eA-459-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-459-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03211-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo B. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui B. O. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo B. O. (toliau – ir atsakovas) 396,99 Lt nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatų 15 ir 16 punktais pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad sutartis dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaroma, nes prievolė mokėti už atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą (duomenys neskelbtini).

Atsakovas B. O. atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, jog yra 93 metų amžiaus ir nuo 2008 metų gyvena pas dukrą (duomenys neskelbtini), o sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), nuo 2008 metų niekas nebegyvena, todėl jokių atliekų nėra ir jos niekada nebuvo išvežamos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo B. O. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 396,99 Lt nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas analizavo nagrinėjamu atveju aktualius Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 ir 30 straipsnius bei Nuostatus.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagal Nuostatus pripažintinas vietinės rinkliavos mokėtoju. Kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas tik su jo nuolatiniu (realiu) gyvenimu tam tikroje vietoje, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jis (duomenys neskelbtini) realiai negyvena nuo 2008 metų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, nurodė, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, nes nėra sudarytos jokios paslaugų sutarties, vertino kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas kėlė klausimą dėl Nuostatų neteisėtumo ta apimtimi, kuria Nuostatai nenumato galimybės atliekų turėtojams rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų kėlęs klausimą dėl siekio vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį (t. y. atsakovas nesikreipė į Alytaus rajono savivaldybę vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad rinkliavos mokėjimo pagal deklaruojamų atliekų kiekį klausimas nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktualus, todėl nėra pagrindo vertinti Nuostatų teisėtumo.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundo reikalavimas dėl 396,99 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo yra pagrįstas, todėl jį tenkino.

III. Atsakovas B. O., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, bylą nutraukti, atmesti pareiškėjo reikalavimą, paskelbti negaliojančiais Nuostatus ta apimtimi, kuria jie prieštarauja Rinkliavų įstatymui, priteisti 10 000 Lt atsakovo bylinėjimosi išlaidoms ir moralinei skriaudai padengti.

Atsakovas akcentuoja, kad savo gyvenamąją vietą deklaruoja dukters namuose (duomenys neskelbtini), bei atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013, kurioje Varėnos rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentuota, kad jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar jurinio asmens veikloje atliekos nesusidaro, akivaizdu, kad toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju. Atsakovo vertinimu, rinkliavą šiuo atveju turi mokėti tik „atliekų turėtojai“, o jis negali būti pripažintas „atlieku turėtoju“, kadangi atliekų neturi. Atsakovas mano, kad vietinės rinkliavos už atliekas apskaičiavimas pagal turimą nekilnojamąjį turtą nepagrįstai įveda papildomą nekilnojamojo turto mokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl 396,99 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo B. O. už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d..

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Dėl atsakovo argumentų, kad faktiškai jam nėra teikiama paslauga, nes jis nesukuria atliekų ir pan., taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas, kurio reikia laikytis sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Nuostatų 43 punkte taip pat nustatyta, jog šios rinkliavos lengvatas nustato Alytaus rajono savivaldybės taryba.

Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. K-286 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų patvirtinimo“, pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo.

Tačiau byloje duomenų, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., minėtų teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgijęs teisę į minėtą lengvatą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas. Priešingai, iš bylos matyti, kad atsakovas 2009 m. siekė būti atleistas nuo šios rinkliavos mokėjimo, tuo pačiu pagrindu, kuriuo grindžia savo nesutikimą ir šioje byloje, tačiau Alytaus rajono savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 26 d. raštu atsisakė tenkinti šį jo prašymą.

Tai savo ruožtu lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju, atsakovo prievolės sumokėti minėtą rinkliavą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., neįtakoja tos aplinkybės, jog Nuostatai tuo metu nenumatė galimybės šią rinkliavą skaičiuoti pagal jos priduodamą kiekį, ar kad galimai atsakovas neturėjo atliekų, ar jas pats savo iniciatyva šalino, priduodamas atliekas kitam atliekų tvarkytojui ir pan., nes atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos šios rinkliavos ar jos dalies mokėjimo.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą, kad būtų pradėtas administracinės bylos nagrinėjimas dėl norminio teisės akto – Nuostatų, teisėtumo ištyrimo, nes tai neįtakoja atsakovo subjektinių teisių – prievolės sumokėti rinkliavą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., apimties (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.). Tais pačiais argumentais netenkintinas ir apeliacinės instancijos teismui pareikštas pakartotinis prašymas Nuostatus pripažinti prieštaraujančiais Rinkliavų įstatymui. Byloje nagrinėjamu atveju aktualus galėtų būti kito norminio teisės akto - Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. K-286 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų patvirtinimo“, teisėtumo ištyrimas, kuris galimai ir turėtų įtakos atsakovo subjektinėms teisėms. Tačiau šis norminis teisės aktas nėra taikomas šioje byloje, nes nėra inicijuotas ginčas dėl atsakovo subjektinės teisės gauti minėtą lengvatą pagal šio norminio teisės akto reikalavimus, dėl ko šio norminio teisės akto teisėtumo ištyrimas nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko.

Pagal Nuostatų 5 punktą, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėtojai yra visi fiziniai, juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje.

Byloje nustatyta, kad atsakovui (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais. Šios faktinės aplinkybės ir paminėtas teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovui tenka pareiga mokėti aptariamą vietinę rinkliavą. Byloje ginčo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nesumokėjo 396,99 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą, nėra.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl šio dydžio rinkliavos išieškojimo iš atsakovo. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo B. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys