A-143-1608-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1608/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03286-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1300 „Dėl valstybinės pensijos mokėjimo ir dokumentų pateikimo“ ir įpareigoti išmokėti jam pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas perskaičiuotos pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., iš viso: 10 232,30 Lt.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam paskirta 669,29 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai. Krašto apsaugos ministerija, kaip pensiją skirianti ir mokanti institucija, atsisakė išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, todėl jis įgijo teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, t. y. prašyti priteisti jam visą susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kurios suma yra 10 232,30 Lt.

Atsakovai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovai, apeliantai), atsiliepimu į skundą (b. l. 26–28) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjas gali reikalauti teismo priteisti tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, t. y. 9 422,12 Lt, o ne 10 232,30 Lt. Apie tai, kad paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija bus perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas buvo informuotas Krašto apsaugos ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštu, į pensiją mokančią instituciją kreipėsi tik 2013 m. birželio 25 d., t. y. praleidęs pagal analogiją taikytiname Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 73–79) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 12-01-1300 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Krašto apsaugos ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 9 422,12 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 m., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) (pažymėjo, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol paminėtos normos neteko galios. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. Krašto apsaugos ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštas Nr. 12-01-204 ir 2010 m. kovo 16 d. potvarkis Nr. DE-533 patvirtino, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. kovo 15–20 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. rugpjūčio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmosios pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Teismas taip pat nustatė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismą atnaujinti terminą skundui paduoti ir paaiškino, jog terminą praleido dėl to, kad nežinojo, jog kreipimuisi į teismą dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo yra taikomas koks nors terminas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nėra nustatyti.

Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.), t. y.

Pensijų įstatymas. Išaiškinimas dėl procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl, teismo nuomone, pareiškėjas, 2010 m. kovo mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, teismo nuomone, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą ir tai, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo pareiškėjas savo teises ėmėsi ginti per protingą terminą, konstatavo, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos, tačiau, gindamas savo teises, veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai.

Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatavo, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytą išimtį iš 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Be to, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004). Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia gauti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuotos pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., iš viso: 10 232,30 Lt. Kartu su Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 12-01-1300 pateikti duomenys patvirtino, kad dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui neišmokėta 9 422,12 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, kad prašomą priteisti 10 232,30 Lt neišmokėtos pensijos sumą gavo iš 28 110,18 Lt, t. y. iš jam paskirtos pensijos, kuri turėjo būti mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., atėmęs per nurodytą laikotarpį faktiškai išmokėtą pensiją – 17 877,88 Lt. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai apskaičiavo jam priklausančios pensijos dalį, nes nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Mokėdamas pareiškėjui 650 Lt dydžio pensiją, atsakovas elgėsi teisėtai ir pareiškėjo teisių pažeisti negalėjo, todėl jis nėra įgijęs teisės reikalauti priteisti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Krašto apsaugos ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalis – 9 422,12 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Krašto apsaugos ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Taigi, atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjui įpareigotina išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos. Pažymėjo, jog teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl, įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos, įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1300. Teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, jog ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Nagrinėjamos bylos kontekste pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, Krašto apsaugos ministerija, priimdama 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1300, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl, teismo nuomone, yra pagrindas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 12-01-1300 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

III. Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 84–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir nutraukti bylą.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjas apie jam paskirtos pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. kovo mėn., t. y. kai gavo pirmąją sumažintą pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas su tuo sutiko ir šių aplinkybių neginčijo. Teigia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios, susijusios su jo paties suvokimu, žinojimu apie pažeistas teises 2010 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu. Teismo išvada, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių ir kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą, yra nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis ir pakankamai svariais motyvais. Atsakovai pažymi, kad net po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi į teismą praėjus 5 mėnesiams. Tai yra pakankamai ilgas praleistas terminas savo pažeistoms teisėms ginti, jeigu ir nekreiptume dėmesio į aplinkybę, kad pareiškėjas sužinojo apie pensijos sumažinimą 2010 m. kovo mėn. Be to, pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir kt. įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galėjo suvokti, kad jo teisės dėl pensijos sumažinimo yra pažeistos, ir jas turėjo ginti per įstatymo nustatytą ar bent protingą terminą. Todėl nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas savo teises ėmėsi ginti per protingą terminą. Teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką ir nesant pagrindo atnaujino kreipimosi į teismą terminą. Vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, nutraukia administracinę bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra ginčijama, jog aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. kovo mėn., skundą (prašymą) Krašto apsaugos ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2013 m. birželio 25 d., o, atsakovui priėmus šioje byloje skundžiamą 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1300 (kuriuo paminėtas pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas), į teismą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 22 d.;

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją).

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės esant situacijoms, kurios iš esmės yra panašios su šioje administracinėje byloje nagrinėjama situacija, be kita ko, yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Todėl, sprendžiant šiai administracinei bylai aktualius teisės taikymo ir aiškinimo klausimus, yra būtina vadovautis šiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamos situacijos ypatumas, palyginus ją su situacija paminėtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, yra tai, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su paminėtu 2013 m. birželio 25 d. prašymu bei į teismą po to, kai nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo įsigalioję Pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimai (padaryti 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-87 ir 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-88), kuriais iki tol buvęs 3 metų kreipimosi į pensiją mokančią instituciją (Krašto apsaugos ministeriją) terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių. Tai reiškia, kad pareiškėjo paminėto kreipimosi į atsakovą metu galiojo kitas (2012-12-20 įstatymu Nr. XII-87 ir 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-88 nustatytas) kreipimosi į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją reguliavimas. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina atsakyti į klausimą, kuri iš paminėtų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijų (galiojusi iki 2013-01-01 ar įsigaliojusi po to) turi būti taikoma byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad naujas 6 mėnesių kreipimosi į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją terminas (pastebėtina, kad jis buvo įvestas, įstatymų leidėjui nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų) įsigaliojo dar nepasibaigus anksčiau galiojusiam pareiškėjui palankesniam 3 metų tokio kreipimosi terminui (pastarasis terminas, laikant, kad pareiškėjas galėjo sužinoti apie jam paskirtos pensijos sumažinimą 2010 m. kovo mėn., būtų pasibaigęs 2013 m. kovo mėn.). Tokia teisinė situacija bei aplinkybė, kad naujas 6 mėn. terminas (skaičiuojant jį nuo to momento, kai pareiškėjas turėjo sužinoti apie jam paskirtos pensijos sumažinimą) taip pat buvo pasibaigęs, suponuotų situaciją, kad pareiškėjo teisė į savo tariamai pažeistų teisių teisminę gynybą būtų dirbtinai paneigta. O tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu, inter alia iš jo kylančiais teisingumo, teisinio aiškumo ir saugumo imperatyvais, teisėtų lūkesčių principu. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) numatytas 3 metų kreipimosi į pensiją mokančią instituciją (Krašto apsaugos ministeriją) terminas. Šiame kontekste pastebėtina, kad to atsakovas nekvestionuoja.

Pasisakydama dėl šio termino skaičiavimo pradžios, kolegija pažymi, kad pačiame aukščiau aptartame byloje taikytiname Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) yra nurodyta, kad tai yra diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013, Nr. A143-816/2014) bei administracinių teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio bylose (kai dėl tam tikrų priežasčių sumažintų pensijų mokėjimas yra atliekamas periodiškai – kas mėnesį) aptariamo termino eigos pradžia yra siejama ne su kiekvienu mėnesiniu sumažintos pensijos faktišku išmokėjimu, o su diena, kurią asmeniui (pareiškėjui) tapo žinoma, kad dėl Laikinojo įstatymo taikymo jam nebuvo išmokėta tam tikra pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena.

Pasisakydama dėl paminėto 3 metų termino eigos pradžios nustatymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta) tai yra diena, kurią pareiškėjui tapo žinoma, kad dėl Laikinojo įstatymo taikymo jam nebuvo išmokėta tam tikra pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena. Kaip jau buvo paminėta, pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. kovo mėn. Todėl yra akivaizdu, kad, kreipdamasis į atsakovą su paminėtu 2013 m. birželio 25 d. pareiškimu ir į teismą su 2013 m. rugpjūčio 20 d. skundu (kuris buvo gautas teisme 2013-08-22), pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytą 3 metų terminą. Sprendžiant pareiškėjo prašymą atnaujinti šį terminą (tokio prašymo padavimas byloje nėra kvestionuojamas), yra būtina vadovautis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota šių nuostatų taikymo praktika panašiose faktinėse situacijose.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai.

Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Kaip priežastis, sutrukdžiusias laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, paminėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. kovo mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014-06-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Taigi teismų praktikoje teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies taikymo panašiose faktinėse situacijose taisyklių, pagrįstai ir teisingai pritaikė jas šioje byloje nagrinėjamai situacijai. Todėl teismo padaryta išvada dėl termino pareiškėjui kreiptis į teismą atnaujinimo kolegijos pripažintina pagrįsta.

Pasisakydama dėl antrojo iš pirmiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, atsakovų apeliaciniame skunde nenurodytų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas