A-575-1348-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1348/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01059-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 11 000 Lt (vienuolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI; atsakovas). Pažymėjo, jog būnant Kauno TI jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, atšalo santykiai su sugyventine, kurie vėliau išvis nutrūko. Dėl nutrūkusių santykių pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, stresą, emocinę depresiją, didžiulį diskomfortą, pažeminimą. Skunde pareiškėjas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06) (toliau – ir Tomas Varnas prieš Lietuvą byla), kuriame, esant analogiškoms bylos aplinkybėms, pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Manė, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi vadovautis minėtu EŽTT sprendimu sukurtu precedentu.

Atsakovas Kauno TI atsiliepimu į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kaip suimtasis. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia teisės tardymo izoliatoriuje laikomam suimtajam teisės į ilgalaikius pasimatymus. Be to, Kauno TI kompetencijai nepriskirtina suteikti leidimus pasimatymams, tokia teisė priskirta ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam ar jį atliekančiam prokurorui arba teismui, kurio žinioje yra byla. Todėl manė, jog Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti ir teisingi, o vien teiginio, kad dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, pareiškėjui buvo sukelti nurodyti dvasiniai išgyvenimai, žeminamas orumas, žalos atlyginimui nepakanka. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad minėti Kauno TI veiksmai turėjo tiesioginės įtakos besiskundžiančiam asmeniui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė jo teises ir laisvę. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI pareigūnai veikė teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjo asmens teisių ir laisvių suvaržymas buvo jo padaryto nusikaltimo pasekmė, reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas. Taip pat manė, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi sprendimu priimtu Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje, nes joje nustatytos aplinkybės nebuvo analogiškos pareiškėjo skunde išdėstytoms aplinkybėms. Be to, pareiškėjo argumentai dėl ryšių su sugyventine nutrūkimo nepagrįsti, nes pagal byloje esamus duomenis Alytaus PN (kur pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę), jam suteikiami tiek trumpalaikiai, tiek ilgalaikiai pasimatymai, leidžiama pasiskambinti ir šiomis teisėmis pareiškėjas naudojasi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.248 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl viešosios atsakomybės kilimo bei pažymėjo, jog sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Išdėstė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo sulaikytas ir suimtas 2010 m. kovo 16 d. (Kauno apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-1-00065-2010-8), į Kauno TI pristatytas 2010 m. kovo 17 d., o į Alytaus pataisos namus pareiškėjas konvojuotas 2010 m. gruodžio 29 d. Pažymėjo, jog akivaizdu, kad pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI (2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d.) kaip suimtasis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies prasme, todėl konkrečiu atveju aktuali teisės aktų, reglamentuojančių suimtųjų asmenų teisinę padėtį, analizė.

Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 61 – 63, 65, 96 ir 70 punktais bei konstatavo, jog šių nuostatų sisteminė analizė duoda pagrindą daryti išvadą, jog suimtiesiems asmenims, pagal pareiškėjo buvimo Kauno TI metu galiojusį teisinį reglamentavimą, galėjo būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams. Be to, Kauno TI administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t.y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtinta suimtųjų asmenų teisė į ilgalaikius pasimatymus, o tardymo izoliatoriaus administracijai nesuteikta galimybė išduoti minėtiems asmenims leidimus ilgalaikiams pasimatymams, teismas pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

Taip pat pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo siekį realizuoti jo tariamą teisę į ilgalaikius pasimatymus (nėra įrodymų, jog pareiškėjas, jo giminaičiai ar kiti asmenys, jo buvimo Kauno TI laikotarpiu, būtų prašęs (-ę) Kauno TI suteikti ilgalaikį pasimatymą), todėl nėra pagrindo išvadai apie pareiškėjo teisės – gauti ilgalaikius pasimatymus – pažeidimą ir negalima konstatuoti, kad atsakovas dėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėjo veikti (neveikti) neteisėtai. Pridūrė ir tai, jog atsakovo atstovas taip pat nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas, per visą savo buvimo Kauno TI laikotarpį, į juos būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, o byloje esantis 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kauno TI raštas Nr. 13-138, kuriuo, atsakant į 2013 m. liepos 29 d. paklausimą, pareiškėjui suteikta informacija apie teisinį reglamentavimą dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo suimtiesiems, nepatenka į byloje vertinamo laikotarpio ribas (2010 m. kovo 17 d. – gruodžio 29 d.), todėl esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

Nurodė ir tai, jog EŽTT savo sprendime, priimtame Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje, konstatavo, jog tiek nuteistieji, tiek kalinamieji asmenys turėtų turėti tokias pačias bendravimo su išoriniu pasauliu, ypač artimaisiais teises, be to, nagrinėjamoje byloje EŽTT pripažino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnio (diskriminacijos uždraudimas) pažeidimus bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Minėtame sprendime EŽTT taip pat nurodė, kad daugumoje valstybių narių yra numatyta ilgalaikių pasimatymų galimybė asmenims, kuriems suvaržyta laisvė, vis dėlto šioje srityje jos turi plačią vertinimo laisvę, t. y. ši teisė gali būti konkrečiu atveju suvaržyta, tačiau tokie suvaržymai turi būti pagrįsti, jais siektinas teisėtas tikslas ir kiek įmanoma trumpesni.

Pabrėžė, jog nenustačius pareiškėjo pažeistos teisės bei neteisėtų atsakovo veiksmų, vadovautis minėtu EŽTT sprendimu nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Be to, nurodė, jog ir nustačius sąlygas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, minėtas EŽTT sprendimas negali būti besąlygiškai taikomas byloje, nes kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečios bylos aplinkybes, pritaikytų apribojimų siektiną tikslą, pagrįstumą ir terminus.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86 – 87), kuriuo, be kita ko, prašo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei Kauno TI pašalinti iš atsakovų ir atsakovu laikyti Lietuvos valstybę.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog konkrečiu atveju yra tapačios aplinkybės, kaip ir EŽTT nagrinėtoje byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą. Detalizuoja, jog tiek jis, tiek pareiškėjas Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje buvo laikomi vienodomis sąlygomis izoliatoriuje, todėl minėtoje byloje priimtu EŽTT sprendimu reikėtų remtis kaip precedentu ir priimti jam palankų sprendimą (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Taip pat remiasi CK 6.271 straipsnyje nurodytomis viešosios atsakomybės kilimo sąlygomis bei pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI pareigūnų veiksmai neteisėtais nepripažinti, atsakovu jis laiko Lietuvos valstybę ar kitas jos institucijas. Taip pat mano, jog jei ilgalaikiai pasimatymai jam būtų buvę suteikti, nebūtų kilę jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų emocinių problemų.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92 – 93) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu byloje Nr. 26/07 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146 – 622/2012, taip pat Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi bei pažymi, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Pabrėžia, jog apelianto bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios bylos Tomas Varnas prieš Lietuvą aplinkybėms.

Pažymi, jog byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą jo sutuoktinė aktyviai palaikė reikalavimus dėl ilgalaikių pasimatymų, be to, buvo pripažinta, kad kontaktas su ja nepakenktų įrodinėjimo procesui, nes ji nėra liudytoja ar kaltinamoji byloje. Nepaisant to, leidimas Tomui Varnui susitikti su sutuoktine nebuvo suteiktas.

Taip pat nurodo, jog byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą jo teisinis statusas keitėsi iš nuteistojo į suimtojo ir atvirkščiai, kas suponuoja galimybę šiam asmeniui skirti ilgalaikius pasimatymus. Tuo tarpu apeliantas visą laiką turėjo suimtojo statusą, todėl ir ilgalaikių pasimatymų skyrimas jam būtų pažeidęs teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado atsakovui jam nesuteikus ilgalaikių pasimatymų.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taip pat nurodęs, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas būtų prašęs atsakovo suteikti jam ilgalaikių pasimatymų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, itin pabrėždamas motyvus, kuriuos, kaip suprastina, apygardos administracinis teismas laikė šalutiniais, priimdamas sprendimą nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos.

Minėta, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., kuomet jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, jam nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su EŽTK 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Kauno tardymo izoliatorius) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

Konkrečiu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sugyventine. To, kad būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią dėl ilgalaikių pasimatymų, savo skunduose konkrečiai ir vienareikšmiškai nenurodė ir pats pareiškėjas. Priešingai – jis vien abstrakčiai teigė, kad „jei Kauno TI pareigūnai būtų suteikę galimybę gauti ilgalaikius pasimatymus, jis nebūtų patyręs neturtinės žalos <...>“ (b. l. 2) bei nurodė galimas ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo priežastis („izoliatoriuje nėra patalpų“, „įstatyme tai nenumatyta“, b. l. 1). Pažymėtina, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymų pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 – 1105/2013 ir 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 - 1174/2013).

Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, o laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnis). Todėl pertekline tampa ir Suėmimo vykdymo įstatymo bei jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių analizė ta apimtimi, kiek tai susieta su suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus nebuvimu ar tuo, kuris subjektas gali leisti suimtajam organizuoti pasimatymus. Pridurtina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai byloje esančio 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kauno TI rašto Nr. 13-138 (b. l. 8) nevertino kaip dokumento, įrodančio, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, nes jis nepatenka į ginčo laikotarpį nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., t. y. laikotarpį, kuomet, anot pareiškėjo, dėl neteisėtų laisvės atėmimo įstaigos veiksmų jam kilo neturtinė žala.

Pareiškėjas savo skunduose taip pat teigė, jog nagrinėjamoje byloje būtina remtis EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT inter alia pripažino EŽTK 14 ir 8 straipsnių pažeidimus, suimtajam nesuteikus ilgalaikių pasimatymų. Su tokia jo pozicija nesutiktina dėl žemiau nurodytų priežasčių.

Pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Iš EŽTT sprendimo Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista (žr. minėto sprendimo § 36 ir § 37 dalis). Ši aplinkybė sudaro esminį argumentą, kodėl konkrečioje byloje kaip precedentu negalima remtis Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje suformuluotais išaiškinimais. Be to, skyrėsi ir kitos faktinės bylų aplinkybės: prieš peticiją EŽTT pateikusį Tomą Varną buvo vykdomi keli baudžiamieji procesai dėl skirtingų nusikalstamų veikų, padarytų nusikalstamame susivienijime, todėl tam tikru etapu šis asmuo turėjo „dvigubą statusą“, t. y. buvo ir nuteistasis, ir suimtasis tuo pačiu metu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo vien suimtojo statusą, dėl ko iš esmės ginčas nekilo. Galiausiai peticiją EŽTT pateikęs Tomas Varnas suimtuoju laikytas kur kas ilgesnį laiko tarpą, dėl ko jis skundėsi atskirai, tikindamas, jog nepagrįstai ilga jo suėmimo trukmė pažeidė EŽTK 5 straipsnį, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, jog jis ir Tomas Varnas buvo laikomi vienodomis sąlygomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo iš atsakovų šalinti Kauno TI ir atsakovu nurodyti Lietuvos valstybę. Tačiau pastebėtina, jog Kauno TI nagrinėjamoje byloje ir nebuvo savarankišku atsakovu, todėl šis procesinis pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Priešingai – pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog konkrečioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas prašomą atlyginti žalą kildino būtent iš Kauno TI, kuriame jis tam tikrą laiko tarpą buvo laikytas, neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl Lietuvos valstybės atstovu byloje pagrįstai pripažintas būtent Kauno TI.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas teisingai taikius tiek materialiąją, tiek proceso teisę. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys