) ir statybinės įrangos montavimo meistrai ir darbų vykdytojai, jeigu jie vadovavo darbininkams, turintiems teisę į lengvatinį pensinį aprūpinimą pagal Sąrašą Nr. 2 (TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1978 m. liepos 28 d. raštas Nr. 2147-MK).

VSDFV Kauno skyriuje gauta UAB „Kauno pramontažas“ 1999 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 215, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas Spec. Montavimo valdyboje Nr. 3 (nuo 1991 m. sausio 31 d. perregistruota į Kauno gamybinę valdybą Nr. 3, nuo 1991 m. lapkričio 18 d. perregistruota į Kauno 3-čią Valstybinę Montavimo Įmonę ir įvykus privatizacijai – į UAB „Kauno pramontažas“) dirbo meistru-darbų vykdytoju statybose nuo 1977 m. gruodžio 12 d. (1977 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 121-KS) iki 1987 m. birželio 30 d. (1987 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. 122-KS). Taip pat nurodyta, kad pažyma surašyta įsakymų ir darbo knygelės pagrindu. UAB „Kauno pramontažas“ 2013 m. lapkričio 8 d. pateikė pažymos Nr. 215 (1999 m. gruodžio 28 d.) dėl A. G. darbų sąlygų papildymą Nr. 3-1-153, kuriame nurodė, kad UAB „Kauno pramontažas“ nuo 1958 m. statė naujus objektus ir vykdė spec. montavimo darbus.

Atlikus patikrinimus pagal UAB „Kauno pramontažas“ pateiktus dokumentus, atsakovas duomenų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d., dirbdamas meistru bei darbų vykdytoju Respublikinio tresto „Pramontažas“ specializuotoje montavimo valdyboje Nr. 3, pareiškėjas vadovavo statybos darbams arba, vykdydamas statybinės įrangos montavimo darbus, vadovavo darbininkams, turintiems teisę į kompensaciją pagal Sąrašą Nr. 2, nenustatyta. Todėl VSDFV Kauno skyriaus 3-čiasis pensijų skyrius skundžiamu sprendimu pagrįstai A. G. neįskaitė į stažą ypatingomis darbo sąlygomis laikotarpio nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d. Pagal pateiktus dokumentus į stažą ypatingomis sąlygomis pareiškėjui įskaitytas laikotarpis nuo 1975 m. kovo 21 d. iki 1975 m. lapkričio 5 d., dirbant meistru Jonavos Statybos tresto aikštelėje, laikotarpiai nuo 1987 m. liepos 9 d. iki 1990 m. rugpjūčio 15 d. ir nuo 1990 m. rugpjūčio 28 d. iki 1993 m. sausio 9 d., kuriais pareiškėjas vadovavo statybos darbams Monolitinės statybos valdyboje Nr. 4 (iš viso 6 m. 1 mėn. ir 4 d.), todėl skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nebuvo teisinio pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. PE SP2-28; VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I 3031; įpareigojo atsakovą VSDFV Kauno skyrių pareiškėjo A. G. 2013 m. birželio 11 d. prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d. dirbo meistru bei darbų vykdytoju Respublikinio tresto „Pramontažas“ specializuotoje montavimo valdyboje Nr. 3 ir pagal savo darbo pobūdį ir pareigas vadovavo statybos darbams ir, vykdydamas statybinės įrangos montavimo darbus, vadovavo darbininkams, turintiems teisę į kompensaciją pagal Sąrašą Nr. 2.

Be to, byloje pateikta R. B. pensijos byla, iš kurios matyti, jog R. B. ginčijamu laikotarpiu dirbo tokį pat darbą, turėjo tokias pačias pareigas (iš esmės analogiška situacija) ir jam kompensacija išmokėta. Tai visiškai patvirtina pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, jog kiti darbuotojai, išskyrus pareiškėją, gavo kompensacijas. R. B. teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju visiškai patvirtino aplinkybes dėl darbo pobūdžio, jog jo ir pareiškėjo darbas buvo visiškai analogiškas, paaiškino, jog ir jis, ir pareiškėjas vadovavo statybos darbams, taip pat buvo ir kiti darbuotojai, dirbę šiuos (meistro, darbų vykdytojo) darbus, visi gavo kompensacijas, išskyrus pareiškėją. Apie darbo pobūdį paaiškino ir byloje apklaustas liudytojas A. N., kuris taip pat patvirtino, jog pareiškėjas vadovavo statybos darbams, ir patvirtino jo pasirašytoje pažymoje (b. l. 37) išdėstytas aplinkybes, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo meistru-darbų vykdytoju ir atliko darbus, numatytus Sąraše Nr. 2 kompensacijai gauti, paaiškino, jog UAB „Kauno pramontažas“ statė naujus objektus ir vykdė spec. montavimo darbus (b. l. 39).

Taigi atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2–4 dalių ir Tvarkos aprašo 6.1–6.9 punktų reikalavimų. Dėl to minėti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai naikintini, o atsakovas VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir priimti sprendimą.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde palaiko atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi liudytojų parodymais, tačiau vien tik liudytojų parodymai negali būti pagrindu pripažinti, kad A. G. dirbo darbą ypatingomis sąlygomis.

Pareiškėjas A. G. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas: jį priimant nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, be to, teismo sprendime pateiktas Pensijų įstatymo 67 straipsnio, Tvarkos aprašo aiškinimas ir taikymas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai panašiose bylose (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2336/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka. Pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas priimtas neteisingai pritaikius materialinės teisės normas, todėl naikintinas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo buvo sprendžiama dėl pareiškėjo teisės gauti kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 6.2 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nuostatos.

Taigi šioje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl faktinės aplinkybės, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d. dirbdamas meistru bei darbų vykdytoju Respublikinio tresto „Pramontažas“ specializuotoje montavimo valdyboje Nr. 3 atlikdavo Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė, kad pareiškėjas specializuotoje montavimo valdyboje Nr. 3 dirbo meistru-darbų vykdytoju nuo 1977 m. gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d. Iš viso statybose pareiškėjas dirbo meistru-darbų vykdytojų devynerius metus šešis mėnesius ir devyniolika dienų. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjas dirbdamas meistru-darbų vykdytoju atliko darbus, nustatytus profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 XXXII skyriuje.

Pareiškėjas nuo 1977 m. gruodžio 12 d. buvo priimtas į Kauno 3-ią Valstybinę montavimo įmonę meistru, šią aplinkybę patvirtina 1977 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 121-OK. 1987 m. birželio 30 d. atleistas iš darbo. Šią aplinkybę patvirtina 1987 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. 122-KS. Atleidimo įsakyme nurodytos pareigos darbų vykdytojas. Darbų vykdytojo pareigoms pareiškėjas pervestas 1984 m. spalio 1 d., įsakymo Nr. 134-KS pagrindu.

Atsakovui duomenų patikrinimui buvo pateikti šie dokumentai: 1987 m. atleistų darbuotojų asmens kortelės, spec. montavimo valdybos Nr. 3 kadrų įsakymų knygos už 1977, 1979, 1981, 1982, 1983, 1984, 1985, 1986, 1987 metus, darbuotojų asmens atlyginimų kortelės už 1978, 1979, 1980, 1981, 1982, 1983, 1986 metus. Patikrinus nustatyta, kad rastas 1986 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. 84-KS, kuriame numatyta organizuoti darbą „Aleksote“ darbų vykdytojui A. G.. Be to, nurodyta, kad peržiūrėjus darbuotojų asmens korteles nustatyta, kad A. G. 1978 m. gruodžio mėn. ir 1980 m. lapkričio mėn. priskaitytos premijos už objektų įvedimą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjas vadovavo statybos darbams. Byloje nustatyta, kad A. G. laikotarpiais nuo 1983 m. balandžio 4 d. iki 1983 m. balandžio 13 d. (Įsk. Nr. 53-KS) ir nuo 1984 m. gegužės 14 d. iki 1984 m. gegužės 24 d. (Įsk. Nr. 57-KS) dalyvavo seminaruose, o jo kontroliuojami objektai perduoti kitiems atsakingiems darbuotojams. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad A. G. vadovavo statybos darbams, nes nurodyta, jog jis kontroliavo objektus. Šią aplinkybę, t. y. A. G. objektų kontrolės perdavimą kitiems atsakingiems asmenims (meistrams ar darbų vykdytojams) jo kasmetinių atostogų metu patvirtina įsakymai, laikotarpiu nuo 1979 m. iki 1986 m. (1979 m. birželio 25 d. Įsk. Nr. 34-OK; 1982 m. gegužės 4 d. Nr. 36-KS; 1983 m. birželio 30 d. Nr. 92-KS; 1984-0706 Nr. 82-KS; 1985 m. birželio 4 d. Nr. KS; 1987 m. liepos 17 d. Nr. 147-KS). Taip pat įsakymai apie objektų kontrolės perdavimą A. G. kitų atsakingų darbuotojų (meistrų, darbų vykdytojų atostogų, seminarų ar kt. metu (1981 m. lapkričio 11 d. Nr. 76-KS; 1981 m. rugpjūčio 6 d. Nr. 54-KS; 1985 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 135; 1986 m. vasario 7 d. Nr. 17-KS; 1986 m. spalio 2 d. Nr. 204-KS); įsakymai apie A. G. paskyrimą vadovauti moksleiviams jų gamybinės praktikos metu Lekėčių pram. Statybos objekte (1982 m. birželio 28 d. Nr. 53-KS) bei LŽŪA šiltnamių statybos objekte (1987 m. balandžio 23 d. Nr. 52-KS). 1982 m. liepos 13 d. įsakyme Nr. 5-KS nurodoma, kad Prienų ESAG objektas iš A. G. perduodamas kitam atsakingam asmeniui.

Įvertinusi visas reikšmingas ginčui aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nuo 1977 gruodžio 12 d. iki 1987 m. birželio 30 d. dirbo meistru bei darbų vykdytoju Respublikinio tresto „Pramontažas“ specializuotoje montavimo valdyboje Nr.3. Pareiškėjas vadovavo statybos darbams ir, vykdydamas statybinės įrangos montavimo darbus, vadovavo darbininkams, turintiems teisę į kompensaciją pagal Sąrašą Nr. 2, t. y. dirbo Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus, kas suteikia jam teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas atitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų bei Tvarkos aprašo 6.2– 6.9 punktų sąlygas teisei gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, todėl pagrįstai panaikino administracinį sprendimą, kuriame buvo padaryta priešinga išvada.

Byloje surinkti įrodymai (liudytojų parodymai, darbo knygelės bei socialinio draudimo pažymėjimo įrašai, darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančios pažymos ir kt.) patvirtina, jog pareiškėjas vadovavo statybos darbams ir, vykdydamas statybinės įrangos montavimo darbus, vadovavo darbininkams, turintiems teisę į kompensaciją pagal Sąrašą Nr. 2, o tai atitinka Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų pobūdį. Todėl viešojo administravimo subjekto buvęs priimtas sprendimas, paneigiantis pareiškėjo teisę į kompensacijas už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, pagrįstai pripažintas neteisėtu.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas, panaikinant ginčijamus VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigojant atsakovą VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjui, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo jų leistinumo, patikimumo bei pakankamumo aspektais, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės gauti kompensaciją.

Pasak atsakovo, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi išimtinai liudytojų parodymais, kurie Tvarkos aprašo 14 punkto prasme negali būti laikomi leistinais įrodymais pareiškėjo teisei į kompensaciją pagrįsti. Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą,

Administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, be kita ko, vertina šio subjekto vykdytą įrodinėjimo procesą (ABTĮ 3 str.). Įrodinėjimo procesą viešojo administravimo institucijoje reglamentuoja bendrosios administracinį procesą reglamentuojančios normos bei specialios normos, reglamentuojančios administracinių sprendimų priėmimą viešojo administravimo institucijoje (nagrinėjamoje byloje Tvarkos aprašo 14 p.). Administracinis teismas, vertindamas viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, turėtų vertinti, ar viešojo administravimo subjektas surinko pakankamai faktinių duomenų, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar viešojo administravimo subjektas rinkdamas administracinėje byloje faktinius duomenis nepažeidė pagrindinių procedūrų, t.y. ar nepažeidė įrodinėjimo viešojo administravimo institucijoje taisyklių (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Administracinio teismo pareiga patikrinti įrodinėjimo procesą viešojo administravimo institucijoje, nepaneigia administracinio teismo teisės ir pareigos vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymu, kuris įtvirtina įrodinėjimo procesą taip pat ir administraciniame teisme ir nustato įrodinėjimo priemones, be kita ko, ir liudytojų parodymus. Nors įrodinėjimo procesas administraciniame teisme, bylose dėl administracinių aktų teisėtumo, pagal savo pobūdį yra pagalbinis, nes pagrindiniai įrodymai turi būti surinkti ir įvertinti institucijoje, jai priimant administracinį sprendimą, tačiau įrodinėjimo procesas yra įtvirtintas ABTĮ ir tai suponuoja plačią administracinio teismo kompetenciją patikrinti administracinio sprendimo teisėtumą naudojantis visomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai vadovavosi teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. Be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pasisakydamas dėl pareiškėjos teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis teismas vertino visumą byloje pateiktų įrodymų, t. y. rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (darbo knygelės bei socialinio draudimo pažymėjimo įrašais, darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančiomis pažymomis ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad viešojo administravimo subjektas netinkamai įvertino jo turėtus įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, kurį pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka formuojamą teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1062-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1451-502/2015).

Neteisingi yra apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi kito asmens (R. B.), buvusio analogiškoje situacijoje, pensijos byla, nes kiekvieno asmens situacija yra vertinama individualiai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas per posėdį patvirtino, jog kitiems analogiškoje padėtyje buvusiems asmenims sprendimu yra paskirtos ir mokamos tokio pobūdžio kompensacijos atsižvelgiant į R. B. pensijos byloje priimtą administracinį sprendimą.

Viešojo administravimo institucijos, priimdamos administracinius sprendimus privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, įtvirtinančiu, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Atsakovo procesinių dokumentų turinys, paaiškinimai pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas buvo priėmęs kitokį administracinį sprendimą, negu kitais analogiškais atvejais. Atsakovas, priimdamas skirtingus administracinius sprendimus analogiškais atvejais, nenurodė jokių skirtumų, dėl kurių galima būtų pateisinti pareiškėjo skirtingą traktavimą, todėl toks administracinis sprendimas kaip akivaizdžiai pažeidžiantis konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo panaikintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius