A-457-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-457-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07543-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. D. (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. R.,

atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui V. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą; 2) įpareigoti atsakovą netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, jeigu pavestos funkcijos nevykdomos nepertraukiamai; 3) pripažinus, kad atsakovas pagristai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus (išankstinės apsaugos pamainos) vyriausiuoju specialistu, yra vidaus tarnybos statutinis valstybės tarnautojas, taip pat nurodė, jog vertinant formaliai pareiškėjo pareigybė atitinka Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau de facto pareiškėjo pareigybei nustatytos funkcijos nevykdomos nepertraukiamai, dėl to pareiškėjo darbui negali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Šiuos savo argumentus pareiškėjas grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek Statuto 29 straipsnio 3 dalies, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 (toliau – ir nutarimas Nr. 1150) patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 1 punkto nuostatos siejamos su tam tikrų pareigūnui pavestų funkcijų nepertraukiamu vykdymu, o ne su įstaigai pavestų funkcijų vykdymu, kadangi visos vidaus reikalų statutinės įstaigos funkcijas vykdo nepertraukiamai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyrius 2013 m. liepos 11 d. rašte Nr. (25) SD-9345 pateikė nuomonę, jog Statuto 29 straipsnio 3 dalies normos dalis: „šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) viršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“ laikytina prieštaraujančia Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) imperatyviųjų teisės normų reguliavimui dėl darbo laiko režimo nustatymo darbuotojams. Pareiškėjas teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad skirtingas teisinis reglamentavimas, kai už 48 valandų per savaitę darbo laiko normą vieniems statutiniams valstybės tarnautojams (vidaus tarnybos pareigūnams) apmokama kaip už 40 valandų, o kitiems statutiniams valstybės tarnautojams apmokama papildomai, prieštarauja konstituciniams asmenų lygybės įstatymui ir teisinės valstybės principams.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina sąvoką „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją siaurindamas ir tapatindamas su nepertraukiamai funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu (o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis). Atsakovas taip pat pažymėjo, kad statutinės vidaus reikalų įstaigos, siekdamos tinkamai ir efektyviai organizuoti darbą, taupyti biudžeto asignavimus, organizuoja darbą tokiu būdu, kad konkrečiu momentu dirbtų minimalus pareigūnų skaičius ir nepertraukiamai vykdytų įstaigos funkcijas. Atsakovas teigė, kad statutiniai valstybės tarnautojai yra tie teisės subjektai, kuriems netaikoma iki 40 valandų darbo laiko norma ir netaikomas apribojimas dėl ilgesnio negu 48 valandos savaitės darbo laiko, o Statute įtvirtintas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas. Atsakovas tvirtino, kad VDI, 2013 m. liepos 11 d. rašte Nr. (25) SD-9345 pateikdama išaiškinimą, viršijo savo kompetenciją, nes VDI neįgaliota aiškinti Statuto normų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas analizavo Statuto 29 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad šios nuostatos nekelia abejonių jų konstitucingumu, kadangi, teismo vertinimu, ši teisės norma ne kartą pagrįstai ir teisėtai buvo pritaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-71/2008; 2008 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-70/2008 bei 2008 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-68/2008). Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiškos teisės nuostatos taikymą palaiko ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (2005 m. liepos 14 d. nutartis byloje C-52/04), nes statutiniai valstybės tarnautojai gali dirbti ilgesnį negu 40 valandų savaitės darbo laiką. Teismo vertinimu, VDI 2013 m. liepos 11 d. rašte Nr. (25) SD-9345 netinkamai aiškino Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Dėl pareiškėjo prašymo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nes pavestos funkcijos nevykdomos nepertraukiamai bei prašymo įpareigoti atsakovą netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, jeigu pavestos funkcijos nevykdomos nepertraukiamai, teismas nurodė, jog pareiškėjo pamainas, kurios pagal Statuto 29 straipsnio 3 dalį gali būti ir trumpesnės negu 24 valandos, gali nustatyti vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Teismo vertinimu, tai, kad tos pamainos gali būti trumpesnės negu 24 valandos, nereiškia, jog pareiškėjas dirba pertraukiamai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog jis dirbo pertraukiamai, yra nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pripažįsta, jog formaliai, vadovaujantis nutarimu Nr. 1150, pareiškėjo pareigybė priskirta nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybėms (3.3 p.). Nurodęs Departamento direktoriaus 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus nuostatų 30.2 punktą, teismas pažymėjo, kad Išankstinės apsaugos skyriaus Išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento patvirtintą pamaininį darbo grafiką, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo pareigybė atitinka Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo prašymo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą (de facto darbas nebuvo organizuotas pamaininiu būdu), nes pavestos funkcijos nevykdomos nepertraukiamai, bei prašymo įpareigoti atsakovą netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, jeigu pavestos funkcijos nevykdomos nepertraukiamai, netenkino.

III. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde papildomai nurodoma:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, aiškino ir suprato pareiškėjo pateiktus įrodymus, dėl to priėmė neteisingą sprendimą.

2. Nei savo prašyme teismui, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas neginčijo atsakovo diskrecijos teisės nustatyti pamainos trukmę, taip pat nesiejo nustatytų pamainų trukmės su skunde nurodytais argumentais dėl įstaigai nustatytų funkcijų vykdymo pertraukiamumo. Išankstinės apsaugos funkcijos, kaip saugomų asmenų apsaugos funkcijų dalis, yra vykdomos pertraukiamai. 2013 metų gegužės–rugsėjo mėnesiais įstaiga atitinkamas nustatytas funkcijas faktiškai vykdė tik nuo 6 iki 22 valandos. Nuo 22 iki 6 valandos įstaiga atitinkamų nustatytų funkcijų nevykdė ir nevykdo.

3. Teismo sprendime paminėtos 2005 m. liepos 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos Nr. C-52/04 nutartyje aktualių Tarybos direktyvų 89/391/EEB ir 93/104/EB nuostatos tikslintos direktyvoje 2003/88/EB. Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnyje pateiktas „pamaininio darbo“ apibrėžimas, kuriame išskiriama, kad pamaininis darbas gali būti nepertraukiamas arba nutraukiamas. Taigi, pareiškėjo vertinimu, ginčo esmė ne pamainų organizavimo modelyje, bet pertraukiamumo ar nepertraukiamumo kriterijuje.

4. Statutinė įstaiga nėra imperatyviai įpareigota taikyti iki 48 valandų savaitę darbo laiko režimą.

5. Teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas, kaip Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatų trūkumą įvardija tai, kad šioje teisės normoje nėra įtvirtinto reikalavimo taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Apeliaciniame skunde pateikiama statutinių valstybės tarnautojų, tarnaujančių skirtingose statutinėse tarnybose, darbo laiko teisinio reglamentavimo analizė, ir daroma išvada, kad visiems statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus tarnaujančius vidaus tarnyboje, yra taikoma vienoda, t. y. 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, kai darbas apskaitomas per ilgesnį nei savaitės laikotarpį.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo iš esmės analogiškus argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui R. R. atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nustatyto taikomo darbo laiko ir taikomos darbo laiko apskaitos. Pareiškėjas siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos dėl to, jog pareiškėjas jam pavestas funkcijas vykdo pertraukiamai.

Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje kaip savarankišką skundo reikalavimą yra nurodęs ir reikalavimą – pripažinti, jog atsakovas Departamentas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, tačiau administraciniuose teismuose tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas, nes bylos dėl tam tikrų faktų pripažinimo nėra priskirtos nagrinėti administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnyje nustatytas bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas yra išsamus. Kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teiginiai dėl faktų pripažinimo galėtų būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvacijos dalis, tačiau negali būti vertinami atskirai kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje AS858-516/2012).

Taigi pareiškėjo suformuluotas reikalavimas – pripažinti, kad atsakovas Departamentas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, vertinamas kaip pareiškėjo skundo pagrindas, t. y. aplinkybė, kuria pareiškėjas grindžia reikalavimą įpareigoti atsakovą netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas eina Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus (išankstinės apsaugos pamainos) vyriausiojo specialisto pareigas ir yra vidaus tarnybos statutinis valstybės tarnautojas. Iš Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 3.3 punkto matyti, kad Departamento vyriausieji specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Departamento direktoriaus 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus nuostatus, kurių 30.2 punkte nustatyta, kad šio skyriaus Išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento patvirtintą pamaininį darbo grafiką. Atsakovas, vadovaudamasis šių teisės aktų nuostatomis bei tuo, kad Departamentas pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymą nustatytas funkcijas vykdo nepertraukiamai, pareiškėjui taiko iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, kuri yra įtvirtinta šiuo metu galiojančioje Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

Statuto 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-337/2009; 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009) laikomasi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį). Taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje akcentuojama, jog konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien tos aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

Pareiškėjas nurodo, jog jo pareigybė formaliai atitinka Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus, jo funkcijos turi būti vykdomos nepertraukiamai, tačiau faktiškai jis savo funkcijas vykdo pertraukiamai, todėl jam negali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Atsakovas su šia pareiškėjo pozicija nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatą, ją siaurindamas, t. y. nepagrįstai sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ tapatindamas su nepertraukiamai funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu, o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Atsakovas byloje akcentuoja, kad statutinės vidaus reikalų įstaigos siekia organizuoti darbą tokiu būdu, jog konkrečiu momentu dirbtų minimalus pareigūnų skaičius tam, kad būtų nepertraukiamai vykdomos funkcijos, o galiojantys teisės aktai suteikia diskrecijos teisę centrinės vidaus reikalų įstaigos vadovui nustatyti, kurie padaliniai ir pareigūnai, kokiomis pamainomis (t. y. kokia pamainos trukmė, pradžios laikas, pamainų keitimosi nuoseklumas) dirbs užtikrindami nepertraukiamą statutinės vidaus reikalų įstaigos funkcijų vykdymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pareiškėjo funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri yra įtvirtinta šiuo metu galiojančioje Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

Iš byloje esančių darbo ir budėjimo grafikų (b. l. 13–21) ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių (b. l. 31–41, 110–129) matyti, jog pareiškėjo darbas realiai organizuojamas pertraukiamai. Iš budėjimo grafikų matyti, kad pamainų darbo režimas nustatytas taip, kad nuo 2013 m. balandžio mėnesio dirbama pamainomis nuo 7 val. iki 22 val. (b. l. 17–21). Iš budėjimo grafikų matyti, kad nuo 22 val. iki 7 val. nėra paskirto nei vieno Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūno, kuris vykdytų savo funkcijas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad kitų skyrių pareigūnai minėtu laiku atlikdavo pareiškėjo funkcijas. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad dažniausiai dirbama 16 val., o nakties metu funkcijos neatliekamos, nes Departamentas yra priverstas taupyti lėšas (tai trunka 2–3 metus). Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad į pareiškėjo funkcijas įeina pareiga patikrinti vietą, į kurią atvyks saugomas asmuo, todėl jo funkcijos esant iškvietimui gali būti atliekamos bet kuriuo paros metu ir tokiu atveju pareiškėjui apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Jei nėra iškvietimų, tačiau pareiškėjas dirba ilgiau nei nurodyta grafike, šis faktas yra fiksuojamas žiniaraščiuose ir už darbą taip pat yra apmokama kaip viršvalandinį. Liudytojas A. D., kuris ėjo Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus viršininko pareigas, parodė, kad anksčiau skyrius dirbo nepertraukiamai, bet kai buvo atlikta analizė, kiek laiko pareigūnai iš tikrųjų dirba, buvo nuspręsta, kad jie dirbtų iki 22 val. ir tokiu būdu būtų taupomos lėšos. Pagal grafiką yra dirbančių ir naktį asmenų, tačiau tai nėra išankstinės apsaugos pareigūnai, ir tik esant reikalui išankstinės apsaugos pareigūnai yra iškviečiami naktį. Tai įforminama kaip darbo pratęsimas arba viršvalandinis darbas (priklauso nuo valandos). Jei tai yra darbo pratęsimas po 22 val. iki 24 val. ar 1 val. forminamas darbo pratęsimas (viršvalandinis apmokėjimas). Jei pareigūnas iškviečiamas nakties metu, forminamas naktinis viršvalandinis darbas. Liudytojas taip pat parodė, kad dabar yra pasikeitęs darbo grafikas, t. y. po reorganizacijos darbas yra organizuojamas nuo 7 val. iki 23 val. (17 valandų).

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, konstatuotina, kad nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjui būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Dėl to pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovą netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos.

Atsakovas pareiškėjo darbo nepertraukiamumą sieja su tuo, jog Departamentas savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, todėl konkretaus darbuotojo faktinis darbo laikas negali būti vertinamas kaip pertraukiamas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad vien faktas, jog bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu.

Kadangi šioje byloje nustatyta, kad atsakovas nepagrįstai taiko pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, todėl teisėjų kolegija nepasisako ir nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, kad skirtingas teisinis reglamentavimas, kai už 48 valandų per savaitę darbo laiko normą vieniems statutiniams valstybės tarnautojams (vidaus tarnybos pareigūnams) apmokama kaip už 40 valandų, o kitiems statutiniams valstybės tarnautojams apmokama papildomai, prieštarauja konstituciniams asmenų lygybės įstatymui ir teisinės valstybės principams.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje faktiškai susiklosčiusių vidaus tarnybos statutinių teisinių santykių pobūdį ir nepagrįstai nustatė, kad faktiškai pareiškėjo funkcijos vykdomos nepertraukiamai.

Įvertinus tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo vykdomos funkcijos Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje negalėjo būti vertinamos kaip nepertraukiamas darbas (Statuto 29 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovą netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos tenkintinas, o atsižvelgiant, kad reikalavimas – pripažinti, jog atsakovas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą administraciniuose teismuose nenagrinėtinas, bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. R. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Vadovybės apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos netaikyti pareiškėjui R. R. iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos.

Nutraukti bylos dalį dėl skundo reikalavimo – pripažinti, jog pareiškėjui R. R. nepagrįstai buvo taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė