A-858-547-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-547/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00069-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiais nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d., nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 24 d., nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo apribota jo laisvė, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose plotas yra 7 kv. m., kartu su 3-5 asmenimis. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punkto reikalavimus vienam asmeniui, esančiam laisves atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė) pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, todėl patyrė didžiulę neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata, dėl ko kreipėsi pas medikus (skausmai skrandžio srityje, pablogėjo regėjimas ir kt.), pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina po 140 Lt per parą, t. y. 30 000 Lt

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 40-45) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad laikotarpiais 2009 m. rugpjūčio 11 d. ryte, 2012 m. spalio 6 d. vakare, 2012 m. spalio 7 d., 2012 m. spalio 8 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 17 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. spalio 5 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos į Kauno tardymo izoliatorių. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Pažymėjo, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką yra išduodami į kameras. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Be to, suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl pareiškėjo skundo motyvo, kad pareiškėjui pablogėjo sveikata dėl netinkamų kalinimo sąlygų, Lukiškių TI-K (skausmai skrandžio srityje, pablogėjo regėjimas) nurodė, jog 2009 m. gegužės 18 d. pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, kurie patvirtintų, kad būnant jam Lukiškių TI-K, jis kreiptųsi dėl skausmų skrandžio srityje, pablogėjusio regėjimo ar kitokių problemų. Asmens sveikatos istorijoje 2012 m. spalio 10 d. padarytas įrašas, kad buvo susirgęs, turėjo temperatūros ir buvo apžiūrėtas gydytojo bei jam buvo paskirti vaistai peršalimui gydyti. Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2009 m. gegužės 18 d., o skundą teismui dėl žalos priteisimo pateikė tik 2012 m. gruodžio mėn. 19 d. Todėl atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje, todėl žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nurodė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 128-155) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytos žalos už laikotarpius, kuriuos praleido Lukiškių TI–K: nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Skundas dėl žalos priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teisme gautas 2013 m. sausio 8 d. (išsiųstas 2013 m. sausio 4 d. paštu). Atitinkamai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas, tą skundo dalį atmetė.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas tik dalyje už paskutinius trejus metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2010 m. sausio 4 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė žalos atlyginimo klausimą tik laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.

Pažymėjo, jog Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja HN 76:2010, kurios bendrosiose nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. 2010 balandžio mėn. 11 d. naujai įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m. ploto.

Teismas nustatė, kad laikotarpiais 2012 m. spalio 6 d. vakare, 2012 m. spalio 7 d., 2012 m. spalio 8 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 17 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo kameros nuolatos buvo keičiamos, t. y. esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitas laisvesnes kameras, stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime neneigė, kad kalinamųjų skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau atkreipė dėmesį, jog nuolat stengiasi pagal esamas galimybes perkelti kalinius į laisvesnes kameras.

Rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, nesiskundė administracijai dėl prastų kalinimo sąlygų, nebuvo užfiksuota ir jokių konfliktinių situacijų, kylančių dėl pernelyg mažo ploto tarp pareiškėjo ir kitų kameroje esančių asmenų. To neneigė ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu. Kodėl pareiškėjas nesiskundė tuo metu, kai jam šie nepatogumai kėlė daugiausia rūpesčių, t. y. kai buvo kalinamas, paaiškinti negalėjo. Pabrėžė, kad CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant R. M. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl Lukiškių TI-K kaltės jam silpo regėjimas, buvo skausmai skrandžio srityje, pareiškėjas peršalo. Kiti pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, sutriko miegas) yra abstraktūs, kuriuos teismas laikė nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Todėl pareiškėjo nurodomų patirtų nepatogumų Lukiškių TI-K dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. nelaikė esminiais, tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta esminė neturtinė žala.

Akcentavo, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėjo, kad visus galimus nepatogumus pareiškėjas galėjo patirti būtent tuo metu, kai buvo daromi tie veiksmai, kurie turėjo įtakos neigiamų pasekmių kilimui. Todėl pareiškėjas būtent tuo metu ir turėjo kreiptis dėl jam daromos žalos atlyginimo, tačiau to nedarė. Tik pakeitus kalinimo sąlygas ir perkėlus iš Lukiškių TI–K į pataisos namus, pareiškėjas „prisiminė“ jam sukeltas neigiamas pasekmes ir kreipėsi į teismą. Paaiškinti šių aplinkybių – kodėl nesikreipė tuo metu, kai tos neigiamos pasekmės ar padariniai kilo – pareiškėjas negalėjo. Įrodymų, kad dėl kalinimo Lukiškių TI-K pablogėjo sveikata, nepateikė.

Teismas įvertinęs ankščiau aptartus įrodymus ir aplinkybes, teisės aktų analizę, teismų praktiką ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (per mažo ploto kamerose) į administraciją kalinimo metu nesikreipė ir pretenzijų dėl kalinimo sąlygų sukeliamų nepatogumų nereiškė, konfliktų dėl to nebuvo užfiksuota, paties pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurie būtų kalinimo sąlygų pasekmė, nebuvo nustatyta, pripažino, jog pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą buvo pažeista, tačiau nesutiko su tuo, jog dėl to pareiškėjui sukelti nepatogumai buvo esminiai. Darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 158-161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad teismas neteisingai taikė 3 metų senaties terminą, nes nuo 2009 m. lapkričio 12 d. ir 2012 m. spalio 5 d. praėjo tik 2 metai 11 mėnesių ir 6 dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. M. kildino iš to, kad jam kalinti Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti daliai pareiškėjo skundo reikalavimo, tačiau pripažino, kad atitinkamu laikotarpiu pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą buvo pažeista ir sprendė, jog pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo bei netinkamai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Taigi pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis laikotarpiais nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d., nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 24 d., nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų dėl kalinimo ploto, antisanitarinėmis sąlygomis.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skirtiną plotą, kita vertus kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu teismo sprendimu, nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų aspektų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.

Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., o skundą teismui pateikė tik 2013 m. sausio 4 d. (b. l. 4), tuo tarpu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 40-45).

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas dėl kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų apima laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jis yra kalinamas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. sausio 4 d. (b. l. 4). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į įvardintų pažeidimų pobūdį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Be to, iš nurodytų aplinkybių taip pat matyti, kad ieškinio senaties termino pradžia ar jos pabaiga nesiejama su asmens įkalinimo vieta, jos pasikeitimais.

Nurodyto vertinimo negali paneigti taip pat pareiškėjo apeliaciniame skunde rėmimasis CK 6.300 straipsnio 1 dalimi (b. l. 158-161). Pažymėtina, jog CK 6.300 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškiniai dėl nuostolių (žalos), atsiradusių vartojant netinkamos kokybės produktus (paslaugas), gali būti pareiškiami per trejus metus nuo tos dienos, kurią nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam padarytą žalą, trūkumą ir kas yra gamintojas. Kaip matyti, iš nurodytos nuostatos, tai specialioji norma, atitinkanti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, ir yra taikytina kalbant apie atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų. Šiuo atveju administracinė byla yra nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos būtent iš pareiškėjui kalinti Lukiškių TI-K neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų. Taigi pareiškėjo įvardinta specialioji norma šiuo atveju ginčo teisinių santykių nereguliuoja.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių TI-K (b. l. 40-45), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 40-45).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliaciniame skunde (b. l. 158-161), ir atitinkamai nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi šiuo atveju nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (b. l. 40-45).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu nurodytu laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi, vadovaujantis minėtais teisės aktais, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos (b. l. 40-45) matyti, kad laikotarpiais 2012 m. spalio 6 d. vakare, 2012 m. spalio 7 d., 2012 m. spalio 8 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., 2012 m. lapkričio 6 d. vakare, 2012 m. lapkričio 7 d.–14 d., 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 17 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo kameros nuolatos buvo keičiamos, t. y. esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitas laisvesnes kameras, stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kita vertus, 17,5 kalinimo dienų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis mažiausiai siekė 0,78 kv. m., o daugiausiai 2,59 kv. m. (b. l. 40-45). Taigi nurodytą laikotarpį buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 1-3), teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, todėl nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas skunde pat buvo nurodęs, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė). Tačiau šias aplinkybes pareiškėjas buvo tik paminėjęs, bet jų nedetalizavęs, t. y. nepaaiškinęs, ar visu laikotarpiu ar tam tikru laikotarpiu, kokiose kamerose jis buvo kalinamas nurodytomis sąlygomis, kad būtų galima išsamiau pasisakyti dėl šių aplinkybių buvimo (b. l. 1-3). Kita vertus, pažymėtina, jog byloje vertinamu laikotarpiu iš pateiktų įrodymų matyti, kad 2012 m. sausio 3 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB Vilniaus profilaktinės dezinterijos stotimi, kuria įvardintas subjektas įsipareigojo atlikti sutartyje numatytų patalpų (įskaitant ir miegamųjų patalpų) priežiūrą siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vamzdžių, graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (sutarties 1.1 p.). Nurodyta sutartis galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d. (sutarties 10.1 p.), t. y. iš esmės visu laikotarpiu, kada yra vertinami galimai neteisėti atsakovo veiksmai (b. l. 54-58). Taigi esant nurodytiems įrodymams vertintina, kad nėra pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti atitinkamus pareiškėjo įvardintus pažeidimus.

Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. spalio 5 d. jis buvo kalinimas su anksčiau kalėjusiais nuteistaisiais taip pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymą, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino (b. l. 158-161). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d. ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų, patenkančių į ieškinio senaties taikymo laikotarpį. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai negali būti vertinami kaip nepagrįsti ir pareiškėjo teisių ar (ir) interesų pažeidimas. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kad ši aplinkybė jam tapo žinoma vėliau ar dėl kitų svarbių priežasčių neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgusi į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, trumpą laiko tarpą, Lukiškių TI-K administracija ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitas laisvesnes kameras, iš esmės nebuvo nustatyta kitų pažeidimų, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Dėl neturtinės žalos dydžio ir to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuo atveju apsiribojo tik teisės pažeidimo pripažinimu, teisėjų kolegija pastebi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą buvo pažeista ir sprendė, jog pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija, tačiau nepagrįstai jo skundą rezoliucine dalimi atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 128-155). Kita vertus, manytina, jog toks procesinis neatitikimas, skaitant teismo sprendimą kaip vientisą aktą, savaime nesudaro pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis ir kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos būdą, dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, įskaitant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju yra individualus ir būtina vertinti visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Be to, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nagrinėjamu atveju paminėta ir tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokiais atvejais neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011).

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjui 17,5 paros teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Šiuo atveju atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo konstatuotas pažeidimo pripažinimas yra neadekvati teisių apgynimo priemonė padarytam teisės pažeidimui, todėl spręstina dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo ir pan. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teisėjų kolegija, šiuo atveju įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui 17,5 paros teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tai, kad nebuvo nustatyti kiti neteisėti veiksmai, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 440 Lt. Priteisiant nurodytą žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjui esant Lukiškių TI-K būtų pablogėjusi fizinė sveikata, kad jis būtų kreipęsis dėl skausmų skrandžio srityje, pablogėjusio regėjimo ar kitokių sveikatos sutrikimų, išskyrus tai, kad pareiškėjas sirgo, turėjo temperatūros (b. l. 33-35).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog priešingai vertinti analizuojamos situacijos nesudaro pagrindo ir atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Šiuo atveju ši aplinkybė nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir savaime neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo R. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjui 440 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėsdyti taip:

„pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. M. 440 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt litų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys