2K-85/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-85/2014

Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00271-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.27.5;

2.1.7.4;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš D. P. valstybei 16,89 Lt pašto išlaidoms atlyginti.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis, kuria D. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 8 d., apie 11.00–12.05 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir KPS) tyrėjams K. J. ir K. V. bei Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinių aptarnavimų skyriaus specialistui S. J. vykdant pavestas pareigas, užsiimant tarnybine veikla – policijos pareigūnams atliekant kratą pas D. P. pagal Pasvalio rajono apylinkės teisėjos D. S. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagal Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK budėtojo nurodymą vėliau į šį butą atvykus Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK Viešosios policijos tyrėjai E. R. (šiai taip pat vykdant savo tarnybines funkcijas), išvadindamas statutinius valstybės tarnautojus „iškrypėliais“, „žvėrimis“ bei kitais nepadoriais žodžiais, užgauliai atsiliepdamas apie juos, tokiais savo veiksmais įžeidė pareigas vykdžiusius Panevėžio apskrities VPK Pasvalio r. PK KPS tyrėjus K. J. ir K. V. , Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinių aptarnavimų skyriaus specialistą S. J. ir Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK Viešosios policijos tyrėją E. R. .

Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, ir jį pagal BK 290 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o baudžiamąją bylą nutraukti, nes teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, abejonių nevertino kaltinamojo naudai, taip nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spuin, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfiter v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.), todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nesiėmė visų įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, todėl buvo padaryta ir esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniame skunde detaliai nurodoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėtis, cituojamas kasatoriui inkriminuotas kaltinimas, konkrečios byloje teismų nustatytos D. P. elgesio su policijos pareigūnais aplinkybės, nurodytos teismų sprendimuose, ir nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai kasatoriaus veiksmuose nenustatė būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymių.

Kasatoriaus teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, vertindami baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nenurodė, kaip policijos pareigūnams, atvykusiems atlikti kratą kasatoriaus namuose, buvo sutrukdyta vykdyti jų normalią valstybės tarnautojų veiklą. Teismai pripažino, kad kasatorius kratos atlikimo metu vaikščiojo po kambarį, tačiau nenustatė, jog tai būtų kėlę realią grėsmę kratą atliekantiems pareigūnams ir trukdę atlikti jiems pavestas tiesiogines pareigas, rodytų jo agresyvumą, neprognozuojamą elgesį ar pan. Kasatorius pabrėžia, kad jokių kitų jo aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš specialiąsias pareigas atliekančius subjektus, nenustatyta. Kasatoriaus nuomone, teismai, nenurodydami, kokia nukentėjusiųjų veikla buvo sutrukdyta vykdyti, kuo tai pasireiškė, neįvertino ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius pažymi, kad tai, jog jis nedavė rakto nuo kambario, o pareigūnai dėl to užlaužė jo rankas ir paguldė ant žemės, nėra tiesiogine prasme pripažintini jo neteisėti, kalti, aktyvūs veiksmai prieš pareigūnus, atliekančius savo pareigas. Už tokius veiksmus, anot kasatoriaus, asmeniui neturėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 290 straipsnį, juolab kad BPK nustatyta galimybė pareigūnams, atliekant kratas, patekti į patalpas ne tik jas atrakinant, bet ir pašalinant esančias kliūtis, t. y. išlaužiant spynas, duris ar pan. Taigi, teisėtų pareigūnų nurodymų nevykdymas, neduodant rakto nuo kambario, vaikščiojimas po kambarį, šiuo atveju negalėjo būti vertinama kaip pasipriešinimas pareigūnams ar jų teisėtų įpareigojimų nevykdymas.

Kasatorius pažymi, kad dėl žodžių „klounai“, „klounada“, „mentai“, „farai“ reikšmių pasisakė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai ignoravo. Teismų apskritai nenurodyta, kokia yra išsakytų žodžių reikšmė, būtent kaip pasireiškia užgaulumas, įžeidimas. Apeliacinėje nutartyje teismas nurodė, kad kasatorius įžeidinėjo pareigūnus išsakydamas jų atžvilgiu žodžius „aferistai, vagys, čekistai, kad jiems reikia vykti pas psichiatrą, psichiškai nesveiki, pederastai, žvėrys, korumpuoti pareigūnai“ ir kt., tačiau tai, anot kasatoriaus, tik jo nuomonė, kad pareigūnams reiktų vykti pasitikrinti pas psichiatrą, kuri susidarė dėl juokingos situacijos, kai atvykę asmenys kompiuterinės įrangos pradėjo ieškoti tualete, šiukšliadėžėje, spintelėse, nes, kasatoriaus manymu, nė vienas normalus žmogus jos tokiose vietose nelaiko.

Žodis „vagys“ buvo pasakytas po to, kai kasatorius pamatė pareigūnų darbo metodus, šiems kompiuterinės įrangos ieškant apatinių drabužių lentynose, kai jie elgėsi taip, tarsi ieškotų „kažko vertingo“, tikrindami visur, neįsiklausydami į prašymus, kad kasatorius gali išardyti kompiuterį prie jų akių ir atiduoti jiems reikalingas dalis, nes jo vežti negalima. Tačiau pareigūnai, panaudodami fizinę jėgą, paėmė kompiuterį, nepateikdami jokio dokumento dėl daikto išsinešimo. Žodis „žvėris“ buvo pasakytas po fizinės prievartos panaudojimo prieš kasatorių, kai atvykę Pasvalio policijos pareigūnai, pasiūlius Biržų r.

PK pareigūnui V. S., užlaužė rankas, parvertė ant žemės, spyrė į koją, atėmė raktą, todėl jis impulsyviai išsakė tokią nuomonę apie pareigūnų taikomus darbo metodus. Pareigūnų darbo metodai, elgesys, nepagarba žmogui, patyčios, galimybė, vadovaujantis įstatymo vardu, naudoti fizinę prievartą kasatoriui priminė istorijas iš sovietinių laikų, kai tokiais metodais dirbo„čekistai“. Visi kasatoriaus išsakyti žodžiai – jo nuomonė, kurią suponavo pačių pareigūnų neteisėti veiksmai, visiškai nesusijusi su atsaku į tiesiogiai pavestas pareigūnams atlikti funkcijas.

Baudžiamojoje byloje, anot kasatoriaus, nėra duomenų, kad jis būtų sakęs žodį „pyderai“, „pederastai“. Teismai neįvertino to, ar kasatoriaus pasakyti žodžiai, veiksmai buvo išprovokuoti nuoskaudos ar asmeninių motyvų, ar tai buvo asmeninės nuomonės išsakymas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenurodė net momento, nuo kurio tiksliai kasatorius pradėjo pareigūnus įžeidinėti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė įžeidinėjimo reikšmę, o ją aiškindamas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2012, tačiau nenurodė pasakytų žodžių reikšmės ir jų visumos kalbos kontekste.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, netinkamai grindė įžeidimo buvimą liudytojų N. J., K. V. , S. J. , V. S. parodymais, nors nė vienas jų nenurodė, kurį konkrečiai kasatorius įžeidinėjo. Teismai apskirtai nenurodė, kodėl sprendė, kad galbūt pareigūnus įžeidžiantys, užgaulūs žodžiai buvo pasakyti būtent kažkuriam jų, kokie požymiai – veido mimika, rankų, galvos, kūno gestai, balso tonas – rodė, kad tai patvirtino.

Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino galbūt padarytos nusikalstamos veikos vietos (kasatoriaus bute), tuo pagrindu nenurodė, ar pareigūnų įžeidimas buvo padarytas viešai ar neviešai, todėl nebuvo nustatytas padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir jos pavojingumas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė naują aplinkybę, jog pareigūnai susidūrė su kasatoriaus agresija. Kasatorius pažymi, kad agresija mokslininkų apibūdinama atsižvelgiant į du kriterijus – žmogaus ketinimus ir jo veiksmų padariniais (agresija – bet koks fizinis ar žodinis elgesys, siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti). Kasatorius sutinka išsakęs savo nuomonę apie teisėsaugą, jos veiksmus jo namuose, kuri, beje, gali nesutapti su pačių pareigūnų nuomone, tačiau tik dėl to, jog tvyrojo nežinomybė bei abejonės, kurias nulėmė patys pareigūnų neteisėti veiksmai, pažeidžiant kasatoriaus teises. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo veiksmų šios kratos metu buvo pradėtas pagal BK 287 straipsnį, t. y. kad atliekantiems pareigūnams grasinta, panaudojant psichologinį smurtą, tačiau vėliau veika buvo perkvalifikuota į BK 290 straipsnį, todėl, nustačius, kad kasatoriaus veikoje nėra grasinimo pareigūnams požymių, nepagrįsta tai, kad kasatoriaus veiksmuose buvo agresijos. Taip pat nepagrįstai nurodyta nauja aplinkybė – kad kasatorius konfliktavo, nes byloje nėra surinkta tai patvirtinančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad kratą atlikę pareigūnų kvietėsi pagalbos, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina priešingai, jog pagalbą dėl kilusių abejonių, kad atvykę ir prisistatę pareigūnais asmenys yra tikrai pareigūnai, kvietėsi kasatorius. Nė vienas iš kratą atliekančių pareigūnų apklausose nenurodė, kad buvo būtina papildoma pareigūnų pagalba kratai atlikti, kad policijos pareigūnų pagalba buvo iškviesta dėl kasatoriaus įžeidinėjimų, nes pareigūnai su juo nesusitvarkė.

Taip pat, anot kasatoriaus, šiuo atveju nenustatytas privalomas objektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, požymis – priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Nors padariniai nėra būtini, tačiau BK 290 straipsnyje kaltiems asmens veiksmams grįsti yra būtina kilusi žala. Kasatoriaus nuomonė buvo išsakyta apie visą Lietuvos teisėsaugą, žodžiai nebuvo nukreipti į konkretų policijos pareigūną ir visa tai buvo pasakyta namuose, esant tik kasatoriaus artimiesiems, tačiau teismai, to neįvertinę, nenurodė, kokia žala kilo, jos dydžio, masto, kuo ji pasireiškė, kur ji atsispindėjo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas teiginys, jog neabejotinai kasatorius savo išsakytais užgauliais žodžiais padarė žalą baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams, nepagrindė atsiradusios žalos, jos dydžio. Baudžiamojoje byloje nėra pareikšti civiliniai ieškiniai. Taigi, byloje nėra surinkta nenuginčijamų įrodymų apie padarytą žalą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatoriaus nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, tačiau nenurodė, ar ji iš anksto suplanuota, ar padaryta susijaudinus, be išankstinio suplanavimo (staiga, spontaniškai), neaišku, kodėl, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes (kad kasatorius miegojo savo namuose, buvo pažadintas į namus atvykusių pareigūnų, kurie buvo be skiriamųjų ženklų, pažeidinėjo jo teises ir kt.), sprendė, jog jo išsakyti galbūt įžeidžiantys žodžiai yra išsakyti tiesiogine tyčia. Taip pat nenustatytas motyvas, nes tokio – įžeidinėti pareigūnus, atliekančius tarnybines pareigas, nebuvo, kasatorius neišsakė nė vieno žodžio dėl to, kad prieštarauja dėl atliekamos kratos ar aktyviais veiksmais draudžia pareigūnams atlikti jų pareigas. Tačiau kilusias abejonės dėl atvykusių asmenų, kurie buvo be skiriamųjų ženklų, neparodė tarnybinių pažymėjimų, ieškojo kompiuterinės įrangos tualete, šiukšlių dėžėje ir kt., išsakė garsiai – pasiūlydamas kreiptis į gydytojus. Teismai, anot kasatoriaus, nevertino tokių aplinkybių, įvykių sekos, to, kas pastūmėjo kasatorių impulsyviai išsakyti tokius žodžius. Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, nepasisakė dėl pagrindinio apeliacinio skundo motyvo, kodėl pasakyti žodžiai nelaikyti subjektyvia kasatoriaus nuomone, išsakyta apie teisėsaugą, pareigūnų darbo metodus, apie tai, kas vyksta jo namuose. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo atskirta asmens išsakyta subjektyvi nuomonė nuo asmens tiesiogine tyčia išsakomo įžeidimo pareigūnui ar pareigūnams, todėl, nenustačius šių aplinkybių, teismų priimtos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kasatoriaus teigimu, jis kratos metu tik kartais, bet ne intensyviai, išsakė savo nuomonę, byloje nebuvo ištirtas ir išsamiai išanalizuotas išsakytos nuomonės intensyvumas.

Taip pat teismai neįvertino to, kada pareigūnas K. V. parodė savo tarnybinį pažymėjimą. Tai jis padarė tik atvykus pareigūnei E. R. , ir tik per aplanką, todėl su šiuo nebuvo galima išsamiai susipažinti; kad vien atvykusios moters stovėjimas koridoriuje skaitant iš lapo tekstą, nereiškia, jog kasatorius suprato nutarties turinį dėl kratos jo namuose atlikimo, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tokį bendrą supratimą apie skaitomo dokumento turinį konstatavo pagal kasatoriaus tėvų parodymus. Tai, ką suvokė ar suprato kasatoriaus tėvai, kurie pirmieji bendravo su atvykusiais pareigūnais, nepagrindžia to, kad kasatorius viską suvokė taip pat.

Kasatorius pabrėžia, kad serga cukriniu diabetu, jam nustatyta 40 proc. darbingumo lygis, labai dažnai nesuprantamos situacijos sukelia stresą, dėl padidėjusio spaudimo gliukozės kiekis kraujyje sukyla, todėl kasatorius greit susinervina, ne viską tuojau pat suvokia. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kasatorius teigia nurodęs, kad buvo pabudęs iš miegų, nesuprato, ką skaito asmuo, įėjęs į butą (kad tai teismo nutartis, kurios egzempliorių turėjo gauti ir jis). Kasatorius nurodo, kad apie Pasvalyje dėl jo pradėtą ikiteisminį tyrimą nieko nežinojo, pareiškimas apie įtarimą nebuvo ir nėra įteiktas, todėl jis nesuprato, dėl kokių priežasčių jo tėvų bute atliekama krata.

Be to, įstatymas nedraudžia liudytojui naudotis profesionalaus teisininko pagalba, tačiau pareigūnai ignoravo tokį kasatoriaus prašymą, taip pažeisdami jo teises ir įstatymų leidėjo jiems numatytas pareigas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant šią baudžiamąją bylą ne kartą buvo akcentuota, kad būtent visuma aplinkybių, t. y. pareigūnų neatsižvelgimas į esamas aplinkybes (pabudimas iš miego), teisių pažeidimai (neišaiškinimas teisės kviestis advokatą ir nereagavimas į reikalavimą iškviesti advokatą, neišaiškinimas perskaityto dokumento turinio, tarnybinių pažymėjimų neparodymas laiku), atlikti veiksmai kasatoriaus atžvilgiu (nereagavimas į teisėtus prašymus, neatsakymas į klausimus, rankų užlaužimas ir paguldymas ant žemės, spyris į koją, kambario rakto atėmimas, nepaaiškinant perskaitytos nutarties dėl kratos atlikimo turinio, teisių), jų taikomi darbo metodai ir kt., išprovokavo kasatoriaus nepasitenkinimą, dėl to jis išsakė savo nuomonę apie teisėsaugą, jų darbo metodus.

Kadangi nė vienas iš teismų nepasisakė, kodėl tai nėra vertinama kaip kasatoriaus subjektyvi nuomonė, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

Teismai, anot kasatoriaus, labai „lengvai“ jo nuomonę kriminalizavo, išsakytus žodžius vertindami atskirai nuo kalbos konteksto, o ne kaip visumą, taip pat nespręsdami klausimo dėl administracinės atsakomybės taikymo. Be to, 2013 m. birželio 6 d. yra priimta Biržų rajono apylinkės teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A2.11-4-857/2013, kuria kasatorius už policijos pareigūnų įžeidimą nubaustas administracine tvarka, tačiau baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo institucija už beveik analogiškus veiksmus nenustatė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo D. P. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 290 straipsnį kilti neturi reikšmės tai, kokiu būdu (viešai ar ne) buvo įžeista. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis D. P. pareigūnus įžeidė viešai – matant ir girdint jo tėvams, kitiems bute buvusiems pareigūnams. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ir tai, ar dėl įžeidimo nukentėjęs asmuo atliko savo pareigas, ar jų neatliko, nes šie požymiai apibūdina tik įžeidimo šiurkštumą ir įžūlumą. Anot prokuroro, nurodydamas savo nuomonę apie tai, kad kai kurie jo žodžiai buvo tik atsakas į nepagrįstus ir pačių nukentėjusiųjų išprovokuotus veiksmus, D.

P. iškraipo teismų nustatytas aplinkybes ir jas vertina atskirai nuo byloje nustatytų faktų visumos, traktuoja savaip. Prokuroras pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu D. P. apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, jog atėję į butą asmenys parodė pažymėjimus, lyg ir sakė savo pavardes, skaitė kratos „orderį“, nurodė, kad turi paimti jo kompiuterį, todėl tai patvirtina, kad kasatorius suprato, jog bute bus atliekama krata teismo nutarties pagrindu ir paneigia kasacinio skundo argumentus dėl visiško nesupratimo, kad vyksta. Priešingai nei teigiama skunde, kratos protokole neužfiksuota prašymo kratą atlikti dalyvaujant D.

P. gynėjui ar kitokių pastabų dėl kratos eigos, padarytų pažeidimų, nors iš nurodyto protokolo turinio matyti, kad D. P. pasinaudojo savo teise padaryti pastabas ir pareiškė, kad sutiko atiduoti kietuosius kompiuterio diskus, tačiau prievarta buvo paimti visi namuose esantys kompiuteriai. Kitų pastabų nepareikšta ir nenurodyta. Atsiliepime nurodoma, kad D. P. nebuvo kaltinamas dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (BK 286 straipsnis), todėl jo veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės skunde nurodomi teiginiai dėl kasatoriaus agresijos ar tai, kad policijos pareigūnai dėl įžeidinėjimų kvietėsi pagalbą, nes šios aplinkybės tik apibūdina įžeidimo šiurkštumą, įžūlumą.

Tai pat byloje nustatyta, kad D. P. nepasitenkinimą ir policijos pareigūnų įžeidinėjimą sukėlė atliekama krata (tarnybinių pareigų atlikimas). Iš paties kasatoriaus parodymų matyti, kad jis piktinosi ne tik visa policijos sistema, įžeidžiantys žodžiai buvo taikomi būtent kratą atliekantiems pareigūnams, o nenustačius atliekamo ikiteisminio tyrimo veiksmo (kratos) neteisėtumo nėra jokio pagrindo teigti, kad būtent neteisėti pareigūnų veiksmai sukėlė kasatoriaus pagrįstą pasipiktinimą. Kasatorius, anot prokuroro, neteisus teigdamas, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir padarinių, teismui nenurodžius, kokios žalos kilo, nes BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, todėl jis baigtas nuo įžeidimo momento, o žala nėra būtinasis nusikaltimo elementas.

Tai, kad byloje nepareikšti civiliniai ieškiniai, tai pat neturi reikšmės D. P. veiksmų kvalifikavimui, nes tai tik nukentėjusiojo apsisprendimo reikalas. Prokuroras pažymi, kad, nustačius konkrečius įžeidžiančius žodžius, nėra būtina tirti, kokie kūno dalių judesiai tai patvirtina ar sustiprina, nagrinėjamu atveju pareigūnai buvo įžeisti žodžiais, o ne veiksmais. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo D. P. apeliacinio skundo argumentus ir dėl jų motyvuotai pasisakė, o kasatorius visiškai nepagrįstai nurodo, kad esą teismas turėjo nagrinėti ir akcentuoti veikos kvalifikavimui visiškai nereikšmingas aplinkybes: veikos viešumą, motyvą, padarinius.

Teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, įvertinę pareigūnus įžeidžiančius keiksmažodžius, tai, kad įžeidinėjimas truko ilgą laiko tarpą – beveik visos kratos metu, pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, o ne administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 3 dalyje, sudėtį. Prokuroras pabrėžia, kad pagal BPK 382 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas turi teisę, išnagrinėjęs kasacinį skundą, priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir paskesnes nutartis ir bylą nutraukti, o ne išteisinti asmenį, kaip to prašoma kasaciniame skunde.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, BK 290 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje surinktus duomenis apie kasatoriaus išsakytus žodžius policijos pareigūnams, kurie buvo tik jo asmeninė nuomonė, išreikšta dėl pasipiktinimo pareigūnų veiksmais, t. y. vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, ir, nenustatę visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymių, nepagrįstai jį nuteisė (netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą). Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo nuteistojo D. P. pateikto apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šiame straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir nurodytų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui, t. y. kai kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam autoritetui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Pabrėžtina, kad įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui pavestų pareigų vykdymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-525/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), remdamasis žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėdamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų duomenų visumą (kaltinamojo D. P., nukentėjusiųjų K. J. , K. V. , S. J. , E. R. , liudytojų J. P., V. P. , V. S. parodymus, 2011 m. liepos 8 d. kratos protokole ir kratos atlikimo vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, Panevėžio apskrities VPK Pasvalio r. PK pažymas apie pareigūnų K. J. , K. V. , S. J. einamas pareigas, jų darbo laiką, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį dėl kratos D. P. gyvenamojoje vietoje atlikimo), nustatė reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kad 2011 m. liepos 8 d. apie 11 val., pirmiau nurodytos teismo nutarties dėl kratos atlikimo pagrindu policijos pareigūnai K.

J., K. V. , S. J., vykdydami tarnybines jiems pavestas funkcijas, atvyko pas D. P. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), atlikti kratą; atvykę policijos pareigūnai prisistatė ir perskaitė teismo nutartį dėl kratos atlikimo; be D. P. , namuose taip pat buvo jo tėvai – J. ir V. P. ; krata buvo atliekama nuo 11 iki 12 val.; pagal D. P. iškvietimą į pirmiau nurodytą butą taip pat atvyko Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK viešosios policijos tyrėja E. R. ; atliekamos kratos metu D. P. prieš savo pareigas atliekančius pareigūnus K.

J. , K. V. , S. J. ir E. R. vartojo necenzūrinius žodžius, vadino juos „iškrypėliais“, „žvėrimis“ ir kt. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, argumentuotai konstatavo D. P. veiksmuose esant visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje požymius, t. y. veiką – kad kaltinamasis D. P. prieš savo pareigas vykdančius pareigūnus, atliekančius teismo nutarties pagrindu kratą jo bute, taip pat prieš viešajai tvarkai užtikrinti atvykusią policijos pareigūnę E. R. , išsakė necenzūrinius žodžius.

Teismas, išanalizavęs kasatoriaus išsakytų žodžių turinį, pagrįstai konstatavo, kad jie turi pareigūnų orumą žeminantį, juos įžeidžiantį pobūdį. Taip pat nustatytas ir šios nusikalstamos veikos motyvas – kaltinamasis įžeidžiančius žodžius išsakė būtent kaip atsaką, pasipriešinimą pareigūnų atliekamiems teisėtiems veiksmams (kratos atlikimui). Be to, šiuos įžeidžiančius žodžius D. P. kartojo gana ilgą laiko tarpą, suprasdamas ir pripažindamas, kad įžeidinėja pareigūnus, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo jo tiesioginę tyčią įžeisti savo pareigas einančius asmenis.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo D. P. apeliacinį skundą, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo atitiktį BPK reikalavimams (BPK 20 straipsnio), pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo D. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 290 straipsnį, esant nustatytiems visiems nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams: veikai – įžeidžiant pareigūnus žodžiu, išvadinus juos jų orumą žeminančiais ir užgauliais žodžiais; kaltei – tiesioginei tyčiai, nes D. P. suvokė, kad pareigūnai atlieka teisėtus veiksmus – kratą jo bute pagal teismo priimtą nutartį, o išsakydamas pareigūnams dėl jų teisėtų veiksmų atlikimo įžeidžiančius žodžius, norėjo taip elgtis ir siekė juos įžeisti; motyvui – siekimas įskaudinti, įžeisti ir pakenkti savo pareigas atliekančių pareigūnui autoritetui. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatyme reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 punktai). Įvertinus Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, nurodė esminius apelianto argumentus ir į juos motyvuotai bei argumentuotai, remdamasis byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), atsakė; be to, papildomai paneigė apelianto versijas dėl jo išsakytų žodžių reikšmės, taip pat dėl, jo nuomone, kaltės nebuvimo, pareigūnų tariamai atliktų neteisėtų veiksmų (tokie šioje byloje nebuvo nustatyti), t. y. išnagrinėjo bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog neva visi jo pasakyti žodžiai policijos pareigūnams, atliekantiems savo tarnybines funkcija, buvo tik jo asmeninė nuomonė, išreikšta dėl susiklosčiusių kratos jo namuose atlikimo aplinkybių, taip pat nepagrįsti. Saviraiškos laisvė, asmeninė nuomonė negali būti išreikšta valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimu. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes ir įrodymų tyrimo ir vertinimo metu padarytas išvadas, D. P. veiksmai, juose nustačius visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymius, neturėjo ir negali būti teismų vertinami kaip jo saviraiškos laisvės įgyvendinimas, asmeninės nuomonės išreiškimas, nes D. P.pasirinko baudžiamojo įstatymo uždraustą, nusikalstamą savo tariamos nuomonės išreiškimo būdą, t. y. padarė nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai kasatoriaus parodymus dėl, jo teigimu, asmeninės nuomonės išreiškimo atmetė kaip nepagrįstus, vertindami byloje surinktų ir tokią poziciją paneigiančių įrodymų visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai kriminalizavo kasatoriaus išsakytus žodžius ir nesprendė klausimo dėl administracinės atsakomybės jam taikymo. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė, be kita ko, kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati, o teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje, atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, laikoma, kad veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių ji yra pavojingesnė nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-505/2010, 2K-324/2013). Nagrinėjamoje byloje D. P. nusikalstamos veikos ilga trukmė, intensyvumas, nereagavimas į įspėjimus, pavartotų įžeidžiančių žodžių pobūdis ir viešumas leido teismui konstatuoti didesnį nuteistojo D. P. veiksmų pavojingumą, kuris užtraukia asmeniui baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šis klausimas išsamiai ir argumentuotai išnagrinėtas.

Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl policijos pareigūnų normalios veiklos sutrikdymo, nuteistojo mimikos, balso tono, gestų nusikalstamų veiksmų atlikimo metu vertinimo, kitų policijos pareigūnų iškvietimo į kasatoriaus butą, padarytos žalos ir jos dydžio, civilinių ieškinių nebuvimo, kratos atlikimo metodų ir pan. nesusiję su BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiais ir neduoda pagrindo konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Greičius

Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis