A-438-1427-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1427/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03149-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (pareiškėjas A. A., tretieji suinteresuotieji asmenys Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir A. A.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 5-125(7-130/2013) ir palikti galioti VMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 68-90.

Nurodė, kad VMI, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo A. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundą, ir atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. procesiniu sprendimu konstatuota, jog ginčo teisiniams santykiams aktualių materialinės teisės nuostatų netinkamas aiškinimas ir taikymas tiesiogiai susijęs su pareiškėjo mokestinių prievolių apimtimi, kurias apskaičiavo vietos mokesčių administratorius, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 68-90, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Panevėžio apskrities VMI) pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir iš naujo įvertinti pareiškėjo apmokestinamosios bazės dydį.

Nesutikdamas su VMI sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. S‑125(7-130/2013) panaikino VMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 68-90. Komisija sprendime nurodė, kad iš skundžiamo Inspekcijos sprendimo nėra aišku, kodėl pats centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas pakartotinai pareiškėjo skundą, negali ginčo situacijai tinkamai taikyti materialinės teisės normų ir apskaičiuoti pareiškėjui mokestines prievoles. Komisijos vertinimu, centrinio mokesčių administratoriaus galimybė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą susijusi su tuo, kad centrinis mokesčių administratorius pagal vietos mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus negali priimti nei sprendimo patvirtinti, nei sprendimo panaikinti ar pakeisti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, nes turimų duomenų nepakanka tokių sprendimų priėmimui.

Tokiu atveju konstatuojama, kad turi būti renkami nauji įrodymai, tačiau nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius skundžiamame sprendime nenurodė, kokie nauji įrodymai turi būti renkami, taip pat nenurodyta, kad byloje esančių įrodymų nepakanka priimti sprendimui iš esmės. Komisijos nuomone, VMI gali atlikti pareiškėjo mokestinės bazės perskaičiavimą, o pavedimas atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą galimas tik tuo atveju, jeigu reikalingi nauji įrodymai. VMI nesutiko su tokia pozicija, nes ginčijamas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.

VMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 68-90 pavedimas atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą yra išimtinai susijęs su pareiškėjo mokestinių prievolių perskaičiavimu, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui mokestiniame ginče konstatavus, kad sutuoktinė A. A. apmokestinta nepagrįstai ir pareiškėjas šiomis lėšomis disponavo kaip asmeninėmis, teigtina, jog visos mokestinės prievolės turi būti nustatytos pareiškėjui, o tai reiškia pareiškėjo mokestinės naštos padidėjimą. VMI, nagrinėdama mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, ne tik privalo laikytis formalių procesinių normų reikalavimų, bet ir turi garantuoti, kad nebus pažeisti fundamentalūs teisės principai, ypač užtikrinantys mokesčio mokėtojo teises, vienas iš jų non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas.

Šis principas yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Non reformatio in peius principas apskundimo procese yra vienas iš fundamentalių proceso principų. Šio principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Ginčą nagrinėjantis subjektas nepažeidžia non reformatio in peius principo, kai visą bylą ar jos dalį perduoda nagrinėti naujam nagrinėjimui skundžiamą sprendimą priėmusiam subjektui.

MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010).

Taigi, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kuomet tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą. Taigi VMI išnagrinėjus mokestinį ginčą iš esmės ir perskaičiavus bei padidinus pareiškėjo mokestines prievoles, būtų pažeistas non reformatio in peius principas.

Todėl, siekdama pašalinti mokesčių apskaičiavimo pažeidimus bei vadovaudamasi draudimo keisti į blogąją pusę principu, VMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 68-90 pagrįstai pavedė Panevėžio apskrities VMI atlikti pakartotinį patikrinimą ir iš naujo įvertinti pareiškėjo apmokestinamosios bazės dydį. Pakartotinio patikrinimo esmė – tinkamas mokestinės prievolės nustatymas, kuris nebuvo atliktas pirminio patikrinimo metu. Pažymėjo, kad taip pat nesutinka su Komisijos sprendimo rezoliucine dalimi, kuria panaikintas VMI 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 68-90.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602‑27/2013 padarė išvadą, kad byloje surinkti duomenys sudaro pakankamą pagrindą pareiškėją pripažinti GPM mokėtoju ginčo pajamų apmokestinimo tikslais, tačiau nepakanka duomenų, kurie leistų pareiškėjo sutuoktinę, kiek tai susiję su ginčo pajamų apmokestinimu, pripažinti GPM mokėtoju. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu įpareigojo mokesčių administratorių iš naujo įvertinti (perskaičiuoti) pareiškėjui mokėtiną mokestį ir su juo susijusias sumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 2 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tuo tarpu Komisija, panaikinusi VMI sprendimą, kuriuo buvo pavesta vietos mokesčių administratoriui perskaičiuoti pareiškėjo mokestines prievoles, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo nurodymų vykdymui, tuo pačiu paneigta mokesčių administratoriaus pareiga užtikrinti teisingą pareiškėjo mokėtino į biudžetą mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimą.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą (b. l. 14–15) nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad MAĮ 154 straipsnio 4 dalis nustato, jog centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš nurodytų sprendimų. Šiuo atveju centrinis mokesčių administratorius ir panaikino sprendimą, ir pavedė vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, t. y. pareiškėjo atveju priėmė du sprendimus. Jau vien todėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjo atveju mokesčių administratorius siekia atlikti mokesčių perskaičiavimą ir tokiu būdu pažeisti imperatyvias MAĮ nuostatas. Faktiškai visi dokumentai yra byloje, todėl fiziškai atlikti mokestinio patikrinimo nebūtina. Komisija tinkamai aiškino tiek įstatymus, tiek teismų praktiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. VMI skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl Komisijos sprendimas turi būti paliktas nepakeistas. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai mokestinis persekiojimas galėtų vykti neribotą laiką, neribotą kartų perskaičiuojant ir bloginant mokesčių mokėtojo padėtį. Nesutiko su VMI nuomone, kad Komisija negalėjo priimti tokio sprendimo, nes tai pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad priimtas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas buvo skundžiamas, Komisija turėjo teisę priimti sprendimą savo kompetencijos ribose. Manant priešingai susidarytų situacija, kad būtų suvaržytos asmens teisės, o apeliacija būtų tik formalumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 29) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VMI vykdo nepagrįstą pareiškėjo persekiojimą, o skunde dėstomi motyvai iš esmės yra atkartoti iš anksčiau vykusių teisinių ginčų, o tai reiškia, jog VMI siekia bet kokiu būdu apmokestinti mokesčių mokėtoją nesigilinant nei į įstatymus, nei į teismų praktiką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 5-125(7-130/2013) panaikino.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo skundas yra pagrįstas. Paprastai pagrindas priimti sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1146/2010).

Sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kuomet tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012).

Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas, kuris nėra įtvirtintas nei Viešojo administravimo įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme, nei Administracinių bylų teisenos įstatyme ir yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis, apskundimo procese yra vienas iš fundamentalių proceso principų. Non reformatio in peius principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį.

Ginčą nagrinėjantis subjektas nepažeidžia non reformatio in peius principo, kai visą bylą ar jos dalį perduoda nagrinėti naujam nagrinėjimui skundžiamą sprendimą priėmusiam subjektui. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu reikėtų pripažinti tokį ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimą, kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pavyzdžiui, apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu. Sprendimo nenaudingumas turi būti objektyvus, t. y. turi pasikeisti materialinė teisinė besiskundžiančio asmens padėtis, sprendimo nenaudingumas turi būti realus, t. y. turi atsirasti dėl skundą išnagrinėjusios institucijos sprendimo, bet ne dėl galimų jo priėmimo pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1176/2012).

Tokios šio principo taikymo mokestiniuose ginčuose praktikos laikomasi ir vėliau nagrinėtuose ginčuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1882/2013 ir kt.). Nors Inspekcijos 2013 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 68-90, kuris panaikintas ginčijamu MGK sprendimu, nėra tiesiogiai pasisakyta, kad sprendimą pavesti teritoriniam mokesčių administratoriui sąlygoja ne būtinybė surinkti papildomus duomenis, o būtinybė pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kuomet tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą, kadangi priešingu atveju būtų pažeistas non reformatio in peius principas, tai pakankamai akivaizdu tiek iš ginčijamo Inspekcijos sprendimo, tiek iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kurį vykdant jis ir priimtas:

Inspekcija 2013 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 68-90 jį motyvavo būtinybe, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendime pateiktus argumentus, iš naujo įvertinti pareiškėjo apmokestinamosios bazės dydį, taip pat atlikti kitus veiksmus, galinčius turėti įtakos jo mokestinės prievolės dydžiui, o minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime konstatuota, jog vietos mokesčių administratorius ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ginčo pajamas pripažinęs gautomis pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis apmokestinimo GPM tikslais, taip pat tokį Panevėžio apskrities VMI sprendimą patvirtinusios mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės nuostatas.

Šios aplinkybės konstatavimas, atsižvelgiant į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, ginčo atveju tiesiogiai susijęs su pareiškėjo mokestinių prievolių apimtimi.

Atsižvelgiant į tai, Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, turėjo teisinį pagrindą įpareigoti vietos mokesčių administratorių atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, atitinkamai – Komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas netinkamai aiškinant procesinės teisės normas, todėl naikintinas.

Komisija sprendime pažymėjo, kad Inspekcija nurodymą vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą davė vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalimi. Šioje normoje įtvirtinta taisyklė suteikia teisę centriniam mokesčių administratoriui, išnagrinėjus mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priimti inter alia sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (MAĮ 154 str. 4 d. 5 p.). Iš šios teisės normos turinio matyti, kad joje imperatyviai nėra nurodyta, ar tokiu atveju, kai vietos mokesčių administratoriui pavedama atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, privalo būti panaikinamas ankstesnis mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo mokesčių mokėtojui buvo nurodyta sumokėti atitinkamas mokesčių, baudų ir delspinigių sumas. Vertindamas šią teisinę situaciją, teismas konstatavo, jog nepanaikinus ankstesnio (pirminio) vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir vietos mokesčių administratoriui atlikus pakartotinį mokestinį patikrinimą bei priėmus naują sprendimą dėl mokesčio mokėtojo mokestinių prievolių už tą patį mokestinį laikotarpį, būtų sukurta teisiškai negalima situacija, kai tuo pačiu klausimu (dėl tų pačių mokestinių teisinių santykių) galiotų du skirtingi vietos mokesčių administratoriaus sprendimai. Akivaizdu, kad tokia teisinė situacija prieštarautų ne tik esminiams viešojo administravimo procedūrų reikalavimams, bet ir MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, nustatančiam, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka bei pagrindai turi būti aiškiai apibrėžti, kas pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1602/2012.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 53–56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir išreikalauti iš VMI mokestinę bylą bei prijungti ją prie administracinės bylos.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie suformuluoti atsiliepime į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodyta, kad yra suėjęs senaties terminas perskaičiuoti mokesčius už 2006–2007 metus.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 67–69) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, kurie buvo suformuluoti atsakovo skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 68-90 teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiuo sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalimi, nusprendė panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priskaičiuoti atitinkami mokesčiai bei pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad pavedimas atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, yra siejamas su būtinybe perkvalifikuoti pareiškėjo veiką, pasunkinant jo teisinę atsakomybę, o būtent, jo 2006 m. gautas pajamas iš atitinkamų ūkinių operacijų kvalifikuoti kaip jo asmenines, o ne kaip bendras sutuoktinių, pajamas.

Centrinio mokesčių administratoriaus teisę - pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, nagrinėjant mokestinį ginčą, numato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas.

Šioje teisės normoje nustatyta, kad „Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: <...> paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.“

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šią teisės normą yra konstatuota, kad „Šio, centriniam mokesčių administratoriui leisto, elgesio modelio paskirtis, pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai, pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A-438-1146/2010).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu buvo konstatuota, jog mokesčių administratorius savo sprendimais, tame tarpe ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu, netinkamai ir neteisingai kvalifikavo pareiškėjo veiką, kurią jis vykdė 2006 m., o būtent, kad iš šios jo veiklos gautos pajamos turi būti vertinamos, kaip jo asmeninės, o ne kaip bendros sutuoktinių pajamos. Šiuo teismo sprendimu atsakovas buvo įpareigotas tarp šalių kilusį mokestinį ginčą išspręsti iš naujo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu konstatuota aplinkybė dėl būtinybės perkvalifikuoti aptartu būdu pareiškėjo veiką, yra įrodyta ir iš naujo nebeturi būti įrodinėjama šioje byloje.

Kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad toks pareiškėjo veikos perkvalifikavimas yra susijęs su jam tenkančios teisinės atsakomybės padidėjimu, nes pajamas, gautas iš 2006 m. vykdytos veiklos, priskyrus vien tik pareiškėjo asmeninėms pajamoms, o ne bendroms santuokinių pajamoms, pareiškėjui atitinkamai padidės jam tenkančios materialinės atsakomybės apimtis.

Ši aplinkybė – būtinybė perkvalifikuoti pareiškėjo veiką jo atsakomybę bloginančiu būdu, yra neatsiejama nuo reikalavimo, asmeniui tokiu atveju sudaryti sąlygas iš anksto žinoti naujo kaltinimo turinį, ribas ir apimtį bei sudaryti sąlygas asmeniui gintis nuo jam pareikšto naujo kaltinimo, teikiant papildomus paaiškinimus, argumentus, įrodymus ir pan.., kuriuos turi atitinkamai įvertinti kaltinimą pateikęs subjektas.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas vietos mokesčių administratorius yra tas subjektas, kuris priimdamas sprendimą dėl mokestinio ginčo, jame suformuluoja patį kaltinimą bei apibrėžia šio kaltinimo turinį, ribas bei apimtį, išklauso bei įvertina mokesčio mokėtojo argumentus dėl jam reiškiamo kaltinimo pagrįstumo (Mokesčių administravimo įstatymo VI skyrius).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje nagrinėjamu atveju, netinkamas pareiškėjo veikos kvalifikavimas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu, yra kliūtis atsakovui šioje byloje priimti teisėtą sprendimą, kuris nepažeistų pareiškėjo procesinių teisių bei kad ši klaida gali būti ištaisyta tik iš naujo pakartojus administracinę procedūrą- vietos mokesčių administratoriui suformuluojant bei pateikiant pareiškėjui naują kaltinimą, bloginantį pastarojo padėtį.

Šios aplinkybės konstatavimas savo ruožtu lemia, kad atsakovo priimtas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 68-90 atitiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto sąlygas, dėl ko jo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas