A-660-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

(S)

Administracinė byla Nr. A-660-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02942-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 15.5.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įpareigojimo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą pensijos dalį – 16 134,72 Lt bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1D-3780(11).

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą. Dėl šių priežasčių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustačius Konstitucijai prieštaraujantį reguliavimą, nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo neteisėtai neišmokėta dalis pensijos – 16 134,72 Lt. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjui niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį greičiau apskųsti.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundžiamo sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą dėl pensijos nepriemokos 3 metų skundo padavimo terminą, kuris skaičiuojamas nuo sužinojimo apie pensijos perskaičiavimą – pirmos perskaičiuotos pensijos išmokėjimo 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo ribojama nuo 2010 m. sausio mėnesio. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies paduotas praleidus įstatymų nustatytą skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 16 134,72 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų taikomas 3 metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas sprendė, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas pareiškėjui buvo žymiai apsunkintas.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad nurodytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl pareiškėjo skundo padavimo terminas atnaujintinas (ABTĮ 34 str.) ir neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas nurodė, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija skundžiamu 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 1D-3780(11) atsisakė išmokėti pareiškėjui minėtą valstybinės pensijos nepriemoką. Priimant šį sprendimą, nebuvo priimta ir įsigaliojusi šios nepriemokos kompensavimo tvarka, kurią nuspręsta priimti pagal Laikinąjį įstatymą. Teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostata, kuria remiantis Vidaus reikalų ministerija būtų galėjusi išmokėti ginčijamą pensijos nepriemoką. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas būtų priimtas pažeidžiant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto įgaliojimus, priėmimo tvarką, jis iš esmės atitinka tokio pobūdžio aktams nustatytus turinio ir formos reikalavimus, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1D-3780(11).

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Preziumuojama, kad pareiškėjas sužinojo apie paskelbtą nutarimą, o jo nežinojimas neatleidžia nuo teisinių pasekmių. Apeliantas pažymi, kad teismo sprendimas prieštarauja inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo spręsta, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o tuo atveju, kai termino viršijimas toks didelis, kaip kad yra šiuo atveju (daugiau nei metai), termino praleidimą pateisinančios priežastys turi būti itin svarbios (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Apeliantas teigia, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Pareiškėjas V. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, priimtas atsižvelgiant į surinktus ir įvertintus esamus įrodymus. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas iki šio momento nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 16 134,72 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Apeliantas nurodo, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos dydžio. Pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis – 16 134,72 Lt ir tai patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 13 d. pažyma apie pensijos 2010–2013 metais dydį Nr. 11DP(P)-2604 (b. l. 23–24).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2014 m. balandžio 9 d., Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, o pareiškėjui skundą teismui pateikus tik 2014 m. gegužės 28 d. (b. l. 13), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su aptariamoje administracinėje byloje padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. balandžio 9 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. gegužės 28 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad buvo pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, teisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes bei jas įvertino, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karų pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė