AS-525-577-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-577/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01096-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario 21 d. buvo gautas pareiškėjo R. D. skundas, kuriame pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 1D-839(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 11 293,69 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) įpareigoti atsakovus toliau mokėti pareiškėjui paskirtą 678,43 Lt pensiją; 5) 3 metų laikotarpį skundui paduoti skaičiuoti nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi (b. l. 12-13) atsisakė priimti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu turi būti pateikiamas motyvuotas ir objektyviais įrodymais pagrįstas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą. Taip pat pareiškėjui buvo išaiškinta, kad nutartį gali skųsti atskiruoju skundu per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 10 d. į bylą (nurodė bylos numerį) padavė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių (b. l. 15-16). Nurodė, kad gavęs sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėnesį tikėjo ir pagrįstai tikėjosi, kad teisės aktai, kuriais vadovaujantis ji sumažinta, yra teisėti, neprieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kad pensija sumažinta neteisėtai, jis sužinojo ne gavęs sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėnesį, o tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, „Valstybės žiniose“ paskelbtu 2012 m. rugsėjo 21 d. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatytas terminas negrąžintai pensijai išmokėti, o Valstybinių socialinio pensijų įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės socialinės draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant jos kokiu nors terminu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi (b. l. 24-26) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį; pareiškėjo R. D. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė; R. D. skundą atsisakė priimti.

Teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartį panaikino ir iš naujo sprendė skundo priėmimo klausimą, įvertinęs tai, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą padavė per 7 dienas nuo nutarties įteikimo jam dienos (teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis įteikta 2014 m. kovo 5 d.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proceso ekonomiškumo principais.

Teismas vertino, kad pareiškėjas aiškina, jog apie tai, kad jo pensija buvo sumažinta neteisėtai, jis sužinojo ne gavęs sumažintą 2010 m. sausio mėnesį, o tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, paskelbtu 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau šį argumentą bei nuomonę, kad skundo padavimo 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, atmetė kaip nepagrįstus, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Remdamasis minėtomis nutartimis bei skunde nurodyta aplinkybe, kad pirmąją sumažintą valstybinę pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį, teismas konstatavo, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.

Pasisakydamas dėl galimybės atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas citavo ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui.

Kalbėdamas apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, teismas pirmiausia pažymėjo, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Pareiškėjai privalo rodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą teismui. Nagrinėjamu atveju iš viešosios erdvės (visuomenės informavimo priemonės plačiai nušvietė aktualų šiai bylai klausimą) valstybines pensijas gaunantiems asmenims turėjo būti gerai žinoma, kad dalis tokias pensijas gaunančių asmenų pradėjo ginti savo pažeistą teisę teisme dar tuomet, kai Konstitucinis Teismas nebuvo gavęs prašymo tirti atitinkamų teisės aktų, kuriais sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, ir tik tų asmenų aktyvių pastangų dėka administraciniai teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Po to buvo viešai paskelbta, kad Konstitucinis Teismas nagrinės atitinkamą konstitucinės justicijos bylą. Viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatyme nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Pareiškėjui vėliausiai nuo 2010 m. vasario mėnesio, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, buvo (turėjo būti) žinoma apie jo teisės gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją pažeidimą. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus valstybinių pensijų mažinimo neteisėtumą, ir netgi po jo įsiteisėjimo 2012 m. rugsėjo 21 d., dar nebuvo pasibaigęs procesinis skundo padavimo terminas. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kodėl po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo delsė ginti savo pažeistą teisę teisme. Pareiškėjas taip pat nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikto išsamaus išaiškinimo apie teisės į valstybinės pensijos nepriemoką gynimo tvarką ir terminus delsė kreiptis į teismą beveik metus laiko. Jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų, todėl pareiškėjas nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio ir neturėjo pagrindo laukti valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo greitu laiku. Minėta, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, o vadovaujantis pareiškėjo nurodoma motyvacija, teismai dar trejus metus po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo turės pareigą atnaujinti praleistus terminus analogiškose bylose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nerūpestingai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises teisme, todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Kiti pareiškėjo reikalavimai yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl atsisakius priimti reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, atsisakyta priimti ir kitus reikalavimus.

III. Pareiškėjas R. D. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 40-41), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. D. prašymą patenkinti – atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. laikyti, kad skundas paduotas nepraleidus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų pagrindų.

Atskirajame skunde nurodo šiuos argumentus:

1) Pareiškėjas tiek skunde, tiek prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo pažymėjo, jog skundą teismui pateikė būtent tuo metu, nes iki tol pagrįstai tikėjosi, kad gyvendamas teisinėje valstybėje, turi vadovautis teisės aktais, kurie yra teisėti ir neprieštaraujantys Konstitucijai, t. y. net gaudamas sumažintą pensiją pagrįstai tikėjosi, kad teisės aktai, kuriais vadovaujantis ji sumažinta, yra teisėti, neprieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, jis nėra teisininkas, todėl net sužinojęs apie tai, kad teisės aktai prieštarauja Konstitucijai (tai įvyko po 2012 m. vasario 6 d.), jis neturėjo atitinkamos kvalifikacijos ir reikalingos informacijos, kad skundas būtų surašytas ir nedelsiant paduotas teismui. Būtent todėl tik gavęs atitinkamą informaciją (pažymas iš atsakovų), atitinkamas teisines konsultacijas, parengė skundą ir pateikė jį teismui.

2) Teisės aktuose nėra numatytas terminas negrąžintai pensijai išmokėti, o Valstybinių socialinio pensijų įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės socialinės draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant jos kokiu nors terminu.

3) Nesutinka su teismo pozicija, esą priežastys buvo nulemtos pareiškėjo paties pasirinkto elgesio, bei tuo, kad „jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų“. Pareiškėjas teisėtai tikėjosi ir tikėjo, kad jo teisės ir teisėti lūkesčiai bus atstyti, be to, įvairios žiniasklaidos priemonės transliavo politikų pasisakymus, kurie dažnai buvo prieštaringi ir nevienareikšmiai. Supratęs, kad jo teisės ir teisėti interesai nebus atstyti, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestas ir pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotą praktiką, įvertinus tai, kad pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą su skundu dėl šios pensijos nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. vasario 21 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.

Tačiau ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.).

Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pažymėtina, jog toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr. pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014, AS552-759/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo R. D. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas