A-1312-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1312-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01267-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies (nepriemokos) sumokėjimo paduoti; 2) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nustatant nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pensijos dydį 1 200,94 Lt per mėnesį (t. y. su atitinkamomis neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai išskaitomis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nustatyta tvarka); 3) priteisti iš atsakovo neišmokėtos pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 18 942,10 Lt; 4) panaikinti 2014 m. vasario 24 d. Vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 1D-1555(11) „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 471,02 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. 2010 m. vasario mėnesį atsakovas Vidaus reikalų ministerija už 2010 m. sausio mėnesį sumokėjo sumažintą, t. y. 841,38 Lt dydžio, valstybinę pensiją. Skunde pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Seimas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemokos, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų, nėra teisės aktuose įtvirtintų kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų (neveikimo) apskundimo terminų, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (inter alia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atkreipiamas dėmesys, kad iki 2013 m. lapkričio mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo akivaizdžiai apsunkintas ir išvardytos priežastys sudarė objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas atsakovui Lietuvos valstybei, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškinta, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką, ir atkreiptas dėmesys, jog nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata nebetaikoma, tačiau pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija akcentavo, kad pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pateikti bei pažymėjo, jog valstybinės pensijos nepriemokos suma, nurodyta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažymoje apie pensijos dydį – 18 942,10 Lt, atitinka pareiškėjo nurodomą nepriemokos dydį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1D-1555(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, 18 942,10 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Teismas atsižvelgė į aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, bei pažymėjo, kad dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, todėl teismas atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas nurodė, jog pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo ribojama nepagrįstai. Vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nebuvo išmokėta 18 942,10 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Šią neišmokėtos valstybinės pensijos dalį teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

Teismas taip pat akcentavo, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl panaikino atitinkamą 2014 m. vasario 24 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 1D-1555(11) dalį.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti bei netenkinti prašymo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (beveik daugiau nei metai), pareiškėjo nurodomos termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad termino, jei jis neatnaujintas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 18 942,10 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo bei dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 24 d. rašto Nr. 1D-1555(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 18 942,10 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, bei panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 24 d. rašto Nr. 1D-1555(11) dalį.

Apeliacinio skundo motyvai iš esmės grindžiami tuo, jog teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, kad termino, jei jis neatnaujintas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 24 d. rašto Nr. 1D-1555(11) dalis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteista 18 942,10 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas. Taip pat pastebėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 18 942,10 Lt. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 19 d. pažyma apie pareiškėjo pensijos 2010–2013 metais dydį Nr. 11DP(P)-949 (b. l. 9–10), šios sumos dydį patvirtina ir atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2014 m. vasario 4 d. (b. l. 7), Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, o pareiškėjui skundą teismui pateikus tik 2014 m. vasario 28 d. (b. l. 11), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas, inter alia nurodydamas, kad įstatymų leidėjui nesureguliavus pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą.

Analizuodama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjo kolegija akcentuoja, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas nepagrįstai delsė kreiptis į teismą po pirmosios sumažintos valstybinės pensijos už 2010 m. sausio mėnesį gavimo 2010 m. vasario mėnesį. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir kuria vadovaudamasis pareiškėjas reikalauja priteisti jam nepagrįstai sumažintą valstybinę pensiją, oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Antra, pažymėdama, kad nepaisant tos aplinkybės, jog pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino, vyravo teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. vasario 4 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. vasario 28 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui A. S., taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 18 942,10 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė