3K-3-464/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-3-464/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00497-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1;

44.2.2; 44.2.4.1; 95.7; 110.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės,

Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio

proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo

restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“ kasacinį

skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal

ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“ ieškinį atsakovei

Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės

prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir

neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas

žalos, padarytos neteisėtais prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo

klausimas.

Ieškovas

kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės dėl taikytų laikinųjų

apsaugos priemonių patirtos 318 769,41 Lt turtinės ir 33 333,33 Lt neturtinės

žalos, dėl prokuroro neteisėtų veiksmų – 318 769,41 Lt turtinės ir 33 333,33 Lt

neturtinės žalos, dėl teisėjo neteisėtų veiksmų – 318 769,41 Lt turtinės ir 33

333,33 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 6 proc. procesinių palūkanų nuo

priteistų sumų, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2009 m.

sausio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras kreipėsi

į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Šiaulių

apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendimus Nr. 7-4484 ir Nr.

7-4485, 2006 m. balandžio 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, 2006

m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktą Nr. 3793 ir

taikyti restituciją natūra. Prokuroras ieškinį grindė tuo, kad žemė grąžinta su

valstybinės reikšmės miškais. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d.

sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies: panaikinti 2006 m. vasario 10 d.

Šiaulių apskrities viršininko sprendimai Nr. 7-4484 ir Nr. 7-4485, 2006 m.

balandžio 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir nekilnojamojo turto

priėmimo–perdavimo aktas dėl 0,48 ha sklypo dalies, taikyta restitucija, iš A.

G. ir J. J. solidariai priteista 83 667,36 Lt valstybei; kita ieškinio

dalis atmesta. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu

civilinėje byloje Nr. 2A-452/2010 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2009 m.

lapkričio 17 d. sprendimą ir ieškinį atmetė, nes konstatavo, kad ginčijamame miško

žemės sklype nebuvo nei valstybinės reikšmės, nei kito miško, todėl nebuvo

pagrindo panaikinti ginčijamų teisės aktų ir sandorių dalis. Ieškovas teigė,

kad žalos patyrė dėl neteisėtų prokuroro veiksmų kreipiantis su ieškiniu į

teismą, nes nebuvo viešojo intereso gynimo poreikio, nė viename teisės akte

žemės sklypas nenurodytas kaip valstybinės reikšmės miškas. Be to, prokuroras

ginčo žemės sklypui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o Šiaulių

apygardos teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi šį prašymą tenkino. Dėl tokių

veiksmų ieškovas nebegalėjo plėtoti žemės sklypo projekto, draudimas perleisti

žemės sklypą sustabdė jo ūkinę veiklą, pasunkino galimybę atsiskaityti su kredito

įstaiga. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė ieškovo nemokumą. Ieškovas

žalą grindė ir civilinę bylą nagrinėjusios teisėjos padarytomis teisės

aiškinimo bei taikymo klaidomis. Priteistiną ieškovo patirtą žalą sudaro kredito

žemės sklypui pirkti palūkanos ir delspinigiai už laikotarpį nuo Šiaulių miesto

apylinkės prokuroro kreipimosi su ieškiniu į teismą dienos (2009 m. sausio 28 d.)

iki 2011 m. rugpjūčio 11 d., taip pat jo patirtos išlaidos žemės sklypo kredito

sutarčiai pakeisti, sumokėtas žemės mokestis už 2009 m. ir 2010 m., negautos

pajamos, kurias jis galėjo gauti pardavęs sklypą. Kadangi prokuroro ir teismo

bei teisėjo veiksmai susiję, tai ieškovas prašė priteisti žalą iš jų lygiomis

dalimis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus

apygardos teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies,

priteisė ieškovui iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės

prokuratūros, 50 000 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. procesinių palūkanų ir

1700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nenustatė prokuroro kaltų veiksmų, todėl

konstatavo, kad negalima tenkinti reikalavimo priteisti žalą. Teismo nuomone, prokuroras

vadovavosi teisės aktais, kuriuose jis įpareigojamas vertinti viešojo intereso

buvimą konkrečiuose santykiuose, rinkti įrodymus, pareikšti ieškinį. Prokuroras

vertino surinktus įrodymus, kurie jam sudarė pagrindą manyti, kad Šiaulių

apskrities viršininko sprendimu grąžintuose žemės sklypuose yra miškų.

Prokuroras sprendė, kad Miškų įstatymas yra aukštesnės galios nei Aplinkos

ministro 2003 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 76 patvirtintos Lietuvos

miškotvarkos taisyklės, todėl turėjo pagrindą vadovautis Miškų įstatymo 2

straipsnio 1 dalyje pateikta miško apibrėžtimi. Prokuroras rėmėsi Šiaulių

apskrities viršininko administracijos pateiktoje orto-foto žemėlapio ištrauka,

kurioje akivaizdžiai matyti ginčo žemės sklype augantys medžiai. Tai, kad

prokuroro vertinimas skyrėsi nuo teismo faktinių aplinkybių vertinimo, nesudarė

pagrindo teigti, jog jis atliko kaltus veiksmus. Nenustačius kaltų prokuroro

veiksmų, netenkintinas reikalavimas atlyginti žalą.

Spręsdamas dėl

valstybės atsakomybės, kurią lemia teisėjo, nagrinėjusio civilinę bylą, kaltė,

teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismas vadovavosi 1994 m.

taksoraščio duomenims, Šiaulių apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008

m. rugsėjo 25 d. išvada ir pirmiau nurodyta Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d.

nutarimu Nr. 1370 patvirtinta Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės

miškų plotų schema, todėl sprendė, jog sklype yra miškas (miško parkas).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, esant prieštaringiems duomenims,

teismas turėjo vadovautis vėlesniais duomenimis, todėl pakeitė priimtą

pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismo vertinimu, Šiaulių apygardos

teismo sprendimas buvo panaikintas ne dėl to, kad teisėjas netaikė ar

netinkamai aiškino įstatymo normas, neteisingai kvalifikavo šalių teisinius

santykius, o dėl to, jog netinkamai vertino faktines aplinkybes pagrindžiančius

įrodymus. Tokie teisėjo veiksmai, vertinant byloje pateiktus įrodymus,

nelaikytini akivaizdžia ir šiurkščia teisės aiškinimo klaida. Dėl to teismas konstatavo,

kad nenustatyta kaltų Šiaulių apygardos teismo teisėjos veiksmų CK 6.272

straipsnio 2 dalies normos nuostatų prasme. Teismas nekonstatavo teismo kaltės

ir dėl to, kad teismas nepriėmė sprendimo už akių.

Teismas,

vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad ieškovas turėtų teisę

į nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą, jei būtų

įrodytas nuostolių faktas, dydis ir priežastinis ryšys su taikytomis

laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tačiau byloje nėra duomenų, kuriais

remiantis galima išvada, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas,

uždraudžiant perleisti sklypą kitiems asmenims, suvaržė ir (ar) užkirto

galimybę ieškovui pateikti tvirtinti parengtą planą arba užbaigti jo rengimo

darbus, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis nenustatyta tokio apribojimo.

Aplinkybę, kad ieškovas negalėjo tęsti žemės sklypo detaliojo plano rengimo ir

tvirtinimo procedūrų, nes nebuvo tikras dėl teismo proceso baigties, teismas

vertino kaip protingo ir apdairaus asmens reakciją į vykstantį procesą.

Įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje, iškeltoje pagal prokuroro

ieškinį, ieškovas tęsė savo verslo planą, pradėtą iki iškeliant bylą, ir užbaigė

žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimą: pagal detalųjį planą sklypas buvo padalytas

į mažesnius sklypus su nustatytu tvarkymo ir naudojimo režimu. Šiuos planus

įgyvendinus anksčiau, ieškovas vis tiek nebūtų galėjęs disponuoti jam

priklausančiu sklypu, o tai ir sudarė prielaidas žalai atsirasti. Tačiau

patirtos žalos dydis skaičiuojamas neįvertinus visų bylai reikšmingų

aplinkybių, nesiejančių priežastiniu ryšiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

ir atsiradusios žalos. Tik dalis AB Ūkio banko suteikto ieškovui kredito buvo

skirta žemės sklypui įsigyti, atitinkamai tik dalis mokėtinų palūkanų ir

delspinigių pagal kredito sutartį gali būti vertinama kaip žala ir tik už laikotarpį,

kai taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismo nuomone, sudėtinga įvertinti

ir tai, kada būtų buvę patvirtinti detalieji sklypo planai, ieškovas būtų

įrengęs gatves, vandentiekio, nuotekų, dujų sistemas, prijungęs elektrą ir

pan. taip, kad sklypus galėtų juos parduoti, kaip prasidėjusi ekonominė krizė būtų

lėmusi sklypų pardavimą, nes tektų remtis labiau tikėtinomis nei objektyviai

pagrįstomis aplinkybėmis. Vertintina ir tai, kad 2009, 2010 metais sumažėjo namų

valdų pardavimų apimtys. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentui

dar nebuvo patvirtinti sklypo detalieji planai, nebuvo sudaryta preliminariųjų

sutarčių dėl padalyto sklypo dalių pardavimo, ieškovo teiginį dėl galbūt greito

šių sklypų realizavimo teismas laikė tikėtina, bet ne įrodyta aplinkybe. Dėl

šios priežasties teismas negalėjo vienareikšmiškai įvertinti ir apskaičiuoti

ieškovo įsipareigojimų kredito įstaigai, turėtų išlaidų, mokėtų žemės mokesčių,

prisiimtų papildomų įsipareigojimų priežastinio ryšio su taikytomis

laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Negautų ieškovo 574 000 Lt pajamų dėl žemės

sklypo nuvertėjimo teismas taip pat nepripažino pagrįstomis.

Įvertinęs

byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra

netiesioginis prokuroro prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, neturėjusių

tiesioginio neigiamo turtinio poveikio, bet sudariusių sąlygas žalai atsirasti,

ir ieškovo patirtų nuostolių priežastinis ryšys. Tikslaus ieškovo patirtų nuostolių

dydžio įrodyti negalima dėl pasikeitusių ieškovo ir kredito įstaigos prievolinių

teisinių santykių, nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčių nagrinėjamu

laikotarpiu, taip pat dėl to, kad valstybinių institucijų, rengiančių ir

tvirtinančių detaliuosius planus, veikimas ar neveikimas galėjo nulemti ieškovo

žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo procesą, todėl nuostolių dydį nustatė

teismas. Vadovaudamasis bylos aplinkybėmis, pateiktais įrodymais, teisingumo ir

protingumo principais, teismas sprendė, kad ieškovui atlygintinų nuostolių

dydis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra 50 000 Lt.

Atmetęs

ieškovo reikalavimus dėl teisėjo ir prokuratūros veiksmais padarytos žalos

atlyginimo, teismas atmetė ir reikalavimą atlyginti šių asmenų veiksmais padarytą

neturtinę žalą. Įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo dėl taikytų

laikinųjų apsaugos priemonių galimybės, todėl teismas netenkino reikalavimo atlyginti

neturtinę žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nors ieškovas reikalavimą

atlyginti neturtinę žalą grindė ir CK 2.24 straipsnio 8 dalies nuostatomis,

tačiau šioje byloje nebuvo nagrinėjamas pažeistos juridinio asmens dalykinės

reputacijos klausimas.

Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi atmetė

ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovės tenkino, pakeitė Vilniaus apygardos teismo

2012 m. liepos 18 d. sprendimą ir ieškinio dalį, kuria ieškovui iš atsakovės

priteistas turtinės žalos atlyginimas, atmetė; kitą pirmosios instancijos

teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas

žalą grindė neteisėtais prokuroro veiksmais (kreipimasis su ieškiniu į teismą

ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones), bylą nagrinėjusios

teisėjos veiksmais (netinkamas teisės aktų taikymas, vadovavimasis netinkamais

įrodymais), nepagrįstu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pirmosios

instancijos teismas analizavo kiekvieną iš nurodytų pagrindų žalai atsirasti ir

padarė pagrįstą išvadą, kad negalima pripažinti prokuroro ir teismo veiksmų

neteisėtais, be to, jie nesusiję priežastiniu ryšiu su ieškovui atsiradusia

žala. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad prokuroro atsakomybė kyla CK

6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal šią normą ieškovas neatleidžiamas nuo

pareigos įrodyti prokuroro veiksmų neteisėtumą, nereikia įrodinėti tik

prokuroro kaltės. Prokuroro kreipimasis į teismą viešajam interesui ginti

nelaikytinas neteisėtu veiksmu vien dėl to, kad pareikštas ieškinys buvo atmestas.

Nagrinėjamu atveju prokuroro ieškinys atmestas, nes teismas kitaip nei prokuroras

vertino faktines bylos aplinkybes. Be to, prokuroro (valstybės) civilinė

atsakomybė gali atsirasti ir bendraisiais pagrindais, tačiau šiuo atveju

(išskyrus taikytas laikinąsias apsaugos priemones) net ir kitoks prokuroro bei teismo

procesinių veiksmų vertinimas neturėtų priežastinio ryšio su žala. Teisėjų

kolegijos vertinimu, ieškovo nurodoma žala galėtų kilti ne dėl bylos iškėlimo,

jos nagrinėjimo eigos, o dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jei būtų

įrodyta, kad jų taikymas iš tikrųjų stabdė ieškovo projekto įgyvendinimą ir dėl

to sukėlė neigiamus padarinius. Sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų

taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo, taikoma griežtoji civilinė

atsakomybė.

Kolegija,

priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad faktinių bylos aplinkybių

kontekste negalima išvada ne tik apie tiesioginio, bet ir apie netiesioginio žalos

ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ryšio buvimą. Šiaulių miesto

savivaldybės taryba dar 2006 m. gruodžio 21 d. buvo priėmusi sprendimą parengti

ginčo sklypo detalųjį planą, 2007 m. balandžio 3 d. ieškovui išduotos

planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti; ieškovas 2007 m.

rugpjūčio 28 d. sudarė projektavimo darbų sutartį sklypo detaliajam planui parengti

(jis turėjo būti parengtas per keturis mėnesius). Kolegija pažymėjo, kad ieškovas

projektavimo darbus turėjo baigti dar 2007 m. pabaigoje, t. y. daugiau kaip prieš

metus iki iškeliant civilinę bylą Nr. 2-448-357/2009 (iškelta 2009 m. vasario 2 d.).

Ieškovas nurodė, kad jis ketino detalųjį planą patvirtinti būtent 2009 m.

vasario mėn., taigi, bet kuriuo atveju ieškovas planą jau turėjo būti parengęs,

todėl nei bylos iškėlimas, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturėjo

įtakos ir nestabdė jo parengimo. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo

taikytas įrašas viešajame registre apie draudimą perleisti sklypo nuosavybės

teisės kitiems asmenims. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė neleidžia

pripažinti, kad buvo suvaržyta teisė ir (ar) užkirstas kelias ieškovui baigti

tvirtinti detalųjį planą net ir iškėlus bylą. Bendrąjį planą Šiaulių miesto

savivaldybės taryba patvirtino 2009 m. sausio 29 d., todėl net ir pritaikius

laikinąsias apsaugos priemones ieškovui neliko kliūčių jį pateikti tvirtinti. Tačiau

ieškovas jo neteikė, be to, neįrodyta, kad jis iš tikrųjų buvo parengtas. Dėl

to kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad bylos iškėlimas ir

laikinosios apsaugos priemonės trukdė plėtoti projektą. Teismo argumentai, kad

ieškovas apdairiai stabdė projekto rengimą ir tvirtinimą, nepagrįsti įrodymais ir

prieštarauja ieškovo aiškinimui apie jo ketinimą 2009 m. vasario mėnesį teikti

projektą tvirtinti, juolab kad projekto tvirtinimas miesto taryboje nebuvo nei

uždraustas, nei susijęs su papildomomis išlaidomis. Kolegija nurodė, kad ieškovas

nuo pat pradžių galėjo netinkamai vykdyti detaliojo plano projekto, todėl net

ir neiškėlus bylos, 2009 m. jis nebūtinai būtų patvirtintas, o sklypai – išskaidyti

ir parduoti. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog bylos

iškėlimas ir joje taikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai ar

netiesiogiai lėmė verslo projekto vykdymo negalimumą visa apimtimi – tai galėjo

turėti įtakos tik baigiamajai verslo projekto daliai (sutrukdyti parduoti išskaidytus

sklypus). Kolegija pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-448-357/2009 ieškovas

prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl blogos savo finansinės

būklės, kurią lėmė pasikeitusi šalies ekonominė padėtis. Bloga ieškovo

finansinė padėtis nesusijusi su aptariamo verslo projekto vykdymu. Dėl to kolegija

pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys.

Kolegija

sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos

atlyginimo, nes ieškovas neįrodinėjo įmonės reputacijos pablogėjimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu

ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės

instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį

tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK

6.272 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad

teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį, nes sprendė,

jog prokuroro (valstybės) atsakomybė negali kilti CK 6.272 straipsnio 1 dalies

pagrindu, o valstybė atsako nepaisant pareigūnų kaltės tik administracinio ir

baudžiamojo proceso atveju. Šią išvadą teismai padarė vadovaudamiesi išimtinai

lingvistiniu normos aiškinimu, nepaisė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio

19 d. nutarimo išaiškinimų. Nurodomoje normoje išvardyti konkretūs proceso

veiksmai, kurie gali būti atlikti administracinio ir baudžiamojo proceso metu.

Tačiau Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje imperatyviai

reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo asmuo,

kuriam neteisėtais veiksmais padaryta žalos, visais atvejais galėtų reikalauti

teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Įstatymų leidėjas negali laisva

nuožiūra nustatyti kokį nors išsamų (baigtinį) sąrašą atvejų, kuriais tokia

žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais minėtais

neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti neatlyginama. Kasatorius CK 6.272

straipsnio normą aiškina atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, CPK

5 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, CPK 6

straipsnyje – visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, ir teigia, kad

joje įtvirtinta netiesioginė atsakomybė be kaltės už visus prokuroro veiksmus,

kurie sukėlė žalos. Dėl to kasatorius mano, kad jis neprivalėjo įrodinėti

prokuroro kaltės, o teismas turėjo taikyti šią normą.

2. Dėl CPK

49 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

Kasatorius pažymi, kad teismai vienodai sprendė, jog nenustatyti neteisėti

prokuroro veiksmai. Kasatorius, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio

2 dalies 7 punktu, 19 straipsnio 1, 3 dalimis, teigia, kad prokuroras, gindamas

viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą visais atvejais, nustatęs tokį teisės

aktų pažeidimą, kurio pobūdis turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės

ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas

prokuroro reiškiamam materialiajam teisiniam reikalavimui tenkinti. Nors

įstatyme nepateikta viešojo intereso samprata, tačiau kasacinio teismo praktika

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010

m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas–Service“

v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010;

2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos

bendrovės „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-40/2013) nurodo

prokurorui, kad kreiptis į teismą viešajam interesui ginti reikalingas teisės

pažeidimas arba pagrįsta tokio pažeidimo prielaida. Lietuvos apeliacinio teismo

2010 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-452/2010 nustatyti

prejudicinę galią šioje byloje turintys faktai, kad, dar iki iškeliant civilinę

bylą viešajam interesui ginti, prokurorui buvo žinoma, jog nėra tokio poreikio.

Šioje civilinėje byloje teismai netyrė prokuroro veiksmų teisėtumo nei proceso teisės

normų pažeidimo aspektu, nei remdamiesi objektyviais kriterijais.

3. Dėl CK 6.245 straipsnio

aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos

teismas prokuroro ir teisėjos veiksmų neteisėtumą siejo tik su negalimumu

plėtoti projektą ir dėl to galinčia atsirasti žala. Teismas sprendė tik dėl

tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo, nepagrįstai susiaurindamas CK 6.247

straipsnyje įtvirtintą lankstaus priežastinio ryšio sampratą. Šioje CK normoje

nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo

priežastis. Priežastiniam ryšiui konstatuoti užtenka įrodyti, kad skolininko

elgesys – nors ir ne vienintelė, bet pakankama nuostolių atsiradimo priežastis.

Nors civilinės bylos iškėlimas ir teismo veiksmai tiesiogiai nelėmė kasatoriaus

galimybės tęsti projektą, bet kasatorius jų netęsė, nes nebuvo tikras dėl

ateities ir siekė išvengti nuostolių padidėjimo. Prokuroras elgėsi neteisėtai:

be pagrindo kreipėsi į teismą, be pateisinamos priežasties neatvyko į teismo

posėdį; teismas nepagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą ir nepanaikino taikytų

laikinųjų apsaugos priemonių, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, priėmė

neteisėtą sprendimą. Taip byla buvo nagrinėjama daugiau nei pusantrų metų.

Kasatorius negalėjo tęsti verslo planų, bet privalėjo mokėti palūkanas pagal

kredito sutartis, patyrė kitų išlaidų. Šios buvo būtinos ir neišvengiamos, nes jis

neturėjo pagrindo vienašališkai atsisakyti vykdyti sutartinių prievolių

bankams. Kasatoriaus patirtos išlaidos pradelstų ir bankui sumokėtų palūkanų

forma, išlaidos kredito sutartims vykdyti, kaip žalingi padariniai, nelaikytinos

pernelyg nutolusiomis nuo prokuroro neteisėto veikimo – nepagrįsto kreipimosi į

teismą faktas, ilgas teismo procesas iš esmės atidėjo galimybę gauti pajamų už žemės

sklypą, pratęsė kredito grąžinimą, taip sukeldamas nuostolių. Prokuroro ir

teismo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kasatoriaus patirtais nuostoliais

tiek, kiek dėl pusantrų metų teismo proceso užsitęsė kreditų grąžinimas, nuvertėjo

žemės sklypas.

4. Dėl CK 6.247

straipsnio taikymo. Sprendžiant dėl faktinio ir teisinio priežastinio ryšio

egzistavimo, visų pirma vertintinas prokuroro ir teisėjos veiksmų teisėtumas, po

to – patirtų nuostolių realumas ir tik tokiu atveju spręstina dėl priežastinio

ryšio egzistavimo. Šiuo atveju teismas, neištyręs prokuroro ir teisėjos veiksmų

teisėtumo ir, neįvertinęs kasatoriaus patirtų nuostolių, nepagrįstai

konstatavo, kad, nesant priežastinio ryšio, nevertintini šių asmenų veiksmai.

Neištyrus ir neįvertinus nurodytų dviejų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų,

negalima objektyviai spręsti egzistuojančio ar neegzistuojančio priežastinio

ryšio. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs tik dėl priežastinio ryšio

buvimo, netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidė CK 6.245–6.247

straipsnių nuostatas.

5. Dėl

draudimo remtis prielaidomis ir įrodymu vertinimo taisyklių pažeidimo.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, o

ne įrodymais patvirtintais faktais, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo

taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog žemės

sklypo detalusis planas buvo parengtas ir, Šiaulių miesto savivaldybei 2009 m.

sausio 29 d. patvirtinus bendrąjį planą, negalėjo būti teikiamas tvirtinti iškėlus

bylą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones. Kasatorius teigia, kad žemės

sklypo detaliojo plano sprendiniai negali prieštarauti bendrojo plano

sprendiniams, todėl detalusis planas negalėjo būti teikiamas tvirtinti

neįvertinus bendrojo plano sprendinių. Teismas neįvertino, kad civilinė byla

iškelta iki bendrojo plano patvirtinimo. Iškėlus civilinę bylą ir taikius

laikinąsias apsaugos priemones, detaliojo planavimo darbai negalėjo būti

tęsiami, nes detaliuoju planu buvo siekiama padalyti žemės sklypą į mažesnius,

o laikinoji apsaugos priemonė draudė perleisti žemės sklypą, taip pat jį panaikinti

kaip nekilnojamojo turto objektą. Todėl akivaizdu, kad, derinant ir teikiant

tvirtinti detalųjį planą, atsakingos institucijos būtų atsisakiusios tai daryti,

t. y. detaliojo plano patvirtinimas nebuvo įmanomas. Teismas, spręsdamas, kad žemės

sklypo detalusis planas galbūt nebūtų patvirtintas, o kasatorius galėjo prašyti

pratęsti detaliojo plano sąlygų galiojimą, taip pat rėmėsi prielaidomis.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad net ir patvirtinus detalųjį planą kasatorius

nebūtų galėjęs disponuoti žemės sklypu dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

(parduoti padalytų sklypų). Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju turėjo būti

vertinama jo galimybė ne tik užbaigti tvirtinti detalųjį planą, bet ir disponuoti

nekilnojamuoju turtu savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus

vertino išimtinai kasatoriaus nenaudai, nesivadovaudamas įrodymų vertinimo

taisyklėmis. Tam tikri kasatoriaus atlikti ar neatlikti veiksmai galėjo būti

vertinami tik kaip pagrindas sumažinti atsakovės atsakomybę, bet ne kaip

pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas nebūtų pažeidęs įrodymų vertinimo

taisyklių, būtų konstatuotas priežastinis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

ir patirtų nuostolių ryšys ir atsakovei taikyta netiesioginė civilinė

atsakomybė.

6. Dėl Europos

Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, CPK 270 straipsnio 4 dalies,

331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės

instancijos teismo nutartis netinkamai motyvuota, nes nenurodyti argumentai,

kuriais teismas pagrindė išvadą dėl prokuroro, teismo veiksmų teisėtumo ir

civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, neatsakyta į kasatoriaus apeliacinio

skundo argumentus, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu

nustatė prejudicinius faktus, patvirtinančius prokuroro neteisėtą veikimą. Dėl

to kasatorius sprendžia, kad apeliacijos funkcija šioje byloje iš esmės

neįvykdyta.

Atsiliepime į

kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos

Generalinės prokuratūros, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą

apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas

grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė

nurodo, kad valstybės atsakomybė už prokuroro pareikštą ieškinį negali kilti

pagal CK 6.272 straipsnį, nes šio straipsnio nuostatos prokurorui taikytinos

tik tuo atveju, kai jis veikia baudžiamajame procese. Įstatymų leidėjas šiame

straipsnyje atskira dalimi nustatė galimybę atlyginti žalą, atsiradusią nagrinėjant

civilinę bylą, tačiau išskyrė subjektus, dėl kurių veiksmų atlyginama tokia

žala, – tik teisėjo ar teismo (subjektų ratas negali būti aiškinamas plečiamai)

ir tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, t. y. atsakomybė be

kaltės negalima. Prokuroras, civiliniame procese gindamas viešąjį interesą,

veikia kaip ir bet kuris kitas ieškovas, skirtingai nei prokuroras

baudžiamajame procese. Prokuroras civiliniame procese neturi išskirtinių

teisių, todėl valstybės atsakomybė už prokuroro veiksmus inicijuojant civilinę

bylą galima tik esant visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms.

2. Šiaulių

miesto apylinkės prokuratūros prokuroras, kreipdamasis į teismą, rėmėsi

galiojančiais teisės aktais. Prokuroras, prieš kreipdamasis į teismą,

neapsiribojo vien formaliu aplinkybių vertinimu, tačiau pavedė kompetentingiems

specialistams patikrinti faktinę padėtį vietoje. Nustačius, kad prokuroras gina

viešąjį interesą, savaime nereiškia, jog jo skundas bus tenkintas. Aplinkybė,

ar viešasis interesas iš tiesų pažeistas ir tai sudaro pagrindą tenkinti

prokuroro ieškinį, yra materialiojo teisinio pobūdžio ir vertintina nagrinėjant

bylą iš esmės. Šiuo atveju prokuroras turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis

į teismą viešajam interesui ginti, o aplinkybė, kad apeliacinės instancijos

teismas atmetė prokuroro ieškinį, nepreziumuoja prokuroro veiksmų, kreipiantis

į teismą bei prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtumo. Šios

aplinkybės buvo ištirtos ir tinkamai įvertintos tiek pirmosios, tiek

apeliacinės instancijos teismuose.

3. Atsakovė

nesutinka su kasatoriaus argumentu dėl CK 6.245–6.247 ir 6.249 straipsnių

nuostatų netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad

kasatorius nuostolius kildino iš neįgyvendinto verslo projekto, susijusio su

ginčo žemės sklypo padalijimo į mažesnius sklypus ir pardavimu gaunant pelną,

todėl teismo ir prokuroro veiksmai negalėjo būti priežastiniu ryšiu susiję su

atsiradusia žala. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išnagrinėjo ir

motyvuotai įvertino galimybę atsirasti nuostolių dėl prokuroro prašymu teismo

taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

4. Atsakovė

nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į precedento galią

turintį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą analogiškoje byloje (2009 m.

lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „

Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009). Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos

teismo nuomonė sutapo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nereiškia,

jog apeliacinės instancijos teismas turi perrašinėti pirmosios instancijos

teismo motyvus, nepagrindžia ir negali pagrįsti kasatoriaus teiginio, jog

apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų,

apeliacinio skundo faktinių ir teisinių aplinkybių. Atsakovės nuomone,

kasatorius ieškinio reikalavimus grindė tik prielaidomis, o ne įrodymais. Kasatorius

nuostolių atsiradimą siejo su neparengtu detaliuoju planu, nes pastarasis buvo

būtinas siekiant plėtoti verslo planą – padalyti žemės sklypą į mažesnius, juos

parduoti ir gauti pelno. Laikinosios apsaugos priemonės apribojo tik

disponavimą žemės sklypu, tačiau nesuvaržė ir negalėjo suvaržyti kasatoriaus

teisių vykdyti detaliojo planavimo procedūras. Atsakovė mano, kad detaliojo

planavimo procedūros buvo neįvykdytos dėl kasatoriaus neveikimo, todėl jo

nurodyti nuostoliai grindžiami tik prielaidomis.

Atsiliepime į

kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo

ministerijos, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės

instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Atsakovė

nurodo, kad neteisėti veiksmai, su kuriais CK 6.272 straipsnio 1 dalyje siejama

valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas,

procesinės prievartos priemonių pritaikymas, administracinis areštas), yra

procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso

ar administracinės teisės normų. Prokuroro civilinio pobūdžio veiksmams,

kuriais galėjo būti padaryta žala, CK 6.272 straipsnio 1 dalis netaikytina.

2. Kasacinio

teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

,,Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH,

bylos Nr. 3K-3-589/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Acumen“ v. UAB „ Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009)

išaiškinta, kad, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių taikius laikinąsias

apsaugos priemones civiliniame procese, atlyginimo, asmuo, kurio turtinės

teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos ir kuris dėl to patyrė nuostolių, gali

kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka,

prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos

sąlygos – kaltės. Kasatorius, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje

įtvirtinta teise, turėjo įrodyti nuostolių atsiradimo faktą, dydį ir

priežastinį ryšį, nes gali būti atlyginami tik tie realiai patirti nuostoliai,

kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai ne

tik apie tiesioginį, bet ir apie netiesioginį žalos ir taikytų laikinųjų

apsaugos priemonių ryšį. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas

sprendė tik dėl tiesioginio ryšio buvimo ir susiaurino CK 6.247

straipsnyje nustatytą lankstaus priežastinio ryšio sampratą. Kasacinio skundo

argumentai nelaikytini pagrįstais, nes apeliacinės instancijos teismas įvertino

teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių visumą dėl priežastinio ryšio ir veiksmų

teisėtumo.

3. Atsakovė

mano, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, jog, patvirtinus bendrąjį

planą, kasatorius turėjo galimybę plėtoti projektą ir teikti žemės sklypo

detalųjį planą tvirtinti. Kasatoriaus teiginiai, kad dėl laikinosios apsaugos

priemonės būtų atsisakyta tvirtinti detalųjį planą, o Nekilnojamojo turto

registro tvarkytojas atsisakytų įregistruoti naujus sklypus, nepagrįsti.

Laikinąja apsaugos priemone buvo draudžiama perleisti ginčo sklypą kitiems

asmenims, bet ne padalyti jį į mažesnius.

4. Atsakovė

nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka

nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

išaiškinimus, nes teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo

argumentacija, kurios pagrindu padarytos išvados dėl prokuroro ir teismo

veiksmų teisėtumo vertinimo, jos nekartojo, išsamiau pasisakydamas kitu aspektu.

Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nėra

pagrindas pripažinti teismo procesinį sprendimą nemotyvuotu ir konstatuoti

absoliutų jo negaliojimo pagrindą.

Teisėjų

kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio

teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės

civilinės atsakomybės sąlygų, kai prašoma priteisti žalos atlyginimą už prokuroro

nepagrįstai inicijuotą civilinę bylą ginant viešąjį interesą

Kasaciniame

skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nepriteisė žalos atlyginimo

už prokuroro civilinės bylos ginant viešąjį interesą inicijavimą, nes be

pagrindo netaikė CK 6.272 straipsnio 1 dalies, netinkamai vertino prokuroro

veiksmus kreipiantis į teismą ir taip pažeidė CPK 49 straipsnį bei Prokuratūros

įstatymo 19 straipsnį.

CK 6.272

straipsnio 1 dalyje reglamentuotas specialusis valstybės deliktinės atsakomybės

pagrindas, kai žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo

kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės

prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto –

paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo,

prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Kasacinio teismo išaiškinta, kad

neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti

žalą (neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas, procesinės prievartos

priemonių pritaikymas, administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai

veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės

teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė

yra civilinės teisės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008).

Teisėjų

kolegija pažymi, kad griežtoji valstybės civilinė atsakomybė už CK 6.272

straipsnio 1 dalyje nustatytus neteisėtus veiksmus (be kaltės) neapima

atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese (inicijuojant ar

nagrinėjant civilinę bylą). Bendroji civilinės atsakomybės taisyklė reikalauja

už žalą atsakingo asmens kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248

straipsnis), o normos, kuriose nustatyta šios taisyklės, kai atsakomybė taikoma

be kaltės, išimtis, negali būti aiškinamos plečiamai. Tokia išvada patvirtinama

ir sisteminiu teisės aiškinimu, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės

atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų

nagrinėjant civilinę bylą, tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo

pareigūno kalte.

Prokurorui

kreipiantis 2009 m. sausio 28 d. į teismą su ieškiniu, galiojo CPK 49 straipsnio

1 dalies redakcija, pagal kurią nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais

prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali

pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal tuo metu galiojusio

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens,

visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą

gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar

savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą,

skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų

pareigūnai, tarnautojai ar jiems lygūs asmenys, privalantys ginti šį interesą,

nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Aiškindamas šias teisės normas,

kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų

leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui

spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar

ne. Dėl to prokuroras gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka viešajam

interesui ginti visais atvejais, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio

pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir

visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas

prokuroro reiškiamam materialiajam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai

apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis

civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt.

v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro

pavaduotojas v. J. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-397/2009; 2010 m. kovo 30 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis

prokuroras v. E. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2010; kt.). Teisėjų kolegija

pažymi, kad prokuroras, spręsdamas, ar yra pagrindas

kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, turi vertinti kelių rūšių

aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo

intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės

normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas),

kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi

pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą viešajam interesui ginti, net jei

egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti (pvz., ar egzistuoja

konkuruojantis viešasis interesas, kuris būtų pažeistas pateikiant ieškinį, ar

svarbiau užtikrinti teisinių santykių stabilumą nei galimo pažeisto viešojo intereso

gynimą, ar gauta nauda bus proporcinga bylinėjimosi kaštams, kokie bus tikrieji

ieškinio tenkinimo padariniai ir pan.). Galiausiai, ar viešasis interesas iš

tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato teismas, nagrinėjantis bylą

pagal prokuroro ieškinį.

Teisėjų

kolegijos nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad prokuroras, kreipdamasis į

teismą, nepažeidė šių imperatyvų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai

nagrinėjo, kokius duomenis prokuroras analizavo prieš kreipdamasis į teismą

viešajam interesui ginti ir kokiais teisės aktais grindė savo kreipimąsi.

Aplinkybė, kad prokuroro ieškinį pirmosios instancijos teismas iš dalies

patenkino, o apeliacinės instancijos teismas, skirtingai įvertinęs įrodymus

apie miško buvimą ginčo sklype, atmetė, savaime nereiškia, jog prokuroro kreipimasis

į teismą nuo pat pradžių buvo neteisėtas ir prokuroras kaltas dėl kasatoriui galbūt

atsiradusios žalos. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už nepagrįstą

prokuroro ieškinio pareiškimą, ginant viešąjį interesą, reiškia, kad atsakomybė

galėtų kilti tik už aiškiai savavališką, teisinio ir faktinio pagrindo

neturintį kreipimąsi į teismą. Tokių aplinkybių bylą nagrinėję teismai

nenustatė.

Kasatorius

remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame

konstatuota, kad Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, jog asmuo, kuriam

neteisėtais veiksmais padaryta žalos, visais atvejais galėtų reikalauti

teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Nurodytame nutarime taip

pat konstatuota, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui

padaryta materialinė ir (arba) neturtinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to,

kad ją neteisėtais veiksmais padarė valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu

būtų nustatytas toks teisinis reglamentavimas, kad valstybė visiškai arba iš

dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą,

padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne

tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, bet būtų

nesuderinama su Konstitucija. Vertindama

šį kasatoriaus argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas

ir teismų praktika atitinka minėtą konstitucinį imperatyvą. Teisės aktuose neįtvirtinta

draudimo asmeniui gauti žalos atlyginimą iš valstybės už tai, kad jo atžvilgiu

valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, tarp jų ir inicijuodamos

civilinę bylą, tačiau konstitucinis žalos atlyginimo imperatyvas nepaneigia

žalos atlyginimą siekiančio gauti asmens pareigos įrodyti visas valstybės

civilinės atsakomybės sąlygas. Tokios sąlygos šiuo atveju nebuvo nustatytos,

todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.272 straipsnio 1 dalies,

CPK 49 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio aiškinimo atmestini.

Dėl priežastinio

ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos už inicijuojant civilinę bylą ir

taikant laikinąsias apsaugos priemones padarytą žalą vertinimo

Apeliacinės

instancijos teismas konstatavo, kad net jei prokuroras, inicijuodamas bylą ir

vėliau palaikydamas ieškinį, būtų padaręs teisės normų pažeidimų, tai nebūtų lėmę

negalimumo plėtoti kasatoriaus projekto ir galimybės dėl to žalai atsirasti. Žala

kasatoriui galėjo kilti ne dėl bylos iškėlimo, jos nagrinėjimo eigos, o dėl pritaikytų

laikinųjų apsaugos priemonių, jei būtų įrodyta, kad šios iš tiesų stabdė

kasatoriaus projekto įgyvendinimą ir taip sukėlė kasatoriui žalos. Kasaciniame

skunde nesutinkama su šiais argumentais, nurodant, kad apeliacinės instancijos

teismas sprendė tik dėl tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo, nepagrįstai

susiaurindamas CK 6.247 straipsnyje nustatytą lankstaus priežastinio ryšio

sampratą. Pasak kasatoriaus, net ir patvirtinus detalųjį planą, jis nebūtų

galėjęs disponuoti žemės sklypais dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o

dėl iškeltos civilinės bylos kasatorius atsidūrė blogesnėje padėtyje nei iki ją

iškeliant.

CK 6.247

straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės

atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su

veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip,

jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi

skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje

priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima

padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu

(ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis

ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y.

nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto

veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai

sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis

elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo

metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar

teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo

apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės

teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB

„Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys,

kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet

sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr.

3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama

civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams)

atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos

Nr. 3K-7-345/2007). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės

atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio

27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Palink“ v. UAB „Kauno

saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-364/2014).

Kasaciniame

skunde nurodoma, kad nors civilinės bylos iškėlimas ir teismo veiksmai

nagrinėjant civilinę bylą tiesiogiai nesuvaržė kasatoriaus galimybių tęsti

projektą, tačiau kasatorius negalėjo tęsti detaliojo plano rengimo, nes nebuvo

tikras dėl ateities, t. y. nežinojo, ar teismas patenkins prokuroro ieškinį ir

perduos sklypą valstybės nuosavybėn, ar jį atmes. Kasatoriaus galimybė vykdyti

projektą buvo apribota dėl teisinio tikrumo nebuvimo.

Teisėjų

kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad prasidėjus bylai

teisme atsiranda tikimybė, jog teismo sprendimu bus pakeisti susiformavę teisiniai

santykiai. Tačiau kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes

būtina įvertinti, ar tokia tikimybė gali atitikti teisinio tikrumo praradimą, dėl

kurio protingas ir apdairus asmuo turėtų nesiimti bet kokių veiksmų

(nagrinėjamu atveju – nebeplėtoti projekto), kokie galimi tokio tikrumo

praradimo padariniai ir ar nėra kitų priežasčių, kurios reikšmingiau nulėmė

atsiradusius padarinius (nagrinėjamu atveju – projekto neįgyvendinimą laiku). Šioje

byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad kasatoriui 2007 m. balandžio 3 d.

buvo išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti;

kasatorius 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė su IĮ „Proporcija“ projektavimo darbų

sutartį detaliojo plano projektui rengti, pagal kurią projektas turėjo būti

parengtas per keturis mėnesius gavus projektavimo sąlygų sąvadą, t. y. daugiau kaip

prieš metus iki iškeliant bylą pagal prokuroro ieškinį, tačiau jokių darbų tuo

metu neatlikta. Vertinant kasatoriaus argumentus, kad detalusis planas bet

kuriuo atveju negalėjo būti teikiamas tvirtinti, kol nebuvo patvirtintas

bendrasis planas, o civilinė byla iškelta iki šio patvirtinimo, pažymėtina, jog

taip kasatorius iš esmės pagrįstai teigia, kad detaliojo plano teikimo

tvirtinti galimybė atsirado tik po to, kai Šiaulių miesto savivaldybės taryba

2009 m. sausio 29 d. sprendimu patvirtino bendrąjį planą. Tačiau teisėjų

kolegija atkreipia dėmesį į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines

aplinkybes, kad iki tos datos nebuvo parengtas detaliojo plano projektas pagal

kasatoriui išduotas planavimo sąlygas. Nei iškelta byla, nei taikytos

laikinosios apsaugos priemonės negalėjo kliudyti kasatoriui dar iki bendrojo

plano patvirtinimo užbaigti rengti detaliojo plano projektą, nes prokuroro

ieškinys Šiaulių apygardos teisme paduotas 2009 m. sausio 29 d., o civilinė

byla iškelta 2009 m. vasario 2 d. Taigi 2009 m. sausio 29 d. patvirtinus bendrąjį

planą kasatorius neturėjo dokumento, kurį būtų galėjęs teikti tvirtinti Šiaulių

miesto savivaldybės tarybai, o civilinės bylos iškėlimas to nelėmė. Atsižvelgdama

į tai, kad tiek detaliojo plano projekto rengimo, tiek detaliojo plano

tvirtinimo procedūros Šiaulių miesto savivaldybės taryboje bet kuriuo atveju

būtų užtrukusios, taip pat vėlesnė įvykių eiga Šiaulių miesto savivaldybės

tarybai 2011 m. rugsėjo 29 d. posėdžio metu nutarus netvirtinti kasatoriaus

parengto detaliojo plano rodo, jog, net ir parengus plano projektą, jo

patvirtinimas nebuvo garantuotas ir priklausė nuo savivaldybės administravimo

subjektų sprendimų, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo

išvada, jog iškelta civilinė byla nesutrukdė kasatoriui anksčiau parengti

detaliojo plano projekto, o detalusis planas nebuvo anksčiau patvirtintas tiek

dėl paties kasatoriaus pastangų parengti detaliojo plano projektą nebuvimo,

tiek galbūt dėl savivaldybės administravimo subjektų sprendimų. Pažymėtina ir

tai, kad civilinės bylos nagrinėjimas nuo bylos iškėlimo Šiaulių apygardos

teisme iki Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutarties priėmimo

užtruko 15 mėnesių, t. y. protingą nagrinėtos bylos aplinkybėmis laiką. Dėl šių

priežasčių, net jeigu būtų pritarta kasatoriaus argumentams, kad, iškėlus

civilinę bylą pagal prokuroro ieškinį, atsirado teisinis netikrumas dėl

kasatoriaus turimo žemės sklypo statuso, byloje nustatytų faktinių aplinkybių

visuma neduoda pagrindo teigti, jog būtent šis netikrumas užkirto kelią tam,

kad būtų anksčiau patvirtintas detalusis planas. Tokiomis aplinkybėmis nėra

pirminės priežastinio ryšio sąlygos, įvardijamos conditio sine qua non

testu, nes neigiami padariniai (detaliojo plano nepatvirtinimas) būtų atsiradę net

ir tada, jeigu nebūtų buvusi iškelta civilinė byla pagal prokuroro ieškinį.

Teisėjų kolegija negali atmesti to, kad, iškėlus civilinę bylą dėl žemės sklypo,

iš tiesų sumenko kasatoriaus suinteresuotumas rengti ir teikti tvirtinti

detalųjį planą, tačiau kasatoriaus pateiktas subjektyvus priežasčių, dėl kurių

nebuvo rengiamas detaliojo plano projektas, vertinimas būtų spekuliatyvus, o

galimas priežastinis ryšys tarp iškeltos bylos ir detaliojo plano

nepatvirtinimo pernelyg nutolęs, kad galėtų būti laikomas nustatyta civilinės

atsakomybės sąlyga. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėję teismai vertino reikšmingą

nekilnojamojo turto sandorių skaičiaus kritimą 2009 metais, kuris taip pat

galėjo nulemti kasatoriaus suinteresuotumo rengti detalųjį planą praradimą, be

to, ši aplinkybė taip pat neleido prognozuoti greito sklypų, kurie būtų

suformuoti patvirtinus detalųjį planą, realizavimo.

Kasaciniame

skunde taip pat nurodoma, kad galimybės tvirtinti detalųjį planą nebuvo ir dėl

to, jog bylą pagal prokuroro ieškinį nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas

pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios, pasak kasatoriaus, apėmė

draudimą derinti ir teikti tvirtinti detalųjį planą. Kasatorius teigia, kad detaliuoju

planu buvo siekiama panaikinti objektą sukuriant kelis naujus, o draudimas

perleisti žemės sklypą apima ir draudimą panaikinti objektą. Teisėjų kolegija

su šiuo argumentu nesutinka. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 2 d.

nutartimi pagal prokuroro prašymą taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte

numatytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės

teisės į ginčo sklypą perleidimo kitiems asmenims draudimo. Toks draudimas

neapėmė draudimo nei rengti, nei tvirtinti detalųjį planą, nei registruoti

pagal detalųjį planą suformuotus naujus sklypus. Tai, kad patvirtinus detalųjį

planą vietoje ankstesniojo sklypo būtų suformuoti kiti objektai, nereiškia, jog

jie perleidžiami kito asmens nuosavybėn, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo

uždraustas tik perleidimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad laikinosiomis

apsaugos priemonėmis ribojamos asmenų teisės, todėl ribojančios teismo

nutarties nuostatos aiškinamos neplečiant objektų ir neapima viso turto (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7

d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Lavatas“

v. RUAB „Elepsa“, bylos Nr. 3K-3-409/2014).

Kasacinis teismas teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis panašioje byloje yra sprendęs,

kad ieškovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) neribojo

jo teisių rengti detalųjį planą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Acumes“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009). Teisėjų

kolegija taip pat pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad paties

kasatoriaus elgesys patvirtina tai, jog laikinosios apsaugos priemonės netrukdė

įgyvendinti projektą – kasatorius kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą

prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, bet ne dėl to, kad jos

trukdo plėtoti verslo projektą, o dėl to, jog ieškovo finansinė būklė dėl

pasikeitusios finansinės padėties šalyje yra prasta ir kredito įstaiga

nesutinka atidėti kredito mokėjimo.

Apibendrindama

teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai

taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės

sąlygas, o nenustatęs priežastinio ryšio, pagrįstai atmetė kasatoriaus ieškinį.

Dėl

apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo

Kasaciniame

skunde teigiama, kad liko neįvykdyta apeliacijos funkcija, nes apeliacinės

instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, jog pritaria pirmosios instancijos

teismo argumentams dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo, ir nepasisakė dėl apeliacinio

skundo argumentų (prokuroro kreipimasis į teismą žinant, kad viešasis interesas

neegzistuoja, įrodinėjimą, senatį reglamentuojančių normų pažeidimas pirmosios

instancijos teisme), kuriais jis tokius neteisėtus veiksmus įrodinėjo.

Kasacinio

teismo praktika dėl būtinumo motyvuoti apeliacinės instancijos teismo procesinį

sprendimą yra aiški ir suformuota. Joje nurodyta, kad motyvuojamosios teismo

sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos

teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo

sprendimo (nutarties) dalyje. CPK 331 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai

apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui lemia, kad

motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma būtų nurodytos teismo

nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados,

argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti

teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi

darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), t. y. apeliacinės instancijos

teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Europos Žmogaus Teisių

Teismas (toliau – EŽTT), akcentuodamas sprendimo motyvavimo svarbą, yra nurodęs,

kad sprendimo motyvavimas būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo

išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland,

no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo

motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti

analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain

and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 –

A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v.

France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions

1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą

neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną

argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994,

Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Kasacinio

teismo praktikoje pasisakyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nenaikinama

vien dėl to, jog jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti

išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė

apeliacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės

teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos

Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt.,

bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje S. B. v. SIA Bodybalt, bylos Nr. 3K-3-213/2012; kt.). Jeigu

apeliacinės instancijos teismas išvadas motyvuoja tais pačiais teiginiais kaip ir

pirmosios instancijos teismas, tai savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad

teismo nutarties išvados yra nemotyvuotos. Jeigu apeliaciniame skunde keliami

klausimai ir argumentacija sutampa su klausimais ir argumentacija, kurie buvo

nagrinėti pirmosios instancijos teismo, tai gali būti, kad apeliacinės

instancijos teismo išvados bus ne tik tos pačios, bet ir grindžiamos

(aiškinamos, motyvuojamos) tais pačiais teiginiais. Aplinkybė, kad apeliacine

tvarka priimtame dokumente pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

pakartojami, negali būti vertinama kaip apeliacijos neįvykdymas, nes tai reiškia,

kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos motyvus, nors ir

pateiktus pirmosios instancijos teismo, apsvarstė ir įvertino, o nurodydama

savo procesiniame dokumente pateikė juos kaip savo apsvarstytus ir patvirtintus

bei, jos nuomone, pagrįstus ir teisėtus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje AB SEB Vilniaus bankas v. A. L. įmonė

„Elvaista“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-641/2006)

Teisėjų

kolegijos nuomone, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuos

imperatyvus atitinka. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl

kasatoriaus ieškinys negali būti tenkinamas nesant civilinės atsakomybės

sąlygos – priežastinio ryšio. Šie argumentai savaime būtų pakankami tam, kad

kasatoriaus ieškinys būtų atmestas, nes net ir esant neteisėtiems veiksmams,

jei jie nesukėlė žalos, nėra pagrindo priteisti jos atlyginimą. Kartu akcentuotina

tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir pažymėjo, jog pritaria

pirmosios instancijos teismo argumentams dėl prokuroro ir teismo veiksmų

neteisėtumo vertinimo, vis dėlto pasisakė ir dėl šios civilinės atsakomybės

sąlygos turinio bei jos taikymo konkrečioje byloje. Nors apeliacinės

instancijos teismas nekartojo pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų kasatoriaus

argumentų dėl nurodomų prokuroro ir teismo klaidų nagrinėjant bylą, tačiau

pritardamas teismo sprendimo motyvams atsakė į kasatoriaus argumentus, jog

kasatoriaus nurodomi pažeidimai nereiškia neteisėtų prokuroro ir teismo veiksmų

nagrinėjant civilinę bylą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su

kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos

procesinių sprendimų motyvavimo taisyklės.

Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362

straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio

teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį

palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo

priėmimo dienos.

Teisėjai

Birutė Janavičiūtė

Rimvydas

Norkus

Antanas

Simniškis