A-552-863-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-863/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02630-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus, Valstybės tarnybos departamentui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimų atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Utenos skyriaus direktorių tinkamai įforminti jo atleidimo iš tarnybos aplinkybes ir juridinį pagrindą, pakeičiant atleidimo iš valstybės tarnybos formuluotę iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 15 punkto „atleidimas iš pareigų už šio įstatymo 29 str. 6 d. 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus“ į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą „kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama“; 2) įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių pateikti pareiškėjui visus atleidimo iš tarnybos dokumentus, būtinus dalyvauti konkursuose valstybės tarnautojo pareigybei užimti; 3) įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių padaryti atitinkamus pakeitimus Valstybės tarnautojų registro duomenų bazėje; 4) priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo tinkamai įforminti ir pakeisti atleidimo iš tarnybos formuluotę nuo 2013 m. vasario 25 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) įpareigoti Valstybės tarnybos departamentą (toliau – ir Departamentas) per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įvykdymo datos, t. y. nuo faktinės pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo datos, teikti jam pasiūlymus, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, eiti valstybės tarnautojo pareigas, atitinkančias jo turimą kvalifikaciją; 6) priteisti iš atsakovų 10 000 Lt neturtinės žalos; 7) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad, vykdant Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 884, Valdybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-498 nuo 2012 m. sausio 1 d. Valdybos Utenos skyrius buvo reorganizuotas ir pareiškėjas buvo atleistas iš Valdybos Utenos skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57) P-47. Skyrių reorganizavus, buvo įsteigtas Teisės ir personalo skyrius, kuriame nebeliko pareiškėjo eitų vyr. specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos pareigų. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pripažino Valdybos Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. (2.57) P-47 dėl Valdybos Utenos skyriaus vyr. specialistui J. K. paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos, neteisėtu ir priteisė kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 140 straipsnyje numatytą išeitinę išmoką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau ir LVAT) 2013 m. vasario 25 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas, remdamasis minėta nutartimi, pabrėžė, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu ir nustatęs, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę išmoką, numatytą DK 140 straipsnio 1 dalyje, ir tokiu būdu tenkindamas jo prašymą, tuo pačiu, konstatavo, jog pareiškėjas yra atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, t. y. pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjas nurodė, kad be kompensacijos už visą priverstinės pravaikštos laiką valstybės tarnautojui taikomos ir visos kitos Įstatymo 43 straipsnyje numatytos socialinės garantijos, o būtent, kad buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka yra siūlomos laisvos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu asmuo atitinka Įstatymo 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje nė karto nepaminėjo, kad pareiškėjas yra atleistas iš valstybės tarnybos, o tik nurodė, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į ankstesnes pareigas dėl to, jog jo pareigybė yra panaikinta dėl skyriaus reorganizacijos, įvykusios tuo metu, kai pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdybos Utenos skyriuje po reorganizacijos buvo įsteigtos dvi papildomos teisininko pareigybės, į kurias buvo priimti be konkurso žemesnės nei pareiškėjo kvalifikacija ir turintys mažesnį stažą valstybės tarnyboje C grupės Valdybos skyrių teisininkai.

Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimas buvo pagrindas nutraukti su pareiškėju tarnybos santykius vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, tačiau darbdavys privalėjo tai padaryti įstatymo nustatyta tvarka ir tinkamai įformindamas tarnybos santykių pasibaigimą, t. y. darbdavio įsakymu, kuriame nurodomas juridinis atleidimo iš tarnybos pagrindas – teisės taikymo aktas, kuris vėliau yra perkeliamas į registrus (Valdybos duomenų bazę, Valstybės tarnautojų registrą). Tačiau Valdybos Utenos skyriaus direktorius nepriėmė jokio įsakymo apie pareiškėjo tarnybos santykių pasibaigimą, nesupažindino pareiškėjo su tokiu įsakymu, taip pažeisdamas nustatytą tarnautojo atleidimo bei atsiskaitymo su atleidžiamu tarnautoju tvarką. Kadangi nebuvo pakeista pareiškėjo atleidimo pagrindo formuluotė, Departamentas nepateikė pareiškėjui jokių pasiūlymų eiti pareigas valstybės tarnyboje, nors vien Utenos rajone nuo 2013 m. vasario 25 d. įvyko apie 20 konkursų laisvoms valstybės tarnautojo pareigoms, kurių pareigybių aprašymuose keliami reikalavimai atitinka pareiškėjo kvalifikaciją, užimti. Pareiškėjas darė išvadą, kad tokiu būdu, buvo apribota jo teisė į socialines garantijas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1, 2 dalyse, kurios taikomos valstybės tarnautojui, atleistam dėl pareigybės panaikinimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas net du mėnesius delsė pateikti pareiškėjui įstatymo nustatytą privalomą asmeniui, kuris prašo iš tvarkančios organizacijos duomenų apie save, informaciją – apie atleidimo iš tarnybos pagrindą ir datą, nesilaikė įstatymo viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, nešališkumo ir padorumo principų, todėl buvo pažeistos konstitucinė teisė į darbą bei teisė laisvai gauti informaciją ir jam buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyrius atsiliepimu į skundą prašė bylą nutraukti, kadangi pareiškėjas praleido skundo padavimo administraciniam teismui terminą, arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Įstatymas nenumato valstybės tarnautojų atleidimo pagrindo – teismo sprendimu, toks atleidimo pagrindas numatytas DK 297 straipsnio 4 dalyje (pagal šiuo metu galiojančią DK redakciją – 300 str. 4 d.). Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartyje pažymėjo, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, kartu su Įstatymo normomis taikytinas ir DK 297 straipsnis, kurio 4 dalyje ir numatytas atleidimo iš tarnybos pagrindas – teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjas atleistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo LVAT 2013 m. vasario 25 d. nutarties, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio ir DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad jokių įpareigojimų dėl papildomų sprendimų (įsakymų, nutarimų, patvarkymų ar kt.) priėmimo nei Panevėžio apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtais sprendimais Valdybos Utenos skyriui nenurodė.

Atsakovų teigimu, Valdybos Utenos skyrius įvykdė su pareiškėju susijusius teismų sprendimus – išmokėjo pareiškėjui priteistas iš Valdybos Utenos skyriaus sumas ir, vykdydamas LVAT 2013 m. vasario 25 d. nutartį, iš viso išmokėjo, 2013 m. kovo 8 d. pervesdamas į pareiškėjo nurodytą sąskaitą banke, 62 019,95 Lt. Be to, pasikeitus apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir šių išmokų gavėjų registro duomenims, buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Pensijos nepriemoka, susidariusi už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. kovo 31 d., pervesta į pareiškėjo sąskaitą banke 2013 m. kovo 18 d. Nepaisant to, 2013 m. gegužės 2 d. J. K. pateikė Valdybos Utenos skyriui prašymą pateikti jo atleidimo įsakymą, kuriame būtų nurodytas atleidimo pagrindas. Valdybos Utenos skyrius 2013 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (4.71) R3-16146 informavo pareiškėją, kad jis atleistas teismo sprendimu ir teismai minėtais sprendimais neįpareigojo Valdybos Utenos skyriaus priimti dėl jo atleidimo papildomų sprendimų (įsakymų ar potvarkių) ir tokiu atveju pagrindas kreiptis į Departamentą dėl pareigų siūlymo yra būtent teismo sprendimas. Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintų Valstybės tarnautojo statuso ir pareigų siūlymo buvusiam valstybės tarnautojui taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punktas nustato, kad su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas buvęs valstybės tarnautojas turi kreiptis į Departamentą, pridėdamas Taisyklių 5.1–5.5 punktuose nurodytus dokumentus.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad pagal Taisyklių 16 punktą su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas buvęs valstybės tarnautojas turi kreiptis į Departamentą. Prie prašymo pridedami Taisyklių 5.1–5.5 punktuose nurodyti dokumentai. Taisyklių 20 punktas nustato, kad, esant nurodytam prašymui, Departamentas 6 mėnesius nuo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų dienos teikia buvusiam valstybės tarnautojui pasiūlymus eiti tos pačios ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Administracinėje byloje Nr. A520-252/2013 teismas priėmė sprendimą ir konstatavo, kad pareiškėjo užimta pareigybė panaikinta, todėl jo negalima grąžinti į eitas pareigas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo nuo 2013 m. vasario 25 d. Pagrindas kreiptis į Departamentą dėl pareigų siūlymo yra minėtas teismo sprendimas. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Taisyklių nustatyta tvarka su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas į Departamentą nesikreipė. Atsakovų teigimu, Departamento 2013 m. gegužės 31 d. atsakymas Nr. 27D-1107 pareiškėjui buvo pateiktas laiku, laikantis Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytų terminų ir teisės aktų reikalavimų. Atsakovai pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė ir nepagrindė, kad jis patyrė emocinius išgyvenimus ar neigiamus fizinius potyrius, todėl pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo į neturtinę žalą. Nors pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės kildina dėl Įstatymo 43 straipsnio 2 dalies netinkamo įgyvendinimo, atsakovai atkreipė dėmesį, kad jis pats nesiėmė jokios iniciatyvos, kad realizuotų teisės aktais jam suteiktą teisę – galimybę atkurti valstybės tarnautojo statusą pagal Taisyklių 16 punktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 5 straipsniu, DK 297 straipsnio 4 dalimi, 300 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendime yra pasisakęs, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui parinko griežčiausią tarnybinės nuobaudos rūšį – atleidimą iš pareigų, nes pareiškėjo įvykdyto tarnybinio nusižengimo pobūdį atitinka tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir sprendė, kad pareiškėją grąžinti į ankstesnį darbą trukdo organizacinės bei kitos priežastys (skyriaus reorganizacija), rėmėsi DK 297 straipsnio 4 dalimi ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nusprendė, kad laikoma, jog darbo sutartis su J. K. nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą šiuo teismo sprendimu priteistas pasirėmus DK 140 straipsniu. Teismas pabrėžė, kad DK 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas šiame teismo sprendime neminimas.

Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad Darbo kodekso nuostatos taikomos ir tuomet, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Valdybos Utenos skyrius neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo revizuoti šių teismų sprendimus ir priimti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, savavališkai nurodant kitą teisinį atleidimo pagrindą – Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Teismas nustatė, kad valstybės tarnautojų registre paskutinis įrašas apie pareiškėjo atleidimo pagrindą atitinka teismo sprendimų formuluotes, todėl darė išvadą, kad pagrindo įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių padaryti atitinkamus pakeitimus Valstybės tarnautojų registro duomenų bazėje nėra.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjas iki atleidimo nebuvo asmuo, patenkantis į Įstatymo 16 straipsnyje išvardintas kategorijas asmenų, kuriems privalomai atkuriamas valstybės tarnautojo statusas. Teismas darė išvadą, kad visi buvę valstybės tarnautojai, net ir tie, kurie pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1-3 punktus bei 16 straipsnio 3 dalį turi teisę atkurti valstybės tarnautojo statusą, norėdami gauti pasiūlymus apie kitas valstybės tarnautojo pareigas, turi teikti prašymus Departamentui.

Teismas rėmėsi Taisyklių 20 punktu, nurodė, kad pareiškėjas po jo atleidimo iš valstybės tarnybos pas atsakovą nėra padavęs Departamentui Taisyklių 16 punkte nurodyto prašymo, todėl darė išvadą, kad Departamentas iki šiol neturi pareigos teikti pareiškėjui pasiūlymus apie kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Kitus skundo reikalavimus (įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių pateikti pareiškėjui visus atleidimo iš tarnybos dokumentus, būtinus dalyvauti konkursuose valstybės tarnautojo pareigybei užimti; įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių padaryti atitinkamus pakeitimus Valstybės tarnautojų registro duomenų bazėje; priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo tinkamai įforminti ir pakeisti atleidimo iš tarnybos formuluotę nuo 2013 m. vasario 25 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovų 10 000 Lt neturtinės žalos) teismas laikė išvestiniais iš pirmųjų dviejų, todėl, juos atmetus, netenkino. Teismas, atmetęs visus skundo reikalavimus, pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkino (ABTĮ 44, 45 str.).

III. Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu (b. l. 147-156) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ginčija ne Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį, o atsakovų netinkamą teismų sprendimų įvykdymą, dėl ko pareiškėjui neteisėtai buvo apribota teisė į darbą ir socialines garantijas, numatytas Įstatymo 43 straipsnio 1 ir 2 dalyje. Pareiškėjo teigimu, Valdybos Utenos skyrius, vykdydamas teismo sprendimus, neturi teisės pasirinkti tokį teismo sprendimo vykdymo būdą, kuriuo būtų pažeidžiamos kitos pareiškėjo teisės, nustatytos imperatyviomis įstatymo nuostatomis – darbdavio pareiga tinkamai įforminti darbo santykių pasibaigimą ir siūlyti atleidžiamam tarnautojui kitą darbą.

Pareiškėjas pažymi, kad darbdavys pagal DK 35 straipsnio 1 dalį privalėjo veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise. Pareiškėjas paaiškina, kad Valdybos Utenos skyrius, įformindamas pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pagal „teismo sprendimą“, tyčia atėmė pareiškėjui galimybę tęsti savo profesinę veiklą valstybės tarnyboje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2001 ir nurodo, kad 2013 m. vasario 27 d.

Valdybos Utenos skyrius vis dar buvo netinkamai duomenų bazėse nurodęs neteisėtą pareiškėjo atleidimo pagrindą. J. K. tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog pareiškėjas yra, pagal jam taikomų jo teisių apsaugos normų turinį, atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, t. y. pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Valdybos Utenos skyriuje po reorganizacijos teisininko pareigybė nebuvo panaikinta, priešingai, buvo įsteigtos dvi papildomos teisininko pareigybės, į kurias buvo priimti be konkurso žemesnės nei turima pareiškėjo kvalifikacijos, mažiau patyrę C grupės Sodros skyrių teisininkai.

Pareiškėjas remiasi DK 300 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 772 straipsniu ir daro išvadą, kad Valdybos Utenos skyriaus direktorius tyčia, siekdamas ir toliau riboti pareiškėjo konstitucines teises, kenkti pareiškėjo profesinei reputacijai, geram vardui, siekdamas ir toliau žeminti pareiškėjo orumą ir garbę, įsiteisėjus teismo sprendimui neišleido jokio įsakymo dėl pareiškėjo tarnybos santykių pasibaigimo, nesupažindino pareiškėjo su tokiu įsakymu, tuo pažeisdamas įstatymu nustatytą tarnautojo atleidimo bei atsiskaitymo su atleidžiamu tarnautoju tvarką, nepakeitė atleidimo formuluotės, todėl, pareiškėjo manymu, Departamentas dėl tokių Valdybos Utenos skyriaus neteisėtų veiksmų, nepateikė pareiškėjui jokių pasiūlymų eiti pareigas valstybės tarnyboje, t. y. apribojo pareiškėjo teisę į socialines garantijas, numatytas Įstatymo 43 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pareiškėjas remiasi teismų praktika, pažymi, kad Departamentas nepaneigė, jog elektroniniu paštu gavo 2013 m. kovo 23 d. paklausimą, kodėl jam nėra teikiami pasiūlymai eiti pareigas valstybės tarnyboje, skambino Departamentui dėl pareigų siūlymo, todėl daro išvadą, kad Departamentas klaidina teismą, teigdamas, jog pareiškėjas neinformavo Departamento apie savo norą eiti pareigas valstybės tarnyboje. Pareiškėjas dėl DK 300 straipsnio ir Civilinio proceso kodekso straipsnio santykio atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2013.

J. K. remiasi DK 250 straipsniu, Įstatymo 5 straipsniu, Civilinio kodekso 6.271, 6.246-6.249 straipsniais ir pažymi, kad, konstatavus, jog darbdavys pažeidė pareiškėjo teises netinkamai vykdydamas teismo sprendimą, nevykdė imperatyvios įstatyme numatytos pareigos tinkamai įforminti pareiškėjo tarnybos santykių pasibaigimą ir teikti jam pasiūlymus eiti kitas pareigas, spręstina kaip pasireiškė neturtinė žala, taip pat, ar neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą sieja priežastinis ryšys. Pareiškėjas pažymi, kad vertinant jo atleidimo iš tarnybos aplinkybes, kai Valdybos Utenos skyriaus direktorius tendencingai siekė jį atleisti iš pareigų, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pripažintina, jog pareiškėjas dėl nesibaigiančių darbdavio neteisėtų veiksmų net ir bylą išsprendus teisme jo naudai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą, sveikatos sutrikimus.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam faktiškai buvo atimta teisė būti grąžintam į valstybės tarnybą, jis iš karto, kai tik suvokė savo teisių pažeidimą dėl netinkamo teismo sprendimo įvykdymo, kreipėsi dėl jo pažeistų teisių gynimo, nuo neteisėtų atsakovo veiksmų praėjo palyginti neilgas laiko tarpas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161-167) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų manymu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Valdybos Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu J. K. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, buvo pakeista kita tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu, nusprendžiant laikyti J. K. atleistą iš Valdybos Utenos skyriaus teismo sprendimu, nuo tokio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovai remiasi DK 297 straipsnio 4 dalimi, daro išvadą, kad pareiškėjas atleistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir atkreipia dėmesį, kad jokie įpareigojimai dėl papildomų sprendimų priėmimo teismų sprendimuose nebuvo nustatyti. Atsakovai tvirtina, kad, vadovaudamasis ABTĮ 97 straipsniu, Valdybos Utenos skyrius visiškai įvykdė teismų sprendimus, ir atkreipia dėmesį, kad teismų sprendimuose Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nėra minimas. Atsakovai daro išvadą, kad Valdybos Utenos skyrius neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo revizuoti teismų sprendimus ir priimti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, savavališkai nurodant kitą atleidimo pagrindą – Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atsakovai vadovaujasi Įstatymo 50 straipsniu, sutinka su teismo išvada, kad valstybės tarnautojų registre paskutinis įrašas apie pareiškėjo atleidimo pagrindą atitinka teismų sprendimų formuluotes. Atsakovai remiasi Įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsniu, Taisyklių 16 punktu ir daro išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti valstybės tarnautojo statusą, taip pat pažymi, kad pareiškėjas po jo atleidimo iš valstybės tarnybos nėra pateikęs Departamentui Taisyklių 16 punkte nurodyto prašymo, todėl Departamentas neturi pareigos teikti pareiškėjui siūlymus apie kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170-173) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai pažymi, kad Valdybos Utenos skyrius Valstybės tarnautojų registre yra suvedęs informaciją apie teismo sprendimą. Atsakovai vadovaujasi Įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 16 punktu ir daro išvadą, kad buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, atleistam iš valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigybės panaikinimo, siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigos tik išreiškus valią, t. y. nustatytu laiku kreipiantis į Departamentą su Taisyklėse nurodytu prašymu, tačiau pareiškėjas Taisyklių nustatyta tvarka su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas į Departamentą nesikreipė. Atsakovų manymu, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija negali būti taikoma, nes teismo sprendime nurodyta, jog pareiškėjas atleistas iš pareigų teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovų manymu, faktas, kad Departamente 2013 m. spalio 29 d. gautas pareiškėjo rašytinis prašymas, įrodo, jog pareiškėjas suprato ir pripažino atleidimo iš pareigų pagrindą bei tai, jog siekiant, kad jam būtų siūlomos valstybės tarnautojo pareigos, reikia pateikti Departamentui rašytinį prašymą. Atsakovai daro išvadą, kad pareiškėjas savo valia laiku nepasinaudojo socialine garantija dėl pareigų siūlymo, nors ir buvo Departamento raginamas. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindė savo patirtų išgyvenimų ar fizinių skausmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Valstybės tarnybos departamento veiksmų teisėtumo bei žalos, kildinamos iš šių veiksmų, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog Valdybos Utenos skyrius netinkamai įvykdė teismų sprendimus, nurodė netinkamą jo atleidimo iš tarnybos formuluotę ir tuo apribojo jo socialines garantijas. Valstybės tarnybos departamentas, pareiškėjo nuomone, neteisėtai neteikė jam informacijos apie laisvas pareigybes valstybės tarnyboje ir tuo užkirto jam kelią tęsti valstybės tarnybos santykius. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas į visa tai neatsižvelgė ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Valdybos Utenos skyriaus direktorius 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57)P-47 J. K. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pakeitė pareiškėjui minėtu įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, kita tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu, rėmėsi Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalimi ir nusprendė laikyti J. K. atleistu iš valstybės tarnautojo pareigų teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi pareiškėją grąžinti į eitas pareigas trukdo organizacinės bei kitos priežastys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-252/2013 Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, nutartyje nenurodė jokių pakeitimų dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos kvalifikacijos.

Pareiškėjas Valdybos Utenos skyriui 2013 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą (b. l. 55) pateikti jam įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš pareigų ir kuriame būtų nurodytas jo atleidimo pagrindas. Valdybos Utenos skyrius 2013 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (4.71)R3-16146 (b. l. 7-8) J. K. paaiškino, kad jis yra atleistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių pakeisti jo atleidimo iš valstybės tarnybos formuluotę pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą – kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

Teisėjų kolegija sutinka su J. K. teiginiu, kad teismų sprendimuose nebuvo nurodyta, jog jam yra apribojama teisė dirbti valstybės tarnyboje, naudotis valstybės tarnautojui teikiamomis socialinėmis garantijomis. Kita vertus pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė, kodėl, remiantis aptartais teismų sprendimais, atsakovas turėjo pareigą priimti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo ar teikti siūlymus eiti kitas pareigas, taip pat nenurodė pakankamų argumentų, kodėl tokių veiksmų neatlikimu netinkamai įgyvendinami minėti teismų sprendimai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-252/2013, kurioje buvo tikrintas pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumas ir pagrįstumas, faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas neteisingai tvirtina, jog minėtais teismų sprendimais buvo pripažinta, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas dėl pareigybės panaikinimo, t. y. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

J. K. nepagrįstai mano, jog teismo sprendimas buvo pagrindas darbdaviui nutraukti su pareiškėju tarnybos santykius Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Taip pat buvo panaikintas pirminis pareiškėjo atleidimo pagrindas, t. y. atsakovo įsakymu, kuriuo J. K. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, pakeičiant šią tarnybinę nuobaudą kita – griežtu papeikimu.

Pažymėtina, kad aptariamuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra pasisakyta, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo būti atleistas iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, taip pat, kad atsakovas įpareigotinas priimti įsakymą, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas iš tarnybos nurodant jo atleidimo pagrindą, įtvirtintą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl atsakovo pareigos priimti įsakymą nurodant kitokį atleidimo iš pareigų pagrindą laiko atmestinais kaip nepagrįstus.

Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kad atsakovas įformino jo atleidimą iš tarnybos pagal jam naudingą formuluotę „teismo sprendimą“. Kaip minėta, toks atleidimo pagrindas buvo nurodytas įsiteisėjusiame teismo sprendime, privalomame atsakovui vykdyti. Valdybos Utenos skyrius neturėjo jokio teisėto pagrindo įforminti kitokį pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindą nei nurodytas įsiteisėjusiame teismo sprendime. Nenustačius atsakovo pareigos priimti įsakymą dėl pareiškėjo tarnybos santykių pasibaigimo pakeičiant atleidimo formuluotę, nenumatytą įsiteisėjusiame teismo sprendime, atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės bylos nagrinėjimui ir apelianto argumentai, susiję su Civilinio proceso kodekso 772 straipsnio taikymu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės tarnybos departamentas 2013 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 27D-1107 (b. l. 67-68) informavo pareiškėją, jog Valstybės tarnautojų registre jo atleidimo teisiniu pagrindu nurodytas teismo sprendimas. Iš byloje esančio Valstybės tarnautojų registro išrašo duomenų (b. l. 69-75) matyti, kad jame yra įrašas dėl pareiškėjo atleidimo teismo sprendimu, nurodyti atitinkami Panevėžio apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių padaryti atitinkamus pakeitimus Valstybės tarnautojų registro duomenų bazėje, o toks apelianto reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 15 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą, prašydamas pateikti informaciją apie jo atleidimo pagrindą, taip pat dėl pasiūlymų užimti pareigas teikimo (b. l. 63-66). Valstybės tarnybos departamentas 2013 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 27D-1107 (b. l. 67-68) paaiškino J. K., kokia yra pasiūlymų užimti pareigas teikimo tvarka ir pasiūlė jam kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Dėl tų pačių ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tokios pareigos siūlomos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintų Valstybės tarnautojo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam valstybės tarnautojui taisyklių 16 punkte įtvirtinta, kad su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas buvęs valstybės tarnautojas turi kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą. Prie prašymo pridedami Taisyklių 5.1–5.5 punktuose nurodyti dokumentai. Esant Taisyklių 16 punkte nurodytam prašymui, Valstybės tarnybos departamentas 6 mėnesius nuo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų dienos teikia buvusiam valstybės tarnautojui pasiūlymus eiti tos pačios ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas (Taisyklių 20 p.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas elektroniniu laišku kreipėsi į Valstybės departamentą su paklausimu, kodėl jam nėra teikiami pasiūlymai eiti pareigas valstybės tarnyboje. Kaip minėta, Valstybės tarnybos departamentas 2013 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 27D-1107 (b. l. 67-68) paaiškino J. K., kokia yra pasiūlymų užimti pareigas teikimo tvarka ir pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas. Vis tik byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokį Taisyklėse nurodytą prašymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo prieitą išvadą, kad Valstybės tarnybos departamentas nagrinėjamu atveju neturėjo pareigos teikti pareiškėjui siūlymus apie kitas valstybės tarnautojo pareigas, laiko teisėta ir pagrįsta. Šios išvados teisingumo nepaneigia apelianto argumentai, kad jis skambino į Valstybės tarnybos departamentą. Priešingai, tai tik patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma pasinaudojimo savo teise gauti pasiūlymus užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarka, tačiau pareiškėjas šia savo teise tinkamai nepasinaudojo.

Taip pat kaip neturintys reikšmės atsakovo Valstybės tarnybos departamento veiksmų teisėtumui nagrinėjamoje byloje nevertintini apelianto argumentai dėl informacijos apie pareiškėją pateikimo terminų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra peržiūrimas įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl nevertinami apelianto argumentai, susiję su pareigybių įsteigimu po reorganizacijos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas neteisingai nurodė, jog Valstybės tarnybos departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 59-62) pripažino, kad neteikė pareiškėjui pasiūlymų eiti kitas pareigas valstybės tarnyboje dėl Valdybos Utenos skyriaus kaltės nepakeisto Valstybės tarnautojų registre atleidimo iš tarnybos pagrindo. Kita vertus, byloje nustačius, kad pareiškėjas nepateikė Valstybės tarnybos departamentui reikalaujamo prašymo, toks Valstybės tarnybos departamento argumentas nesudarytų pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai nebuvo siūlomos kitos pareigos valstybės tarnyboje. Byloje nustačius, kad pareiškėjas nepateikė Taisyklėse nurodyto prašymo siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas, nevertintini apelianto teiginiai dėl vykusių konkursų užimti laisvas valstybės tarnautojo pareigas, dėl darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam tarnautojui kitas pareigas, taip pat atmestina kaip nepagrįsta pareiškėjo daroma išvada, kad nesiūlant kitų valstybės tarnautojų pareigų buvo apribota jo teisė į socialines garantijas.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai, vykdydami įsiteisėjusį teismo sprendimą bei jiems teisės aktų nustatytas funkcijas ir priskirtus uždavinius, tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, atliko pavestas pareigas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės 10 000 Lt žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo nebuvo tenkintas pagrįstai. Netenkinus pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Valdybos Utenos skyriaus direktorių pakeisti pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos formuluotę į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą pagrindą – kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, bei įpareigoti Valstybės tarnybos departamentą teikti pasiūlymus eiti valstybės tarnautojo pareigas, likę pareiškėjo reikalavimai pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyti kaip išvestiniai ir netenkinti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas