A-822-306-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-306/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00494-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo (pareiškėjas R. Strigūno įmonė „Dasma“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 3R-21 (AG-278/02-2012).

Savo reikalavimus Agentūra pagrindė tuo, kad Agentūrai kaip institucijai, atsakingai už Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (toliau – KPP) priemonių administravimą, pareiškėjas 2009 m. gruodžio 4 d. pateikė paraišką Nr. VK-KS-09-1-0003-PR001 (toliau – Paraiška) projektui „Rakiškio hidroelektrinės rekonstrukcija“ (toliau – Projektas) įgyvendinti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles bei mokėjimo prašymą Nr. VK-KS-09-1-0003-MP001 (toliau – Mokėjimo prašymas).

Bendra Projekto vertė su PVM – 365 256 Lt. Prašoma paramos suma 150 000 Lt. Pagal pateiktą Mokėjimo prašymą Agentūra 2010 m. vasario 20 d. išmokėjo pareiškėjui 150 000 Lt paramos sumą. Agentūra gavo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Ministerija) 2011 m. birželio 14 d. raštą „Dėl projektų, pateiktų paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones gauti, kuriuose numatyta elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių, finansavimo“ (toliau – Energetikos ministerijos raštas), kuriuo Ministerija nurodė, kad fiksuoti elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius išteklius, supirkimo tarifai (toliau – fiksuotas tarifas) yra viena iš skatinimo priemonių, kurias apibrėžia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – AIEĮ), teigiantis, kad nustatant šiuos tarifus, įvertinamos investicijos į elektrinių įrengimą.

Ministerija taip pat nurodė, kad analogiški rodikliai, t. y. investicijos į elektrines, buvo įvertinti ir nustatant tarifus iki įstatymo įsigaliojimo dienos ir teigė, kad tai patvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pažymos. Ministerijos vertinimu, fiksuoto tarifo taikymas ir investicinė parama tam pačiam projektui galimai užtikrintų dvigubą to pat projekto finansavimą. Fiksuotus elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifus, kaip vieną atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių, apibrėžia ir jų taikymo tvarką bei principus reglamentuoja 2011 m. gegužės 24 d.

įsigaliojusio AIEĮ 2 straipsnio 27 dalis, 3 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnis. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – Administravimo taisyklės), yra įtvirtinta, kad projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, negali būti finansuojamos iš kitų nacionalinių programų ir Europos Bendrijos fondų. KPP priemonių įgyvendinimo taisyklės parengtos vadovaujantis KPP, Administravimo taisyklėmis ir kitais teisės aktais, įtvirtinančiais bendrąsias normas.

Atsižvelgiant į tai, kad naudojant atsinaujinančius energijos išteklius pagamintai elektros energijai taikomi fiksuoti tarifai yra rėmimo priemonė, užtikrinanti projekto investicijų atsipirkimą per nustatytą laikotarpį, jų taikymas kartu su Europos Sąjungos fondų parama investicijoms, Ministerijos nuomone, galimai užtikrintų dvigubą projekto finansavimą. AIEĮ nenumatyta galimybė diferencijuoti tarifo atsižvelgiant į tai, ar elektros gamintojui buvo suteikta investicinė Europos Bendrijos ar nacionalinė parama, todėl visiems gamintojams nustatomas vienas bendras tarifas, kurio dalis skirta kompensuoti investicijas į jėgainės (hidroelektrinės) statybą/rekonstrukciją.

Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 3D-338 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės), nuostatomis, 2012 m. birželio 26 d. raštu kreipėsi į Bendrovę su siūlymu ištaisyti pažeidimą. Atsižvelgiant į išdėstytą informaciją ir siekiant ištaisyti pažeidimą, susijusį su pareiškėjo Projekto įgyvendinimu, pareiškėjas buvo paprašytas per 20 (dvidešimt) darbo dienų nuo rašto gavimo atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą lengvatinį tarifą.

Pareiškėjui neatsisakius lengvatinio tarifo, Agentūra informavo, jog, vadovaudamasi Administravimo taisyklių bei Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, priims sprendimą dėl sankcijų taikymo, t. y. nuspręs susigrąžinti išmokėtą paramos sumą. Pareiškėjas 2012 m. liepos 19 d. raštu informavo Agentūrą, kad fiksuoto tarifo neatsisakys. Atsižvelgdama į tai, Agentūra Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ŽŪM) pateikė visą su pažeidimu susijusią medžiagą bei pasiūlė taikyti sankciją pareiškėjui – susigrąžinti išmokėtą (150 000 Lt) paramos sumą.

ŽŪM, įvertinusi faktines aplinkybes, 2012 m. spalio 19 d. raštu informavo Agentūrą, kad pritaria sprendimui taikyti sankciją.

Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 26.4 punkto nuostatas, 2012 m. lapkričio 15 d. raštu BRK-(10.87)-9945 „Dėl sankcijos taikymo“ (toliau – Agentūros Sprendimas) informavo pareiškėją apie taikomą sankciją.

Komisija sprendime pareiškėjo atitiktį Administravimo taisyklių reikalavimams nepagrįstai grindžia tuo, kad neva pagal Administravimo taisykles teikiamos paramos lėšomis ir fiksuotu tarifu finansuojamos ne tos pačios, o skirtingos išlaidos, nes tarifo dalis, kurią sudaro viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos, yra nacionalinės paramos lėšos, valstybės skatinimo priemonė, skirta kompensuoti investicijas į atsinaujinančių išteklių jėgaines. Ši parama skiriasi tik investicinių išlaidų į jėgaines kompensavimo būdu – teikiant investicinę paramą pagal KPP priemones, kompensuojama investicijų dalis, pareiškėjui įgyvendinus Projektą, o aukštesniu fiksuotu tarifu pareiškėjo patirtos investicinės išlaidos kompensuojamos per 12 metų laikotarpį.

Kaip minėta, pareiškėjas parduoda gaminamą elektros energiją už fiksuotą tarifą. Pagal AIEĮ 20 straipsnio 8 dalį, pareiškėjui 12 metų laikotarpiu taikomas Kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais. AIEĮ 20 straipsnio 5 dalis numato, kokius veiksnius privalo įvertinti Kontrolės komisija, tvirtindama fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuotų tarifų didžiausio galimo dydžio aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams, kurių jėgainių galia yra didesnė nei 30 kW, nustatymo metodiką.

Nors, remiantis šia patvirtinta metodika, elektros, gaminamos naudojant atsinaujinančius elektros energijos išteklius, kaina nėra patvirtinta ir sprendimo priėmimo metu galiojo Kontrolės komisijos 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 7 patvirtintas tarifas, šis tarifas taip pat yra nustatytas įvertinant investicijas į elektrinių įrengimą, investicijų pasiskirstymą per elektrinių eksploatavimo laikotarpį ir kitus su investiciniu projektu susijusius rodiklius. AIEĮ 20 straipsnis nenumato galimybės diferencijuoti tarifo atsižvelgiant į tai, ar elektros gamintojui buvo suteikta investicinė ES ar nacionalinė parama, tad pagal Kontrolės komisijos patvirtintą metodiką nustatomas vienas bendras tarifas, kurio tam tikra dalis skirta kompensuoti investicijas į jėgainės statybą.

Dėl šios priežasties akivaizdu, kad, remiantis Administravimo taisyklių nuostatomis, fiksuotas tarifas ir parama pagal Administravimo bei Įgyvendinimo taisykles Bendrovei kartu negali būti teikiami, nes taip tas pats projektas būtų finansuojamas du kartus. Šį argumentą patvirtina ir ta aplinkybė, kad investicinė parama elektros jėgainių statybai ir tarifas yra laikytini nesuderinamomis skatinimo priemonėmis pagal AIEĮ. AIEĮ 20 straipsnio 14 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad gamintojai, kurie įrenginiams įsigyti po šio įstatymo įsigaliojimo dienos pasinaudojo investicine paramos schema, neturi teisės pasinaudoti įstatymo 20 straipsnyje numatyta atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo schema, kuri, kaip minėta, numato fiksuoto dydžio elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius šaltinius, supirkimo tarifus.

Atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuojant elektros energijos supirkimo tarifą įvertinamos investicijos į jėgaines, darytina išvada, kad toks reglamentavimas yra numatytas siekiant išvengti dvigubo tapačių išlaidų finansavimo ir įtvirtinti skaidrią elektros energijos supirkimo kainų sistemą.

Komisija visiškai nevertino AIEĮ 20 straipsnio 5 dalies 1, 4 bei 7 punktų, kuriuose aiškiai nurodoma, kad tarifu kompensuojamos investicijos į jėgaines, taip pat Komisija nevertino Agentūros argumentų, kuriais grindžiama investicijų į jėgaines sutaptis. Dėl šių priežasčių nepagrįsti visi Komisijos argumentai, kad fiksuotas tarifas ir parama pagal Administravimo ir Įgyvendinimo taisykles skirti finansuoti ne toms pačioms išlaidoms ir nėra antrą kartą finansuojamos iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų.

Būtent investicijų mastas ir jų atsipirkimas per tam tikrą laikotarpį yra vertinamas nustatant fiksuoto tarifo dydį, todėl fiksuotas tarifas taikomas ne visą elektrinės tarnavimo laikotarpį, bet 12 metų, t. y. atsižvelgiant į vidutines investicijas, vidutinį pagaminamą energijos kiekį bei už jį gaunamas pajamas, nustatomas laikotarpis, per kurį fiksuotu tarifu yra kompensuojamos pareiškėjo patirtos investicinės išlaidos. Parama pagal KPP teikiama vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos kaimo plėtrai.

Reglamento Nr. 1698/2005 70 straipsnio 7 dalyje nustatyta: „EŽŪFKP bendrai finansuojamos išlaidos negali būti bendrai finansuojamos struktūrinių fondų, SF arba bet kurio kito Bendrijos finansinio instrumento įnašu.“ Aiškinant Reglamento normas, darytina išvada, kad tuo atveju, jei Projektas jau būtų paremtas nacionalinėmis lėšomis, paramos teikimas tam pačiam Projektui iš ES lėšų reikštų, kad pareiškėjas neteisėtai pelnosi iš ES dotacijų. Be to, šioje Reglamento nuostatoje aiškiai įtvirtinama, kad dvigubas finansavimas yra neteisėtas ir draudžiamas.

Siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo ES ir nacionalinės paramos lėšomis, dvigubo finansavimo draudimas iš ES teisės aktų yra perkeltas į KPP, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, 1 priedo 3 skyriaus 2 punktą, taip pat į Įgyvendinimo bei Administravimo taisykles. Pareiškėjui gaunant tapačią paramą iš dviejų Šaltinių (ES ir nacionalinio), pažeidžiamos ne tik nacionalinės, bet ir tiesioginio taikymo ES teisės normos. Pareiškėjo pareiga užtikrinti, kad Projektui nebus taikomas dvigubas finansavimas, yra numatyta ir ES teisės aktuose ir Įgyvendinimo taisyklėse, kurios yra norminis teisės aktas ir kurio pareiškėjas privalo laikytis.

Pareiškėjas šių savo pareigų nesilaikė, per Agentūros nustatytą terminą fiksuoto tarifo neatsisakė ir taip siekė gauti dvigubą finansavimą Projektui ir padarė Įgyvendinimo taisyklių 26.4 punkto pažeidimą.

Agentūra nurodė, kad VIAP modelis paremtas tuo, kad vartotojai, pirkdami elektros energiją, sumoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kurias valstybė numatė kaip paramos priemonę elektros gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius išteklius. Jeigu VIAP lėšos nebūtų skiriamos energetikos įmonėms, jos pačios turėtų padengti šias sąnaudas. Tokiu būdu VIAP teikiančioms įmonėms užtikrinamos papildomos pajamos, kurių jos negautų įprastomis rinkos sąlygomis. Šios priemonės galėtų būti laikomos iš valstybės gaunama nauda SESV 107 straipsnio 1 dalyje, nes ūkio subjektai, gaunantys VIAP mokėjimus, gauna tam tikrą finansinę naudą, kurios nebūtų gavę, nesant VIAP priemonių.

Atkreiptinas dėmesys, kad SESV 107 straipsnio prasme valstybės pagalba gali būti teikiama ne tik tiesiogiai iš valstybės biudžeto, bet ir per valstybinius ar privačius subjektus, kurie buvo sukurti valstybės pagalbai teikti. Pagalba laikoma suteikta iš valstybės ar iš valstybės išteklių net tuo atveju, jeigu pagalba nemokama tiesiogiai iš valstybės biudžeto su sąlyga, kad valstybė kaip nors ja kontroliuoja. Atsižvelgiant į tai, kad su ES valstybėmis narėmis vyksta prekyba elektros energija, VIAP lėšų mokėjimas per fiksuotą energijos supirkimo tarifą gali sustiprinti ūkio subjektų, kurie gauna VIAP lėšų, finansines pozicijas kitų ES valstybių narių ūkio subjektų atžvilgiu.

Agentūra įvertino faktą, ar pareiškėjas yra gavęs SAPARD, BPD ar KPP paramą, bei aplinkybę, ar yra deklaruotas pareiškėjo įsipareigojimas negauti finansavimo tam pačiam projektui iš kitų šaltinių. Aplinkybė, kad buvo priimtas sprendimas skirti investicinę paramą pareiškėjo Projektui, kuriame apskaičiuojant rodiklius naudotas fiksuotas tarifas, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas neturi teisės gauti finansavimo tam pačiam Projektui iš dviejų šaltinių ir kad tokiais savo veiksmais jis pažeidžia ES teisės aktus, Administravimo bei Įgyvendinimo taisykles.

Pareiškėjui buvo žinomos Įgyvendinimo taisyklų nuostatos, draudžiančios dvigubą finansavimą, o Agentūra pranešime jam dar kartą paaiškino šių normų turinį, pateikdama visą reikiamą informaciją dėl dvigubo finansavimo atvejo. Tik paaiškėjus, kad pareiškėjas tarifo neatsisakė ir taip pažeidė minėtas ES teisės aktų, Administravimo bei Įgyvendinimo taisyklių nuostatas, Agentūra Sprendimu informavo jį, jog su ŽŪM pritarimu taikoma sankcija – išmokėtos 150000 Lt paramos sumos susigrąžinimas. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. BRK-(10.123)-10052 buvo informuotas apie jo paraiškos administravimo nutraukimą bei 2012 m. lapkričio 15 raštu Nr. BRK-(10.87)-9945 – apie sankcijos taikymą.

Komisija, priimdama Sprendimą, nepagrįstai nevertino Agentūros argumentų, kuriais ji įrodinėjo fiksuoto tarifo ir investicinės paramos pagal Įgyvendinimo taisykles nesuderinamumą, padarė nepagrįstas išvadas vertindama Agentūros Sprendimų atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimams, todėl šis Komisijos sprendimas naikintinas.

Pareiškėjas R. Strigūno įmonė „Dasma“ atsiliepime į atsakovo Agentūros skundą su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė Agentūros skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teigė, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas, teisingas, aiškus ir pakankamai pagrįstas. Agentūros sprendimai yra nemotyvuoti, neteisėti ir nepagristi, nes jie neatitinka VAĮ reikalavimų. Agentūra sprendimus pareiškėjui taikyti sankciją – išmokėtos paramos sugrąžinimą, priėmė vadovaudamasi prielaidomis, jog parama kartu su fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu gali būti pripažįstama neleistinu dvigubu finansavimu, tačiau, būdama viešojo administravimo subjektu, priimdama skundžiamą sprendimą, Agentūra privalėjo vadovautis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytais individualaus administracinio akto reikalavimais. Aplinkybė, jog pareiškėjas pagamintą elektros energiją parduoda fiksuotu tarifu, negali būti laikoma Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimu. Nėra jokių faktinių aplinkybių, objektyvių duomenų, kurie būtų pagrindu taikyti Agentūros sprendimuose nurodomas teisės normas. Priimdama šiuos sprendimus, Agentūra viršijo institucijai įstatymais suteiktus įgaliojimus ir siekė kitų nei įstatymuose nustatyta tikslų. Tiek pareiškėjo projekto vertinimo metu, tiek Agentūros direktoriui priimant įsakymą dėl paramos skyrimo, tiek išmokant visą paramai skirtą sumą, Agentūra žinojo, jog pareiškėjo pagaminta elektros energija yra superkama nustatytu fiksuotu tarifu, kitaip tariant, Projektas buvo vertinamas kaip tinkamas finansuoti kaip tik dėl to, jog Projekto atsipirkimas buvo apskaičiuotas pagal nustatytą fiksuotą supirkimo elektros energijos tarifą. Taigi, tiek paraiškos (Projekto) vertinimo metu, tiek Projekto įgyvendinimo laikotarpiu Agentūra nelaikė, jog pareiškėjo Projektas yra netinkamas finansuoti – šiuo laikotarpiu Agentūra nematė jokio nei Lietuvos Respublikos įstatymų, nei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų pažeidimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Įgyvendinimo taisyklėse numatyta, jog pareiškėjas, siekiantis gauti paramą, užtikrina, kad projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų ir EB fondų. Pagal Įgyvendinimo taisykles prie netinkamų finansuoti išlaidų priskirtinos išlaidos, padengtos naudojant finansų inžinerijos priemones, finansuotas iš EB struktūrinių fondų lėšų, taip pat paramos lėšos, finansuojamas iš kitų nacionalinių programų, EB struktūrinių fondų ar bet kurio kito EB finansinio instrumento lėšų. Paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo sąlygas, ir (arba) nesilaikant taisyklėse ir paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir įsipareigojimų, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse. Iš esmės analogiškos nuostatos numatytos ir Įgyvendinimo taisyklių redakcijoje, galiojusioje Paraiškos pateikimo metu (nuo 2009-10-21 iki 2010-03-03).

Teismas vertino, kad ginčijami Agentūros 2012 m. lapkričio 15 d. ir 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimai dėl R. Strigūno įmonei „Dasma“ (toliau – ir Bendrovė) išmokėtos paramos susigrąžinimo yra analogiški savo turiniu. Šiais sprendimais Agentūra aiškiai išreiškė savo valią taikyti Bendrovei sankciją – susigrąžinti išmokėtą 150 000 Lt dydžio paramos sumą. Įgyvendinimo taisyklių 26.4 punkto reikalavimo pažeidimu Agentūra įvardino tai, kad Bendrovė neįvykdė Agentūros pasiūlymo ištaisyti pažeidimą, t. y. atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą lengvatinį tarifą. Agentūra pažeidimą kvalifikavo iš esmės dėl to, kad Bendrovė neatsisakė VIAP teikėjams pagal atitinkamas paramos schemas taikomų skatinimo priemonių, skatinant energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių plėtrą, kurią numato AIEĮ 20 straipsnis.

Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl minėtų Agentūros sprendimų, svarbu nustatyti, ar VIAP paramos skatinimo schemos (fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas) gali būti vertinamos kaip valstybės pagalba Europos Bendrijos steigimo sutarties prasme, o taip pat ir Tarybos Reglamente (EB) Nr. 1698/2005, Komisijos Reglamente (EB) Nr. 1974/2006 minimos pagalbos kaimo plėtrai prasme bei Komisijos Reglamente Nr. 65/2011 numatytų paramos kaimo plėtrai kontrolės priemonių prasme.

Remdamasis AIEĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 20 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 4, 7 punktais, Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 70 straipsnio 7 dalimi, Komisijos reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 5 dalimi, EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad Agentūra, neturėdama teisinio pagrindo bei pasiremdama tik Ministerijos 2011 m. birželio 14 d. rašte Nr. (8.2-10)-3-1734 išdėstyta nuomone dėl galimo dvigubo projekto finansavimo, nepagrįstai teigė, jog fiksuotas tarifas ir investicinė ES parama pagal Paraišką kartu negali būti teikiami. Teismas konstatavo, kad tokio draudimo kartu teikti paramą pagal Paraišką ir fiksuotą lengvatinį elektros energijos supirkimo tarifą teisės aktuose tiesiogiai nėra įtvirtinta. Projekto vertinimo ir paramos skyrimo metu abejonių dėl Projektui įgyvendinti prašomų lėšų nekilo, Projektas buvo pripažintas tinkamu ir, tik praėjus daugiau nei metams po paramos Bendrovei išmokėjimo, po Agentūroje gauto minėto Ministerijos rašto su jame išreikšta pastarosios nuomone, Agentūrai kilo abejonių dėl Bendrovės Projekto galimo dvigubo finansavimo, kurias ji išdėstė Bendrovei savo 2012 m. balandžio 30 d. rašte Nr. BRK-(10.87)-3486 ir 2012-06-26 rašte Nr. BRK-(14.4)-5881, siūlydama ištaisyti pažeidimą – atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą lengvatinį tarifą. Pažymėtina, kad šiuose raštuose Agentūra akcentuoja, kad AIEĮ nustatyta paramos schema Europos Komisijos sprendimu gali būti pripažinta valstybės pagalba, ir Bendrovė, ja pasinaudojusi, siekiant išvengti dvigubo finansavimo, turėtų grąžinti visą jai suteiktą paramą. Tačiau nei skundžiamuosiuose Komisijai sprendimuose, nei procesiniuose dokumentuose Agentūra nepateikė įrodymų, kad minėta paramos schema yra pripažinta valstybės pagalba, o tik pati, subjektyviai vertindama ir interpretuodama minėtų teisės aktų nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą dėl dvigubo Bendrovės finansavimo.

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62–66) prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą tenkinti. Taip pat prašo išsireikalauti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2013 m. sausio 18 d. raštą Nr. (1.26-22)6V-93, pateiktą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pateikti informaciją, kokia fiksuoto elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifo dalis (procentine bei pinigine išraiška) yra skirta kompensuoti Paramos gavėjo investicijoms – naujos technikos ir įrangos išlaidoms.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas atsakovo skunde nurodytais argumentais, Agentūra pažymi, kad:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas užtikrino, jog išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebūtų finansuojami iš kitų nacionalinių paramų ir EB fondų. Tarifo dalis, kurią sudaro viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos, yra nacionalinės paramos lėšos, valstybės skatinimo priemonė, skirta kompensuoti investicijoms į atsinaujinančių išteklių jėgaines. Ši parama skiriasi tik išlaidų kompensavimo būdu. Investicinė parama elektros jėgainių statybai ir tarifas laikytini nesuderinamomis skatinimo priemonėmis pagal AIEĮ (20 str. 5 d., 8 d., 14 d.).

2. Agentūra realizavo ES teisės aktais, Administravimo bei Įgyvendinimo taisyklėmis siekiamą tikslą – neteikti dvigubo finansavimo tiems patiems projektams.

3. VIAP yra laikytinos valstybės pagalba. Kitoje analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje yra pateiktas Konkurencijos tarybos išaiškinimas, kas laikoma valstybės pagalba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 107 straipsnio prasme. Numatyta, kad tam, jog parama būtų laikoma, turi būti tenkinami šie kriterijai: 1) finansinė parama suteikta valstybės arba iš valstybės išteklių; 2) yra naudinga tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai; 3) iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją; 4) daro įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagalba pagal SVES 107 straipsnį suprantama plačiai, kaip bet kokia forma suteikta valstybės parama (nauda), teikiama ne tik iš valstybės biudžeto, bet ir per valstybinius ar privačius subjektus, kurie buvo tam sukurti ar paskirti. Atsakovas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu byloje Nr. A146-924/2013.

4. Aplinkybė, kad Agentūra priėmė sprendimą skirti investicinę parama pareiškėjo Projektui, nepaneigia fakto, kad jis neturi teisės gauti finansavimo tam pačiam projektui iš dviejų šaltinių ir kad tokias savo veiksmai pareiškėjas pažeidžia teisės aktus.

Pareiškėjas R. Strigūno įmonė „Dasma“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir netenkini pareiškėjo prašymų dėl dokumentų išreikalavimo, nes tokį prašymą atsakovas galėjo pateikti anksčiau (b. l. 72–77).

Pareiškėjas palaiko savo skunde Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, atsiliepime į atsakovo skundą teismui ir teismo sprendime nurodytus argumentus, mano, kad Agentūros sprendimai yra priimti vadovaujantis prielaidomis (išankstinėmis nuostatomis), nesivadovaujant nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Sprendimus pareiškėjui taikyti sankciją – išmokėtos paramos sumos sugrąžinimą, atsakovas priėmė neteisingai taikydamas ir aiškindamas Taisyklių 33.8 punkto nuostatą. Nei ankstesniuose susirašinėjimuose su pareiškėju, nei sprendimuose Agentūra nesugebėjo nurodyti konkretaus pareiškėjo pažeidimo turinio, taip pat nenurodė jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių padarytą pažeidimą. Išvados dėl įstatymo draudžiamo dvigubo finansavimo laikytinos niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Ta aplinkybė, jog pareiškėjo pagaminta elektros energija yra superkama Valstybinės kainų kontrolės ir energetikos komisijos nustatytu fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu, nėra ir negali būti laikoma finansavimu iš kitų nacionalinių programų, EB fondų, iš bet kurio kito EB finansinio instrumento lėšų. Lietuves Respublikos įstatymuose nėra teisės normos, kuri draustų elektros energiją parduoti fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu ir tuo pačiu metu gauti paramą elektros gamybos priemonių remontui (rekonstrukcijai), t. y. tokį atvejį laikytų draudžiamu dvigubu tų pačių išlaidų finansavimu.

Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Agentūra priimdama skundžiamus sprendimus ir įteikdama juos pareiškėjui, pažeidė nustatytą sprendimų priėmimo ir įteikimo tvarką, nurodytą Įgyvendinimo taisyklių 18 straipsnyje, ir tuo padarė esminius procedūrinius pažeidimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuriuos pareiškėjas nurodė savo skundo dėl individualių administracinių aktų panaikinimo 3 dalyje. Šie procedūriniai pažeidimai, pareiškėjo nuomone, turėjo būti vienu iš pagrindų atsakovo individualiems administraciniams aktams panaikinti. Kadangi Komisijos sprendimas yra palankus pareiškėjui ir iš principo yra teisėtas, teisingas ir pakankamai pagrįstas, pareiškėjas šiuo pagrindu jo neskundė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilęs dėl to, ar Nacionalinė mokėjimo agentūra pagrįstai ir teisėtai nustatė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 26.4 punkto pažeidimą ir pareiškėjui taikė sankciją – išmokėtos paramos susigrąžinimą.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (toliau – ir 2007–2013 m. Programa) antraštinėje dalyje nurodyta, kad ji parengta vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, taip pat 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1974/2006, nustatančiu išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 1974/2006), ir atitinka Bendrijos strategines gaires, kurios buvo perkeltos į Lietuvos atitinkamo laikotarpio nacionalinę strategiją.

Tarybos Reglamentas Nr. 1698/2005 su vėlesniais pakeitimais nustato, kad EŽŪFKP valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas, kurios įgyvendina kaimo plėtros strategiją, naudodamos priemones, suskirstytas pagal šio Reglamento IV antraštinėje dalyje apibrėžtas kryptis, kurioms prašoma EŽŪFKP pagalbos. 2007–2013 m. Programos antraštinėje dalyje nurodyti Reglamentai nustato, kad kiekviena valstybė narė pateikia savo kaimo plėtros nacionalinį strateginį planą, parengtą vadovaujantis Tarybos patvirtintomis Bendrijos strateginėmis gairėmis, pagal kurį rengiamos kaimo plėtros programos, atitinkančios Komisijos reglamento Nr. 1974/2006 II priedu patvirtintus turinio reikalavimus, kurias turi patvirtinti Komisija (Reglamento Nr. 1698/2005 Įžanginės dalies (9) p., 11 str., 15 str.; Reglamento Nr. 1974/2006 (4),(5),(6) p., II priedas). Reglamento Nr. 1698/2005 IV antraštinės dalies „Parama kaimo plėtrai“ I skyriaus „Kryptys“ III skirsnio 3 kryptyje „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ (52 straipsnis) yra numatyta, kad parama pagal šį skirsnį, be kita ko, apima: priemones (a) kaimo ekonomikai įvairinti, kurias sudaro: i) ne žemės ūkio veiklos įvairinimas; ii) parama mikroįmoinių kūrimui ir plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą. Pagal Reglamento Nr. 1698/2005 54 straipsnį parama verslo kūrimui ir plėtrai yra teikiama mikroįmonėms.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje, patvirtintoje Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. C(2007) 5076, nurodyta, kad ši Programa parengta vadovaujantis Nacionaline 2007–2013 metų kaimo plėtros strategija ir įgyvendina šią strategiją taikant priemones, sugrupuotas pagal Reglamento Nr. 1698/2005 IV antraštinėje dalyje apibrėžtas kryptis. 2007–2013 metų Programos III kryptyje „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ II priemonė „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (I veiklos sritis – parama ne žemės ūkio veiklai, įskaitant paslaugas ir amatus ir amatų centrų kūrimą, II veiklos kryptis – produktų nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba) apibūdinta (Programos IV dalies 1-asis priedas), kad šios priemonės yra investicinio pobūdžio. Parama pagal šias priemones teikiama mikroįmonėms kaime ir kaimo gyventojams, užsiimantiems ne žemės ūkio veikla. Reglamentų Nr. 1698/2005 ir Nr. 1974/2006 taikymo prasme mikroįmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta pagal Komisijos rekomendacijas 2003/361/EB. Šių Rekomendacijų Priedo 2 straipsnyje nurodyta, jog „mikroįmonė“ – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 asmenų ir kurios metinė apyvarta ir (arba) metinė balanso suma neviršija 2 milijonų eurų. Ši Rekomendacijų nuostata perkelta į 2007–2013 metų Programą.

R. Strigūno įmonė „Dasma“ 2009 m. gruodžio 4 d. pateikė Agentūrai paraišką dėl paramos skyrimo pagal 2007–2013 metų Programos priemonės (III veiklos krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ II priemonė) „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos srities „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“ projektui „Rokiškio hidroelektrinės rekonstrukcija“ įgyvendinti (bendra projekto vertė su PVM – 365 256 Lt. Prašoma paramos suma 150 000 Lt). Agentūros direktorius 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. BR1-73 pareiškėjo Projektui skyrė 150 000 Lt dydžio paramą.

Ministerija 2011 m. birželio 14 d. raštu Nr. (8.2-10)-3-1734 informavo Agentūrą, kad fiksuoti elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius išteklius, supirkimo tarifai yra viena iš skatinimo priemonių, kurias apibrėžia AIEĮ, numatantis, kad nustatant šiuos tarifus, įvertinamos investicijos į elektrinių įrengimą. Ministerija rašte taip pat nurodė, kad, jos vertinimu, fiksuoto tarifo taikymas ir investicinė parama tam pačiam projektui galimai užtikrintų dvigubą to paties projekto finansavimą.

Agentūra 2012 m. birželio 26 d. raštu Nr. BRK-(14.4)-5881 informavo pareiškėją, kad administruojant Projektą, kilo įtarimų, kad pareiškėjas savo veiksmais galėjo pažeisti Europos Bendrijos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie yra susiję su Projekto įgyvendinimu. Rašte, be kita ko, Agentūra paprašė Bendrovės per 20 darbo dienų nuo šio rašto gavimo dienos atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą lengvatinį tarifą, informavo, kad jo neatsisakius, bus priimtas sprendimas susigrąžinti išmokėtą paramos sumą. Pareiškėja 2012 m. liepos 19 d. rašte Agentūrai nurodė, jog nesutinka su jos 2012 m. birželio 26 d. rašte pateiktais teiginiais dėl pažeidimo konstatavimo.

Agentūra 2012 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. BRK(14.4)-7107 kreipėsi į ŽŪM ir nurodė, kad, vadovaudamasi Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 10 punktu, teikia informaciją apie Bendrovės padarytą pažeidimą ir, atsižvelgdama į pridedamuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, siūlo ŽŪM pritarti Agentūros sprendimui Bendrovei taikyti sankciją – susigrąžinti išmokėtą (150 000 Lt) paramos sumą. ŽŪM 2012 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2D-5467(3.23) Agentūrą pranešė apie pritarimą Agentūros sprendimui taikyti sankciją.

Agentūra 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. BRK-(10.87)-9945 informavo pareiškėją, kad peržiūrėjus AB „Litgrid“ lėšų administratoriaus svetainėje publikuojamą aktualią informaciją apie gamintojus, kuriems taikomos AIEĮ numatytos skatinimo priemonės, nustatyta, kad pareiškėjas už pagamintą ir į tinklą patiektą remtiną elektros energiją už sausio mėn. gavo 16 000 Lt, už vasario mėn. – 10 000 Lt, už kovo mėn. – 18 000 Lt, už balandžio mėn. – 19 000 Lt. Nustatyta, jog pareiškėjas yra įtrauktas į VIAP lėšomis remtinų elektros energijos gamintojų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, sąrašą, ir jam 2010 m. sausio 8 d. išduotas leidimas Nr. LG-0195 gaminti elektros energiją Nr. LG-0020 pagrindu. Rašte pažymėta, kad Agentūra 2012 m. balandžio 30 d. pareiškėją informavo, jog elektros energijai, pagamintai naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, taikomi fiksuoti tarifai yra rėmimo priemonė, užtikrinanti projekto investicijų atsipirkimą per nustatytą laikotarpį ir jų taikymas kartu su Europos Sąjungos fondų parama investicijoms (taip pat ir parama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai), Ministerijos nuomone, išdėstyta 2011 m. birželio 30 d. rašte, galimai užtikrintų dvigubą projekto finansavimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų dėl elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą lengvatinį tarifą atsisakymo, ŽŪM pritarė Agentūros sprendimui dėl sankcijos, todėl Bendrovei taikoma sankcija – išmokėtos 150 000 Lt paramos sumos susigrąžinimas. Rašte nurodyta, kad pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą ir pasinaudodamas fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifu, kaip viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių, pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 26.4 punktą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, atsakydamas į Paraiškos IX skyriaus „Pareiškėjo atitiktis tinkamumo reikalavimams“ 1 punkto klausimą: „Ar užtikrinate, kad projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų ir EB fondų?“ pažymėjo atsakymą: „Taip“ ir Administravimo taisyklių 197.3.4 punktą.

Agentūra 2012 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą dėl išmokėtos paramos susigrąžinimo Nr. SAP-6. 2012 m. lapkričio 27 d. Agentūra raštu Nr. BRK-(3.82)-l0337 „Dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo“ pareiškėją informavo apie 2012 m. lapkričio 21 d. priimtą sprendimą bei paprašė susidariusią 150 000 Lt skolos sumą pervesti į Agentūros sąskaitą.

Pareiškėjas Agentūros 2012 m. lapkričio 15 d. raštą BRK-(10.87)-9945, 2012 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. SAP-6 ir 2012 m. lapkričio 27 raštą Nr. BRK-(3.82)-10327 apskundė Komisijai, kuri šioje byloje ginčijamu 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 3R-21 (AG-278/02-2012) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino jo skundžiamus Agentūros sprendimus, konstatavusi, kad jie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, priimti neįvertinus visų faktinių aplinkybių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą.

Nustatyta, kad Programos įgyvendinimo taisyklių 26.4 punkto pažeidimu Agentūra kvalifikavo tai, kad pareiškėjas neįvykdė Agentūros pasiūlymų atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą lengvatinį tarifą, t. y. pažeidimą kvalifikavo iš esmės dėl to, kad pareiškėjas neatsisakė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) teikėjams pagal atitinkamas paramos schemas taikomų skatinimo priemonių skatinant energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių plėtrą, kurią numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (20 str.) ir su juo susiję teisės aktai.

AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės. Paramos schema – visuma skatinimo priemonių, kuriomis skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, tarp jų mažinamos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo sąnaudos, didinama energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių pardavimo kaina, nustatomi įpareigojimai naudoti atsinaujinančius energijos išteklius ar vartoti iš atsinaujinančių išteklių pagamintą energiją, taip pat kitos priemonės, skatinančios naudoti atsinaujinančius energijos išteklius energijai gaminti ir (ar) iš jų pagamintos energijos vartojimą (AIEĮ 2 str. 36 d.).

Skatinimo priemonėmis yra laikoma: fiksuotas tarifas; energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas; atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių įrenginių prijungimo prie energetikos tinklų ar sistemų išlaidų kompensavimas; energetikos tinklų ar sistemų galios ir pralaidumo ar kitų atitinkamų techninių parametrų rezervavimas atsinaujinančius energijos išteklius naudojantiems įrenginiams prijungti: energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių persiuntimas pirmumo teise; elektros energijos gamintojų atleidimas nuo atsakomybės už pagamintos elektros energijos balansavimą ir (ar) elektrinės gamybos pajėgumų rezervavimą skatinimo laikotarpiu; parama žemės ūkio produkcijos – biokuro, biodegalų, biotepalų ir bioalyvų gamybos žaliavos – gamybai ir perdirbimui; privalomo atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti ir (ar) privalomo energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo, taip pat biodegalų naudojimo reikalavimai: parama investicijoms į atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias technologijas; kitos įstatymų nustatytos lengvatos (AIEĮ 3 str. 2 d).

AIEĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra VIAP; elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kontrolės komisija tvirtina fiksuotų tarifų elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuotų tarifų didžiausio galimo dydžio aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams nustatymo metodiką ir nustato šių tarifų dydžius kiekvienai gamintojų grupei.

Tuo tikslu, be kitų Kontrolės komisijos nustatytų rodiklių, privalomai turi būti įvertinama: vidutinės santykinės investicijos į elektrinių įrengimą ir jų prijungimą prie elektros tinklų: elektrinių atidavimo eksploatuoti laikotarpis ir investicijų pasiskirstymas per šį laikotarpį; metinės vidutinės kapitalo sąnaudos, tenkančios vienam elektrinės įrengtosios galios vienetui, apskaičiuojamos remiantis reikalingomis investicijomis vienam elektrinės įrengtosios galios vienetui ir diskonto norma (AIEĮ 20 str. 5 d. 1, 4, 7 punktai).

Šiame ginče aktualus poįstatyminis teisės aktas – Įgyvendinimo taisyklės – įgyvendina Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 ir Komisijos Reglamentą (EB) Nr. 1974/2006, o taip pat ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą, patvirtintą 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076. Parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą teikiama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005, kurio 70 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai bendrai finansuojamos išlaidos negali būti bendrai finansuojamos struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo arba bet kurio kito Bendrijos finansinio instrumento įnašu. Komisijos reglamente Nr. 65/2011 nustatančiame išsamias Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, susijusias su paramos kaimo plėtrai priemonėmis, nustatyta, kad administraciniai patikrinimai apima procedūras, taikomas siekiant išvengti neteisėto dvigubo finansavimo pasinaudojus kitomis Sąjungos ar nacionalinėmis schemomis ir kitais programavimo laikotarpiais; kai finansuojama iš skirtingų Šaltinių, šiais patikrinimais užtikrinama, kad visa gauta paramos suma neviršytų didžiausios leistinos paramos ribos (24 str. 5 d.). Taip pat pažymėtina, kad EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, t. y. šioje dalyje numatyti keturi suvestiniai valstybės pagalbos kriterijai, pagal kuriuos, vertindama fiksuotą tarifą, Agentūra daro išvadą, kad pastarasis yra taikomas kaip valstybės pagalbos priemonė, finansuojama iš valstybės lėšų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-924/2013, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės analogiški klausimai dėl dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo ir fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifo priskirtinumo nacionalinei programai.

Teismas byloje Nr. A146-924/2013 pažymėjo, kad ES teisė nedraudžia valstybei narei nustatyti, kad net jei tam tikra nacionalinė programa neatitinka valstybės pagalbos sąvokos SESV taikymo požiūriu, parama pagal 2007–2013 metų Programą neišmokama, jei ji jau kompensuota pagal nacionalinę programą. Tokia taisyklė, t. y. nesiejant dvigubo finansavimo draudimo su valstybės pagalba SESV taikymo prasme, be kita ko, užtikrina, kad nebūtų iškreipiami ūkio subjektams teikiamos paramos tikslai ir teikiama parama būtų užtikrintas optimalus viešųjų išteklių valdymas, du kartus (vieną kartą iš nacionalinės programos lėšų, kitą kartą iš 2007–2013 metų Programos lėšų) nekompensuojant tų pačių išlaidų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Agentūra, priimdama ginčijamus sprendimus, rėmėsi tik Energetikos ministerijos 2011 m. birželio 14 d. rašte Nr. (8.2-10)-3-1734 išdėstyta nuomone dėl galimo dvigubo projekto finansavimo ir gautais duomenimis, kad pareiškėjas naudojasi fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad toks sprendimo taikyti pareiškėjui sankciją pagrindimas nėra pakankamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, prasme, nes remiasi ne konkrečiais duomenimis, skaičiavimais, rodančiais, kad pareiškėjo investicinės išlaidos bus kompensuotos du kartus, o Energetikos ministerijos nuomone, prielaidomis. Pažymėtina, kad tokios pozicijos apeliacinės instancijos teismas laikėsi ir minėtoje 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-924/2013, taip pat pažymėdamas, kad įrodinėjimo našta, kad Paramos gavėjas pažeidė Paramos sutartį, tenka Sprendimą priėmusiam viešojo administravimo subjektui, t. y. atsakovui. Siekiant nustatyti, ar (ir kokia dalimi) skiriama parama galimai yra antrą kartą finansuojamos tos pačios išlaidos, kurios finansuojamos ir fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, yra svarbu nustatyti, kokia fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifo dalis yra skirta kompensuoti pareiškėjo investicijoms finansuoti, ir ar (kokia dalimi) šiuo tarifu bus kompensuotos pareiškėjo išlaidos. Sprendimą skirti sankciją pareiškėjui atsakovas priėmė nenustatęs šių aplinkybių, o tik padaręs prielaidą, kad pareiškėjas pažeidė dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo principą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Agentūra ginčijamų sprendimų nepagrindė faktiniais, objektyviais duomenimis, skaičiavimais, motyvuotai pagrindžiančiais ir įrodančiais, kad pareiškėjas pažeidė Paramos įgyvendinimo taisyklių 26.4 punktą. Šios bylos aplinkybių kontekste dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas būtų nustatytas, jei būtų įrodyta, kad tos pačios investicinės išlaidos yra finansuojamos iš paramos pagal 2007–2013 metų Programos priemonę, ir paramos pagal nacionalinę programą, t. y. fiksuotą elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifą.

Dėl minėtų priežasčių sprendimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl šioje byloje skundžiamu Komisijos sprendimu panaikinti pagrįstai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo pagrindo nėra.

Dėl minėtų priežasčių, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, panaikinus Agentūros sprendimus, klausimas dėl paramos pareiškėjui skyrimo ar neskyrimo, sankcijos taikymo ar netaikymo turi būti išsamiai bei argumentuotai išnagrinėtas iš naujo, nustatytos pirmiau minėtos aplinkybės, o tą turi padaryti atsakovas, t. y. viešojo administravimo subjektas, kuris pagal jam suteiktą kompetenciją administruoja 2007–2013 m. Programos priemones.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė