A-552-758-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-758/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01305-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8247 (11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-8247 (11)) ir jo galiojimą sustabdyti; 2) panaikinti VRM 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-3799 (11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-3799) ir jo galiojimą sustabdyti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį 11 761,27 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, jog iki 2010 m. sausio 1 d. kas mėnesį buvo mokama 737,81 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. VRM sumažino pensiją, taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pasak pareiškėjo, į VRM jis kreipėsi dėl neišmokėtos pensijos dalies, tačiau VRM jos negrąžino. Tokia VRM pozicija yra nepagrįsta, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama ir nuosavybę saugo įstatymai, todėl jeigu ji buvo paimta, tai turi būti teisingai atlyginta.

Rėmėsi Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 2 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 17 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu. Pareiškėjo teigimu, jo reikalavimas turėtų būti tenkinamas tiesiogiai taikant Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 1 straipsnį. Žalą pareiškėjas kildina iš valstybės neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškia įstatyme numatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Pareiškėjas manė, jog trejų metų senaties termino jis nepažeidė, nes pirmoji sumažinta pensija jam išmokėta 2010 m. vasario mėn., o į VRM kreipėsi 2012 m. lapkričio 22 d., tačiau jei teismas manytų kitaip, prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad VRM, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą pensiją. 2010 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui – Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui paskirta pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Sprendime Nr. 1D-8247 (11) paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjo pensijos sumažėjimą, nurodė pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinius pagrindus ir tai, kad mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Skundžiami VRM veiksmai, perskaičiuojant ir išmokant atitinkamu laikotarpiu sumažintą pensiją, buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka, jie laikytini teisėtais, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 45–50) bylos dalį nutraukė ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Dėl skundo ikiteismine tvarka išnagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalis šio ginčo atveju pagal analogiją netaikytina, nes šis ginčas nėra kildinamas iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto, atsakingo už valstybinės pareigūno pensijos paskyrimą, jo dydžio apskaičiavimą ir t.t., veiklos. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės normų, kurios vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos nekonstitucinėmis, priėmimo. Tokio pobūdžio pensijos gavėjo skundas (t. y. dėl pensijos nepriemokos, kuri, kaip yra šiuo atveju, atsirado ne dėl VRM netinkamo viešojo administravimo) ikiteismine tvarka gali būti, bet nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjas Sprendimo Nr. 1D-8247 (11) neskundė teismui ir kad VRM nenagrinėjo pareiškėjo 2013 m. kovo 29 d. skundo iš esmės, neužkerta jam kelio kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, kuri atsirado dėl įstatymų leidėjo veiklos, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismui pateikta bylos medžiaga, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi bei 1 priedu, 5 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Nustatė, jog pareiškėjui pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo konstitucinių teisių nepažeidė, tačiau pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, todėl tokia pareiškėjo pažeista teisė turi būti ginama. Pagal 2013 m. rugsėjo 25 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą Nr. 11PP (P)-5675 (b. l. 41) galimas priteisti maksimalus skirtumas tarp pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos yra 12 179,71 Lt (28 181,56 Lt – 16 001,85 Lt) ir skundu prašoma priteisti suma šios nepriemokos neviršijo, todėl reikalavimą tenkino.

Pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-8247 (11), kurį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio nustatyta tvarka buvo galima apskųsti per 20 dienų nuo sprendimo gavimo. Pareiškėjas dėl šio sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 23 d., t. y. pareiškėjas praleido įstatymo numatytą terminą skundui paduoti ir šio termino neprašo atnaujinti, todėl ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu (jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti) bylos dalis nutrauktina.

Pareiškėjas prašė panaikinti Sprendimą Nr. 1D-3799 (11) kaip neteisėtą. VRM šiame atsakyme nurodė, kad į analogišką pareiškėjo 2012 m. lapkričio 22 d. prašymą „Dėl išmokėjimo neišmokėtos pensijos dalies“ buvo atsakyta ankstesniu Sprendimu Nr. 1D-8247 (11), kuriame pateikta informacija apie paskirtos pensijos dydį ir šio dydžio perskaičiavimo teisinius pagrindus ir nurodyta atsakymo apskundimo tvarka, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo 2013 m. kovo 29 d. prašymas iš naujo nebus nagrinėjamas. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo 2012 m. lapkričio 22 d. bei 2013 m. kovo 29 d. prašymai yra tapatūs, todėl VRM pagrįstai atsisakė nagrinėti kartotinį prašymą. Skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-3799 (11) netenkino.

Pareiškėjui visa paskirta pensija nemokama nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. jau beveik 3 metus. Kadangi tai pakankamai ilgas laiko tarpas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų neteisinga pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti kitiems metams, todėl atsakovų prašymo netenkino.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką turėjo jas taikyti šioje byloje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nepagrįstai nustatė, kad ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka tokio pobūdžio bylose nebūtina, nes Pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalis nustato ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką.

Pareiškėjas V. K. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 59–60), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog faktas, kad sumažinta pensija buvo mokama iki Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos grąžinimą. Šią poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010-2012 metų laikotarpiu, Sprendimą Nr. 1D-3799 (11) paliko galioti, o bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-8247 (11) nutraukė.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas kėlė tris savarankiškus reikalavimus – panaikinti Sprendimą Nr. 1D-8247 (11), panaikinti Sprendimą Nr. 1D-3799 (11) ir priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010-2012 metus.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, jog Sprendime Nr. 1D-8247 (11) buvo tinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas – 20 dienų (ABTĮ 32 str. 1 d.), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byla šioje dalyje nutrauktina, nes pareiškėjas praleido įstatymo numatytą terminą skundui paduoti ir šio termino neprašė atnaujinti.

Be to, atsižvelgusi į byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo 2012 m. lapkričio 22 d. bei 2013 m. kovo 29 d. prašymai yra tapatūs, todėl VRM pagrįstai Sprendimu Nr. 1D-3799 (11) atsisakė nagrinėti kartotinį pareiškėjo prašymą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-3799 (11) pagrįstai netenkino.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 minėta teisės norma buvo taikoma, skaičiuojant trejų metų terminą nuo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo sumažinta pensija. Tuo tarpu šioje byloje ginčijami ne sprendimai, kuriais pareiškėjui sumažinta pensija, o sprendimai, kuriais atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą išmokėti pensijos nepriemoką, atsiradusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, spręsdamas klausimus dėl sprendimų panaikinimo.

Atsakydama į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo praleidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą neišsprendė pradiniame skunde suformuluoto pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas procesinės teisės pažeidimas, kas paprastai iššauktų pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir galimo termino atnaujinimo klausimo perdavimą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, laikymąsi, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negrąžina bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teisme.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014)

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl darytina išvada, kad terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio mėnesį iš pensiją mokančios institucijos gavęs jo netenkinantį atsakymą, operatyviai kreipėsi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso operatyvumo principu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atnaujina pareiškėjui kreipimosi į teismą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, priteisimo ir mano, kad tai nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 11 761,27 Lt pensijos nepriemoką, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Patikrinusi bylos medžiagą teisėjų kolegiją nustatė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, atsižvelgė į administracinių teismų suformuotą praktiką ir pagrįstai priteisė 11 761,27 Lt pensijos nepriemoką. Be to, ginčas dėl minėtos sumos dydžio tarp šalių nekilo, todėl daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas.

Pirmosios instancijos teisme atsakovai prašė nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Atnaujinti V. K. terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pareigūnų pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos, priteisimo

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas