2K-315-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-315-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00564-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė M. K. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. kovo 25 iki 26 d. (viena para).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. K. (V. K.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. K. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2013 m. kovo 25 d., apie 16.00 val., miške, esančiame Vilniuje, Architektų g., iš kito asmens nusipirkęs įgijo ne mažiau kaip 0,0293 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido – AM–2201 (1-(5-fluoropentyl)-3-(1-naphtoyl) indole), kurios dalį – 0,0103 g 2013 m. kovo 25 d., apie 16.15 val., gatvėje, esančioje prie Architektų g. 122 namo, Vilniuje, už 30 Lt pardavė V. K., o kitą tos pačios medžiagos dalį – 0,0190 g, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi iki tos pačios dienos 17.20 val., kai Vilniuje, Architektų g. 43 esančiame lažybų punkte „Top Sport“ buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie paviršinės jo apžiūros metu striukės dešinėje kišenėje rado ir paėmė šį kiekį psichotropinės medžiagos.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir išteisinti jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

Kasatorius nurodo, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog neteisėtai parduoda ar kitaip platina narkotines, psichotropines medžiagas, ir nori tai daryti. Taip pat būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis yra tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2007).

Pirmosios instancijos teismas pripažino kasatorių kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad jis veikė neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas. Taigi teismai jo veiksmuose nenustatė tikslo parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą, nemotyvavo, kaip jo veiksmuose reiškėsi subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai, o tai reiškia, kad kasatorius pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas nesant būtinojo šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tikslo parduoti ar kitaip platinti. Be to, anot kasatoriaus, susidaro įspūdis, kad už tą pačią veiką (neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti) jis nuteistas du kartus, t. y. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, taip pažeidžiant non bis in idem principą.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teismuose metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, yra pagrindas teigti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatorius pripažįsta iš nepažįstamo asmens, vardu „Artūras“, savo asmeninėms reikmėms neteisėtai įgijęs ir laikęs psichotropinę medžiagą, tačiau šios medžiagos nepardavė nuteistajam V. K., kuris psichotropinę medžiagą taip pat įsigijo iš to paties asmens, vardu „Artūras“, ir buvo kartu su kasatoriumi bei dar dviem asmenimis Lazdynų mikrorajone šalia „Minties“ vidurinės mokyklos.

Sulaikytas V. K. pasakė, kad pas jį rastą augalinės kilmės medžiagą už 30 Lt įsigijo iš M. K., tačiau vėliau, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisiamajame posėdyje, parodė, kad psichotropines medžiagas įsigijo ne iš M. K., o iš kito nepažįstamo asmens, ir paaiškino, jog pirminius parodymus prieš M. K. davė būdamas išsigandęs ir šoko būsenos dėl policijos pareigūnų daromo spaudimo. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad šie nuteistojo V. K. parodymai vertintini kritiškai, nes jų nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys objektyvūs duomenys, prieštarauja nekaltumo prezumpcijai ir BPK 301 straipsnio normai.

Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis V. K. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, o ne ikiteisminio tyrimo metu, be to, teismas nepašalino prieštaravimų ir nenustatė, kad V. K. būtų davęs melagingus parodymus. Nagrinėjamu atveju neginčijamai įrodyta tik tai, kad kasatorius psichotropines medžiagas neteisėtai įsigijo (už ką yra pagrįstai nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį), tačiau šios medžiagos pardavimas kasatoriaus veiksmuose nustatytas remiantis jos įgijimo faktu, iš esmės visapusiškai nenagrinėjant byloje esamų duomenų bei nesiimant veiksmų papildomiems duomenims surinkti.

Specialistams ištyrus kasatoriaus šlapimą, jame rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties, o medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu kasatoriui konstatuotas narkotikų vartojimo faktas. Tai įrodo didelę tikimybę, kad kasatorius psichotropines medžiagas galėjo įgyti asmeniniam vartojimui, tačiau pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje šios aplinkybės neįvertino, todėl lieka neaišku, kokią reikšmę ji turėjo byloje. Be to, nė viena iškilusi abejonė dėl kasatoriaus kaltės teismo nebuvo įvertinta jo naudai, nors tai prieštarauja in dubio pro reo (visos nepašalintos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principui.

Taip pat teismas neišsiaiškino ir neįvertino šių aplinkybių, kurios galėjo patvirtinanti arba paneigti psichotropinės medžiagos perpardavimą nuteistajam V. K.: nenustatyti ir neapklausti asmuo, vardu „Artūras“, bei asmenys, sulaikymo dieną buvę kartu su kasatoriumi ir V. K.; nenustatyta, kas ir kiek sumokėjo už 0,0293 g psichotropinės medžiagos; nežinoma, kiek pinigų sulaikymo metu turėjo kasatorius ir kiek jis uždirbo perparduodamas psichotropinę medžiagą V. K.; asmens kratos metu pas kasatorių nebuvo rastas 20 Lt nominalo banknotas, kurį jam neva įteikė V.

K.; neapklausti lošimo namų darbuotojai, galėję nurodyti, ar kasatorius tą vakarą ką nors pirko ir atsiskaitė 20 Lt nominalo banknotu; teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai S. M., D. D., M. T. ir S. Ž. parodė matę, kaip kasatorius ir V. K., atsiskyrę nuo kitų, kartu su jais kartu buvusių asmenų, tarsi sveikindamiesi vienas kitam kažką perdavė, tačiau nei psichotropinės medžiagos, nei pinigų perdavimo pareigūnai nematė, todėl prieštaringi ir painūs teisme duoti šių liudytojų parodymai nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais.

Kasatorius daro išvadą, kad byloje tiksliai nenustatytos psichotropinės medžiagos pardavimo aplinkybės, teismai turėjo imtis priemonių nustatyti tiesą byloje tiesą ir neapsiriboti byloje esančia medžiaga bei proceso dalyvių pateiktais duomenimis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis atsiliepimu į nuteistojo M. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir non bis in idem principo pažeidimo. M. K. įsigijo psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jų platinti, todėl jo neteisėtus veiksmus, kurie laikomi baigti nuo jų padarymo momento (formali nusikalstamos veikos sudėtis), apima BK 259 straipsnio 1 dalis. Vėliau susiformavusi kaltininko tyčia psichotropines medžiagas parduoti V. K. reiškia, kad buvo pradėtas daryti naujas nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, kuris laikomas baigtu nuo psichotropinių medžiagų pardavimo trečiajam asmeniui momento. Nors teismų praktikoje narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo faktu galima remtis siekiant nustatyti, ar tokiomis medžiagomis buvo disponuojama su tikslu platinti ar be jo, tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama su kitais bylos duomenimis kaip visuma. Nagrinėjamu atveju ji neturi jokios reikšmės, nes kitos bylos aplinkybės patvirtina, kad M. K. perdavė psichotropines medžiagas V. K., taigi platino jas.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo V. K. parodymai papildo liudytojų parodymus, telefoninių skambučių ir trumpųjų žinučių registro duomenis, taip sudarydami bendrą nusikalstamos veikos aplinkybių visumą. Tuo tarpu V. K. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai abejotini, nes jis nesugebėjo nurodyti visų aplinkybių, kurios patvirtintų jo pateiktos versijos teisingumą, t. y. nenurodė jokių papildomų duomenų apie asmenį „Artūrą“, iš kurio tariamai įsigijo psichotropines medžiagas.

Be to, V. K. teigė, kad M. K. kaltinančius parodymus davė išsigandęs ir būdamas šoko būsenos, tačiau jo parodymai duoti 2013 m. rugsėjo 20 d., t. y. praėjus beveik pusę metų nuo kaltinamųjų sulaikymo. Prokuroro įsitikinimu, tai, kad tiek sulaikomas, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, praėjus ilgam laiko tarpui, V. K. davė iš esmės analogiškus parodymus ir tik vėliau juos pakeitė, sudaro pagrindą abejoti vėliau jo pateikta įvykių versija. Vien tai, kad teismai pripažino, jog kasatoriaus nurodytos aplinkybės pagrindžia, o ne paneigia jo kaltę, nesudaro pagrindo teigti, kad jos buvo vertinamos neteisingai ar pažeidžiant in dubio pro reo principą.

Anot prokuroro, negalima sutikti ir su skunde daroma išvada, kad kasatoriaus psichotropinių medžiagų perdavimas V. K. nepagrįstas jokiais duomenimis. Pagal pareigūnų duotus parodymus akivaizdu, kad būtent tai, jog M. K. ir V. K., atsiskyrę nuo kitų asmenų, vienas kitam kažką perdavė, paskatino juos sulaikyti minėtus asmenis. Liudytojai S. M., D. D., M. T. ir S. Ž. patvirtino matę, kaip kaltinamieji, atsiskyrę nuo kitų, kartu su jais kartu buvusių asmenų, vienas kitam kažką perdavė. Nusikalstamos veikos padarymo dieną buvo apieškoti ir su nuteistaisiais buvę kiti asmenys, tačiau pas juos psichotropinių medžiagų nerasta, o tai patvirtina, kad jos buvo įgytos ne iš šių asmenų.

Be to, liudytojai L. A., M. T. ir S. Ž. parodė, kad, sulaikius V. K., jis pats, nieko neverčiamas, pasakė, kad augalinės kilmės medžiagą, kuri buvo pas jį rasta, už 30 Lt įsigijo iš M. K. Teismai pasisakė dėl kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nebuvo rastas 20 Lt banknotas, kurį V. K. galėjo perduoti M. K., nurodydami, kad M. K. buvo sulaikytas praėjus tam tikram laiko tarpui nuo pinigų perdavimo, be to, lažybų punkte „Top Sport“, todėl šie pinigai galėjo būti išleisti lažyboms ar kitoms reikmėms. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad, įvertinus visus bylos duomenis, teismai teisingai ir išsamiai išnagrinėjo bei bendrai įvertino visas susijusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylos duomenys buvo vertinami netinkamai, išimtinai M.

K. nenaudai.

Nuteistojo M. K. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis)

Kasaciniame skunde nuteistasis M. K. ginčija veikos, už kurią jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, įrodytumą. Tai grindžia neišsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, netinkamu įrodymų vertinimu bei neteisėtu vadovavimusi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo V. K. parodymais, kuriais jis pripažino įsigijęs iš M. K. psichotropinių medžiagų. Su tuo siejamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų padarymas.

Visų pirma, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas bylos duomenų gavimo teisėtumas, įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant bei vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tuo tarpu nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams. Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, darytina išvada, kad teismai, nustatydami įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias aplinkybes, išsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą, patikrino byloje surinktų ir ištirtų duomenų patikimumą, įvertino jų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų (liudytojų S. M., D.

D., M. T., S. Ž., L. A. parodymų, apžiūrų, asmens kratos protokolų, specialisto išvadų, duomenų apie telefono abonentų elektroninių ryšių įvykius ir kt.), kuriais grindė nuteistojo M. K. kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, detaliai aptarė nuteistųjų M. K., V. K. parodymų nuoseklumą, atitikimą kitiems įrodymams ir motyvuotai atmetė jų versiją, kad V. K. psichotropines medžiagas pirko ne iš M. K., o iš kito tyrimo metu nenustatyto asmens. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų ir nurodė motyvuotas išvadas, kodėl nuteistojo M.

K. apeliacinis skundas šiuo aspektu negali būti laikomas pagristu. Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamas įrodymų pakankamumas ir jų vertinimo pagrįstumas, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde nuteistasis M. K., be kita ko, nurodo aplinkybes, kurios, jo nuomone, turėjo būti ištirtos, tačiau pažymėtina, kad ir be šių (neesminių) aplinkybių teismams pakako duomenų nustatant nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Tik teismo kompetencijai priklauso nuspręsti, kurie iš bylos duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka asmens kaltumui konstatuoti.

Teismai pripažino patikimais ir atitinkančiais bylos aplinkybes nuteistojo V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir kritiškai vertino teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme duotus šio nuteistojo parodymus. Šiuo aspektu pripažinti buvus BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad teismas, formuodamas savo vidinį įsitikimą įrodymų vertinimo klausimais, gali remtis ir ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais, jeigu jie buvo tiesiogiai ištirti, patikrinti teisiamajame posėdyje ir juos patvirtina kiti bylos duomenys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K–113/2011, 2K-55/2009).

Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad teismai, vertindami įrodymus ir nustatydami faktines bylos aplinkybes, nepažeidė su įrodinėjimu susijusių BPK normų.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Už tuos pačius veiksmus (išskyrus narkotinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą) be tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti atsakomybė numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje. Būtent tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas yra esminis šiuose straipsniuose numatyto neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis atribojimo kriterijus. Tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas yra subjektyvusis BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymis, todėl, kaip ir kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje sutinkami atvejai, kai kaltininkas, disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti ir du tikslus – vartoti ir parduoti (ar kitaip platinti). Tokiu atveju kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip atskiros BK 259, 260 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-195/2009).

Teismų įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės patvirtina, kad M. K., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens nusipirko, t. y. įgijo, ne mažiau kaip 0,0293 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido – AM–2201, kurios dalį – 0,0103 g pardavė V. K., o kitą tos pačios medžiagos dalį – 0,0190 g, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi iki kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pagal šias byloje nustatytas faktines aplinkybes abiejų instancijų teismai teisingai M. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį. Teismai nustatė, kokią dalį psichotropinių medžiagų M. K. įgijo sau vartoti ir laikė, ir kokią jų dalį pardavė. Teismai sprendė, kad, M. K. įgijus psichotropinių medžiagų, neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, jam susiformavo nauja tyčia dalį jų parduoti, o kitą dalį jis toliau laikė neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti. Pažymėtina, kad BK 259 ir 260 straipsniuose aprašyti alternatyvūs nusikalstamos veikos požymiai, o neteisėti veiksmai laikomi baigti nuo jų padarymo momento (formali nusikalstamos veikos sudėtis). Nuteistojo M. K. neteisėti veiksmai, pasireiškę psichotropinės medžiagos įgijimu ir jos laikymu, neturinti tikslo parduoti ar kitaip platinti, atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, o kiti veiksmai – psichotropinės medžiagos pardavimas V. K. – atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį M. K. nuteistas ne už disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti, o vien tik už jų pardavimą. Principo non bis in idem (draudimo dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti, nes nuteistasis M. K. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už skirtingas, atskiras nusikalstamas veikas, o ne du kartus už tuos pačius veiksmus. Bylos duomenimis nustatyta aplinkybė, patvirtinanti, kad M. K. ir pats vartoja draudžiamas psichoaktyvias medžiagas, yra svarbi vertinant, ar nuteistasis jomis disponavo savo poreikiams tenkinti ar turėdamas tikslą platinti, bet šiuo atveju nesusijusi su byloje nustatytu faktu, jog M. K. 0,0103 g psichotropinės medžiagos pardavė nuteistajam V. K.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, kvalifikuodami nuteistojo M. K. veiksmus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis