A-261-212-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-212/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00642-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 15.2.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. ir atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, žalos ir negauto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-10), kuriame prašė:

1) panaikinti Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. B-ĮP-141 „Dėl R. K. atleidimo iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigų“ (toliau – ir įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į karjeros valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti neturtinės žalos – 10 000 Lt, atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. B-ĮP-141 „Dėl R. K. atleidimo iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigų“ (b. l. 11), vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ji buvo atleista iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos pareigų nuo 2012 m. gegužės 22 d. Įsakymas neteisėtas ir nepagrįstas, nes darbuotojų skaičiaus mažinimas Architektūros ir urbanistikos skyriuje, neva atliekant struktūrinius pertvarkymus, nebuvo realus, bet fiktyvus, nesant jokio objektyvaus pagrindo, turint tikslą tik pagrįsti etato panaikinimą, piktnaudžiaujant valdžia ir faktiškai siekiant pareiškėja atsikratyti dėl subjektyvių politinio ar asmeninio pobūdžio priežasčių. Pažymėjo, kad vietoj vedėjo ir vedėjo pavaduotojo-vyriausiojo architekto įsteigus vieną vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybę, jos funkcijos nepakito, išliko tos pačios. Be to, ji kompetentinga, nuolat kelianti kvalifikaciją, nebausta tarnybinėmis nuobaudomis, jos veikla buvo vertinama tik gerai ir labai gerai, yra sulaukusi daug žmonių padėkų, o jos teisinės ir praktinės žinios sąlygoja, kad ji pagrįstai tikėjosi tęsti valstybės tarnautojos karjerą. Pareiškėja taip pat nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, įspėjamuoju laikotarpiu, iki gegužės 22 d. jai turėjo būti pasiūlytos to paties lygio ir kategorijos pareigos, kadangi atsakovas buvo paskelbęs konkursą Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) A lygio 13 kategorijos pareigybei užimti ir ji šias pareigas užimti sutiko, kreipėsi su prašymu į atsakovą, taip pat atitiko visus pareigybės aprašyme keliamus specialiuosius reikalavimus. Tuo tarpu atsakovas jai nurodė, jog į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu ir pasiūlymą teikti atsisakė.

Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 62-66) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad savivaldybės administracijos struktūra keičiama nebuvo, bet savivaldybės administracijos direktorius, prieš tai įstatymo nustatyta tvarka įspėjęs pareiškėją, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, organizuodamas savivaldybės administracijos darbą bei siekdamas, kad Architektūros ir urbanistikos skyriuje būtų efektyviau įgyvendinamos priskirtos funkcijos, atliko Architektūros ir urbanistikos skyriaus vidinius struktūrinius pertvarkymus ir panaikino šio skyriaus vedėjo bei vedėjo pavaduotojo (vyriausiojo architekto) pareigybes, jų vietoje įsteigdamas vieną pareigybę – Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybę. Nurodė, jog tokiu būdu siekė, kad skyriuje efektyviau būtų naudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai. Pareiškėja negali atlikti vyriausiojo architekto funkcijų, nes neturi aukštojo meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimo. Taip pat teigė, kad pareiškėjai jos įspėjamuoju laikotarpiu pagrįstai nebuvo pasiūlytos laisvos Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigos, nežiūrint į tai, jog ji atitiko keliamiems reikalavimams, kadangi į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Nurodė, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, ginčijamas įsakymas pagrįstas ir teisėtas, todėl neturinė žala nepadaryta ir nepriteistina.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 143-152) skundą tenkino iš dalies. Pripažino pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikino Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. B-ĮP-141 „Dėl R. K. atleidimo iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos pareigų“. Pripažino, kad pareiškėja iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų atleista teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Priteisė pareiškėjai iš Vilkaviškio rajono savivaldybės 45 094,47 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. gegužės 22 d.) iki bylos išnagrinėjimo dienos (2013 m. birželio 6 d.) ir nuo 2012 m. birželio 7 d. po 169,21 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo šioje byloje įsigaliojimo dienos. Priteisė pareiškėjai 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Rėmėsi teismui pateikta medžiaga, VTĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 3 straipsniu, 9 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 11 straipsniu, 43 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 41 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis Nr. A62-340/2011, Nr. A662-684/2010, Nr. A438-1743-2009, Nr. A143-227/2011, Nr. A146-444/201, Nr. A662-510/2013, Nr. A2-1791/2005, Nr. A146-2643/2011, Nr. A756-346/2011, Nr. A662-348/2012, Nr. A662-670/2013, Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A62-1007/2011, Nr. A146-241/2011, Nr. A146-174/2011, Nr. A662-674/2011, Nr. A756-346/2011, Nr. A146-174/2011, Nr. A143-1086/2011; sprendimais Nr. A62-930/2011, Nr. A62-1367/2011, nutartimis Nr. A756-346/2011, Nr. A146-2643/2011, Nr. A492-1954/2012, Nr. A520-3085/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007.

Konstatavo, kad sprendimas dėl Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūrinių pakeitimų buvo priimtas kompetentingo asmens – savivaldybės administracijos direktoriaus, kuriam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) tokią teisę suteikia, neviršijant suteiktų įgaliojimų. Priimant sprendimus dėl konkretaus skyriaus struktūrinių pertvarkymų, nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, priimtas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Palyginus Architektūros ir urbanistikos skyriuje panaikintų pareigybių ir naujai įsteigtos pareigybės funkcijas, panaikintos ir naujai įsteigtos pareigybės aprašymus, įvertinus naujos pareigybės aprašymo 6.1 punkte nustatytą specialųjį reikalavimą – turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą (b. l. 14-16), taip pat tai, jog vidinės organizacinės struktūros projektavimas yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas, padaryti išvadą, kad tokia teise buvo naudojamasi ir skyriaus struktūriniai pakeitimai buvo vykdomi, siekiant skyriaus veiklos optimizavimo bei efektyvesnio skyriaus darbo, užtikrinant nuolatinį vyriausiojo architekto funkcijų vykdymą, taupant finansinius resursus.

Be kita ko, kaip jau buvo ir minėta, teismas negali kvestionuoti tokio pobūdžio pakeitimų ir nėra įgalintas vertinti atliktų skyriaus struktūrinių pertvarkymų pagrįstumo jų ekonominio tikslingumo požiūriu. Akivaizdu, jog naujai pareigybei papildomai buvo priskirta funkcija, kurios nevykdė pareiškėja ir kurios ji negalėtų vykdyti dėl savo turimo išsilavinimo. Taigi pripažinti, kad pareigybės panaikinimas buvo atliktas formaliai ir fiktyviai, turint tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju – pareiškėja, nėra pagrindo.

Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyti argumentai dėl didelių darbo apimčių, padidėjusio darbo krūvio Architektūros ir urbanistikos skyriuje bei nelogiškumo mažinant skyriaus darbuotojų skaičių vertintina kaip subjektyvi jos nuomonė ir nepaneigia administracijos direktoriui suteiktos diskrecijos teisės nustatyti skyriaus organizacinę struktūrą taip, kaip, jo nuomone, būtų efektyviai įgyvendinamos institucijai priskirtos funkcijos, keliami uždaviniai, taupomi žmogiškieji ir finansiniai resursai.

Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, teismas pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje bylai spręsti reikšmingos aplinkybės gali būti nustatinėjamos tik leistinais įrodymais, t. y. įrodymais pripažįstami tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti ir teisėtai naudojami duomenys. Duomenys, kurie surinkti ar panaudoti neteisėtai, pažeidžiant žmogaus teises, yra neleistini administracinių bylų teisenoje neturi jokios procesinės reikšmės ir teismo sprendimas jais negali būti grindžiamas. Pareiškėjos pateiktas minėtas telefoninių pokalbių garso įrašas, darytas slaptai, neinformuojant pokalbio dalyvio, užfiksuotas netinkamai, nėra leistinas administracinių bylų teisenoje, procesinės reikšmės neturi, todėl ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies prasme negali būti priimtas bei vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis pareiškėjos nurodomus teiginius. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius pareiškėjos nurodomų aplinkybių nepatvirtino.

Konstatavęs, kad individualiam ginčui aktualios pareigybės panaikinimas buvo realus ir nenustačius fiktyvumo fakto, teismas padarė išvadą, jog atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Nustatė, jog naujai įsteigtos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės pareiškėja negalėjo užimti dėl jos išsilavinimo neatitikimo šiai pareigybei keliamiems specialiesiems reikalavimams – turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą (pareiškėja turi aukštąjį inžinierės-statybininkės išsilavinimą). Tačiau byloje yra duomenys apie tai, kad įspėjamuoju laikotarpiu (2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. gegužės 22 d.) Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija paskelbė konkursą į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) A lygio 13 kategorijos pareigybei užimti (b. l. 58, 134, 135). Taigi įspėjamuoju laikotarpiu ši pareigybė buvo laisva, byloje taip pat nėra ginčo, šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas, jog pareiškėja, kurios pareigybė buvo naikinama, atitiko nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigybei užimti. Pareiškėja 2012 m. gegužės 10 d. pareiškimu (prijungta administracinė byla Nr. I-1136-505/2012, b. l. 9-11) kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorių, nurodydama, jog atitinka visus nurodytus reikalavimus, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies pagrindu prašydama pateikti jai siūlymą užimti Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigybę, tokiu būdu išreikšdama ir sutikimą užimti šias pareigas.

Vadovavosi VSĮ 31 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi. Vilkaviškio miesto seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Taigi seniūnija nėra savarankiškas juridinis asmuo, tik struktūrinis teritorinis padalinys, o seniūnas – tokio padalinio vadovas, pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui. (2012 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1852/2012).

Padarė išvadą, kad institucija, vykdydama VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas, pareiškėjai atitinkant visus seniūnui keliamus specialiuosius reikalavimus, jai dar nesant atleistai iš valstybės tarnybos, be jokių išlygų privalėjo pasiūlyti užimti to paties lygio (A) ir kategorijos (13) karjeros valstybės tarnautojo – Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno – pareigas. Tai, kad seniūno pareigos, kaip garantija, turi būti siūlomos savivaldybės valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-21733/2011).

Nutarė, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog ginčo atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, buvo pažeista, nes pareiškėjai nebuvo siūloma laisva Vilkaviškio miesto seniūno pareigybė, kurios aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitiko ir šias pareigas vykdyti sutiko. Beje, ginčo dėl pareiškėjos atitikimo seniūnui numatytiems bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams, nėra. Taigi konstatuotina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo prasmę buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą.

Nurodė, kad VTĮ atskirai nereglamentuoja valstybės tarnautojo garantijų, kai pastarasis neteisėtai atleidžiamas iš pareigų, turi būti remiamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis, galiojusiomis pareiškėjos atleidimo dieną. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Parenkant vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, kurie yra skirti pirmiausia tarnautojų, (ginčo atveju pareiškėjos) interesams ginti, svarbu pasiekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-281/2007, 2013 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-255/2013). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos vykdytos funkcijos naujai įsteigtoje pareigybėje pakito, pareiškėja pagal turimą išsilavinimą neturi galimybės atlikti vyriausiajam architektui priskiriamų funkcijų, šiuo aspektu ji neatitinka specialaus reikalavimo, todėl naujai įsteigtos Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigos jai negalėjo būti siūlomos, R. K. dėl nurodytų priežasčių negali būti grąžinta į ankstesnes pareigas. Remdamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, pripažino pareiškėjos atleidimą neteisėtu, priteisiant jai DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, bei laikant, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjai išmokėta trijų jos vidutinio darbo užmokesčių dydžio išmoka neturi būti išskaityta iš jai priklausančio išmokėti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Remiantis bylos medžiaga ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatyta tvarka pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki bylos išnagrinėjimo dienos priteisė 45 094,47 Lt, neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų, ir nuo 2012 m. birželio 7 d. po 169,21 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo šioje byloje įsigaliojimo dienos.

Remdamasis DK 250 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (sprendimai bylose McMichael prieš Jungtinę Karalystę, Papamichalopoulus prieš Graikiją, Olsson prieš Švediją, Lopez Ostra prieš Ispaniją) ir įvertinęs pareiškėjos atleidimo iš tarnybos aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažįsta, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, įtampą, nerimą, pažeminimą, galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą, nepasitikėjimą valdžios institucija, konstatavo, kad tarp šalių kilęs ginčas yra tarnybinis ir išspręstas iš esmės pareiškėjos naudai, kad dėl aukščiau išvardintų aplinkybių pareiškėja negali būti grąžinama į anksčiau dirbtą darbą, taip pat į CK 6.250 straipsnio nurodytą teismo diskreciją nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgus į teisingumo ir protingumo kriterijus, nusprendė, kad pareiškėjai priteistina 4 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėja R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 165-173) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėją grąžinti į Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos pareigas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. B-TS-185 patvirtino šiuo metu esamą Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos struktūrą. Administracijos struktūrą sudaro 16 skyrių, tame tarpe – Architektūros ir urbanistikos skyrius. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. B-ĮV- 256 patvirtino Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus veiklos nuostatus, kurie galioja ir šiandien. Atkreiptinas dėmesys, kad nors darbo apimtis yra analogiška, šiuo metu, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbuotojų skaičius yra pats mažiausias. Taip pat pažymėtina, kad neegzistuoja joks teisės aktas, kuris įtvirtintų, kad Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas kartu turi būti ir vyriausiasis architektas. Taip pat svarbu tai, jog tokia Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūra, kai yra atskiros skyriaus vedėjo ir vyriausiojo architekto pareigybės, buvo pasirinkta ir nepakeista tokį ilgą laiką neatsitiktinai. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. rugsėjo 28 d. pateikė pažymą Lietuvos statybos inžinierių sąjungai apie pareiškėjos darbą, kuriame nurodė, jog R. K. dirba Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja. Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo (vyriausiojo architekto) ligos, atostogų ir kt. laikotarpiu valstybės tarnautoja atlieka Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo (vyriausiojo architekto) dalines pareigines funkcijas.

Jau daug metų savivaldybėje apskritai nebuvo jokių planų ar projektų, kuriais būtų ruošiamasi mažinti darbuotojų skaičių Architektūros ir urbanistikos skyriuje. Panaikinus apskritis, padidėjo darbo krūvis dėl statybos leidinių išdavimo, todėl Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. rugsėjo 3 d. raštu „Dėl lėšų poreikio 2011 metams papildomoms funkcijoms įgyvendinti“ kreipėsi į Lietuvos savivaldybių asociaciją.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. A756-346/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi Nr. 3K-3-204/2007, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 11 straipsnio 2 dalimi bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nėra objektyvaus pagrindo naikinti šią pareigybę, akivaizdu, kad įsakymo priėmimo aplinkybės būtent buvo siejamos su pareiškėjos asmenybe.

3. Visi pateikti faktiniai duomenys įrodo, kad atsakovo priimtas įsakymas, kuriuo vietoj vedėjo ir vedėjo pavaduotojo-vyriausiojo architekto pareigybės palikta viena – vedėjo vyriausiojo architekto pareigybė, neva atliekant struktūrinius pertvarkymus, yra fiktyvus bei neteisėtas ir sietinas būtent su noru neteisėtai atleisti iš pareigų pareiškėją. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip tarnybos santykių nutraukimo svarbios priežasties, realumas numatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko pareiškėja. Absoliučiai visos funkcijos, kurias atliko pareiškėja išliko.

Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 177-182), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, susijusią su Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūriniais pakeitimais, palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja savo apeliacinio skundo negrindžia aplinkybe, kad 2012 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. B-ĮV-327 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius negalėjo priimti. Tokiu būdu, bei remiantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalimi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nustatyta, kad 2012 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. B-ĮV-327 buvo priimtas kompetentingo asmens – savivaldybės administracijos direktoriaus.

2. Pareiškėjos teiginys, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje struktūrinis pertvarkymas buvo fiktyvus bei neteisėtas ir sietinas tik su noru atleisti iš pareigų pareiškėją, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūriniai pakeitimai ir atitinkamos pareigybės (skyriaus vedėjos) panaikinimas buvo būtinas, siekiant efektyvesnio institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimo. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui 2012 m. gegužės 7 d. pažymą Nr. (32)(2.21) SD-1481 „Pažyma apie konkursus“. Iš šios pažymos matyti, kad nuo 2006 m. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija skelbia konkursus Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo (vyriausiojo architekto) pareigoms užimti. Du metus neatsirado jokio pretendento, norinčio užimti šią pareigybę. Nuo 2009 m. kovo mėnesio vyriausiojo architekto pareigas ėjo keli asmenys. Nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigas ėjo asmuo, kuris dirbo nevisą darbo dieną. Tai neužtikrino efektyvaus skyriaus darbo.

3. Daugumą funkcijų Architektūros ir urbanistikos skyriuje, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos statybos techninį reglamentą STR 1.0208:2010 „Specialistų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų funkcijas, ir specialistų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka“ gali atlikti vyriausiojo architekto funkcijas asmuo, turintis tik aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą. Pareiškėja tokio išsilavinimo neturi. Bylos medžiaga patvirtina, jog Architektūros ir urbanistikos skyriuje buvo susidariusi netoleruotina situacija, kadangi skyriaus vedėja (pareiškėja) negalėjo atlikti vyriausiojo architekto funkcijų.

4. Nuo 2010 m. Vilkaviškio rajono savivaldybė yra itin blogoje finansinėje padėtyje. Šiuo metu valstybė yra skolinga Vilkaviškio rajono savivaldybei 11 000 tūkst. Lt, o pačios savivaldybės kreditinis įsiskolinimas nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. išaugo iki 11 872,70 tūkst. Lt. Šias aplinkybes patvirtina prie šio atsiliepimo pateikiama atsakovo pažyma „Dėl sunkios finansinės padėties“. Panaikinus pareiškėjos pareigybę ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo (vyriausiojo architekto) pareigybę ir vietoje šių pareigybių įsteigus vieną – Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybę, sutaupomos savivaldybės lėšos. Tokiu būdu skundžiamo įsakymo priėmimas nėra sietinas su pareiškėjos asmenybe, tačiau išimtinai su Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbo efektyvumu bei Vilkaviškio rajono savivaldybės finansine padėtimi.

5. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu VAĮ 11 straipsnio 2 dalies ir VAĮ 11 straipsnio 1 dalies aiškinimu (2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Architektūros ir urbanistikos skyriaus vidiniai struktūriniai pakeitimai buvo vykdomi, siekiant skyriaus veiklos optimizavimo bei efektyvesnio skyriaus darbo, užtikrinant nuolatinį vyriausiojo architekto funkcijų vykdymą taupant finansinius resursus. Todėl pareiškėjos teiginys, kad nebuvo būtina keisti vidinės Vilkaviškio rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūros yra nepagrįstas ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio nuostatoms, nes kiekvienos savivaldybės administracijos direktorius turi diskrecijos teisę pasirinkti tokią skyriaus struktūrą, kuri labiausiai atitiktų konkrečios savivaldybės siekiamus tikslus bei viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimą.

6. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjos nuomonė dėl „nelogiškumo mažinant skyriaus darbuotojų skaičių“, kai skyriuje yra didelė darbo apimtis, vertintina kaip subjektyvi pareiškėjos nuomonė ir nepaneigia administracijos direktoriui suteiktos diskrecijos teisės nustatyti skyriaus organizacinę struktūrą taip, kaip, jo nuomone, būtų efektyviai įgyvendinamos institucijai priskirtos funkcijos, keliami uždaviniai, taupomi žmogiškieji ir finansiniai resursai.

7. Atsakovas sutinka, kad pareiškėja kėlė savo kvalifikaciją, tačiau pareiškėjos turimas išlavinimas bei kvalifikacija nesuteikė jai teisės užimti Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendime pažymėjo, kad 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. B-ĮV-327 „Dėl pareigybių patvirtinimo ir panaikinimo, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės panaikinimo aprašymo tvirtinimo“ buvo patvirtintas naujos pareigybės aprašymas. Šios pareigybės aprašymo IV dalies 6 punktas numato, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti specialiuosius reikalavimus. Vienas iš jų – turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą (6.1 p.). Tokio išsilavinimo pareiškėja neturi.

Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 155-160) prašo panaikinti 2013 m. birželio 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai, ir priimti dėl šios dalies naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimus atmesti ir priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas 4 890 Lt (50 Lt žyminis mokestis, 4 840 Lt – teisinės pagalbos išlaidos). Taip pat prašo nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos apeliacinį skundą, papildomai nurodant tai, kad:

1. Įspėjamuoju laikotarpiu (2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. gegužės 22 d.) Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija paskelbė konkursą į Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) A lygio 13 kategorijos pareigas, todėl įspėjamuoju laikotarpiu ši pareigybė buvo laisva. Pareiškėja 2012 m. gegužės 10 d. pareiškimu kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorių, nurodydama, jog atitinka visus nurodytus reikalavimus ir prašydama Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pagrindu pateikti jai siūlymą užimti Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigybę, tokiu būdu išreikšdama ir sutikimą užimti šias pareigas.

Tačiau, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismo nuostata, kad pareiškėja privalėjo būti įdarbinta seniūno pareigose Valstybės tarnybos įstatymo garantijų pagrindu, o ne konkurso būdu, iškreipia Vietos savivaldos įstatymo esmę ir prasmę. Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 4 dalis imperatyviai numato, kuris įstatymas yra taikomas, esant įstatymų kolizijai. Jeigu kiti įstatymai nustato kitokias priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas sąlygas, yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, išskyrus statutus, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymą, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir Vietos savivaldos įstatymą.

Taigi, įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnyje nustatė kai kurių įstatymų viršenybę prieš Valstybės tarnybos įstatymą, nustatant kitokias priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas sąlygas. Vietos savivaldos įstatymui tokia viršenybė prieš Valstybės tarnybos įstatymą yra numatyta, todėl Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis, numatanti priėmimą į seniūno pareigas tik konkurso būdu, turi prioritetą prieš Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio ir 11 straipsnio normas. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pareiškėjai turėjo būti siūlomos Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigos, nesirėmė jokia įstatymo norma.

Teismo sprendime nėra teisinių argumentų, kurie paneigtų minėtas Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 ir Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, o pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šioje byloje neturėtų būti taikoma, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

2. Pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjai „reputacijos pablogėjimo, bendravimo sunkumų, pažeminimo, neteisybės ir bejėgiškumo jausmų, sielvarto ir frustracijos“. Pareiškėjos argumentai, kad neturtinę žalą jai padarė komentarai internete, nėra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo. Be to, 4 000 Lt yra labai didelė pinigų suma Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, kuri savo veiksmais siekė taupyti viešuosius finansus ir gerinti jai priskirtų funkcijų vykdymą.

Pareiškėja R. K. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 196-200), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos apeliacinis skundas, papildomai nurodant tai, kad:

1. Atsakovo pozicija, jog negalėjo pareiškėjos įdarbinti laisvose Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigose Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio pagrindu, užtikrindamas garantijas, nes šios pareigos pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalį ir Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 4 dalį galėjo būti užimamos tik konkurso būdu, yra nepagrįsta, remiantis pirmosios instancijos teismo motyvais šioje byloje. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos įstatymų kolizijos šiuo atveju nėra, nes Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies pakeitimas buvo nukreiptas būtent į VTĮ 43 straipsnio 2 dalyje numatytą papildomą garantiją buvusiems valstybės tarnautojams. Tai akivaizdžiai įrodo ir teleologinis Vietos savivaldos įstatymo aiškinimas (Aiškinamasis raštas „Dėl Vietos savivaldos įstatymo 3, 13, 14, 15, 16, 20, 22, 26, 27, 30, 31, 32, 33, 52, 56 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“). Tačiau pareiškėja įspėjamuoju laikotarpiu (2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. gegužės 22 d.) dar vis buvo karjeros valstybės tarnautoja ir nebuvo praradusi šio statuso. Akivaizdu, kad atsakovas savo nuožiūra plečiamai aiškina Vietos savivaldos įstatymo 43 straipsnio 4 dalies normos turinį, nurodydamas, jog pasikeitė ne tik buvusių valstybės tarnautojų turimos garantijos (VTĮ 43 str. 2 d.), bet ir asmenų, turinčių valstybės tarnautojo statusą (VTĮ 43 str. 1 d.) (šiuo atveju ir pareiškėjos).

2. Pareiškėja ilgus metus itin uoliai dirbo, stengėsi atitikti aukščiausius valstybės tarnautojui keliamus reikalavimus. Per dešimtmetį ji neturėjo nei vienos tarnybinės nuobaudos. Visą laiko jos tarnybinės veikla buvo vertinama tik labai gerai arba gerai. Ne kartą spaudoje rajono gyventojai itin palankiai atsiliepdavo apie pareiškėją. Dar nesibaigus bylos nagrinėjimui teisme rajono bendruomenė uoliai ir nuolat informuojama apie bylos eigą teisme, stengiamasi nepalankiai pavaizduoti pareiškėjos dalykines ir asmenines savybes, tuo pakertant jos reputaciją rajono bendruomenėje, kas patvirtina pareiškėjos patiriamą neturtinę žalą (nervinė įtampa).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl atsakovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, iš esmės nenurodė jokių motyvų, kodėl byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, jog byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama. Taikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, aktualus pirmiausia tampa tinkamas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas. Bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012).

Teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma bei ABTĮ 136 straipsnyje numatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas nebuvo atliktas formaliai ir fiktyviai, t. y. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūriniai pakeitimai buvo vykdomi, siekiant skyriaus veiklos optimizavimo bei efektyvesnio skyriaus darbo, užtikrinant nuolatinį vyriausiojo architekto funkcijų vykdymą, taupant finansinius resursus; atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos struktūra, Architektūros ir urbanistikos skyriaus nuostatais ir funkcijomis, darbo krūviu, nelogiškumu naikinti pareiškėjos pareigybę, nepaneigia atsakovo atliktų Architektūros ir urbanistikos skyriaus struktūrinių pakeitimų, t. y. jo diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes.

Pažymėtina, jog Valstybės tarnybos įstatymas ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš tarnybos, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (VTĮ 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas. Viena iš garantijų įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią normą, karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011; 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011; 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1086/2011; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir kt.). Taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai panaikinama pareigybė, teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau nagrinėja struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoja funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių, kt.) (žr., pvz., 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011; 2012 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-348/2012; 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-670/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, panaikinus pareiškėjos pareigybę, naujai Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybei papildomai buvo priskirtos funkcijos, kurių nevykdė pareiškėja ir kurių ji negalėtų vykdyti dėl savo turimo išsilavinimo. Palyginus Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo (pareiškėjos) pareigybės aprašymą (prijungta administracinė byla Nr. I-1136-505/2012, b. l. 42-43) ir naujos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės aprašymą (b. l. 14-16; 29-31; 190-192), akivaizdu, kad įsteigus naują pareigybę, atsirado naujos, buvusios pareiškėjos pareigybės aprašyme nenumatytos funkcijos skyriaus vedėjui-vyriausiajam architektui, tokios kaip: derinti savivaldybės teritorijoje rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, atstovauti savivaldybei derinant Savivaldybės patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus su kitų planavimo subjektų rengiamų planavimo dokumentų sprendiniais (7.6. p.); paruošti planavimo užduotis detaliesiems planams rengti, kai planavimo organizatorius yra Savivaldybė (7.8. p.); paruošti ir pateikti planavimo sąlygas detaliojo planavimo organizatoriui (7.9. p.); nustatyti statinio projekto rengimo architektūrinius reikalavimus (7.10. p.); tikrinti statinių projektus (7.11. p.); išduoti rašytinius pritarimus statinio projektui (7.12. p.); konsultuoti ir informuoti fizinius ir juridinius asmenis apie teritorijų planavimo projektų ruošimo sąlygas ir procedūras, patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus (7.13. p.); teikti pasiūlymus dėl architektūros ir kraštovaizdžio formavimo principų ir realizavimo savivaldybės teritorijoje (7.14. p.). Šios funkcijos iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo buvo priskirtos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojui (vyriausiajam architektui) (prijungta administracinė byla Nr. I-1136-505/2012, b. l. 44-45). Taip pat jos atitinka ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus uždavinius bei jiems įgyvendinti numatytas funkcijas (b. l. 42-45).

Pažymėtina ir tai, jog Teritorijų planavimo įstatymo 41 straipsnis numato, kad savivaldybių administracijų valstybės tarnautojais, atliekančiais savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, numatytas šiame įstatyme ir kituose įstatymuose, turi teisę būti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį meno studijų srities architektūros krypties ar lygiavertį aukštąjį universitetinį architektūrinį išsilavinimą ir 3 metų darbo stažą teritorijų planavimo ar ypatingų statinių projektavimo arba teritorijų planavimo valstybinės priežiūros srityse ir išmanantys teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, statinių projektavimą, statybą, teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, nuostatas. Taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-821 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.02.08:2010 „Specialistų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų funkcijas, ir specialistų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka“, galiojusio iki 2014 m. sausio 1 d., 7.1. punktas numatė, kad specialistai, vykdantys savivaldybių vyriausiųjų architektų funkcijas, turi turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą. Tokiu būdu Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės aprašyme (b. l. 14-16; 29-31; 190-192) numatytas ir naujas specialus reikalavimas šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui – turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą.

Taigi, akivaizdu, kad, taupant Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos lėšas, ir vietoj Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo bei Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo (vyriausiojo architekto) pareigybių įsteigus vieną – Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybę, ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjui-vyriausiajam architektui priskyrus ne tik pareiškėjos anksčiau vykdytas (visas ar dalį) funkcijas, tačiau ir vyriausiojo architekto specialias funkcijas, pareiškėjos pareigybė realiai neišliko, buvo panaikinta.

Aplinkybė, kad dalis pareiškėjos iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog išliko ir pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto atleistos pareiškėjos pareigybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2348/2012; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012). Be to, atsižvelgus į tai, kad naujos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės aprašyme numatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties išsilavinimą, o pareiškėja tokio išsilavinimo neturi (byloje ginčo dėl to nėra) taip pat ji negali vykdyti vyriausiojo architekto funkcijų (pareiškėjos tarnybinis pranešimas, b. l. 55;

įsakymas dėl pavedimo S. K. atlikti papildomas užduotis, b. l. 56, 68 ir kt.), vertintina, jog pareiškėja negali būti paskirta į šias naujas Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigas būtent dėl šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų ir numatytų funkcijų, t. y. savo turimo išsilavinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė ir nepagrindė to, kad ji atitinka Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės aprašyme numatytus specialiuosius reikalavimus bei yra kompetentinga atlikti šiam valstybės tarnautojui priskirtas funkcijas.

Taip pat pareiškėja objektyviais duomenimis (įrodymais) nepagrindė savo teiginių, jog skundžiamo įsakymo priėmimo aplinkybės būtent buvo siejamos su jos asmenybe, tačiau ne su Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos finansine padėtimi.

Kaip minėta, vien tik formalus VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia tokių valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo (VTĮ 3 str. 1 d.), užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims. Tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik VTĮ numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 243-263).

Vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme, pažymėtina, jog tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, buvo pažeista, nes pareiškėjai nebuvo siūloma laisva Vilkaviškio miesto seniūno pareigybė, kurios aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitiko ir šias pareigas vykdyti sutiko. Todėl buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, t. y. buvo pažeista įstatymų nustatyta atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka.

Byloje nustatyta, jog Valstybės tarnybos departamentas 2012 m. balandžio 27 d. leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 34, skelbimo Nr. 22913, paskelbė konkursą Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) A lygio, 13 kategorijos pareigybei užimti, apie kurį Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija paskelbė savivaldybės internetinėje svetainėje (b. l. 58-59). 2012 m. gegužės 10 d. pareiškėja Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriui įteikė pareiškimą, kuriame, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, prašė pateikti jai siūlymą užimti Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigybę (b. l. 119-121). Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius ginčijamu 2012 m. gegužės 16 d. raštu Nr. (32)(2.21)-SD-1629 nurodė pareiškėjai, jog atsižvelgdamas į Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas, pasiūlymo užimti Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno pareigas jai nepateiks, kadangi į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu (prijungta administracinė byla Nr. I-1136-505/2012, b. l. 6). Analogiškus argumentus atsakovas pateikia ir apeliaciniame skunde.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Tai reiškia, kad šis valstybės tarnautojas dar nėra atleistas iš pareigų ir vis dar turi valstybės tarnautojo statusą. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paskiriamas“ suponuoja valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, tarnybos tęstinumą ta prasme, kad jis turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) žemesnės kategorijos pareigas, jei jis atitinka kitos tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigybės aprašyme numatytus specialiuosius reikalavimus. Vadinasi toks „paskyrimas“ negali būti tapatinamas su Valstybės tarnybos įstatyme numatytu priėmimo į karjeros valstybės tarnautojų pareigas institutu, kuris taikomas tiems asmenims, kurie dar nėra valstybės tarnautojai ir į valstybės tarnybą stoja pirmą kartą. Dėl šios priežasties atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog nagrinėjamu atveju taikytina VTĮ 10 straipsnio 4 dalyje numatyta nuostata, reglamentuojanti priėmimą į valstybės tarnautojų pareigas, atmestinas, kadangi pareiškėja jos įspėjimo laikotarpiu (2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. gegužės 22 d.) vis dar buvo valstybės tarnautoja ir jai priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas nuostatos (VTĮ III skyrius) tuo metu nebuvo taikytinos. Šiuo atveju taikytinos specialiosios, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, nereiškia, jog, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, tačiau dar nėra atleistas iš valstybės tarnybos, seniūno pareigas gali užimti tik konkurso būdu. Kaip minėta, būtent dėl to, kad toks valstybės tarnautojas yra išlaikęs valstybės tarnautojo statusą, negali būti verčiamas dalyvauti konkurse į valstybės tarnybą, kurioje jis ir taip yra, tačiau, siekiant tokio asmens tarnybos tęstinumo, jis, esant atitinkamoms sąlygoms, paskiriamas į kitas tokio paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas. Pastebėtina, kad paprastai į bet kurias (ne tik seniūnijos seniūno) karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu (VTĮ 11 str.), tačiau tai nereiškia, kad, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, turi dalyvauti tokiame konkurse.

Taigi, įvertinus tai, jog pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu (2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. gegužės 22 d.) Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje buvo laisva Vilkaviškio miesto seniūnijos seniūno A lygio, 13 kategorijos pareigybė, kurios aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko (dėl to byloje ginčo nėra) ir šias pareigas vykdyti sutiko (b. l. 119-121; prijungta administracinė byla Nr. I-1136-505/2012, b. l. 7-11, 120), atsakovui nepasiūlius pareiškėjai užimti šias pareigas, atsakovas neužtikrino pareiškėjai VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos, t. y. tinkamai neatliko įstatyme nustatytos valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūros. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-272/2013). Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais. Siekdamas nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, teismas turėtų atsižvelgti į teismų praktikoje suformuluotus tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo poveikį tolesniam pareiškėjos gyvenimui; ar pareiškėjos teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjos pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste pripažino, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, įtampą, nerimą, pažeminimą, galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą, nepasitikėjimą valdžios institucija. Įvertinęs tai, kad tarp šalių kilęs ginčas yra tarnybinis ir išspręstas iš esmės pareiškėjos naudai, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėja negali būti grąžinama į anksčiau dirbtą darbą, taip pat į CK 6.250 straipsnyje nurodytą teismo diskreciją nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgęs į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė pareiškėjai 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pažeistos pareiškėjos teisės dėl nutrūkusių tarnybos santykių pirmosios instancijos teismo yra apgintos, panaikinus skundžiamą atsakovo įsakymą, pareiškėjai priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei perkėlus atleidimo iš tarnybos datą, o dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pagrįstai patirta neturtinė žala atlyginta pinigais. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad byloje pripažinta, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas nebuvo atliktas formaliai ir fiktyviai, o atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą, tačiau pažeidė tik atleidimo tvarką iš esmės dėl teisės normos netinkamo aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma mažintina iki 2 000 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kad šis galutinis res judicata galią turintis teismo sprendimas dėl nagrinėjamoje byloje kilusio administracinio ginčo iš esmės priimtas pareiškėjos naudai, nors ir sumažinus priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą, todėl atsakovo prašymas priteisti iš pareiškėjos jo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Pareiškėjos prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šiuo atveju nenagrinėtinas, kadangi pareiškėja nepateikė teismui prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pažymėtina, jog tokį prašymą pareiškėja turi teisę paduoti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi bei 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, priteisiant pareiškėjai R. K. 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas